Besiruošiant tapti vairuotoju ar tobulinant turimus įgūdžius, svarbu turėti išsamią informaciją apie vairavimo mokyklų teikiamas paslaugas, kategorijų reikalavimus ir, žinoma, esminius saugaus vairavimo principus. Šiame straipsnyje pateikiama bendra informacija apie mokymo procesą, įvairias vairavimo kategorijas ir pagrindines eismo saugumo taisykles, padedančias užtikrinti saugumą kelyje.
Bendroji informacija apie vairavimo mokymus
Vairavimo mokymų trukmė gali skirtis priklausomai nuo pasirinktos kategorijos ir mokymo įstaigos, tačiau dažniausiai teorijos mokymas trunka apie 32 akademines valandas, o praktinio vairavimo pamokos - apie 15 akademinių valandų. Jums svarbu gauti visą mokymui reikalingą medžiagą, kuri būtų orientuota į geriausią rezultatą.
Valstybė gali kompensuoti mokymus. Norėdami sužinoti Jums skiriamas finansavimo galimybes, susisiekite su Užimtumo tarnyba.
Vairavimo kategorijos ir jų reikalavimai
Lietuvoje, norint vairuoti įvairias transporto priemones, reikalingos skirtingos vairuotojo pažymėjimo kategorijos. Kiekviena kategorija turi specifinius amžiaus ir mokymo reikalavimus.
A kategorijos motociklai
- A1 kategorija: nuo 16 metų amžiaus.
- A2 kategorija: nuo 18 metų amžiaus.
- A kategorija: minimalus amžius - 24 metai, arba 20 metų, jei turima A2 kategorija bent 2 metus.
Nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. vairuotojai, turintys B kategorijos pažymėjimą, gali supaprastintai įgyti teisę vairuoti lengvuosius motociklus A1 kategorijos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tam būtina baigti 6 akademinių valandų praktinį mokymą vairavimo mokykloje. Šia galimybe gali pasinaudoti 24 metų amžiaus sulaukę asmenys ir turintys bent 2 metų B kategorijos vairavimo patirtį. Laikyti egzaminų VĮ „Regitroje“ nereikia. Pabaigus mokymus, VĮ „Regitra“ reikia pasikeisti vairuotojo pažymėjimą su specialiu kodu 100, kas leis vairuoti A1 kategorijos motociklus.
Praktinio vairavimo mokymas aikštelėje ir mieste sudaro 5 akademines valandas, po kurių vyksta praktinio vairavimo įskaita. Mokoma su tokiais motociklais kaip Honda CB125F ABS.
Reikalingi dokumentai: asmens dokumentas, vairuotojo pažymėjimas (jei turimas), sveikatos patikrinimo medicininė pažyma.
BE kategorija
BE kategorija apima B kategorijos automobilio ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg, junginius. Bendras maksimalus sąstato svoris negali viršyti 7 000 kg. Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti BE kategorijos transporto priemones, yra 18 metų.
Mokymo trukmė: 1-2 savaitės. Teorijos mokymas apima 20 akademinių valandų, praktinio vairavimo mokymas - 10 akademinių valandų.
VĮ „Regitra“ egzaminui galima išnuomoti transporto priemonę ir priekabą.
Reikalingi dokumentai: asmens dokumentas, sveikatos patikrinimo medicininė pažyma.
B96 kodas (B kategorija su priekaba)
B96 kodas reikalingas asmenims, norintiems vairuoti B kategorijos junginį su priekaba, kurio bendras svoris nuo 3500 kg iki 4250 kg. B kategorijos su priekaba junginį, kurio svoris viršija 4250 kg, galima vairuoti tik įgijus BE arba aukštesnę kategoriją. Turint BE kategoriją galima vairuoti ir B96 kodo junginį.
Norint įgyti teisę vairuoti B96 kodo junginį, reikia išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą VĮ „Regitroje“. Teorijos egzaminas VĮ „Regitroje“ nelaikomas. Praktinio egzamino metu reikia turėti specialią (virš 750 kg, O2 kategorijos) priekabą, kurią galima išsinuomoti mokymo centre. Nuomotis galima ir visą 96 kodo junginį, kadangi VĮ „Regitra“ tokio junginio neturi. Prieš egzaminą VĮ „Regitra“ rekomenduojama patobulinti įgūdžius su instruktoriumi.
