Imanuelis Kantas (vok. Immanuel Kant, 1724-1804) - Prūsijos filosofas, apibendrinęs Apšvietos minties pasiekimus ir viena svarbiausių moderniosios filosofijos asmenybių. Jo darbai, ypač „Grynojo proto kritika“, radikaliai pakeitė filosofijos kryptį, perkeliant dėmesį nuo objekto pažinimo prie paties pažinimo proceso tyrimo. Kantas siekė atnaujinti filosofiją, atskleisti proto gebėjimus ir nustatyti pažinimo ribas.
Kanto biografija ir filosofinės kelionės pradžia
Būsimasis filosofas gimė ir augo Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas), gausioje amatininko, balniaus Jono Jurgio Kanto šeimoje, būdamas ketvirtas iš vienuolikos vaikų. Tėvas į Karaliaučių atsikėlė iš Klaipėdos. Žinoma, kad Klaipėdoje gyvenęs Kanto prosenelis vokiškai nemokėjo, todėl vieni tyrinėtojai jį kildina iš baltų - kuršių arba lietuvių, kiti - iš škotų imigrantų. Motinos Onos Reginos Reuter tėvas, taip pat balnų meistras, buvo Prūsijon atvykęs iš Vokietijos, iš Bavarijos. Kanto tėvai, religingi liuteronai, nuo mažens skiepijo savo vaikams pareigingumą, darbštumą, savarankiškumą, savigarbą.
1732 m. Imanuelis pradėjo mokytis miesto gimnazijoje - Frydricho kolegijoje, kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas antikinėms kalboms ir literatūrai. Būdamas šešiolikos, 1740 m., įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo matematiką, fiziką, logiką, metafiziką, etiką, teisę. Jį sužavėjo anglų fiziko Izaoko Niutono darbai. 1746 m., tėvui mirus, dėl lėšų stygiaus Kantas buvo priverstas nutraukti studijas ir imtis privačių pamokų įvairiose Prūsijos vietovėse. 1746-1750 m. mokytojavo Jučiuose (dab. Vesiolovka), netoli Gumbinės, kur turėjo galimybę pažinti lietuvių valstiečių gyvenimą.
1755 m. grįžo į Karaliaučių, baigė studijas ir tapo privačiu, etato neturinčiu universiteto docentu. Dėstė daugybę dalykų: logiką, fiziką, matematiką, mechaniką, etiką, metafiziką, antropologiją, geografiją, pedagogiką, teisę. Garsiais filosofais virtę jo mokiniai pripažino, kad Kanto paskaitos stipriai paveikė jų mąstymą. 1766 m. pagaliau gavo pirmąjį nuolatinį darbą - tapo Karaliaučiaus Pilies bibliotekos bibliotekininku. 1770 m. Karaliaučiaus universitetas pasiūlė jam logikos ir metafizikos profesoriaus pareigas, kurias ėjo iki senatvės - iki 1796 m. Ne kartą prašytas profesoriauti kituose, gerokai aukštesnio lygio Vokietijos universitetuose, išvažiuoti iš gimtojo miesto nesutiko. 1786 ir 1788 m. buvo universiteto rektorius.
Iškiliausias savo meto filosofas pasižymėjo kuklumu ir paprastumu, turėjo gerą humoro jausmą. Mėgo bičiulių draugiją, kurią nuolat kviesdavosi prie pietų stalo. Puikiai lošė biliardą. Pats neišvažiuodavo iš namų, bet nuolat skaitė kelionių aprašymus ir juos perpasakodavo draugams. Būdamas silpnos sveikatos, rūpinosi savo kūnu kaip priežiūros reikalaujančiu mechanizmu: visą gyvenimą griežtai laikėsi disciplinos. Su aušra keldavosi, dešimtą vakaro guldavosi. Kasdien tuo pačiu metu eidavo pasivaikščioti: miestelėnai, pamatę jį gatvėje, pasitikslindavo laikrodžius. Pergyveno visus savo draugus ir mirė Karaliaučiuje sulaukęs aštuoniasdešimties. Kantas palaidotas Karaliaučiaus katedroje, kur jam pastatytas ir memorialas.
