Automobilio spyruoklių ir tarpinių palyginimas

Automobilio pakaba yra sudėtinga sistema, nuo kurios priklauso tiek vairuotojo, tiek keleivių komfortas ir saugumas. Nors dažnai apie ją pagalvojame tik tada, kai pradeda kažkas bildėti, pakabos komponentai atlieka kur kas daugiau nei tik sugeria kelio nelygumus. Svarbiausia pakabos sistemos užduotis - sugerti kelio nelygumus. Tai apsaugo automobilio kėbulą nuo smūgių, o keleivius - nuo nepatogaus kratymosi.

Tinkamai veikianti pakaba padeda padangoms nuolat kontaktuoti su kelio paviršiumi, net kai kelias banguotas. Pakaba taip pat neleidžia automobiliui pernelyg svyruoti ar palinkti posūkiuose. Pakabos sistemoje spyruoklės ir amortizatoriai užtikrina padangų sukibimą su kelio dangos paviršiumi, leidžia saugiai valdyti transporto priemonę. Pakaba tiesiogiai lemia, kaip saugiai ir patogiai važiuosite. Net viena nusidėvėjusi detalė gali išbalansuoti visą sistemą.

Pagrindiniai pakabos elementai ir jų funkcija

Dauguma automobilių turi bent 9 pagrindinius pakabos elementus:

• Spyruoklės. Tai bene svarbiausia pakabos dalis. Spyruoklės sugeria smūgius nuo kelio nelygumų, užtikrina automobilio aukščio palaikymą ir padeda ratams išlikti kontaktyviems su danga. Jos palaiko transporto priemonės svorį ir mažina transporto priemonei judant nelygiu paviršiumi atsirandančią vibraciją.
• Amortizatoriai. Jie slopina spyruoklių judėjimą aukštyn ir žemyn. Be jų automobilis „linguotų“ ilgai po kiekvieno smūgio. Amortizatorių užduotis yra sumažinti nekontroliuojamą pakabos spyruoklių virpėjimą. Yra dviejų tipų: dvigubo veikimo ir vienpusio veikimo.
• Ašies šarnyrai. Šie komponentai leidžia ratams suktis ir judėti vertikaliai. Jie atlaiko tiek horizontalius, tiek vertikalius krūvius.
• Stabilizatoriaus strypas. Jis jungia kairės ir dešinės pusės pakabas. Jo užduotis - sumažinti automobilio svyravimą posūkiuose.
• Atraminiai buferiai. Tai guminės ar poliuretaninės detalės, kurios apriboja spyruoklių suspaudimą ar išsitiesimą iki žalingo lygio.
• Panhardo traukė. Ji stabilizuoja ašį šoninių jėgų metu, pvz., posūkiuose.
• Svirtys. Tai svirtys, jungiančios ratą su automobilio kėbulu. Jos leidžia ratui judėti aukštyn ir žemyn, išlaikant tinkamą kampą.
• Reakcijos traukė. Laiko apatinę svirtį, kad ši nejudėtų pirmyn-atgal.
• Stebulė. Prie šios dalies tvirtinami ratai.

Spyruoklių nusidėvėjimas ir gedimai

Dėl laipsniško metalo nuovargio ir korozijos spyruoklės susidėvi. Žiema yra sudėtingas metų laikas ne tik vairuotojams, bet ir transporto priemonėms. Kelių barstymui naudojama druska turi žalingą poveikį kelių dangai ir metalinėms automobilių dalims. Net jei važiuoklės ir kėbulo elementai tinkamai apsaugoti antikorozine danga, su laiku jų atsparumas vandens ir druskos poveikiui mažėja. Smėlis patenka į visas judamas detales, todėl jos greičiau dėvisi.