C kategorija
C kategorija apima automobilius, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg. Šios kategorijos automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg. Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti C kategorijos transporto priemones, yra 18 metų (tik teisės aktų nustatyta tvarka įgijus pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius) arba 21 metai.
VĮ „Regitra“ egzaminui galima išnuomoti transporto priemonę.
Reikalingi dokumentai: asmens dokumentas, vairuotojo pažymėjimas, sveikatos patikrinimo medicininė pažyma.
CE kategorija
CE kategorija apima C kategorijos automobilio ir priekabos, kurios leidžiama maksimali masė didesnė kaip 750 kg, junginius. Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti CE kategorijos transporto priemones, yra 18 metų (tik teisės aktų nustatyta tvarka įgijus pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius) arba 21 metai. Norint įgyti šią vairavimo kategoriją, būtina turėti teisę vairuoti C kategorijos transporto priemones.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad darbo rinkos pasiūlymuose dažnai darbuotojams keliami reikalavimai, kuriuos norintys užimti, turi turėti CE kategoriją.
VĮ „Regitra“ egzaminui galima išnuomoti transporto priemonę.
Reikalingi dokumentai: asmens dokumentas, vairuotojo pažymėjimas, sveikatos patikrinimo medicininė pažyma.
Svarbiausi saugaus vairavimo principai
Saugus vairavimas yra atsakingumo, žinių ir įgūdžių visuma. Kiekvienas vairuotojas privalo žinoti ir taikyti esminius saugaus eismo principus.
Transporto priemonės techninė būklė
Vienas iš pagrindinių vairuotojų uždavinių - saugiai vairuoti automobilį. Prieš išvykstant reikia kruopščiai patikrinti transporto priemonės techninę būklę. Būtina įsitikinti, ar automobilis atitinka reikalavimus, kurie yra išdėstyti Kelių eismo taisyklėse, t.y. ar tvarkinga stabdžių sistema, vairo mechanizmas, šviesos ir signalizacijos sistemos, stiklo valytuvai, spidometras, saugos diržai, padangos, ar yra vairuotojo įrankių komplektas, atsarginis ratas ir kt. KET reikalauja, kad kiekvienoje motorinėje transporto priemonėje būtų vaistinėlė, gesintuvas ir avarinio sustojimo ženklas.
Vairuotojo ergonomika ir valdymas
Vairuojant vairuotojui tenka atlikti daug įvairių judesių, kurie turi būti greiti ir tikslūs. Tam reikalinga gera vairuotojo fizinė ir psichinė būsena, kuri kelionės metu tiesiogiai susijusi su jo darbo vieta - kabina ir visais joje esančiais įrenginiais. Jeigu darbo vieta neatitinka šių reikalavimų, vairuotojas transporto priemonei vairuoti naudoja daugiau energijos, greičiau nuvargsta, mažėja jo darbingumas, daroma daugiau vairavimo klaidų.
Taisyklinga sėdėsena:
- Rankos turėtų būti truputį sulenktos (100-120°) per alkūnes.
- Kojos sulenktos per kelius 100-140° kampu.
- Keliai turėtų būti 3-5 cm atstumu nuo apatinio vairo krašto ir šiek tiek pasislinkę į priekį.
- Keliai neturi kliūti už vairo, kai pėdomis spaudžiami pedalai.
Teisinga vairuotojo sėdėsena sąlygoja ir teisingą kojų padų padėtį ant valdymo pedalų.
Pėdos padėtis ant pedalų:
- Priekinė dalis - lanksti ir jautri, bet nestipri. Ja spaudžiamas akceleratoriaus pedalas. Šiuo atveju, kad koja mažiau vargtų, pakulnis turi remtis į grindis.
- Vidurinė dalis - stipri ir lanksti. Ja spaudžiami sankabos ir stabdžio pedalai, kuriems nuspausti reikalinga didesnė jėga.
- Kulnas - stipriausia, bet nejautri.
Vairas skirtas transporto priemonės važiavimo krypčiai išlaikyti arba ją keisti. Labai svarbu taisyklingai vairą laikyti ir jį sukti. Vairo ratas ilgiausiai laikomas toje padėtyje, iš kurios galima greičiausiai ir naudojant mažiausiai jėgos pasukti vairą. Norint atlikti posūkį, reikia ranką perkelti šiek tiek aukštyn ir po to tempti vairą žemyn. Važiuojant geru keliu ir esant neintensyviam eismui, galima rankas perkelti į kitą padėtį. Dažnai tenka vairuoti ir viena ranka, dažniausiai kairiąja, kai tenka perjungti pavaras ar įjungti prietaisą. Dėl šios priežasties vairuotojas pastoviai turi koreguoti transporto priemonės judėjimo trajektoriją. Dinaminio koridoriaus plotis žymiai padidėja važiuojant posūkyje.
