Lietuvių liaudies patarlė sako: „Moki žodį - žinai kelią“. Žodžiai yra tarsi elementariosios dalelės, iš kurių formuojasi tautos savastis, jos tapatumo visata. Štai kodėl žodynai yra tokie svarbūs, kaip ir jų kūrimo istorija. Šiame straipsnyje apžvelgsime kalbos mokymosi ir žodynų reikšmę, taip pat giliau panagrinėsime lietuvių leksikografijos raidą, ypač Mažosios Lietuvos kontekste.
Kalbos mokymosi svarba šiuolaikiniame pasaulyje
Šiais laikais, kai pasaulis tampa vis atviresnis ir globalesnis, bent vienos užsienio kalbos mokėjimas jau tapo įprasta ir būtina kiekvieno suaugusio žmogaus patirtimi. Gebėjimo susikalbėti užsienio kalba svarba nediskutuojama tiek profesiniame kelyje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Darbo portalo CVbankas.lt statistika skelbia, kad vidutiniškai kas trečiame darbo skelbime darbdaviai būsimiems darbuotojams kelia reikalavimą mokėti užsienio kalbą. Vis dėlto visi vienbalsiai tvirtina, kad išmokti užsienio kalbų nėra lengva, o svarbiausia čia yra motyvacija ir pasiryžimas.
Užsienio kalbos mokymosi pradžia ir kūrybiški metodai
Prieš pereinant prie kūrybiškų būdų, kurie gali padėti įsisavinti užsienio kalbos niuansus, svarbu paminėti, kas dar yra labai svarbu - mokymosi pradžia! Šis etapas dažniausiai yra pats painiausias, keliantis daug abejonių ir net nusivylimų, kadangi ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi. Pradžioje yra labai svarbios bazinės teorinės žinios. Tuo tikslu visada rekomenduojama kreiptis į šios srities specialistus (kalbų mokyklas ar privačius mokytojus), kad būtų padėtas tvirtas užsienio kalbos gramatikos, rašybos, tarimo pagrindas. Tačiau kaip greitai žmogus galės laisvai kalbėti pasirinkta užsienio kalba, didžiąja dalimi priklauso nuo jo pastangų ir tam skiriamo laiko.
Pirmiausia, išsiaiškinkite realius savo poreikius, įvertinkite turimą laiką, sau išsikeltus tikslus, būtinai susidarykite mokymosi planą. Kadangi vieno sėkmės recepto nėra, reikėtų į mokymosi procesą pažiūrėti kitaip ir pradėti ieškoti kūrybiškų sprendimų. Taigi, kas gali ženkliai pagreitinti žinių įsisavinimą, o patį mokymosi procesą padaryti įdomesniu ir įtraukiančiu?
- Skaitymas: Mokymosi pradžioje nebūtina imtis didelės apimties kūrinių, tačiau lengvo turinio knygos, adaptuoti literatūros kūriniai, perrašyti paprastesne kalba, gyvenimo būdo žurnalai, kuriuose nėra sudėtingos struktūros sakinių ir įmantrių posakių, tikrai pagilina žinių bagažą.
- Filmai: Pradžioje gali būti sudėtinga žiūrėti filmą, nesuprantant jo turinio, tačiau subtitrai šiuo atveju gali būti puiki pagalba, kol pastebėsite, kad jie reikalingi vis mažiau.
- Kulinariniai receptai: Kodėl gi nepasinaudoti receptais užsienio kalba - juos gana lengva suprasti, nes pasižymi ypač paprasta struktūra: produktų sąrašas ir gaminimo eiga. Paprastai visa tai pateikiama labai trumpais, aiškiais sakiniais, o daugelį procesų galima tiesiog nuspėti iš konteksto.
- Muzika: Greta filmų ir knygų, muzika taip pat yra labai geras būdas gauti informacijos tam tikra kalba. Juk gali būti visai smagu pabandyti suprasti mėgstamos dainos tekstą, išmokti jos žodžius mintinai.
