Krepšinio trenerio Jono Kazlausko gyvenimas ir karjera, apimanti ilgus metus užsienyje, ypač Kinijoje, suteikė jam unikalių patirčių, tarp jų ir vairavimo įgūdžių įgijimą sudėtingose Pekino gatvėse.
Jonas Kazlauskas Kinijoje: Iššūkiai ir prisitaikymas
Po ketverių metų, praleistų Kinijoje treniruojant šios šalies vyrų krepšinio rinktinę, treneris Jonas Kazlauskas (53) grįžo namo. Kinai, vadinantys lietuvį Krepšinio Konfucijumi, išlydėjo jį su dovanomis ir gailesčiu, nes per tuos metus jis išmokė komandą varžytis su geriausiomis pasaulio ekipomis kaip lygią su lygiomis. Per tą laiką Jonas Kazlauskas įprato Pekiną vadinti Bedžingu, išmoko vairuoti netvarkingame skruzdėlyną primenančiose gatvėse ir apsiprato su didžiuliais Kinijos mastais. Tačiau savas anapus Didžiosios sienos jis nepasijuto, tvirtindamas, kad tai neįmanoma.
Grįžęs į Lietuvą, jis dabar pratinasi prie lietuviško lietaus ir vietinių krepšinio funkcionierių bambėjimo, esą olimpiadoje jis nesielgė kaip savo šalies patriotas. Kartais atremia tas replikas, kartais tiesiog numoja ranka. Aplinkinių pavydas, kaip ir šlovinančios ovacijos, yra natūralūs žmogui, tituluojamam vienu garsiausių šių laikų Lietuvos trenerių. Paklaustas, ar jam smagu grįžti į šlapią ir niurzgiančią Lietuvą, jis atsakė: „Man čia patinka. Nepatiktų - negrįžčiau... Žinoma, yra aibė dalykų, kuriuos čia norėčiau keisti: siaurą požiūrį, vadų ir vadukų dominavimą, netvarką. Pavažinėjus po pasaulį, akys atsiveria. Bet ne viskas priklauso nuo gerų mano norų.“
Kinijos mastai ir kultūriniai skirtumai
Po tokio didmiesčio kaip Pekinas, gimtinė jam atrodo labai maža ir provincijali. „Pripažinsiu - labai. Gerai, kad olimpiada vyko Pekine: nuvykę mūsiškiai bent jau pamatė kitus mastus, kitą pasaulį, juk anksčiau menkai tai įsivaizdavo,“ - teigė Kazlauskas. Pasirašęs sutartį ir ketveriems metams įsikūręs Kinijoje, pirmą rytą atsikėlęs ir pažvelgęs pro langą neteko žado: į abi puses plūdo milijoninė minia - pėsčiomis, automobiliais, dviračiais, vežimais - viskuo, kuo tik galima judėti. Nuo to vaizdo jis pradėjo pratintis prie Kinijos dydžio. Pavyzdžiui, susiruošęs su komanda skristi į kitą miestą, jis paklausė, kas tai per miestas. Jam atsakė: „Ai, toks nedidelis, ten tik septyni milijonai gyventojų...“ Pekino mikrorajonas, kaip Vilniaus Žirmūnai ar Antakalnis, užima tiek ploto, kiek trečdalis Lietuvos. Mieste nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą užtrunka tiek, kiek iš Vilniaus nuvykti į Panevėžį. „Taip galėčiau vardyti be galo,“ - pridūrė treneris.
Gyvenimo sąlygos ir buitis
Didieji klubai pasirūpina, kad trenerių nevargintų jokie buities rūpesčiai. Pekine J. Kazlauskas su žmona Otilija gyveno bute per du aukštus jaukiame sportininkų miestelyje, primenančiame olimpinį kaimelį. Kas rytą ateidavo kambarinė tvarkyti namus, veikė valgykla, autobusai nuveždavo, kur reikia. Iki treniruočių bazės buvo vos penkios minutės kelio. „Viskas mums buvo padėta ant lėkštutės,“ - prisipažino Kazlauskas.
