Jonas Gricius: Kelio Ženklas Lietuvos Kine

Įžanga: Iškili Kino Asmenybė

Jonas Gricius (1928-2021) - iškili Lietuvos ir Europos kino asmenybė, palikusi įspūdingas kino drobes ir savo darbais praturtinusi Lietuvos kultūros aukso fondą. Jis buvo puikus pasakotojas, o jo prisiminimai surašyti 2009 metais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleistoje knygoje „Jonas Gricius. Prisiminimai“ (sud. Ž. Pilipavičienė). Knygos epigrafui J. Gricius pasirinko indėnų išmintį: „Ne taip svarbu, kada mirsi. Svarbu, kaip gyvenai“. Šiandien tai ypač prasminga mintis.

Jono Griciaus Gyvenimas ir Kūrybinis Kelias

Ankstyvieji Metai ir Tremtis

Jonas Gricius gimė Kaune 1928 metų rugpjūčio 5 dieną, žinomo lietuvių rašytojo, buvusio Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Augustino Griciaus šeimoje. 1941 metų birželio 14 dieną Jonas Gricius su tėvais, seserimi ir broliu buvo ištremtas į Sibirą, į Altajaus kraštą. Kaip pats sakė viename iš interviu, tądien Kauno geležinkelio stotyje, šalia Br. Tilmansų fabriko, baigėsi jo vaikystė.

Kino Pasaulio Paieškos ir Mokslai

Grįžus iš tremties, J. Gricius mokėsi Kauno gimnazijoje ir labai domėjosi kinu. Po karo iš Vokietijos buvo parvežta nemažai trofėjinių filmų, tokių kaip „Indų kapas“, „Kasablanka“, „Vaterlo tiltas“, daugiausia vokiškų, angliškų, prancūziškų, kurie gimnazistui Jonui paliko nemenką įspūdį. Į kiną jis eidavo vos ne kas antrą dieną, nes gyveno A. Mickevičiaus gatvėje, prie pat Laisvės alėjos, taigi kino teatrai „Romuva“, „Olimpas“, „Oazė“, „Triumfas“ buvo greta. Kitas svarbus motyvas, paskatinęs pasirinkti kino operatoriaus specialybę, buvo fotoaparatas. Būdamas gimnazistu, jis daug fotografavo, pats sau atrasdamas vis daugiau įvairių meno išraiškos būdų.

Profesinė Karjera ir Nuopelnai

1954 metais J. Gricius baigė Kinematografijos institutą Maskvoje, o 1954-1957 metais stažavo Leningrade kino studijoje „Lenfilm“, buvo režisieriaus A. Moskvino asistentu. 1957 metais grįžo į Lietuvą. Beveik 35 metus, iki 1991 metų, jis dirbo Lietuvos kino studijoje, buvo operatorius, o 1978-1980 metais - kino studijos direktorius. 1961-1968 metais ir 1973-1988 metais buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas. 1990-2001 metais dėstė Muzikos ir teatro akademijoje, vadovavo Kino ir TV operatoriaus specialybės kursui, jam buvo suteiktas docento (1994) ir VGIK garbės daktaro (2004) titulai.

J. Griciaus pasakojimai - tarsi kino prožektoriaus iššviestos kinematografininko gyvenimo atkarpos, žvilgsnis į šiandien mažai kam žinomas situacijas. Vaiko, karą išgyvenusio rytuose, potyriai, Kauno bohemos pasaulis, mokslai Kinematografijos institute Maskvoje, pirmieji Lietuvos kino studijos filmai, kūrybos atmosfera - visa tai atsiskleidžia jo prisiminimuose. Taip pat ten minima pažintis su tarpukario Lietuvos inteligentija ir užsienio kinematografininkais, tarp jų - legendiniu režisieriumi Grigorijumi Kozincevu, pakvietusiu J. Gricių į kino studiją „Lenfilm“ filmuoti „Hamletą“ ir „Karalių Lyrą“, vėliau pripažintus išskirtiniais kino šedevrais. Ne mažiau įdomūs J. Griciaus pasakojimai apie iš JAV atvykusio Jono Meko nuotykius Maskvoje ir Vilniuje. Prisiminimų tekstai, parašyti gyva kalba, patraukia taikliais pastebėjimais ir humoru. Knyga naujomis detalėmis papildo J. Griciaus biografijos faktus ir yra reikšminga kaip dar vienas dokumentas apie Lietuvos kino istoriją.