Kitas „žiemos“ veiksnys, turintis neigiamą poveikį transporto priemonės tvirtumui, yra kelių dangos būklė. Žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį asfalto dangoje atsiranda duobės (pažaidos), kurios prisipildo vandens ir kelia pavojų vairuotojams. Kai ratas krenta į tokią duobę, atsiranda smūginių įtempių, dėl kurių gali būti padaryta žala spyruoklėms ir kitiems pakabos elementams. Didžiausias pakabos priešas - staigūs smūgiai. Važiuojant per gilią duobę ar šokinėjant per bordiūrą dideliu greičiu, pakaba patiria didžiules apkrovas. Net nežymiai neteisingas ratų kampas ilgainiui sudėvės padangas ir apkraus pakabą.

Todėl svarbu, kad transporto priemonių mechanikų dirbtuvės patikrintų, ar žiemos metu neatsirado pakabos komponentų pažeidimų. Pakabos techninę būklę galima patikrinti keičiant vasarines padangas į žiemines, atliekant periodinę techninę apžiūrą ir kitus remonto darbus. Šiuo klausimu svarbiausią vaidmenį atlieka mechanikai.

Vizualinis vertinimas ir tipiniai gedimai

Atliekant vizualinę apžiūrą reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos tipinius gedimus:

• Spyruoklių įtrūkimai. Dažniausiai jie susidaro kraštutinėse ritėse. Spyruoklių kraštutinės ritės yra tinkamuose lizduose, guminėse pagalvėlėse arba atraminiuose skridiniuose, kur dažnai kaupiasi vandens, smėlio, druskos ir kitų priemaišų mišinys. Viršutinės ir apatinės spyruoklės ritės yra specialiuose lizduose, guminėse pagalvėse ar atraminėse lėkštėse, todėl vizualinis vertinimas gali būti sudėtingas. Norėdami patikrinti spyruoklės galą, pašalinkite nešvarumus ir išvalykite vandens išleidimo angas. Apatinės atraminės lėkštės kraštai dažnai užsirietę į viršų - tokioje „taurėje“ kaupiasi vandens, smėlio, druskos ir kitų nešvarumų. Net jei konstruktorius numatė tinkamas drenažo angas, jos paprastai užsikemša nešvarumais.
• Nuolatinė deformacija. Spyruoklės nulaužimą ar nuolatinę deformaciją galima nustatyti palyginus iš abiejų pusių vieno iš kėbulo elementų aukštį žemės atžvilgiu. Spyruoklės įtrūkimą ar deformaciją taip pat galima nustatyti, lyginant važiuoklės aukštį abiejose transporto priemonės pusėse.
• Korozija. Jei lakas, su kuriuo gamybos procese dengiama spyruoklė, yra pažeistas, jo paviršiuje greitai atsiranda taškinė korozija. Ji susilpnina medžiagą ir dėl to prarandamas reikiamas spyruoklių tvirtumas, o kraštutiniais atvejais jos sulūžta. Jei pažeista apsauginė lako danga, ant jos paviršiaus atsiranda korozijos židiniai. Dėl to medžiaga silpnėja, spyruoklė praranda savo standumą ir gali net trūkti. Antikorozinės dangos gedimas gali atsirasti dėl montavimo klaidų ar žalingo teršalų, tokių kaip smėlis, smulkūs akmenys, kelių druska, patižęs sniegas, poveikio. Kai pakaba nusileidžia žemyn, galinės spyruoklės ritės trinasi į montavimo elementus (atraminės lėkštės, viršutinio laikiklio guoliai). Šiose vietose esantis smėlis sukelia antikorozinės dangos ir spyruoklės medžiagos skilinėjimą.
• Nusėdimas. Ilgalaikis važiavimas su didele apkrova turi įtakos spyruoklių veikimo charakteristikoms ir formai. Esant per didelei ašies apkrovai arba viršijus leistiną bendrą transporto priemonės svorį eksploatavimo metu, spyruoklių ritės nusėda. Dėl pernelyg didelės ašies apkrovos ar leistinos transporto priemonės masės viršijimo, spyruoklės tampa trumpesnės, minkštesnės, todėl spyruoklės ritės eksploatavimo metu leidžiasi žemyn. Dėl to gali sumažėti transporto priemonės prošvaisa ir galiausiai spyruoklės gali sutrūkti. Spyruoklės elastingumo pokyčiai gali lemti automobilio aukščio sumažėjimą ir spyruoklių įtrūkimą.
• Montavimo klaidos. Dėl montavimo klaidų spyruoklė gali būti neteisingai išdėstyta viršutinio amortizatoriaus tvirtinimo sistemos ir apatinio atraminio skridinio atžvilgiu. Tokio veiksmo rezultatas gali būti, pvz., spyruoklės trynimas į ratų sparną, įvairių rūšių atitrenkimai, metaliniai girgždesiai bei džeržgėjimai. Dėl montavimo klaidų spyruoklė gali pasislinkti viršutinio amortizatoriaus laikiklio montavimo komplekto atžvilgiu ir apatinėje atraminėje lėkštėje. Dėl to spyruoklė gali trintis į rato arką, gali sklisti pašaliniai garsai (girgždesys, bildėsys, virpėjimas).
• Nelygiai nusidėvėjusios padangos. Tai gali rodyti spyruoklių problemas.
• Keisti garsai. Nemalonūs iš pakabos sklindantys garsai arba trakštelėjimai gali reikšti, kad kilo problemų būtent su spyruoklėmis. Guminiai elementai (silentblokai, šarnyrų apsaugos) apsaugo metalines detales nuo tiesioginio kontakto ir vibracijų. Net jei važiuoklė veikia, bet girdite keistus garsus, geriau profilaktiškai patikrinti.