Niekada nebandykite reguliuoti vairo kolonėlės padėties važiuojančiame automobilyje. Sustoję visada įjunkite stovėjimo stabdį.
Užpakalinio vaizdo veidrodžiai (vidiniai ir išoriniai) sudaro galimybę gauti informaciją apie tai, kas vyksta kelyje iš paskos. Veidrodėlius reguliuojame sėdėdami taisyklingai už vairo. Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra „akloji zona“, kuri yra neapžvelgiama veidrodėliais. Atsiminkite, kad būtina ne paprastai žvilgčioti į veidrodėlius, bet ir reaguoti į pasikeitusią situaciją. Negalvokite, kad įjungę posūkio signalą Jūs jau galite sukti - tai labai pavojinga!
Saugos diržai
Remiantis statistiniais duomenimis, važiuojant 60 km/h greičiu su užsegtais saugos diržais autoavarijos metu sužeistųjų būta 2,3 karto, o žuvusiųjų - 3,6 karto mažiau. Esant greičiui virš 90 km/h, saugos diržų reikšmė šiek tiek mažesnė, tačiau tikimybė išlikti gyvam yra 2 kartus didesnė negu jais neprisisegus. Kelių eismo taisyklės reikalauja, kad vairuotojas prisisegtų saugos diržus ir nevežtų keleivių neprisisegusių saugos diržų.
Greitis ir stabdymo kelias
Saugaus greičio pasirinkimas yra viena pagrindinių sąlygų, nuo kurių priklauso važiavimo saugumas. Didelis greitis yra pavojingas: didėjant greičiui, mažėja vairuotojo dėmesio koncentracijos laukas, trumpėja laikas, liekantis priimti sprendimus, didėja automobilio stabdymo kelias, mažėja ratų sukibimas su kelio danga, didėja pasipriešinimo riedėjimui koeficientas. Automobilis tampa sunkiau valdomas. Automobilio kinetinė energija, proporcinga masei ir greičio kvadratui, avarijos atveju sunaudojama transporto priemonių, statinių sugadinimui, žmonių traumavimui. Kuo didesnis greitis, tuo sunkesnės būna autoavarijų pasekmės.
Per mažas greitis taip pat pavojingas, nes kitos transporto priemonės turi lenkti lėčiau važiuojančią transporto priemonę.
Stabdymo kelias susideda iš kelio, kurį transporto priemonė nuvažiuoja per vairuotojo reakcijos laiką (nuo to momento, kai vairuotojas pastebi kliūtį, iki to momento, kai paspaudžia stabdžių pedalą) ir stabdžių sistemos suveikimo laiko. Ypač reakcijos laikas pailgėja pervargus arba kai kurių vaistų poveikyje.
Važiuojant 100 km/h greičiu, automobilis per sekundę nuvažiuoja apie 27 metrus. Paprastai greičiui padidėjus du kartus, stabdymo kelias pailgėja keturis kartus, t.y., stabdymo kelias yra proporcingas greičio kvadratui. Todėl rekomenduojama, kad minimalus atstumas tarp automobilių būtų ne mažesnis kaip pusė važiavimo greičio reikšmės metrais (pvz., jei važiavimo greitis 60 km/h - 30 m, jei 100 km/h - 50 m ir pan.). Nedera priartėti labai arti, nes vairuotojas nemato, kas dedasi priekyje.
Lenkimas
Kelių eismo taisyklės apibrėžia lenkimą kaip vienos arba kelių transporto priemonių pralenkimą, susijusį su išvažiavimu į priešpriešinio eismo juostą. Lenkimą galima suskirstyti etapais, pirmieji trys iš jų labiau susiję su vairuotojo psichofiziologija.
Lenkimui pasirinktas kelio ruožas turi būti gerai apžvelgiamas. Per arti privažiavus prie lenkiamos transporto priemonės, tokio ruožo matomumas bus ribotas. Šiuo atveju Jūsų automobilio per galinio vaizdo veidrodėlius gali nebematyti ir lenkiamojo automobilio vairuotojas.