Jonas Kazlauskas - Vairuotojas Pekine
Jonas Kazlauskas užsiminė, kad vairuoti Pekine - fantastika, tačiau pats sėdo prie vairo tik po poros ten praleistų metų. Jis neapsikentė būti priklausomas nuo vertėjo. Gyvenant kitoje šalyje, rodos, būtų paprasta: panorai kur nors nuvažiuoti - išsikvietei taksi. Kinijoje taksi labai pigūs ir jų gausu ant kiekvieno kampo, bet problema ta, kad vairuotojai nesupranta nė žodžio. Todėl susiruošęs vykti asmeniniais reikalais turėdavo skambinti vertėjui, kad ateitų ir perduotų jo norą, arba dar blogiau - vežtis vertėją kartu. „Nepatogu trukdyti žmogų, be to, aš nepratęs prie palydos,“ - teigė treneris. Taigi, jis pareiškė klubui, kad nori mašinos ir ketina pats ja važinėti.
Galima suprasti, kad pareiškimas buvo drąsus. „O taip. Jie į mane pažiūrėjo kaip į beprotį. Tiesą sakant, ir pats iš pradžių taip žiūrėjau į Pekino gatves. Prisiekiau niekada ten nevairuosiantis, nes man jų eismo sistema nesuprantama,“ - prisiminė Kazlauskas. Jis lygino eismą su skruzdėlynu, kur skruzdės turi kažkokią sistemą, tik jos nesuprasi. Bet laikui bėgant apsiprato ir vairavo drąsiai. Kiniškos važiavimo sistemos paslaptis, anot jo, labai paprasta: „teisus tas, kurio mašina naujesnė ir gražesnė. Ir tas, kuris pirmas užlenda. Kinas, iš šalutinės gatvės išvažiuodamas į pagrindinę, net nepažvelgs į kairę. Visada suks tau prieš nosį į kairę, bet Pekine kitaip neįmanoma - dėl sukančiųjų į kairę susidarytų didžiausios spūstys.“ J. Kazlauskas pasigyrė, kad nepatyrė nė vienos avarijos, net žmona ten įsidrąsino vairuoti.
Kultūros ir bendravimo niuansai
Suprasti kinus jam buvo sunku. „Jei pasakyčiau, kad labai gerai supratau kinus, būtų didžiausia klaida. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad jų nesuprantu. Skirtingos kultūros, skirtinga raida... Nesakau, kad mes geresni. Yra ko iš jų pasimokyti - pavyzdžiui, didžiulės pagarbos šeimai. Pas mus per Naujuosius metus visi bėga į restoraną, o Kinijoje pusė restoranų užsidaro, nes žmonės švenčia su šeima. Be to, jie labai gerbia vyresniuosius. Deja, sporte tai pakiša koją.“ Kinas negali aplenkti vyresnio už save, o treneris, nutaręs neįtraukti į rinktinę vieno vyresnio žaidėjo, sulaukė didžiulio pasipriešinimo.
Ryški ir visuomenės sluoksnių hierarchija. Pavyzdžiui, paprašęs vertėjo ką nors perduoti vadovui, šis negalėjo eiti tiesiai pas jį - turėjo pasakyti savo vadovui, tas - savo... Galiausiai jo žodžiai pasiekdavo lyg per sugedusį telefoną. Netekęs kantrybės, J. Kazlauskas imdavo vertėją už parankės ir pats vesdavosi pas vadovą, kad tiesiogiai išverstų, ką sako. „Kitaip neįmanoma,“ - sakė jis.
Kiniško komunizmo padariniai ir ateities planavimas
Sunku suprasti, kur Kinijoje komunizmas ir kur - kapitalizmas. „Kinija - didžiulis kratinys, kuriame yra visko. Valstybė visur kišasi, bet daug ką leidžia verslininkams. Gyvenimas Pekine ir kokiame kaime skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei gyveni Pekine, vadinasi, esi turtingas. Kainos ir atlyginimai ten didesni dešimteriopai, jei ne daugiau,“ - aiškino treneris. Miestas tobulėja fantastiškai greitai: važiuoji ta pačia gatve, kuria ir prieš mėnesį, o ten jau stovi visiškai nauji pastatai. Lietuviams yra ko pasimokyti iš kinų: pavyzdžiui, planuoti ateitį. Sykį važiuodamas jis pamatė, už dešimties kilometrų nuo Pekino tuščiame lauke stūksantį keturių aukštų viaduką. Paklausęs, kam jis reikalingas, sulaukė atsakymo: „Po kelerių metų čia gyvens keli milijonai žmonių, tada statyti viaduką bus jau ne laikas.“ Ir, pasak jo, taip ir bus.