Jono Griciaus Filmografija

Jonas Gricius filmavo vaidybinius ir dokumentinius filmus, kurie tapo lietuviškos kinematografijos klasika:

• „Aušra prie Nemuno“ (1952)
• „Don Kichotas“ (1957)
• „Kalakutai“ (1958)
• Novelė „Paskutinis šūvis“ (kino filme „Gyvieji didvyriai“, 1959)
• „Kanonada“ (1961)
• „Žingsniai naktį“ (1962)
• „Hamletas“ (1964)
• „Paskutinė atostogų diena“ (1965)
• „Niekas nenorėjo mirti“ (1965)
• „Laiptai į dangų“ (1966)
• „Karalius Lyras“ (1970)
• „Akmuo ant akmens“ (1971)
• „Ties riba“ (1972)
• „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976)
• „Žydroji paukštė“ (1976)
• „Mainai“ (1977)
• „Kelionė į rojų“ (1981)
• „Turtuolis, vargšas...“ (1983)
• „Būrys“ (1984)
• „Chameleono žaidimai“ (1986)
• „Žolės šaknys“ (1988)
• „Mėnulio pilnaties metas“ (1988)
• „Portretas profiliu“ (1993)
• „Svetimas“ (1993)
• „Antigravitacija“ (1995)
• „Šuns metai“ (1996)

Jonas Gricius dirbo su tokiais žinomais Lietuvos režisieriais kaip Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas, Gytis Lukšas, Vytautas Žalakevičius ir kitais. Jam teko dirbti ir su Holivudu, filmuojant „Žydrąją paukštę“, kurioje filmavo JAV kino žvaigždes Elizabeth Taylor ir Jane Fonda. Jis buvo vienintelis operatorius, kuriam sovietmečiu teko dirbti ir Holivude.

Lietuvos Kino Raida ir Jono Griciaus Indėlis

Lietuviško Vaidybinio Kino Pradžia

Nors pirmasis brolių Lumière’ų kino seansas Lietuvoje įvyko anksti (1897 metais), lietuviško vaidybinio kino pradžia sietina jau su garsinio kino epocha, atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Kinematografo raida Lietuvoje vėlavo dėl to meto šalies socialinių ir ekonominių procesų. Kai garsinio filmo atsiradimas tapo esminiu lūžiu kino istorijoje, tuo metu Lietuvoje pasirodė pirmieji nebylūs vaidybiniai filmai. Menkas valdžios domėjimasis kino šaka, kinematografijos specialistų trūkumas ir gamybinės bazės stoka nulėmė, kad pirmieji filmai užgimė iš kino mėgėjų iniciatyvos ir privačių lėšų. Jie buvo sukurti studijoje „Akis“, kurią įsteigė Jurgis Linartas ir rusų kilmės operatorius Feogenijus Dunajevas.

1931 m. spalio 15 d. Kaune įvyko kito vaidybinio lietuviško filmo „Onytė ir Jonelis“ („Nelysk, kur nereikia“) premjera. Šį kartą kino entuziastai Linartas ir Dunajevas nusprendė ekrane papasakoti melodramą. Filmas pasižymėjo originalia kompozicija: įvairiais metų laikais besikeičiančių panemunės peizažų fone vaizduojama dviejų kaimo jaunuolių - Onytės ir Jonelio - meilės istorija. Pirmųjų lietuviškų filmų tematika atspindėjo Lietuvos visuomenės vertybinius įsitikinimus: krašto gynybos supratimą, kaimo buities idealizavimą ir valstiečio skeptišką požiūrį į miestiečių gyvenimo įpročius. Pirmasis lietuviško kinematografo etapas užsibaigė su II pasaulinio karo pradžia.

Pokario Metai ir Stagnacija

Po II pasaulinio karo Sovietų Sąjungai pakartotinai okupavus Lietuvą, vaidybinio kino gamybos ir kūrimo procesai klostėsi lėtai ir sunkiai. Institucinio kino valdymo cenzūros įsigalėjimas, vangiai vykę kinofikacijos procesai ir naujos patikimos kino nomenklatūros formavimas buvo svetimi natūraliai kino raidai. Pirmas vaidybinis filmas pagal stalinizmo epochos propagandinių-biografinių filmų ideologinę klišę buvo sukurtas 1947 m. „Mosfilme“ apie „tarybinę partizanę didvyrę“ Marytę Melnikaitę. 1953 m. „Lenfilmo“ ir vietinės kino studijos pastangomis pasirodė antras sovietų Lietuvai skirtas antireliginės tematikos filmas apie kaimo kolektyvizaciją - „Aušra prie Nemuno“.