Reikia priminti ir tai, kad Kelių eismo taisyklės draudžia viršyti leistiną važiavimo greitį net ir lenkiant transporto priemones. Todėl laikoma, kad optimalus greičių skirtumas lenkiant turėtų būti 10-15 km/h gyvenvietėse ir 15-25 km/h ne gyvenvietėse. Įvertinus šią situaciją, galima saugiai pradėti lenkti. Baigus lenkti, negalima staigiai grįžti į savo eismo juostą.
Sankryžos
Sankryžose, ypač esančiose gyvenvietėse, vairuoti transporto priemones yra sudėtinga, nes vairuotojas čia privalo vienu metu stebėti daug objektų, kurių daugelis gali kelti pavojų, juos suvokti ir priimti teisingiausią sprendimą. Tai - kelio ženklai, šviesoforai, ženklinimas, kitos transporto priemonės, pėstieji, įvairios kliūtys. Kai kuriose sankryžose yra ribotas matomumas, jose gali netikėtai pasirodyti naujos transporto priemonės.
Pavojingiausios yra nereguliuojamos, ypač nelygiareikšmių kelių sankryžos. Čia dažniausiai suklysta vairuotojai, privalantys duoti kelią. Taip dažniausiai atsitinka dėl blogo matomumo, nepakankamos informacijos apie situaciją sankryžos prieigose ir skuboto sprendimo važiuoti per sankryžą. Svarbu įvertinti visas sąlygas. Nepakanka pasitikėti, būtina dar ir pasitikrinti. Dažniausia avarijų priežastis tokiose sankryžose - neatidumas.
Paprastesnis yra važiavimas per reguliuojamas sankryžas. Tačiau ir jose gali susidaryti pavojinga situacija ir dažniausiai dėl Kelių eismo taisyklių nesilaikymo. Taisyklėse aiškiai pasakyta, kad draudžiama įvažiuoti į sankryžą, jei joje yra transporto priemonių ar pėsčiųjų. Tai reiškia, kad ir degant leidžiamajam šviesoforo signalui, negalima įvažiuoti į sankryžą, jei eismas stringa. Sankryžoje gali susidaryti transporto kamščiai, kai kurie eismo dalyviai gali nespėti užbaigti judėjimo numatyta kryptimi esant leidžiamam šviesoforo signalui ir pan. Atsižvelgiant į tai, per sankryžą reikia važiuoti atsargiai, pasirenkant saugų greitį ir atstumą.
Viskas apie išmaniąsias Kauno sankryžas
Pėsčiųjų saugumas
Dažnai autoavarijose įvyksta pėsčiųjų sužalojimai. Eismo saugumo tyrimai rodo, kad priežastys gali būti įvairios, susijusios tiek su vairuotojų, tiek su pėsčiųjų veiksmais.
Transporto priemonių saugumo sistemos ir bandymai
Eismo saugumui įtaką daro daugybė veiksnių, apibendrintai vadinamų VAKA sistema (vairuotojas, automobilio sandara, kelias, aplinka). Pasaulyje nuolat atliekami eismo saugumo tyrimai, siekiant tobulinti transporto priemones ir mažinti avarijų riziką.
Bendrieji saugumo reikalavimai ir istorinė raida
Jungtinių Tautų Europos Ekonominė Komisija 1958 m. Ženevoje priėmė Mechaninių transporto priemonių taisykles, kurios yra privalomos jas įteisinusioms šalims. Šiose taisyklėse nustatyti transporto priemonių aktyviojo ir pasyviojo saugumo bei aplinkos apsaugos reikalavimai.
Pasaulyje pasyviojo saugumo priemones pirmieji įdiegė Švedijos automobilių koncerno Volvo konstruktoriai. 1959 m. automobilyje Volvo Amazon (PV544) įrengti trijų tvirtinimo taškų saugos diržai. Tai buvo pirmasis automobilis pasaulyje su standartinio fiksavimo saugos diržais. 1970 m. Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė ESV projektą, kurio pasekmėje šios šalies automobilių gamintojai skyrė pagrindinį dėmesį automobilio saugumui. 1972 m. Volvo koncernas įkūrė savo techninį centrą, kuriame atlikdavo saugumo, triukšmo ir išmetamųjų deginių tyrimus. Tais pačiais metais Volvo pristatė eksperimentinį saugų automobilį (ESC), kuriame buvo tokių naujovių kaip stabdžių antiblokavimosi sistema, oro pagalvės ir teleskopiniai buferiai. 1973 m. pagal Jungtinių Amerikos Valstijų standartus Europos automobilių gamintojai pradėjo gaminti didesnius smūgį sugeriančius buferius ir automobilius su mažesnio skersmens vairu. Volvo gamintojai pirmieji pasaulyje 1986 m. įrengė automobilyje vaikų saugos sėdynes.