Sunkiausi metai Kinijoje ir grįžimas namo
Sunkiausia jam buvo ties viduriu, kai svarsčiau, kur dirbti - Kinijoje ar Graikijos „Olympiacos“. Graikijoje - nuostabi jūra, idealios gyvenimo sąlygos, aiški ir suprantama kultūra. Tačiau iki olimpiados tebuvo likę dveji metai, todėl, viską apsvarstęs, jis liko Kinijoje. Ten jis jautėsi esąs žinomas žmogus: krepšinis ten darėsi labai populiarus, taigi jį atpažindavo. Kai atpažįsta Lietuvoje, žmonės nusišypso, pasilabina, santūriai pakalbina. „O ten atakuoja. Nusifotografuoji su vienu, iš paskos atbėga dešimt. Bet taip gyvenu daug metų, manęs tai nebetrikdo,“ - dalijosi Kazlauskas.
Mityba ir laisvalaikis
Nacionalinės virtuvės jis nesibaimino. „Nė vieno restorano meniu neužtikau nei šunienos, nei arklienos. Kažkas gyrėsi ragavęs, bet man nepasitaikė. Faktas, kad kinai valgo šunis, pas mus šiek tiek hiperbolizuotas,“ - pasakojo treneris. Apskritai dėl maisto jis neturėjo jokių bėdų, gal todėl, kad niekada neragavo valgių gatvėje. Bet turėjo bėdų dėl gėrimų: kinai mėgsta užsieniečiams iškrėsti šunybę - pobūvyje visi iš eilės prieina ir siūlo išgerti sakydami: „Gan bei!“ „Gan bei“ reiškia „ištuštink puodelį“, kitaip tariant - išgerk iki dugno. Po pergalės pastarąjį sezoną buvo surengtas didžiulis pobūvis, visi gėrė konjaką ir, žinoma, gretinosi prie jo. Žinodamas, kuo tai kvepia, jis slapčia po stalu pasistatė butelį kokakolos ir gurkšnojau taurelėmis. Niekas nieko neįtarė, tik vėliau stebėjosi - kiek tas vyras gali išgerti? Deja, kitą dieną jam vis tiek buvo bloga - tik ne nuo alkoholio, o nuo didžiulio kiekio kokakolos!
Žmona Otilija visuomet buvo šalia ir labai jį palaikė. Ji pati norėjo būti su vyru, juk dukros jau suaugusios, kasdienės priežiūros joms nebereikia. Kartu daugiau kaip trisdešimt metų, jie seniai pasiskirstė vaidmenimis - jis uždirba pinigus, o Otilija rūpinasi šeimos reikalais. „Be jos kažin ar būčiau ištvėręs,“ - teigė Kazlauskas. Žmona nuolat skraidė tarp Kinijos ir Lietuvos, tad gana ilgai jis būdavo vienas. Kai jos nebūdavo, pasikalbėti galėdavo nebent su vertėju. Mažai kur išeidavo. Draugiškai bendravo su Lietuvos ambasada, jos darbuotojai kviesdavo jį į vakarus, bet vienatve jiems nuolat nesiskųsi. Netgi televizoriaus negalėdavo pažiūrėti - palydovinę anteną jam įrengė vėliau, o iki tol nerodė jokio angliško kanalo. Taigi lindėdavo internete: „rytą atsikeliu, išgeriu kavos, įeinu į lietuvišką svetainę ir klausausi „Panoramos“. Ir taip - diena iš dienos... Kiek šitaip galima? Aš - normalus žmogus, pripratęs bendrauti su artimaisiais, draugais. Todėl žmona buvo mano gelbėtoja.“
Kinai rūpinosi jo laisvalaikiu savaip. Pavyzdžiui, veždavosi žvejoti. Tačiau jie žvejoja miesto centre sumūrytame tvenkinyje, prileistame vandens ir žuvų. „Stovi ir traukia jas kaip iš akvariumo... Miestuose gamtos mažai likę,“ - stebėjosi treneris. Jis matė, kokius medžius jie sodino prieš olimpiadą - ne sodinukus, o didžiulius, suaugusius. Paklausęs, kodėl nesodina mažų - juk užaugtų, atsakė: „O mes neturime kada laukti.“ Jų gyvenimo lygmuo kitoks nei mūsų: niekam neturi laiko, nuolat bėga pirmyn atgal, mojuodami mobiliaisiais.