- Žaidimai, programėlės: Yra sukurta nemažai įvairių komandinių stalo žaidimų, specializuotų individualaus kalbos mokymosi kortelių, patogių, kiekvienam prieinamų išmaniųjų programėlių, kuriose galima spėlioti žodžius, užbaigti sakinius, įrašyti trūkstamus žodžius. Didžiausias to privalumas - didelis įsitraukimas ir galimybė mokytis kada tik norite: važiuojant viešuoju transportu, laukiant eilėse ar per pietų pertrauką.
Sakoma, kad asmeninis tobulėjimas suteikia žmogaus gyvenimui kryptį. Eidami mažais žingsneliais pasirinkta kryptimi visada prieisime kažką nepaprasto. Panašiai yra ir su užsienio kalba - papildydami savo žinių bagažą nors po žodelį kasdien, galėsime džiaugtis ta laisve ir prabanga, kurią mums suteikia komunikavimas svetima kalba.
Naujos kalbos mokymosi paslaptys | Lýdia Machová | TED
Renginiai, skatinantys kalbos žinias
Siekiant ugdyti mokinių kalbos žinias ir skatinti domėjimąsi kitomis kalbomis, organizuojami įvairūs renginiai. Pavyzdžiui, Balandžio 27 dieną į gimnazijos skaityklą buvo pakviesti antrų klasių mokiniai dalyvauti rusų kalbos viktorinoje „Moki žodį - žinai kelią“. Mokiniai savo antrosios užsienio kalbos žinias galėjo pritaikyti atlikdami įvairias užduotis: prisiminti daug rusiškų žodžių, suvenyrų, atspėti mįsles, taip pat prisiminti vaikystėje matytų animacinių filmų personažus. Renginį vedė 4e klasės mokinys Aleksandras Andrejevas, o atliktas užduotis vertino pavaduotoja Rasa Pragulbeckienė ir 4e klasės mokinė K. Filimonova bei 4a klasės mokinys T. Viktorina įrodė, jog mokiniai yra ne tik puikūs savo gimtosios kalbos puoselėtojai, bet stengiasi išmokti, suprasti kitas kalbas. Viktoriną ruošė rusų kalbos mokytojos I. Timofijčiuk ir T.
Balandžio 19 dieną Klaipėdos Liudviko Stulpino progimnazijoje vyko Klaipėdos miesto mokinių kūrybinė-patyriminė konferencija „Moki žodį - žinai kelią“, skatinusi mokinius domėtis gimtąja kalba, jos puoselėjimo galimybėmis, dalyvauti kūrybinėje ir patyriminėje veikloje. Vienas iš konferencijos uždavinių - pasidalinti patyriminio mokymo galimybėmis - sudomino Litorinos mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Sigitą Koroliovę ir jos ugdytinius. Įgyvendindami mokyklos patyriminio ugdymo programą „Jaunasis sinoptikas“ mokiniai ne tik susipažino su įvairiais gamtos reiškiniais, bet ir išmoko pagauti vėją, kuris papildė vaikų žodyną naujais žodžiais ir padėjo suvokti frazeologizmų apie vėją prasmę. Konferencijoje pristatytas pranešimas „Vėjo gaudytojai“ sudomino ir ugdytojus, ir mokinius. Tad žinią, kad aštuntoko Deivido Šach ir devintoko Arno Meškio pranešimas laimėjo pirmąją vietą, visi: ir jo autoriai, ir klausytojai, sutiko audringais plojimais.
