Molėtų kraštas, nors ir nukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą, išlaikė dalį savo istorinio paveldo, atspindinčio įvairiapusį kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. XIX a. ir XX a. pradžioje žydų bendruomenė sudarė didžiąją dalį Molėtų gyventojų, o prekyba buvo beveik vien jų rankose.
Istorinis "Raudonų plytų" pastatas ir jo reikšmė
Vienas iš ryškiausių išlikusių autentiškų pastatų Molėtų centre yra vietinių vadinamas „raudonais mūrais“. Šis raudonų plytų statinys, kuriame tarpukariu veikė žydų prekybininkų patalpos, yra liudytojas miestelio istorijos permainų, gaisrų ir karų.
Pasak gidės Anželikos Laužikienės, XIX a. ir XX a. pradžioje dauguma Molėtų gyventojų buvo žydai. 1897 m. jie sudarė keturis penktadalius miestelio gyventojų ir beveik visa prekyba buvo žydų rankose. Iki šių dienų Molėtų centre yra išlikęs raudonų plytų pastatas, vietinių „raudonais mūrais“ vadinamas. Tarpukario laikotarpiu čia buvę žydų prekybiniai pastatai.
„Senoviškumą išduoda tik raudonos plytos, o pats pastatas turi ir gražią, ir liūdną istorijas. Kadaise čia buvo didžiulė aikštė, kur vykdavo turgūs, stovėjo įvairūs mediniai prekybiniai pastatai. Tuomet Molėtų valsčius nusprendė, kad negražius medinukus reikia nugriauti. Taip dalis savininkų įsižeidę net iš Molėtų išvyko - emigravo į Pietų Afrikos Respubliką ar net Ameriką. Kiti, kurie liko, pasistatė ilgą ir siaurą parduotuvių pastatą - pirmuosiuose aukštuose buvo parduotuvės, o aukščiau gyveno patys savininkai“, - pasakojo A. Laužikienė.
Anot jos, visgi pasisekė labiau tiems, kurie išvažiavo, nes Antrojo pasaulinio karo metu beveik visi žydai buvo sušaudyti. Išsigelbėjo tik nedaugelis. Po karo Molėtai, galima sakyti, liko visai tušti. Raudonų plytų pastato funkcijos išliko iki šiol - čia ir dabar įsikūrusios parduotuvėlės. Pastatas driekiasi šalia pagrindinės miesto gatvės - anksčiau čia vedė kelias iš Vilniaus į Rygą, tad ir prekybininkams gerai sekėsi. Pastatas įdomus ir „siauriausia gatvele“ - praėjimu, kuriame dabar nedidelė galerija.
Kultūrinis ir komercinis gyvenimas tarpukario Molėtuose
Tarpukario Molėtai pasižymėjo klestinčiu kultūriniu ir komerciniu gyvenimu. Miestelyje veikė pirmasis kino teatras, veikė įvairios parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti net Anglijoje gamintų audinių, bei kepyklėlės, siūliusios ne tik duoną, bet ir beigelius. Vietiniai šią kepyklėlę vadindavo „baronkine“. Taip pat netrūko restoranų, kavinių ir arbatinių.
„Tarpukario Molėtuose klestėjo kultūra, vyko daug renginių, o ir parduotuvių buvo tokių, kokių dabar neturime. Pavyzdžiui, dabar čia nerasite audinių parduotuvės, o tarpukariu prekiauta netgi atgabentais iš Anglijos. Buvo atskira ir kepyklėlė, kur ne tik duonos, bet ir beigelių buvo galima nusipirkti. Vietiniai vadindavo ją tiesiog „baronkine“. Netrūko Molėtuose ir restoranų, kavinių, arbatinių. Tik neišliko žinių, ką juose buvo galima užsisakyti. Molėtų daugiakultūriškumą liudija šalia savivaldybės aikštės ant namo sienos matomas šiuolaikinis grafičio piešinys pagal tikrą nuotrauką, kurioje vaizduojamas ant suolo sėdintis žydų tautybės vyras ir tarsi žiūrintis, kas čia įdomaus miesto centre vyksta. Šis piešinys yra projekto „Sienos prisimena“ dalis“, - sakė A. Laužikienė.
Žydų paveldo išsaugojimas ir praradimai
Molėtuose kadaise stovėjo net keturios medinės sinagogos, tačiau iki šių dienų nei viena neišliko. Taip pat neliko ir senosios žydų kapinės. Nors naujosios žydų kapinės yra išlikusios ir pažymėtos, daugelis antkapinių paminklų dingo.
Netoliese esančioje Molėtų centrinėje aikštėje stūkso prieš kelis metus pastatyta skulptūra Lietuvos laisvės kovotojams, o šalimais galima pasigrožėti įvairių menininkų darbų lauko ekspozicija iš molio. „Moliniai darbai eksponuojami neatsitiktinai, nes viena iš versijų, kaip atsirado Molėtų pavadinimas, yra ta, kad čia buvę daug molio“, - sakė gidė.
Einant link bažnyčios, tarp naujų pastatų matomi du mūriniai raudonų plytų pastatai, kurie taip pat išduoda, kad tai tarpukario statybos namai - su aukštomis durimis ir laiptukais į centrinę gatvę. Kadaise čia buvo Ruvelio Videckio kirpykla ir barzdaskutykla. Kitame buvo Bazelio Levino parduotuvė, kurioje prekiauta vaisiais - daugiausia obuoliais, o ne sezono metu čia vėlgi būdavo parduodami audiniai.