Kanto filosofija: keturi esminiai klausimai
Jaunystėje Kantas domėjosi gamtos mokslais, ypač astronomija, ir sukūrė Saulės sistemos kilmės iš pradinio ūko hipotezę. Brandos amžiaus sulaukęs, jis užsibrėžė sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje. Jo filosofinių svarstymų programą sudarė keturi esminiai klausimai:
- ką aš galiu žinoti?
- ką aš turiu daryti?
- ko aš galiu tikėtis?
- kas yra žmogus?
Stengdamasis atsakyti į šiuos klausimus, Kantas ėmėsi tirti žmogaus proto galias ir sukūrė savitą pažinimo teoriją, vėliau - etiką, religinę filosofiją ir antropologiją. Kaip nemaža dalis Apšvietos mąstytojų, jis buvo įsitikinęs, kad tikra filosofija privalo būti kritinė ir tarnauti visuomenei. Pasak Kanto, filosofija turinti „pasaulinę pilietinę reikšmę“, o jos paskirtis - prisidėti prie „žmonijos teisių atkūrimo“, išplėtoti žmogaus proto galias.
Kopernikiškas posūkis pažinimo teorijoje: „Grynojo proto kritika“
Didysis Kanto veikalas „Grynojo proto kritika“, pasirodęs 1781 m., iškėlė žmogaus protą kaip žmogiškojo pasaulio autorių. Jame prieinama prie išvados, kad žmogus iš esmės gyvena savo proto susikurtame pasaulyje. Žmogaus žinojimas kyla ne iš pasaulio daiktų, bet iš pačių pažinimo veiksmų. Koks yra pasaulis ir jo daiktai „patys savaime“, žmogus visiškai nieko negalįs pasakyti. Pažinimas visada yra susijęs su žmogaus gebėjimais ir jo patirtimi. Tik žmogaus protas, jo veikla nepažinius „daiktus savaime“ stengiasi paversti jam pažiniais „reiškiniais“, „daiktais mums“.
Kanto filosofinės pažiūroms įtakos turėjo tokie mąstytojai kaip D. Hume'as, kurio skepticizmas paskatino jį kurti kritinės filosofijos programą, taip pat J.-J. Rousseau ir Chr. Wolffas. Jis teigė, kad pažinimas nėra tik pasyvus patyrimo duomenų priėmimas, bet aktyvus proto ir juslių bendradarbiavimas. Kantas išskyrė du pažinimo lygmenis:
- Intelektas - gebantis kurti sąvokas remiantis patyrimo medžiaga.
- Protas - gebantis išvesti vienus teiginius iš kitų, nesiremiant patyrimu.
Transcendentalizmas ir aprioriniai sintetiniai sprendiniai
Kanto teorijos esmė - transcendentalizmas. Jis teigė, kad pasaulio stebėjimo struktūrą, kurią kiekvienas žmogus turi kaip tam tikrą grynojo proto lemtį ar prigimtį, pažinimo būtinąją sąlygą, jis vadino transcendentalumu. Šios struktūros tyrimas, siekiant aptikti grynojo proto gebėjimo ribas, vadinamas transcendentaliniu tyrimu. Jo pagrindas - 12 kategorijų, žyminčių proto stebėjimo ir pažinimo apriorines ribas, lentelė, suskirstyta į kiekybės, kokybės, santykio ir modalumo grupes. Kantas atskyrė du pažinimo tipus:
- Empirinis (aposteriorinis) žinojimas - kylantis iš patirties.
- Grynas (apriorinis) žinojimas - nepriklausantis nuo patirties, kilęs iš paties proto.