Ambasadorius pasakojo, kad šalies pietuose galima rasti kaimų, kur žmonės gyvena tarsi prieš penkis šimtus metų. Jie sėdi ant lūšnų slenksčių ir dvasingai rūko pypkes. Bet Jonas Kazlauskas ten nebuvo.
Grįžimas ir atostogos gimtinėje
Sutarčiai baigiantis pasirodė pranešimų, kad kinai nenori jo išleisti. Tačiau dvejonių nekilo: „Niekada neabejojau, kad grįšiu į Lietuvą. Žinoma, buvo visokių kalbų, prašymų pasilikti. Bet aš pasakiau: noriu įdėti visas pastangas ir gražiai baigti olimpiadą, o paskui išeiti. Nenorėjau žaisti jausmais. Vis dėlto jų kultūra mane slėgė. Tai natūralu, nebe tas amžius adaptuotis. Pažvelkite į mūsų krepšininkus: kurie išvažiavo mokytis į Ameriką šešiolikmečiai, tie ir liko. O vyresni, tokie kaip Marčiulionis ir Sabonis, neprisivertė ten pasilikti, nes nepritapo.“
Atostogaudamas gimtinėje jis džiaugiasi dukromis ir anūke. „Dar nežinau, kur dirbsiu ateityje, taigi kol kas ilsiuosi, grybauju, rūpinuosi sodybos statybomis, nors žmona šioje srityje ir be manęs jau nuveikė neįtikėtinai daug. Ketiname vykti pailsėti į Graikiją, ten turime butą. Bendraujame su šeima, labai mylime mažąją savo anūkę Emiliją,“ - pasakojo treneris. Išvažiavo būdamas jaunas tvirtas vyras, o grįžo - uošvis ir senelis. „Nieko tokio, anūkė mane vis tiek džiugina. Džiaugiuosi ir žentu. Man svarbu, kad dukrai būtų gerai, tada ir man gerai. Savo nuomonės pernelyg neperšu, jeigu reikia išklausyti moteriško balso, nusileidžiu ir išklausau. Juk savo šeimoje aš nesu vyriausiasis treneris...“
Kitų Jonas Kazlauskų vairuotojų patirtys ir incidentai
Šaltiniuose minimas dar vienas Jonas Kazlauskas, kuris dirbo vairuotoju ir pateko į eismo įvykius.
Autobuso gedimas Skuodo rajone
Skuodo rajone, Daujotų kaimo sankryžoje, staiga sugedo iš Barstyčių į Skuodą važiavusio reisinio UAB „Skuodo autobusų stotis“ autobuso „Hyundai“ stabdžiai. Trisdešimt keleivių vežęs autobusas T raidės pavidalo sankryžoje turėjo sukti į kairę pagrindiniu Skuodo - Mažeikių keliu. Tačiau autobuso vairuotojas Jonas Kazlauskas (46 m.) šio manevro negalėjo atlikti, nes prieš sukant nepavyko stabtelėti prie sankryžos. Laimei, tuo metu kelyje nebuvo jokio kito automobilio. Vairuotojas dar suspėjo perspėti keleivius, kad šie tvirčiau laikytųsi ir, apie 50 kilometrų per valandą greičiu riedėjęs autobusas, kirto pagrindinį kelią, šoktelėjęs nuo maždaug 1 - 1,5 metro aukščio skardžio nulėkė į laukus ir priekiu trenkėsi į žemę. Nuo smūgio keleiviai tarsi pupos pabiro nuo sėdynių, skaudžiai atsitrenkdami vienas į kitą, metalinius sėdynių ranktūrius bei kitas atsikišusias detales. Keletą keleivių sužalojo avarijos metu išbyrėjusių langų stiklų šukės.