Šiuolaikinės saugumo sistemos
Šiuo metu automobilių gamintojai savo serijiniuose automobiliuose įrengia modernias aktyviojo ir pasyviojo saugumo sistemas:
- Aktyviojo saugumo sistemos: pvz., ABS (stabdžių antiblokavimosi sistema), DSTC (dinaminio stabilumo ir traukos sistema), EBD (elektroninė stabdžių slėgio paskirstymo sistema) ir kt.
- Pasyviojo saugumo sistemos: pvz., priekinės ir šoninės oro pagalvės, energiją absorbuojantis kėbulas, durelių apsaugos, inerciniai saugos diržai ir kt.
Saugumo bandymai (Crash testai)
Visi lengvųjų automobilių gamintojai prieš pradėdami masinę savo modelių gamybą, juos išbando aktyviojo ir pasyviojo saugumo atžvilgiu. Beveik visi pasyviojo saugumo bandymai (daugelyje pasaulio šalių vadinami „crash testais“) atliekami gamintojų laboratorijose. Tokias laboratorijas turi Audi, VW, Volvo, Toyota, Renault, BMW ir kiti gamintojai. Kiekvienas automobilio modelis vertinamas saugumo požiūriu būsimam vairuotojui ir keleiviams. Bandymų metu vietoje realaus vairuotojo ir keleivių naudojami manekenai. Automobiliai bandomi priekinio, šoninio, galinio susidūrimo testais. Kliūtimi testų metu paprastai būna ne realus automobilis, bet papildomas įrenginys.
Šie testai įgalina gamintojus pasitikrinti, ar jų pagamintas automobilis yra saugus vairuotojui ir keleiviams, tačiau jie negali atsakyti į klausimą, ar šis automobilis yra nepavojingas kitiems eismo dalyviams (pvz., mažesniems automobiliams, dviratininkams ir pėstiesiems). Pasaulyje transporto tyrimų laboratorijos 1980 metais pradėjo sistemingą tyrimų programą. Didesni automobiliai susidūrimų metu kelia žymiai didesnę grėsmę „mažesniems“ eismo dalyviams nei savo vairuotojui ar keleiviams.
Pasaulyje masinės gamybos automobilius pasyviojo saugumo atžvilgiu išbando ir vertina nepriklausoma organizacija Euro-NCAP (Europos naujų automobilių patikrinimo programa - European New Car Assessment Programme) kartu su Tarptautine automobilių federacija, Automobilių asociacija, Didžiosios Britanijos Karališkuoju automobilių klubu ir kt. Susidūrimų testų metu vertinamas mašinos atsparumas priešpriešiniam smūgiui, kai 64 km/h greičiu važiuojantis automobilis priekiu (sutapimas - 40 %) trenkiasi į metro pločio nejudančią kliūtį. Antroje bandymo dalyje į stovintį automobilį iš šono įvažiuojanti speciali 1,5 metro pločio ir pusės metro ilgio, toną sverianti platforma turi pataikyti į vairuotojo dureles.
Nuo 2000 metų Euro-NCAP įvedė naują privalomą bandymą visiems testuojamiems automobiliams, siekiant padėti kuriant saugesnius automobilius. Šio bandymo metu 29 km/h greičiu vairuotojo durelėmis rėžiamasi į plieninį stulpą. Jei šio smūgio metu sėkmingai suveikia visos pasyviojo saugumo sistemos (ankstesnių bandymų metu šoninis smūgis tekdavo žemiau automobilio langų, todėl nepavykdavo įvertinti visų konstruktorių numatytų apsaugos priemonių), o prie vairo sėdinčio manekeno galva nepatiria didelių sužalojimų, automobilis gauna papildomų balų. Visi šie testai atliekami ne realiomis sąlygomis, bet laboratorijose naudojant papildomus įrenginius (imituojančius priešpriešinį automobilį), manekenus (imituojančius vairuotoją ir keleivius) ir kt. Šių bandymų rezultatas - išvada, kad automobilis saugus arba nesaugus jame esantiems vairuotojui ir keleiviams.