Mokslinis pažinimas, pasak Kanto ir jo laiko požiūriu, yra visuotinų ir būtinų dalykų pažinimas. Griežtai visur galiojantis ir būtinas matematinis metodas buvo laikomas idealia mokslo norma. Todėl Kantas klausė, ar ir metafizika gali pasiekti tokių tikslių teiginių lygį. Jei ji iš tikrųjų nori būti mokslas, ji privalo teikti tokį žinojimą, kuris būtų visuotinis ir būtinai galiojantis. Į tai Kantas atsakė savuoju apriorinių sintetinių sprendinių mokymu. Jis skiria analitinius ir sintetinius sprendinius:
- Analitiniai sprendiniai: predikatu tik ištraukia iš subjekto tai, kas subjekte ir taip jau buvo (pvz., „Kamuolys apvalus“).
- Sintetiniai teiginiai: predikatu pasako ką nors nauja, tai, ko dar neturi subjektas (pvz., „Kamuolys sunkus“). Toks teiginys gali būti išsakytas tik remiantis tam tikru patyrimu, t. y. a posteriori.
Aposteriorinis sintetinis sprendinys, kaip paprastas patyrimo sprendinys, niekada negali būti apibendrintas, jis galioja tik konkretaus vienkarčio, arba ir daugkarčio, patyrimo požiūriu, tačiau jo niekada negalima taikyti visam patyrimui. Kanto įsitikinimu, matematika kaip tik ir yra įrodymas, kad iš tikrųjų esama tokių apriorinių sintetinių teiginių. Antai aritmetinį teiginį 5 + 7 = 12 jis vertina kaip tokį bendrai ir neišvengiamai galiojantį teiginį, kuris yra visiškai nepriklausomas nuo bet kokio juslinio patyrimo. Sintetinis sprendinys lemia, ar iš tikrųjų didės pažinimas, o apriorinis - ar šis įgytas pažinimas bus visuotinis ir būtinai galiojantis.
Kanto tyrinėjimo rezultatas yra dvi apriorinės juslinio stebėjimo formos - erdvė ir laikas: grynas, ankstesnis už kiekvieną patyrimą erdvės vaizdinys yra išorinio juslinio suvokimo apriorinė forma, o grynas, ankstesnis už kiekvieną patyrimą laiko vaizdinys yra vidinio jutimo apriorinė forma. Kanto požiūriu, labai svarbu, kad jusliniame suvokime konstitutyviu būdu jau dalyvauja apriorinis faktorius. Taip aprioriškai griežtos grynos stebėjimo formos tam tikram pojūčiui bei jį sukėlusiam empiriškam ir atsitiktiniam dirgikliui suteikia tvirtą ir objektyvią formą. Ši juslinio suvokimo forma esmiškai yra ankstesnė už kiekvieną pažinimą ir yra bet kokios žmogaus pažinimo galios subjektyvus kraitis. Antroje GPK dalyje Kantas tiria intelekto sąvokas ir principus - kiek jie aprioriškai pagrindžia kiekvieną galimą objektinį pažinimą. Juslumas duoda pažinimo objektus, o intelektas juos mąsto, pirmiausia padedant grynosioms proto kategorijoms. Tik susiejus intelektines kategorijas su empiriniais stebiniais, kuriuos teikia juslumas, galimas visiškas pažinimas. Todėl, galimo patyrimo požiūriu, ir tik šiuo požiūriu, metafizika, Kanto nuomone, iš tikrųjų yra galima kaip mokslas. Ji aiškina apriorines galimo objektinio pažinimo (patyrimo) sąlygas ir jų sąveikos būdą pažinimo procese. Bet tai reiškia, kad ji kartu parodo ir mūsų pažinimo, mūsų žinių ribas!
Kanto požiūrį į pažinimo vyksmą trumpai galima nusakyti šitaip: išorinis dirgiklis (afektas) atneša visiškai amorfišką, neapibrėžtą pažinimo medžiagą, duoda pradžią apriorinių stebėjimo formų ir intelektinių kategorijų sąveikai, ir taip randasi reiškinys. Viena vertus, mes niekada neturime reikalo su daiktais savaime - apie juos negalime pasakyti nė vieno žiniomis pagrįsto teiginio, nes mes, žmonės, niekada negalime nusiimti stebėjimo formų akinių ir tik intelektinėmis kategorijomis, o ne kaip nors kitaip galime apibrėžti tai, ką suvokiame. Antra vertus, pažinimas visiškai galioja tik juslumo sferoje. Intelektinės kategorijos galioja tik tada, kai jos susiejamos su jusliniais pojūčiais.