Per nelaimę susižalojo 17 žmonių, nuo 7 iki 70 metų amžiaus. Nukentėjusieji netilpo į vieną greitosios pagalbos ekipažą, todėl įvairias traumas bei sužalojimus patyrusius žmones į Klaipėdos apskrities ligoninės Skuodo filialą vežė ir policijos patrulių ekipažas, ir pro šalį važiavę automobiliai. Vietos medikams teko gerokai paplūšėti. Du rimčiausiai sužeisti žmonės, kuriems reikėjo sudėtingesnės medikų pagalbos, buvo išvežti į Klaipėdos apskrities ligoninę. Vienam - išmušti dantys, įtariamas žandikaulio lūžis. Moteriai lūžo dešinioji mentė ir raktikaulis. Dar 6 žmonės, patyrę galvos traumas, krūtinės ir kojų sumušimus, buvo paguldyti į vietos filialo Chirurginį skyrių. Tarp jų ir dėl galvos traumos atmintį praradusi nelaimėlė. Kitiems sužeistiesiems buvo susiūtos kirstinės bei pjautinės žaizdos, dezinfekuoti smulkesni įsibrėžimai. Jie išleisti gydytis į namus.
Avarijos priežastys ir tyrimas
Autobusas sugedo netikėtai. Tikrosios avarijos priežastys paaiškės po išsamaus tyrimo ir ekspertizių, kuriuos atlieka Skuodo rajono policijos komisariato pareigūnai. Pirminiais duomenimis, autobusą vairavęs J. Kazlauskas buvo blaivus. UAB „Skuodo autobusų stotis“ direktorius Rimantas Pabrėža patikino, jog, nors šis vairuotojas įmonėje dirba vos mėnesį, yra aukštos kvalifikacijos bei turi didelę patirtį. Tai, jog autoavarijos metu visi vairuotojo veiksmai buvo teisingi, patvirtino ir į autoįvykį atskubėję Skuodo policijos pareigūnai. 1996 metais pagamintą autobusą skuodiškiai buvo įsigiję visiškai naują. UAB vadovas teigia, kad autobuso techninis stovis buvo nuolat tikrinamas ir tą dieną į reisą išvykęs automobilis buvo techniškai tvarkingas. Prieš pat avariją autobusas buvo sustojęs Apuolės kaimo stotelėje, kur į jį įlipo keleiviai. Stabdžiai sugedo netikėtai ir gedimo priežastys bus nustatytos tik po tyrimo.
Istoriniai autobusų avarijų atvejai Lietuvoje
Joniškio rajone ir Vilniuje
Autoįvykiai, į kuriuos patenka maršrutiniai autobusai, nėra itin reti. Apie 2004 metų balandžio mėnesį Joniškio rajone Šiaulių UAB „Busturas“ priklausančio autobuso susidūrimą su mikroautobusu ant Mūšos tilto jau rašyta ne kartą. Tuomet žuvo 5, o sužaloti dar 10 žmonių. Tą dieną autobusą vairavęs neblaivus Petras Vaitkus jau nuteistas ir atlieka bausmę pataisos namuose. Trys žmonės žuvo ir net 11 buvo sužeisti per autoavariją Vilniuje, netoli Aušros vartų, kai 2004 metų rugsėjo mėnesį susidūrė 3 maršrutiniai autobusai ir automobilis „Honda Civic“. Apie 16 valandą, degant raudonam šviesoforo signalui, maršrutinis autobusas Šalčininkai - Vilnius kirto sankryžą ir atsitrenkė į priešais važiavusią hondą. Po susidūrimo autobusas užvažiavo ant šaligatvio ir sutraiškė 3 praeivius. Taip pat kliudė automobilį „Mercedes“. Nesustodamas autobusas grįžo į gatvės važiuojamąją dalį ir dar susidūrė su priešpriešiais važiavusiu 31-ojo maršruto autobusu. Pastarasis trenkėsi į iš paskos važiavusį 34-ojo maršruto autobusą. Sužeisti dar 11 žmonių. 2 lengviau nukentėję žmonės, gavę medicininę pagalbą, buvo išleisti į namus, o kiti - gydomi įvairiose sostinės ligoninėse. Tiriant nelaimės priežastis nustatyta, jog avarijos kaltininką, autobuso „Šalčininkai - Vilnius“ vairuotoją, prieš pat autoįvykį pakirto širdies smūgis ir sunkiasvoris automobilis riedėjo nevaldomas.