Leksikografija ir lietuvių kalbos žodynų istorija
Mokslo sritis, leksikografija, nagrinėja, kaip sudaryti žodynai ir kaip jais naudotis. Žodyno sudarytojas turi apsispręsti, kokį žodyną rašys - vienakalbį ar dvikalbį. Taip pat numatyti, kas bus žodyno vartotojai. Nagrinėjami žodynininkų leksikografiniai metodai, žodynuose pateikiama leksika, žodynų chronologija. Anot prof. V. Drotvino, žodynai atsirado Europoje iš graikų raštijos, kai reikėjo paaiškinti kai kuriuos senovinius dalykus graikų klasikinėje literatūroje. Vėliau, naujaisiais laikais, buvo leidžiami romėnų literatūros autorių žodynai, o šviečiamojoje epochoje pradėta leisti lotynų kalbos žodynus su tautinėmis kalbomis, o paskui - ir tautinių kalbų žodynus su lotynų kalba arba su kai kuriomis kitomis kalbomis. Europos leksikografijos istorija labai sudėtinga ir svarbu, kad lietuvių žodynai gražiai įsirašo į šią chronologinę eilę.
Žinoma, Lietuvių kalbos žodynai išsamumu neprilygsta didžiųjų kalbų žodynams, bet jie mums labai svarbūs, nes parodo filologinės leksikografinės minties raidą per kelis šimtmečius. Žodynai - svarbūs informacijos šaltiniai, padedantys susirasti tinkamą žodį ar frazę. Kita vertus, jie padeda bendrauti, pateikdami būtiniausius gimtosios arba svetimosios kalbos žodžius ir suvienodina kalbą. Sakoma, kad geriausiai kalbą reprezentuoja gramatikos ir žodynai. Gramatika yra kalbos sistemos dalykai, o žodynai yra leksika. Žodynas gana atspindi to meto žmonių kalbą. Todėl leksikografija yra visuomenei, jaunimui ir mokslui labai reikalinga kalbotyros dalis. Reikia pasakyti, kad lietuvių leksikografija yra to paties amžiaus, kaip ir daugelis Europos kalbų žodynų. XVII amžiuje pasirodė latvių, vengrų ir estų kalbomis rašyti žodynai.
Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių leksikografiją
Istorija kupina ne tik dramatiškų įvykių, bet ir keistų paradoksų. Yra nemažai pavyzdžių, liudijančių, kaip buvę mirtini priešai, prabėgus vienam kitam šimtmečiui, tapdavo strateginiais partneriais, arba kaip jie, nors ir vedini savanaudiškų paskatų, prisidėdavo prie buvusio priešininko kultūrinio atgimimo. Mažoji Lietuva yra itin svarbi Lietuvos kultūros istorijai ir tautinės savimonės susiformavimui. XVII amžiuje joje nutiko tai, ką būtų galima pavadinti neįtikėtinu aplinkybių sutapimu. Šį kalbos istorijos detektyvą narpliojo ne vienas lietuvių istorikas bei kalbotyros specialistas. Vienas iš jų - šių metų Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. V. Drotvinas. Jis teigia, kad senieji žodynai yra šaltinis būsimai Lietuvos leksikografijos istorijai, tiek Mažosios Lietuvos, tiek ir visos Lietuvių kalbos leksikografijos istorijai.
Mažojoje Lietuvoje daug lietuvių filologijos darbų pasirodė anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo katekizmas. Taip pat pasirodė pirmoji Jono Bretkūno 1590 metais į lietuvių kalbą išversta Biblija. Negana to, ten sukurtas pirmasis lietuviškas grožinės literatūros kūrinys - Kristijono Donelaičio „Metai“, o 1823 metais išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis „Nusidawimai dievo karalystėje“. Nuo 1883 m. Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinami svarbiausi lietuviško tautinio atgimimo leidiniai „Aušra“ ir „Varpas“.
Akademiko Zigmo Zinkevičiaus žodžiais tariant, Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva - kryžiuočių pavergta lietuvių tautos dalis, kurią 700 metų valdė vokiečiai. Terminas „Mažoji Lietuva“ žinotas jau XIII amžiuje. Gausiausią nevokiečių etninę grupę to meto kryžiuočių valstybėje sudarė būtent lietuviai. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių ordinas ėmė silpti. Esminį istorinį lūžį lėmė Reformacija. Jos lyderiai, kad būtų platinama naujoji tikyba, skatino vartoti liaudžiai suprantamą kalbą.