Metafizika ir tikėjimas
Metafizika, anot Kanto, yra grynojo proto (apriorinio) žinojimo ar sąvokų sistema, priešinama iš patirties kilusiam empiriniam (aposterioriniam) žinojimui - visų nesutarimų ir diskusijų šaltiniui. Tai reiškia, kad metafizika, siekianti žinoti apie „daiktus savaime“ (noumena), yra neįmanoma kaip mokslas, nes mūsų pažinimas apsiriboja reiškiniais (phenomena), kuriuos formuoja mūsų proto struktūros. Klasikinės metafizikos idėjos, „trys idėjos: Dievas, laisvė ir nemirtingumas“, anot Kanto, yra tik idėjos, kurias galima sumąstyti, maža to - jas protas visada privalės mąstyti, bet apie jas mes negalime įgyti žinių, nes jos yra abstrakčios, nes jų nesuimame jusliniu suvokimu. Šiuo atveju žinojimas nebeįmanomas, įmanomas tik tikėjimas. Ir tai Kantas laiko reikšmingu savosios proto kritikos laimėjimu: jis visa tai, „ką mes galime teoriškai pažinti“, apribojo tik reiškiniais ir taip metafizinėms idėjoms padarė vietos, jas paversdamas tikėjimo objektais. „Tad man teko pašalinti žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui“.
Ši išvada atveda prie Kanto suformuluoto ribos apibrėžimo - Kantas parodė, ką apskritai protas gali pažinti bei žinoti, o ko negali. Šiuo požiūriu svarbų vaidmenį vaidina ir kantiškasis Dievo vaizdinys, nes Dievas mums nėra stebėjimo objektas. Todėl jusliniu stebėjimu Dievo visiškai neįmanoma pasiekti. Apskritai apie jį galima teigti tik vienu būdu, taip kaip natūralinė teologija, kuri mąsto apie objektą. Tačiau tai, ką mes mąstome apie Dievą, visada yra problemiška, niekada nepakyla į pažinimo lygmenį, todėl pažinimo lygmenyje yra neįrodoma ir neturi tikrumo. Netgi negalima tvirtai ir įsitikinus pasakyti, ar mūsų mintis apie Dievą apskritai atitinka realus objektas, ar iš tikrųjų esama Dievo. Kanto Dievas, pasak GPK teiginių, yra tiesiog mąstymo fikcija, į kurios tikrumą jusliniame empiriniame pasaulyje niekas nenurodo, o ir negali nurodyti.
GPK gale, o pirmučiausia vėlesniuose kūriniuose, spręsdamas Dievo klausimą, Kantas ieško išeities etikoje. Tikėjimas į Dievą tampa moralės reikalu, kuriam būdingas tiesiog subjektyvus tikrumas. Pats Dievas tampa, Kanto požiūriu, moralinės religijos postuliu, kuris yra būtinas dorovinio elgesio prielaida. Kantas pats pabrėžė: be juslinio empirinio suvokimo mūsų pažinimas negali įgyti tikrumo. Kiekvienas šiuolaikinis gamtos arba humanitarinių mokslų specialistas tuos žodžius galėtų savaip patvirtinti. Net regimų dalykų ribas peržengusi fizika remiasi į empirinių duomenų pagrindą.
