Detroitas, Mičigano valstijos didmiestis, ilgą laiką buvo žinomas kaip neoficiali JAV automobilių pramonės sostinė. Čia buvo įkurtos tokios milžinės kaip „Ford“, „Chrysler“ ir „General Motors“ - vadinamoji „Didžioji Trijulė“, kurios ilgą laiką dominavo pasaulinėje automobilių gamyboje. Šiandien Detroitas išgyvena sudėtingą transformacijos periodą, susidūręs su didžiuliu bankrotu ir socialinėmis problemomis, tačiau kartu ieško kelių atgimimui.
Detroito, kaip automobilių pramonės lopšio, istorija
Miesto įkūrimas ir ankstyvoji raida
Detroitas buvo oficialiai įkurtas 1701 m. liepos 24 d. prancūzų tyrinėtojo Antuano de la Motė Kadilako, kuris kartu su komanda pradėjo statyti fortą šiauriniame Detroito upės krante. Gyvenvietė buvo pavadinta Pontchartrain du Detroit fortu. Prancūzija skatino kolonistus, siūlydama nemokamą žemę, kad pritrauktų šeimas į Detroitą. Iki 1773 m. atvykus anglų ir amerikiečių naujakuriams, gyventojų skaičius išaugo iki 1 400. Regiono ekonomika buvo pagrįsta pelninga kailių prekyba, kurioje svarbų vaidmenį atliko Amerikos indėnai. Šiandien Detroito vėliava atspindi prancūzų kolonijinį paveldą, tačiau ankstyvąją prancūzų kilmės populiaciją pamažu išstūmė XIX a. pradžioje į Amerikos vakarus vykę angliakalbiai Amerikos naujakuriai.
Automobilių pramonės gimimas Detroite
Detroitas išgarsėjo kaip pasaulinė automobilių pramonės inovacijų sostinė. Nors masinę konvejerinę gamybą dažnai sieja su Henriu Fordu, verta paminėti, kad 1899 m. Detroite buvo pastatytas pirmasis šalyje specialiai automobilių gamybai skirtas fabrikas, priklausęs firmai „Olds Motor Vehicle“. Iš pradžių čia buvo pagaminta vos 12 automobilių, bet iki 1904 m. - jau 2233. Firma buvo pervadinta į „Olds Motor Works“ ir kuriam laikui tapo didžiausia Amerikoje automobilių gamykla. Būtent čia ne kartą lankėsi Henry Fordas, stebėdamas automobilių surinkimo procesą. Gamyklos vadovas ir vyriausiasis konstruktorius Ransom Eli Olds pirmasis įgyvendino idėją, kad montuojamas automobilis pats atkeliautų prie surinkėjo darbo vietos, o ne darbininkas nešiotų detales. R. Oldsas gimė 1864 m., vėliau baigė technikos mokslus ir tapo tėvo partneriu mechaninėse dirbtuvėse.
Ransomas Oldsas laisvalaikį skyrė eksperimentams su įvairiais varikliais. Jam pavyko sukonstruoti trijų ratų motorinį vežimėlį su garo varikliu, su kuriuo 1887 m. vasarą pervažiavo vieną miesto kvartalą. Vėliau, inžinierius nujautė vidaus degimo variklių ateitį ir 1897 m. lapkričio mėnesį gavo patentą vidaus degimo varikliui, o tų pačių metų rugpjūtį naujai įregistruota firma „Olds Motor Vehicle“ pradėjo gaminti vieno cilindro variklį. Svarbiausias darbas prasidėjo 1899 m. Detroite Oldso pastatytame pirmajame Amerikos specializuotame automobilių fabrike.
R. Oldso gamybos principai buvo novatoriški:
- Konvejerio principas: Ne darbininkas vaikščiotų pirmyn-atgal, nešiodamas detales į darbo vietą, o montuojamas automobilis pats atkeliautų prie surinkėjo darbo vietos, kaip ir jam reikalingų detalių atsarga.
- Detalizavimas: Gamykloje iš karto buvo atsisakyta gaminti viską patiems. Dalį variklių tiekdavo brolių Dodžų gamykla, o transmisijas - Detroite veikusios „Leland“ bei „Faulconer“ firmos, gaminusios detales pagal R. Oldso brėžinius. Tai skatino komplektuojančių detalių ir mazgų gamybą specializuotose firmose.