„Politinio Atšilimo“ Kinas (1960-1972)

Institucinis ir kūrybinis lūžis sovietinės Lietuvos kine įvyko po Stalino mirties. Bene svarbiausiu postalininės kino raidos faktu tapo vaidybinio kino skyriaus įsteigimas. 1954 m. birželio mėn. Lietuvos kronikinių-dokumentinių filmų kino studija reorganizuota į Lietuvos vaidybinių ir kronikinių filmų studiją. Šis sprendimas ne tik sudarė sąlygas debiutuoti vietiniams kino kūrėjams, bet ir išplėtė žanrinio kino galimybes. Postalininiame laikotarpyje chruščiovinio „atlydžio“ sąlygomis lietuviškame kine ima palaipsniui formuotis europietiškam kinui būdingos tendencijos. XX a. 6-ajame dešimtmetyje jaunieji VGIK-o absolventai debiutuoja gimtojoje Lietuvos kino studijoje:

• Vytauto Žalakevičiaus vaidybinis debiutas „Adomas nori būti žmogumi“ (1959).
• Arūnas Žebriūnas į kiną ateina su trumpo metražo filmu „Paskutinis šūvis“ (1960).
• Marijonas Giedrys su trumpo metražo filmu „Mums nebereikia“ (1960).
• Balys Bratkauskas su trumpo metražo filmu „Lakštingala“ (1960).
• Raimondas Vabalas debiutuoja diplominiu darbu „Žingsniai naktį“ (1962).
• Almanto Grikevičiaus vaidybiniu debiutu tapo „Jausmai“ (1968).

Kartu su režisieriais į Lietuvos kiną ateina ir operatorių būrys: Donatas Pečiūra, Algirdas Araminas, Janas Tomaševičius.

Novelių Ciklas „Gyvieji Didvyriai“ (1960)

1959 metais Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas novelių ciklas „Gyvieji didvyriai“, kuris ir žiūrovų, ir kritikų buvo vertinamas kaip ypatingai įtaigios ir subtilios poetinės kino formos pavyzdys. Filmą sudarė keturios novelės:

• „Mums nebereikia“ (rež. Marijonas Giedrys, operatoriai Donatas Pečiūra ir Robertas Verba)
• „Lakštingala“ (rež. Balys Bratkauskas, op. Algirdas Araminas)
• „Paskutinis šūvis“ (rež. Arūnas Žebriūnas, op. Jonas Gricius)
• „Gyvieji didvyriai“ (rež. Vytautas Žalakevičius, op. Antanas Mockus)

Šiame kino novelių cikle buvo pateikti svarbiausių Lietuvos istorijos periodų „portretai“: baudžiavos epochos („Mums nebereikia“), vokiečių okupacijos („Lakštingala“), pokario metų („Paskutinis šūvis“) ir sovietinės tikrovės („Gyvieji didvyriai“). Istorija čia perteikta lyriškai, pasitelkus aliuzinį montažą, pasakojama tyliai - ne tiek žodžiais, kiek vaizdais. Novatoriškas buvo ir pats filmavimo būdas (plačiakampio objektyvo naudojimas, įvairūs kameros rakursai, natūralus išskaidytas apšvietimas, filmavimas natūralioje aplinkoje). Šios meninės inovacijos atkreipė ir kritikų dėmesį. Jau pirmieji jaunosios kartos filmai liudijo apie svarbią estetinę permainą kuklioje lietuviško kino tradicijoje. Šiame laikotarpyje režisieriai drąsiai ėmėsi įgyvendinti savo sumanymus, eksperimentavo su forma ir stiliumi, ieškojo naujų modernistinių pasakojimo būdų.