Etika: kategorinis imperatyvas ir žmogaus autonomija
Žmogaus autonomijos, jo savarankiškumo idėją Kantas išplėtojo etikai skirtame darbe „Praktinio proto kritika“, 1788 m. Jame teigė, kad moralė - paties žmogaus kūrinys. Ne kas nors iš šalies, bet pats žmogaus protas nustato doro elgesio taisykles, moralės dėsnius. Jų žinojimas ir laikymasis nulemia žmogaus dorinę vertę. Gyvendamas tarp žmonių, asmuo turėtų apsibrėžti tokias savo moralės taisykles, kurios galėtų tikti ir kitiems. Visada ir visiems tinkančias taisykles Kantas vadino kategoriniu imperatyvu.
Būtent kategorinis imperatyvas liepia žmogui elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visų elgesio taisykle. Šis imperatyvas taip pat reikalauja „elgtis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas“. Taigi žmogus privaląs gerbti save ir kiekvieną kitą žmogų kaip protingą ir savarankišką būtybę. Praktinio proto kritikos pabaigoje Kantas rašė: „Du dalykai, kuo dažniau ir ilgiau apie juos mąstau, man kelia vis didesnę nuostabą ir pagarbą - žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.“
Kanto etika grindžiama žmogaus autonomijos idėja - gebėjimu pačiam sau nustatyti moralės įstatymus, remiantis savo protu. Kantas išskyrė du svarbius aspektus žmogaus elgesiui:
- Teorinis protas - susijęs su pažinimu, siekia suprasti pasaulį.
- Praktinis protas - susijęs su valia ir veiksmais, siekia nustatyti, kaip turėtume elgtis.
Kanto filosofo posūkis nuo teorinės filosofijos į praktinę yra ieškojimas tokių tikrovės teorinės pagavos būdų, kurie leistų implikuoti žmogiškąjį šios pagavos aspektą. Praktinio proto kelias į užpatyriminę sritį yra normatyvinis (vertybinis), kuris galimas tik valingai veikiančių būtybių - žmonių gyvenimo regione. Praktinio proto konstruojamas priežastingumas remiasi valia ir yra laisvas. Pagrindinis dėsnis, reguliuojantis žmonių elgesį, yra nesaistomas jokių išorinių priežasčių - jis paremtas grynai laisva valia, galinčia pradėti priežastinį ryšį ir todėl yra neistorinis. Laisvė Kanto praktinėje filosofijoje yra esminis žmogaus ypatingumo - jo racionalumo ir istoriškumo rodiklis, istorijos vyksmo stimulas ir tikslas. Filosofas konstatavo, kad norint teoriškai reflektuoti visuomenės gyvenimą, negalima apsiriboti vien gnoseologine žiūra, tam būtinas teleologinę žmonių visuomenės prigimtį atitinkantis normatyvinis matmuo.
Politinė filosofija ir amžinoji taika
Senatvėje Kantas gręžėsi į istorijos filosofiją ir svarstė pasaulio politinės ateities klausimus. 1795 m. paskelbtame traktate „Į amžinąją taiką“ jis išdėstė pasaulinės tautų sąjungos idėją, kuria remiasi ir dabarties politikai. Pasak Kanto, politikos negalima atskirti nuo moralės. Amžina taika įmanoma tik tada, jei tautos ir valstybės, kaip žmonės, pripažins ir gerbs viena kitos savarankiškumą, susitars dėl bendrų sugyvenimo taisyklių. Vienas svarbiausių tautų sąjungos principų - valstybių suverenitetas. Jei šio principo nebus paisoma, tautų federacija gali virsti viena didele despotiška valstybe, kurioje žmonės nebeturės laisvės. „Jokia savarankiška valstybė (nesvarbu, didelė ar maža) neturi būti įgyta kitos valstybės. [...] Valstybė yra žmonių visuomenė ir niekas kitas, išskyrus ją pačią, neturi teisės jai įsakinėti ir jos valdyti. [...] Jokia valstybė neturi jėga kištis į kitos valstybės santvarką ir valdymą“, - teigė Kantas tuo metu, kai Prūsija, Rusija ir Austrija dalijosi Lietuvos ir Lenkijos Respubliką. Būtina amžinos taikos sąlyga, pasak jo, yra ir politinė tautų laisvė, respublikinė valstybių santvarka. Taiki pasaulio tautų sąjunga bus ilgalaikė tik tuomet, jei ją sudarys ne despotijos, tironijos ar monarchijos, bet laisvų ir lygių piliečių respublikos.