Tragedija Telšių rajone (1966 m.)
Daugiausiai žmonių aukų pareikalavo daugiau nei prieš 40 metų Telšių rajone įvykusi avarija, kai iš Luokės išvažiavęs autobusas, siaučiant pūgai, nuslydo nuo kalniuko ir nuvirtęs ant šono, užsidegė. 1966 metų gruodžio 18 dienos popietę reisinis autobusas KAG-3 maršrutu Telšiai - Luokė - „Vienybės“ kolūkis iš Telšių autobusų stoties išvyko lygiai vidurdienį. Vyresnio amžiaus skaitytojai, galbūt, pamena šiuos iš sunkvežimio Gaz-51 pagamintus medinius autobusus, kuriuos surinkdavo Kauno autoremonto gamykla. Jame buvo apie 20 vietų. Vairuotojui Algirdui M. tą dieną tai buvo jau antras reisas. Tuo pačiu maršrutu jis jau buvo važiavęs anksti rytą, kai snyguriavo ir oro temperatūra buvo apie 3 laipsnius šalčio. Apie vidurdienį kilo pūga, kuri vis stiprėjo. Iki Luokės kelias buvo geras. Tą dieną miestelyje vyko turgus, kuris paprastai sutraukdavo daug aplinkinių kaimų gyventojų. Artėjo Kalėdos, tad netrūko nei perkančiųjų, nei parduodančiųjų. Į „Vienybės“ kolūkį (dabar Smilgiai) panoro vykti per 40 keleivių.
Slidžiu, užpustytu keliuku siaučiant pūgai pilnas autobusas yrėsi 10-15 kilometrų per valandą greičiu. Maždaug už kilometro nuo Luokės, netoli tuometinio tarybinio ūkio gyvulininkystės pastatų, leidžiantis nuo kalno, mašina pradėjo slysti dešinėn. Algirdas M. suko vairą, bet išlyginti autobuso nepavyko - nučiuožusi nuo kelio mašina gana švelniai nuvirto ant dešinio šono. Šalikelės sniegas amortizavo smūgį ir niekas nebuvo sužeistas. Keleiviai net juokavo: „Atvažiavome.“ Niekas nenujautė, kad netrukus juokai virs baisia tragedija. Prie variklio šokinėjančius ugnies liežuvėlius pirmasis pamatė vairuotojas. Jis išsiropštė pro šonines duris ir, nušokęs nuo autobuso, nutraukė ir susuko kuro vamzdelį, užkirsdamas benzinui kelią į variklį. Paskui jį iš autobuso ropštėsi vis dar linksmai nusiteikę keleiviai, kol ugnis atkirto juos nuo išėjimo. Dalis žmonių bandė išsigelbėti pro galinį langą, kurio sudūrime buvo įtaisytas medinis strypas. Gal autobuso gale nebuvo tvirto vyro, kuris išmuštų tą pertvarą, o gal persigandę žmonės nesusiprato to padaryti, bet žieminiais rūbais vilkintys nelaimėliai turėjo spraustis pro gana siaurą plyšį. Išdaužus galinį langą autobuse atsirado trauka, kuri pagreitino ugnies plitimą. Iš ugnies apimto autobuso priekio žmonės metėsi į galą, dar labiau padidindami spūstį. Išsigelbėjusieji keleiviai ir iš turgaus rogėmis grįžtantieji iš sudegusio autobuso traukė žuvusiuosius. Atskubėjo teisėtvarkos pareigūnai, rajono valdžios atstovai, sužinoję apie nelaimę iš Smilgių skubėjo žuvusiųjų artimieji. Šalia gaisravietės sniege buvo suguldyti apdegę lavonai. Teismo medicinos ekspertas apklausinėjo žmones ir ant atpažintųjų rankų rišo korteles su pavardėmis. Iš viso tą vakarą į morgą buvo nugabenta 19 lavonų. Kitą dieną komisija įvykio priežastims