Susidėvėjusios spyruoklės gali trūkti ir sukelti pavojų transporto priemonės vairuotojui ir jo keleiviams. Sugedę amortizatoriai tiesiogiai kenkia kitiems automobilio pakabos elementams: vairo traukėms, vairo traukių antgaliams, šarnyrams, svirtims, guminėms įvorėms, atraminiams guoliams ir kitoms dalims. Sudėtingos kelio sąlygos žiemos metu atskleidžia visus automobilio trūkumus. Laiku aptiktas gedimas padeda sumažinti remonto išlaidas ir užtikrina saugų automobilio eksploatavimą. Todėl KYB rekomenduoja reguliariai tikrinti pakabos elementus ir kaip įmanoma skubiau pašalinti nustatytus gedimus.

Spyruoklių keitimas ir montavimo ypatumai

Daugumai vairuotojų spyruoklės dažnai tarnauja nuo 70 000 iki 160 000 km, tačiau važinėjimas nelygiais keliais ar didelės apkrovos gali paspartinti nusidėvėjimą.

Spyruoklių spalvų kodavimas ir standumas

Galbūt esate pastebėję, kad amortizatorių spalvos ant spyruoklių kartais skiriasi? Nors įprastai automanų žvilgsniai į šias detales krypsta ne iš karto, spalvų skirtumai yra pakankamai svarbus automobilio pakabos elementas. Spalvos yra tarsi kodas, kuris nurodo spyruoklės funkcionalumą bei galimybes.

Dauguma spyruoklių atrodo vienodai, nes dažniausiai gamintojai deda coil tipo spyruokles, kurios dar vadinamos ritininėmis. Šis komponentas pagamintas iš stiprios plieninės vielos, susuktos į spiralės formą. Dėl to važiuodami nejaučiate kiekvieno smūgio arba, jei jį jaučiate, sutrenkimas nebūna itin stiprus. Be spyruoklių, vairavimas per kiekvieną kelio nelygumą atrodytų lyg bekelės varžybų etapas arba pasivažinėjimas ekstremaliausiais amerikietiškais kalneliais.