Paskutinis kryžiuočių ordino magistras Albrechtas 1525 metais priėmė naująjį Liuterio tikėjimą ir pasiskelbė pasaulietine valstybe - Prūsijos kunigaikštyste, kuri 1701 metais tapo Prūsijos karalyste. Lietuviai ten buvo tautinė mažuma ir protestantizmui plėsti reikėjo mokymo priemonių. Reikėjo gramatikų, žodynų, biblijos, kurią buvo išvertęs Jonas Bretkūnas, bet jam mirus liko tik rankraštis. Todėl uždavinys Lietuvių kalbą mokantiems kunigams 1639 metais ir buvo suformuotas - parengti biblijos leidimą, parengti gramatiką, parengti sunkiausių ir dažniausių žodžių rinkinį, žodyną. Vokiečių kunigams buvo įsakyta Prūsijoje išmokti lietuviškai ir šia kalba sakyti pamokslus. Lietuviškai buvo skelbiami valdžios įsakai. Karaliaučiuje pirmoji spaustuvė pradėjo veikti XVI amžiaus viduryje, nes reformatoriai suprato spausdinto žodžio reikšmę idėjoms skleisti. Iš Lietuvos atvyko žymūs Karaliaučiaus universiteto profesoriai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. Nenuostabu, kad būtent Mažojoje Lietuvoje anksti susiformavo bendrinė rašomoji kalba. Šią kalbą aprašė Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje.
Žymiausi Mažosios Lietuvos žodynai ir leksikografiniai darbai
XVIII amžiuje Karaliaučiaus universitete buvo leidžiamos religinės protestantiškos knygos ir kartu Lietuvių kalbos mokslo veikalai: Ruigio žodynas, Milkaus žodynas. Bet reikšmingiausias čia yra Jokūbo Brodovskio žodynas, kuris turi ne tik religinę leksiką, bet ir namų apyvokos žodžių, patarlių, priežodžių, mįslių ir pan. Šitas žodynas ilgai liko neišleistas, bet dabar jau prieinamas. Leksikografas ir etnografas J. Brodovskis per trisdešimt metų, artimai bendraudamas su liaudimi, parengė dviejų dalių lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną su gausia šnekamosios kalbos sinonimika ir smulkiosios tautosakos iliustracijomis.
Tie žodynai Mažojoje Lietuvoje buvo skirti vokiečių kalba kalbantiems kunigams, kad jie galėtų atlikti savo liturginę pareigą, bendrauti su parapijiečiais. Bet tie žodynai ilgainiui tapo Lietuvių kalbos leksikos paminklais. Jie nebuvo skirti lietuvių kalbos mokslui, tada dar buvo tik pati pradžia. Dabartiniai žodynai yra mokslo šaltiniai.
Prof. V. Drotvinas kelis dešimtmečius tyrinėja senuosius dvikalbius žodynus. Jo dėmesį ilgainiui patraukė keli rankraštiniai Mažosios Lietuvos žodynai, kuriuos iš raudonarmiečių laužo išgelbėjo prof. J. Puzinas. Į Lietuvą buvo parvežti trys žodynai: „Lexicon Lituanicum“, Brodovskio žodyno pirmoji dalis, vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Ilgai buvo kalbama, kad tuos žodynus reiktų išleisti. Buvo norima išleisti J. Brodovskio žodyną kaip sudėtingiausią, turiningiausią. Kai ryžtasi šio darbo imtis, pradedama nuo „Lexicon Lituanicum“. Tai - anoniminis XVII a. pirmos pusės vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, turintis 9000 vokiškų žodžių su lietuviškais atitikmenimis. Nėra jis leksikografiškai sudėtingas, neturi iliustracijų, bet yra pats seniausias leksikografijos paminklas.