„Gyvieji didvyriai“ Kūrimo Aplinkybės

Prisiminti filmo „Gyvieji didvyriai“ atsiradimo peripetijas labai įdomu dėl daugelio priežasčių. 1959 metais Lietuvos kino studija baigė tris vaidybinius filmus - „Adomas nori būti žmogumi“, „Julius Janonis“ ir „Kalakutai“. Visus minėtus filmus nufilmavo „neapšaudyti“, ką tik kinematografinius mokslus Maskvoje baigę jaunuoliai. Studija buvo gamykla, privalėjusi vykdyti iš anksto Maskvoje patvirtintą planą, taupyti sovietinės valdžios pinigus ir, žinoma, soclenktyniauti. Kadangi tas soclenktyniavimas buvo apsimetinėjimas, prieš jį studijos darbuotojai neprieštaravo. Tačiau iškilo bėda - su kuo lenktyniauti? Kino studija Lietuvoje buvo tik viena. Gimė idėja lenktyniauti su kaimyninių šalių - Pabaltijo respublikų - kino studijomis, juo labiau kad visos tos studijos buvo apylygiai galingos ir aprūpintos aparatūra, patalpomis, biudžetais. Ir tų studijų gaminami filmai buvo maždaug vieno žanro - dokumentinės apybraižos, kronika. Skyrėsi tik pavadinimai - „Tarybų Estija“, „Tarybų Latvija“ ir „Tarybų Lietuva“. Taip ir gimė Pabaltijo kino studijų socialistinis lenktyniavimas. 1957 metais LKS nufilmavo vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas“. Latviai dar anksčiau buvo nufilmavę „Žvejo sūnų“. Estai taip pat brandino ambicingas vaidybinio kinematografo idėjas.

1958 metais tuometinis LKS direktorius Julius Lozoraitis sumanė pakeisti Pabaltijo respublikų kino studijų socialistinio lenktyniavimo statusą, pavadinti šį renginį Pabaltijo respublikų kino festivaliu ir įjungti į konkursą vaidybinius filmus. Tikėdamasis, kad Vytauto Žalakevičiaus filmas „Adomas nori būti žmogumi“ vargu ar turės konkurentų, pasiūlė įsteigti prizą Didysis gintaras. Pirmasis toks festivalis įvyko ankstyvą 1959 metų pavasarį Vilniuje. Kaip ir galima buvo tikėtis, Didžiuoju gintaru buvo apdovanotas filmas „Adomas nori būti žmogumi“. Po tokios pergalės išryškėjo liūdnas faktas - studijos scenarijų skyriaus portfelis buvo tragiškai tuščias. Jame buvo tik pagal Petro Cvirkos novelę „Lakštingala“ sukurtas scenarijus, bet režisieriai neskubėjo jo realizuoti ekrane. Napoleonas Bernotas, dalyvavęs ir filmuojant „Žydrąjį horizontą“, ir „Kalakutus“, suvaidinęs pastarajame pagrindinį Stumbro vaidmenį, tragiškai žuvo autokatastrofoje tais pačiais metais. Kiti tuo scenarijumi nesidomėjo. Tuo metu vienoje buvusio vienuolyno celėje, kurios duris puošė užrašas „Scenarijų skyrius“, susirinko visi vaidybininkai. Susirinkime dalyvavo ir studijos direktorius Julius Lozoraitis, ir scenarijų skyriaus vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis, redaktorė Irena Seleznovaitė ir visi kiti, jau kažką filmavę ir dar tik tai daryti suinteresuotieji. Tarytum savaime atsirado mintis, kad tai galėtų būti kelių novelių filmas.

Marijonas Giedrys, VGIK’o studentas režisierius, Donatas Pečiūra ir Robertas Verba, bebaigiantys tą patį institutą operatoriai, ateinančiais metais turėjo nufilmuoti diplominius darbus. Giedrys pasirinko Juozo Baltušio novelę „Mums nebereikia“, Balys Bratkauskas, jau ragavęs kino režisieriaus duonos filmuojant „Julijų Janonį“, pasirinko Petro Cvirkos novelę „Lakštingala“. Su tomis novelėmis didesnių problemų nebuvo - tik reikėjo literatūrą įvilkti į kinematografinį scenarijaus rūbą. Tačiau Arūno Žebriūno ir Vytauto Žalakevičiaus netenkino lietuviškos literatūros kūriniai.