tirti, tikrindama sudegusį autobusą, surado tarp sėdynių panikos metu sutryptą Smilgių pradinės mokyklos mokytojos Birutės B. lavoną. Nuo dūmų užduso ar sudegė ir jos kolegė, Kuršų aštuonmetės mokyklos mokytoja Jadvyga P., šeštokas Stasys L. ir daug kitų įvairaus amžiaus žmonių. Laidotuvių išlaidas apmokėjo valstybė. Luokės kultūros namuose buvo pašarvotos tik 6 avarijos aukos, kitus giminės laidojo atskirai. Įvykio atgarsiai pasiekė Maskvą ir jo tirti buvo atvykęs tuometinės TSRS automobilių inspekcijos viršininko pavaduotojas pulkininkas Kuznecovas. Bylą perėmė respublikinės prokuratūros Ypatingasis skyrius. Tardymas visiškai išteisino autobuso vairuotoją Algirdą M. Šis vaikinas po įvykio staiga pražilo.
Avarija Marijampolėje (1973 m.)
1973 metais lapkričio 13 dieną tuomet dar Kapsuku vadintame mieste Kapsuko autotransporto įmonės autobusas PAZ susidūrė su kitu tokiu pačiu autobusu, važiavusiu nuo Prienų pusės. Nelaimė įvyko tuometiniame miesto pakraštyje, ties Gedimino gatvės 100-uoju namu. Pirmuoju autobusu važiavo Gudelių vidurinėje mokykloje rengiamo pedagogų seminaro dalyviai iš įvairių rajono kampelių, o antrasis autobusas buvo perpildytas atsitiktinių keleivių. Iš Prienų važiavusio autobuso vairuotojas netikėtai prarado sąmonę, todėl jo automobilis tapo nevaldomas. Vėliau paaiškėjo, kad vairuotojo galvoje buvo didžiulis auglys. Po kelių nenuspėjamų viražų autobusas išvažiavo į priešingos krypties eismą ir kaktomuša susidūrė su pedagogų prikimštu PAZ. Susidūrimo metu autobusų gale sėdėjusieji ir tarp sėdynių stovėjusieji keleiviai, virsdami į priekį, nuplėšė sėdynes, tad labiausiai nukentėjo priekyje buvę žmonės. Keleiviai vaitojo ir rėkė. Iš autobusų išsigavę žmonės susėdo tiesiog ant plento, kiti buvo guldomi kelkraštyje ir pagriovyje. Sužeistieji į ligoninę buvo gabenami vos spėjančiais kursuoti greitosios pagalbos automobiliais, pakeleivingomis mašinomis bei skubiai iškviestais kitais autobusais. Iš avarijos vietos į ligoninę buvo nugabenta 114 žmonių, iš kurių net 74 buvo sužeisti sunkiai. 50 chirurginių lovų turėjusiame vietos ligoninės Chirurginiame skyriuje buvo sutalpinta daugiau nei dvigubai daugiau sužeistųjų, o į palatas netilpę avarijos ištiktieji buvo guldomi koridoriuose ir foje. Vietos eskulapams į pagalbą buvo iškviesti chirurgai ir medicinos seserys iš viso rajono. Vilniaus ir net Maskvos valdžios šulai reikalavo kasvalandinės informacijos apie sužeistųjų būklę bei jų anketinius duomenis. Įvykiu aktyviai domėjosi net pats tuometinis SSSR komunistų partijos generalinis sekretorius L. Brežnevas. Tačiau dėl šio įvykio iškelta baudžiamoji byla vėliau buvo nutraukta, nes avarijos kaltininku pripažintas vairuotojas po kelių savaičių mirė. Jam buvo atliktos net kelios galvos operacijos, tačiau jos nelaimėliui nepagelbėjo.
tags: #jonas #kazlauskas #vairuotojas