Sovietmečio kavinių ir restoranų kultūra Lietuvoje
Sovietmečiu kavinių ir restoranų kultūra buvo kitokia nei šiandien. Nors pramogų pasirinkimas buvo ribotas, žmonės vertino galimybę išeiti į restoraną, kuris buvo tarsi „vienas išėjimas į užsienį“. Restoranai buvo ne tik vietos pavalgyti, bet ir bendrauti, pasižmonėti, mėgautis gyva muzika.
Žurnalistė Inga Liutkevičienė pasakoja, kad sovietmečiu žmonės buvo ištroškę kultūros, dėl bilietų į teatrus ir koncertus stovėdavo per naktis, o miestuose ir kaimuose vykdavo šokiai.
„Niekada nesutiksiu su tuo, kad esame nelaimingi arba „prarastoji karta“ dėl to, kad augome, gyvenome, buvome jauni sovietmečiu. Mes taip pat juokėmės, taip pat mylėjome gyvenimą, labai daug skaitėme, kalbėjome apie knygas. Ir džiaugėmės tuo, kad esame jauni“, - teigia ji.
Nors sovietų valdžia vykdė kultūros kontrolę ir cenzūrą, gyventojams buvo stengiamasi suteikti pramogų. Muzikos atlikėjas Žilvinas Žvagulis prisimena, kad restoranai būdavo vietos, kuriose galėdavai atsipalaiduoti. Tarp populiarių vietų minimi „Žirmūnai“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“ ir legendinis „Lietuvos“ viešbučio 22-as aukštas.
KGB priežiūra ir restoranų gyvenimas
Sovietmečio restoranai dažnai būdavo stebimi saugumo tarnybų. Pasakojama, kad KGB darbuotojai, vadinami „kontora“, budėdavo restoranuose, klausydavosi pokalbių ir rinkdavo informaciją.
„Kiekvienas restoranas turėjo sargą, o tas sargas buvo saugumietis. Kada mane pasikvietė generalinis direktorius dirbti į „Erfurtą“, šalia sėdėjo saugumietis. Ir ponas majoras sako: „Vytai, tu nori „Erfurte“ eiti tas pareigas? Tai reikės mums kai ką padėti.“ O tas padėjimas buvo labai paprastas: kada jie ateina, surasti jiems vietą, padėti lėkštutę ant stalo, kuri buvo nepaprasta lėkštutė, o dvigubu dugneliu. Jie paprastai su panele atsisėsdavo už poros staliukų, viską girdėdavo, ką svečiai kalba“, - pasakoja vienas iš pokalbininkų.
Vienas iš išskirtiniausių kultūrine prasme restoranų buvo Vilniaus „Neringa“, kur virė kultūrinis gyvenimas ir rinkdavosi miesto intelektualai. Net ir KGB stebėjimo sąlygomis, „Neringa“ išliko svarbia susibūrimų vieta.
Restoranų konkurencija ir išskirtiniai patiekalai
Nors sovietmečiu restoranų buvo nedaug, tarp jų egzistavo konkurencija dėl skanesnių ir įmantresnių patiekalų. Kauno „Tulpės“ restorano pyragėlių paslaptis ilgai buvo neatskleista, tačiau vėliau konditerijai pavyko sukurti panašius skanėstus.
„Vilniuje nemokėjo kepti tokių skanių pyragėlių, kokius kepdavo „Tulpė“. Bet labai stengėsi, galiausiai viena konditerija, kuri dirbo Vilniaus naktiniame „Dainavos“ restorane, pagaliau iškepė pyragaičius, kurie prilygo Kauno „Tulpei“, netgi laimėjo kažkokį tarptautinį prizą“, - tikina I.
Ketvirtadienis buvo skelbiamas žuvies diena, ir tai buvo taikoma ne tik darželiuose ar mokyklose, bet ir restoranuose. Geriausiuose restoranuose dirbo tik elitiniai padavėjai, o kainos ir patiekalų kokybė atitiko aukščiausius reikalavimus.
Pakelės kavinių kontrastai
Nors autostradų pakelės kavinės dažnai siūlo tik greitą ir ne visada kokybišką maistą, pasitaiko išimčių. Viena tokių vietų - „Pasažo namai“ bistro, esantis Kauno-Klaipėdos autostrados pakelėje.
Ši kavinė išsiskiria ne tik jaukiu interjeru, bet ir kokybiškais patiekalais, primenančiais restoranų lygį. Jaučio žandas, obuolių pyragas ir varškės spurga - tai tik keli pavyzdžiai, kurie nustebina tiek skoniu, tiek pateikimu, o kainos išlieka prieinamos.
„Skoningos ir skanios lėkštės kaina - 11,90 Eur. Teko apleisti kaunietės įžadus Kadangi į mažesnio dydžio maudymosi kostiumėlį šiemet jau nepretenduoju, ant mano stalo keliauja ir obuolių pyragas. Ir čia dar vienas „bum“: pustrečio euro kainuojantis šiltas ir purus desertas vėl patiektas kaip paveikslėlyje. Šią akimirką pamirštu, kad esu tiesiogine to žodžio prasme pakelės kavinėje. Už tokią lėkštę tokio pyrago mokėti 2,50 Eur galima tik sapne arba lakiose priešinfliacinėse fantazijose“, - dalijasi įspūdžiais lankytoja.
Apibendrinant, „Pasažo namai“ gali tapti puikiu pasirinkimu norintiems ne bet kuo užkimšti skrandį, o pavalgyti gražaus ir skanaus maisto nenukrypstant nuo kelio.
tags: #kavine #sovietine #prie #autostrados