Nuo Stagnacijos iki Laisvės (1972-1989)

Lietuvos kinas į XX a. 8-ąjį dešimtmetį įžengė, būdamas pilkos stagnacinės brežnevizmo epochos atspindžiu. Pasibaigus atlydžio periodui, politinė nomenklatūra iš kino pradėjo reikalauti ideologinio patikimumo ir ekonominės naudos. Kino proceso kontrolei stiprinti buvo numatyta padidinti valstybinį kino užsakymą, filmų „teminį planavimą“ bei žanrų įvairovę. Tad daugeliu atvejų Lietuvos kino studijos darbai atspindėjo žanrines Goskino kino modelio politikos kryptis (istoriniai revoliuciniai filmai, kariniai patriotiniai filmai, šiuolaikiniai filmai, filmai vaikams, muzikiniai filmai ir komedijos). Pirmąja žanrine naujove tuometiniame Lietuvos kine tapo detektyvas, turėjęs klasikinio kriminalinio filmo bruožų. Aptariamu laikotarpiu taip pat buvo sukurti istoriniai filmai, pasakojantys apie karo ir pokario įvykius. Šioje filmų grupėje menine branda išsiskyrė Žalakevičiaus ir Grikevičiaus kūrybinio dueto filmas „Faktas“ (1981), paremtas tikra Pirčiupių kaimo istorija.

Ypatingu kino gyvenimo reiškiniu, sulaukusiu didžiulio pasisekimo, tapo Vabalo istorinis filmas, skirtas dviejų lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragiškam žygdarbiui - „Skrydis per Atlantą“ (1983). Kitu bandymu atnaujinti lietuviško kino žanrinį repertuarą tapo muzikinis filmas. Tokios iniciatyvos ėmėsi Žebriūnas su bendraminčiais Sigitu Geda ir Sauliumi Šalteniu, virtusia muzikinės tragikomedijos forma. Taip 1974 m. LKS buvo sukurtas lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“ Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ motyvais. Prie didelio filmo populiarumo prisidėjo ir džiazo muzikanto Viačeslavo Ganelino muzika. Lietuvoje filmas sulaukė ypatingo susidomėjimo - per vienerius metus jį pažiūrėjo 510 000 žiūrovų. Tragikomiška nuotaika ryškiai juntama ir viename geriausių to laikmečio lietuviškų filmų „Riešutų duona“ (1978) pagal Šaltenio apysaką (operatorius Mockus).

Autoriniam Žalakevičiaus ir Grikevičiaus darbui „Sadūto tūto“ (1974) pavyko išlaikyti pagrindinę idėją, būdingą jų kūrybiniams ieškojimams - jie priverčia žiūrovą susimąstyti apie situaciją, kurioje gyvena, veikia ir dirba. 1982 metais Žalakevičius ryžosi autobiografiniam pasakojimui, sukūrė filmą „Atsiprašau“. Šioje juostoje režisierius atsisuko į vidinį „aš“, kalbantį savo vardu ir balsu apie tai, kas jam pačiam svarbu ir esminga. 1985 m. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Michailo Gorbačiovo inicijuota perestroikos politika ir vėliau įvykęs SSRS Kinematografijos darbuotojų sąjungos V suvažiavimas esmingai pakeitė sovietinio kino sistemą. Šios permainos smarkiai paveikė ir lietuviškų filmų kūrybinį pasaulį. Prie įdomiausių, sklidinų poetinio žaismo filmų priklauso Gyčio Lukšo ir Algimanto Puipos kūryba.

Operatoriaus Meistriškumo Įtaka

Anot kino dokumentininko Audriaus Stonio, Jono Griciaus asmenybė padarė įtaką visam lietuviškam kinui. „Turbūt nėra nė vieno Lietuvoje kuriančio režisieriaus ar operatoriaus, kurio tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų palietęs Jono Griciaus talentas. Jo filmus žiūrėjome, iš jų mokėmės, sėmėmės kino poezijos, apskritai - paties kino supratimo“, - sako A. Stonys, 1995 metais kartu su J. Griciumi sukūręs filmą „Antigravitacija“. J. Gricius, niekada nefilmavęs dokumentinio kino, atsiskleidė kaip labai drąsus žmogus, galintis mestis į tokias kūrybines avantiūras. A. Stonys matė, kaip jo kameroje iš paprasto buitinio vaizdo stebuklingu būdu randasi vizualinė kino poezija. Iki šiol jam nesuprantama, kaip Jonas Gricius sugebėdavo paprastą trimatį vaizdą paversti daugiamačiu, giluminiu, niekuo ypatingoje realybėje atskleisti metafizinį dėmenį. Tai - jo išskirtinis bruožas, lietuviško kino ženklas. Anot A. Stonio, J. Griciaus kūrybos impulsas buvo toks galingas ir stiprus, kad perėjo per keletą kino operatorių kartų. „Jo kūrybos principai gyvuoja auklėtinių darbuose. Nežinau, ar kada bepasibaigs. Tai buvo tokio masto ir kūrybinės energijos pliūpsnis, kurio mirtis negali užgesinti“, - pabrėžia A. Stonys.