Kanto idėjos apie Apšvietą
Kantas savo pažiūras dėstė ne tik sudėtinguose filosofiniuose veikaluose, bet ir publicistiniuose tekstuose. 1784 m. paskelbtame straipsnyje „Atsakymas į klausimą Kas yra Švietimas“ jis glaustai nusakė Apšvietos esmę. Tai - žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, drąsa „naudotis savo protu kitų nevadovaujamam“. Į XVIII a. visuomenę Kantas kreipėsi Antikos poeto Horacijaus žodžiais: „Sapere aude!“ - išdrįsk būti protingas, vadovaukis protu. Kartu filosofas pripažino, kad tai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis įpareigojimas. Jokia revoliucija negali įvykdyti tikros mąstymo reformos - išlaisvinti žmonių protų iš prietarų. Kad žmonės pajėgtų gyventi išties savarankiški, reikia ilgai trunkančio visuomenės lavinimo. Visuomenė galės lavintis ir tobulėti tik tuomet, kai kiekvienam žmogui bus užtikrinta laisvė viešai reikšti savo mintis visais gyvenimo klausimais - dėl religijos, įstatymų leidybos, valdžios ydų. Laisvai mąstydami žmonės išmoks ir laisvai veikti.
Kanto įtaka lietuvių kalbai ir filosofijai
Kantas nebuvo abejingas lietuvių kalbai ir Prūsijos lietuvių likimui. Lietuvių rašytojo bei kalbininko Kristijono Gotlybo Milkaus parengtam ir 1800 m. Karaliaučiuje išleistam „Lietuvių-vokiečių kalbų žodynui“ jis parašė vokišką pratarmę - „Draugo prierašą“. Jame tvirtino, kad lietuvių kalbą būtina išsaugoti Prūsų Lietuvos mokyklose ir bažnyčiose. Viena vertus, kalba yra svarbiausia lietuvio „charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė“. O prūsų lietuvis, pasak Kanto, pasižymi savitu ir kilniu charakteriu - jam būdingi tokie bruožai kaip savo vertės jutimas, drąsa, ištikimybė. Kita vertus, senos lietuvių tautos kalba labai svarbi mokslui, nes ji daug galinti pasakyti apie pasaulio tautų praeitį.
Vienas pirmųjų Kanto filosofijos kritikų ir aiškintojų buvo Lietuvoje, netoli Gardino, gimęs ir augęs žydų kilmės filosofas Saliamonas Maimonas. Jis vadino save „pusiau lenku, pusiau lietuviu“, „Maimonu iš Lietuvos“, nuvykęs gyventi į Berlyną išgarsėjo Apšvietos Europoje filosofiniais darbais ir nepaprastai įdomia intelektualine autobiografija. Savarankiškai išstudijavęs „Grynojo proto kritiką“, Maimonas parašė ir pačiam autoriui nusiuntė kritinę knygos analizę. 1789 m. sulaukė tokio Kanto atsakymo: „Nė vienas iš mano kritikų taip gerai nesuprato manęs ir mano raštų esmės, kaip ponas Maimonas, nes nedaugeliui duotas tokio pobūdžio tyrinėjimams reikalingas aštrus protas.“
Immanuelio Kanto filosofija turėjo milžinišką įtaką vėlesnei filosofijai, paskatindama kantizmo ir neokantizmo sąjūdžius. Jo idėjos tebėra aktualios iki šiol, nagrinėjamos įvairiose filosofijos srityse - nuo pažinimo teorijos ir etikos iki politikos filosofijos ir estetikos. Lietuvoje Kanto idėjų įtaka prasidėjo XIX a. pradžioje, o XX a. ir XXI a. jo darbus tyrinėjo ir interpretavo daugelis lietuvių filosofų.