Ieškodamas medžiagos šitiems žodynams, V. Drotvinas rado veikalą, kuris buvo laikomas dingusiu per Antrąjį pasaulinį karą. Tai - Mykolo Merlino traktatas „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“. Tai - veikalas apie lietuvių kalbos padėtį Mažojoje Lietuvoje, ypač religinių raštų. Jame pažymėta, kad religiniai raštai smarkiai užteršti germanizmais, slavizmais, bet galima rasti tiems skoliniams lietuviškų atitikmenų iš liaudies kalbos. Užtat reikia rinkti šnekamąją kalbą, žiūrėti, kokios dainos, kokios mįslės, kokie priežodžiai. Šitą veikalą V. Drotvinas rado Lenkijoje, Gdansko bibliotekoje, ir dabar jis išleistas kartu su kitais trimis XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos veikalais, praturtinusiais mūsų filologinę mintį. Gumbinės kunigo M. Merlino veikalas apibendrino XVII a. pabaigos Mažosios Lietuvos rašomosios bažnytinės kalbos vartoseną ir parodė, kaip reiktų kalbą tvarkyti. Galima teigti, jog M. Merlinas padėjo išspręsti tarp kunigų kilusį ginčą. Jam pasisekė sumažinti atotrūkį tarp bažnytinių raštų ir šnekamosios kalbos. Reikalaudamas bažnytinių raštų kalbą padaryti aiškią ir suprantamą, jis paskatino lietuvių raštijos plėtrą. Traktato teiginius apie lietuvių kalbos tinkamumą pasaulietinės literatūros vertimams pirmasis pritaikė Jonas Šulcas „Ezopo pasakėčiose“ 1706 metais. Taigi pirmojo kalbos kultūros teoretiko M. Merlino idėjos turėjo didelę reikšmę.
Analizuodami žodynus, tyrėjai gali pasakyti, kokia tuo metu buvo leksika, tai yra, ar jau buvo vartojamas vienas arba kitas žodis. Matome, kokie žodžiai kokiems daiktams įvardyti buvo naudojami XVII amžiuje. Tai - istorinės leksikologijos objektas. Pirmiausia, be abejo, buvo kuriama religinė leksika. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą verčiami nuodėmių arba sakramentų pavadinimai. Galime prisiminti vienoje laidoje jau minėtą filosofo Arūno Sverdiolo atliktą pranciškonų kunigo Jurgio Pabrėžos pamokslo apie nuodėmę analizę. Kunigas kūrė išsamius paaiškinimus, padėjusius parapijiečiams geriau suvokti nusižengimų esmę.
Karaliaučiaus archyvai buvo išslapstyti keliose vietose ir vienoje bažnyčioje. Bet kas dar išliko ir kur dabar yra saugoma arba laikoma, sunku pasakyti. Galbūt dalis tų dokumentų yra Rytų archyvuose, bet sunkiai prieinama. Kol kas per tą laikotarpį, išskyrus šitą, nieko naujo nerasta. V. Drotvino ir kitų leksikografijos klasikų darbus tęsia naujoji mokslininkų karta. Atliekami Mažosios Lietuvos leksikografijos tyrinėjimai, analizuojamas Mažosios Lietuvos žodynų santykis su XVII a. Didžiojoje Lietuvoje išleistu jėzuitų kunigo K. Sirvydo žodynu. Mokslininkai tikisi, kad dėl tokių pastangų geriau suvoksime leksikografijos paveldo reikšmę ir jo įtaką lietuvių kalbos vystymuisi. V. Drotvinas džiaugiasi, kad tie žodynai išliko, kad jie čia išsaugomi ir kad mokslo institucijos supranta jų reikšmę visuomenei, ir kad jis galėjo prisidėti prie žodynų populiarinimo.
Didžiojoje Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje prasidėjus tautiniam atgimimui, mažlietuvių bendrinė rašomoji kalba, daugiausia Jono Jablonskio pastangomis, paplito Didžiojoje Lietuvoje. Negana to, Mažosios Lietuvos gyventojų kalbą ėmė tyrinėti lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros specialistai, atradę joje pirmykštę kalbinę struktūrą.