Kino meno vertintoja Sonata Žalneravičiūtė teigė, kad Jonas Gricius gali būti vadinamas visų kino operatorių tėvu, ne tik daug davusiu lietuviškam kinui, bet ir palikusiu pėdsakus pasauliniuose kūriniuose. Aktorius Regimantas Adomaitis, sužinojęs liūdną naujieną, tarė: „Didis operatorius buvo“. Anot R. Adomaičio, dabar į kinematografinę, vaizdinę pusę visai nekreipiamas dėmesys. „Paminami bet kokie vaizdo, kompozicijos, grožio supratimai. Anuomet operatorius buvo vienas svarbiausių personalijų po režisieriaus, kuris lemdavo filmo sėkmę, jo įtaigą. Visiškai nebematau vaizdo kultūros. Tai liečia ne tik lietuvių kinematografiją, bet apskritai. Nuostabus buvo operatorius“, - atsiminė velionį R. Adomaitis. R. Adomaitis prisiminė Griciaus žodžius po filmo „Niekas nenorėjo mirti“, kai jie pietavo Kauno kavinėje „Tulpė“: „Na, ir pridarėme aktorių“. Nuo operatoriaus labai daug priklauso ir aktorių sėkmė. Jis buvo teisus, po to filmo aktoriai plačiai pradėjo filmuotis ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitur.

Kino operatorius Jonas Tomaševičius apgailestavo: „Kai tokie žmonės išeina, pasidaro šalta. Ypač mano amžiuje“. Jonas Gricius, kaip žmogus, buvo nuostabus: toks, kuris laikosi savo žodžio, kuris yra draugiškas, kuris niekada neatsisako savo pažadų. Jonas Gricius nebijojo imtis ir plunksnos. Parašė atsiminimų knygas „Vingiai“ (2001) ir „Prisiminimai“ (2009). Jis yra išvertęs kūrinių apie filmavimo meną.

Apdovanojimai ir Pripažinimas

Jonas Gricius buvo daug kartų apdovanotas už savo indėlį į kiną:

• Prizai už geriausią operatoriaus darbą Pabaltijo kino festivalyje Rygoje (1959, 1965)
• Lietuvos valstybinės premijos (1960, 1984)
• Diplomas už geriausią vaizdo sprendimą Visasąjunginiame kino festivalyje Leningrade (1962)
• Sidabrinės burės prizas Lokarno tarptautiniame kino festivalyje (1965)
• SSRS valstybinė premija (1967)
• Auksinė gervė už visą kūrybą (2008)
• Gedimino ordino Komandoro kryžius (1996)
• Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2013, įteikta 2014 m.) už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą ir už profesinę sąžinę.

1978 metais jam suteiktas Lietuvos liaudies artisto garbės vardas. J. Griciui buvo suteiktas LTSR nusipelnusio meno veikėjo, liaudies artisto vardai, VGIK'as jam suteikė Garbės profesoriaus titulą.

Atminimas ir Palikimas

Jonas Gricius mirė Vilniuje 2021 metų vasario 1 dieną, eidamas 93-iuosius metus. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl Jono Griciaus mirties: „Joną Gricių atminsime kaip kino meno ir estetikos virtuozą, reikšmingai prisidėjusį prie lietuviškojo kino mokyklos plėtotės, papildžiusį lietuviškosios kinematografijos aukso aruodą. Jo gyvenimas ir kūrybinė veikla - tai išskirtinis Lietuvos kultūros fenomenas“.

Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo ir savo vardu pareiškė nuoširdžią užuojautą Lietuvos kino operatoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Griciaus artimiesiems, kino bendruomenei ir jo talento gerbėjams. „Mus paliko vienas garsiausių Lietuvos kino kūrėjų. Jonas Gricius buvo filmavimo meno virtuozas, kuris žavėjo mus savo talentu, profesionalumu ir atsidavimu darbui.“

tags: #jonas #gricius #kelio #zenklas