Spyruoklės pasipriešinimas (angl. spring rate) - tai patogus būdas indikuoti, kokia standi ar minkšta yra spyruoklė. Standžiai spyruoklei suspausti reikia daug jėgos, na, o štai minkšta spyruoklė susispaudžia daug lengviau. Balansas tarp standumo ir lengvumo keičia automobilio valdomumą ir važiavimo komfortą.

• Su standesnėmis spyruoklėmis automobilis gali būti tikslus, dinamiškas, sportiškas ir jautrus, tačiau komforto tada bus nedaug. Kietos spyruoklės trūkumas - didelis automobilio svyravimo dažnis esant mažam kroviniui. Be to, dauguma nedidelių kelio nelygumų būtų tiesiogiai perduodami į konstrukciją ir priimami kaip stiprūs smūgiai.
• Minkštesnės spyruoklės sušvelnina kelio nelygumų poveikį, tačiau automobilis dėl to linkęs labiau pasvirti posūkiuose. Minkštų spyruoklių trūkumas tas, kad automobilis tampa nestabilus, ypač posūkiuose.

Standartiškai spyruoklės automobiliui renkamos ne pagal spalvą, bet pagal VIN kodą, todėl spalvų sutapimai yra atsitiktinumas. Deja, nėra jokio standartizuoto kodavimo, išsiaiškinti, ką reiškia kokia spyruoklių spalva. Pavyzdžiui, vienas prekės ženklas gali dažyti standžias spyruokles raudonai, o minkštesnes - mėlynai. Norėdami būti tikri, pasitarkite su pardavėjais konsultantais arba savo automobilių serviso specialistais. Gamintojų interneto svetainėse arba ant spyruoklių pakuočių kartais galima rasti duomenis apie spalvų kodus ir skirtumus.

Coil‘ų arba spyruoklių spalva yra dažnas akcentas, už kurio užkliūva automobilių entuziastų dėmesys. Galbūt vairuotojas tikisi geresnio valdymo, nes mėgsta dinamiškiau važiuoti posūkiuose ar net ruošia automobilį drift‘o varžyboms, žiedinėms, kitoms lenktynėms. Tada tikriausiai norėsis standesnių spyruoklių, o žinojimas apie gamintojo taikomą spalvų kodavimą padės greitai išsirinkti tinkamas bet kur ir bet kada.

Teisingas spyruoklių montavimas

Kai kurių automobilių spyruoklės gali būti konusinės. Nors vizualiai kartais net nesimato, kad spyruoklės yra konusinės (skirtumas skersmens gali būti tik 1 cm), tai gali turėti esminės reikšmės montuojant. Literatūroje rašoma, kad būtina dėti spyruoklę taip, kad jos žymėjimas (spalva-kietumo) būtų apačioje.

Atveju, kai naujos spyruoklės turi tik užrašytą kodą (skaičius) ir neturi spalvinio žymėjimo, svarbu atkreipti dėmesį į spyruoklės galų formą. Jei spyruoklės storis ir plotis per visą ilgį vienodas - jokio skirtumo, kuriuo galu ji pastatyta. Svarbu, kad tie galai tiksliai įeitų į įgilinimus lėkštelėse. Tačiau, jei galai skiriasi (pvz., vienas lyg ir platesnis, arba spyruoklė ant vieno galo pastatyta negriūna, o ant kito - virsta), tai rodo, kad spyruoklė turi specifinę montavimo kryptį. Buvo patvirtinta, kad jei platesnė spyruoklės dalis viršuje atraminėje „lėkštėje“ (jos šone yra įspaudimas į vidinę pusę) supantis automobiliui amortizuojanti spyruoklė trankėsi į tą kraštą. Apvertus spyruokles teisinga kryptimi, bildesys dingo. Tai reiškia, kad montuojant spyruokles būtina atkreipti dėmesį į gamintojo nurodymus ir spyruoklės formos ypatumus.

tags: #kas #geriau #tarpines #po #automobilio #spiruoklem