- Konstrukcijos supaprastinimas: Oldsas sąmoningai iki minimumo supaprastino automobilio konstrukciją. Vienintelis gaminamas „Curved Dash Runabout“ modelis turėjo tik 443 detales. Šiandieniniai automobiliai vidutiniškai turi po 20 tūkstančių detalių.
R. Oldsas buvo ne tik puikus inžinierius, bet ir geras verslininkas. Jis sukūrė automobilių dilerių tinklą, o 1903 m. veikė 50 pardavimo ir serviso punktų JAV bei 18 Europoje, Azijoje ir Australijoje. Amerikoje tuo metu kas ketvirtas parduodamas automobilis buvo pagamintas Oldso. Tačiau dėl nesutarimų su kompanijos valdyba, kuri norėjo gaminti brangesnius modelius, R. Oldsas 1904 m. pasitraukė ir įsteigė kitą firmą - „R.E. Olds Co“. Naujosios „REO“ markės automobiliai buvo sudėtingesni ir brangesni, tačiau R. Oldsui pasisekė išgyventi pakilimo bangą, kai 1908 m. imtas gaminti dviejų cilindrų penkių vietų „Reo Touring“ modelis. Į jo premjerą atvyko pats JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas, kas tapo pirmuoju viešu JAV prezidento pasivažinėjimu automobiliu.
Būtent Detroite amerikiečių inžinierius Henry Fordas 1903 m. įkūrė „Ford Motor“ kompaniją, tapusią kokybiškų ir įperkamų automobilių sinonimu. „Ford“, „Chrysler“ ir „General Motors“ kurį laiką buvo didžiausi ir nepralenkiami automobilių gamintojai pasaulyje. „Didžiosios Trijulės“ klestėjimo metais bet kuris vidurinę mokyklą baigęs darbštus vyrukas galėjo gauti geriau nei vidutiniškai mokamą darbą Detroito automobilių pramonėje, o ši pramonė daug prisidėjo prie vadinamosios Amerikietiškosios svajonės sukūrimo.
Gyventojų skaičiaus pokyčiai
Detroitas 1910 m. tapo 9-uoju pagal gyventojų skaičių JAV miestu, o nuo 1920 m. ir maždaug iki 1950 m. pasiekęs maksimalų 1 849 568 gyventojų skaičių buvo ketvirtas pagal gyventojų skaitlingumą šalies miestas. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Detroite gyveno beveik du milijonai žmonių. Vidutinio gyventojo pajamos augo, o Detroitas buvo penktas pagal dydį JAV miestas. Šiuo metu jis - vos aštuonioliktas.
Detroito nuosmukis: priežastys ir pasekmės
Ekonomikos žlugimas ir bankrotas
Detroitas, praėjusio amžiaus pradžioje ir viduryje blizgėjęs prabanga, užtikrinęs viduriniajai miestelėnų klasei gerą užmokestį bei dosnias pensijas, yra bankrutavęs. Miesto skolos beviltiškai viršija pajamas, o JAV automobilių pramonės sostinė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Detroitas tapo didžiausiu JAV istorijoje miestu, kuriam teko paskelbti bankrotą. 2013 m. birželį miestas nustojo vykdyti skolinius įsipareigojimus, o ilgalaikė miesto skola galėjo siekti nuo 17 iki 20 mlrd. dolerių. Detroito nelaimę turistine pramoga pavertusių lankytojų paliekamų pinigų nepakako padengti daugiau nei 18 milijardų dolerių miesto skolos.
Kodėl Detroitas tapo didžiausiu Amerikos vaiduoklių miestu
Mičigano valstijos valdžios paskirtas krizės valdymo specialistas Kevynas Orras, save apibūdinantis kaip geros valios diktatorių, buvo pavestas prižiūrėti diržų susiveržimo ir susitarimo su kreditoriais procesą. K. Orras pareiškė, jog bankroto bylos iniciavimas „yra pirmasis žingsnis, padėsiantis miestą vėl pastatyti ant kojų“. Tarp svarstomų strateginių veiksmų - miesto meno kolekcijos nuoma ar net pardavimas bei ryžtingas pensijų mažinimas, naujausi pasiūlymai - pensijas sumažinti net 84 procentais. Detroito meras D. Bingas savo ruožtu pažymėjo, jog miesto gyventojai taip pat turės ryžtis naujai pradžiai. Mičigano valstijos gubernatorius Rickas Snyderis teigė patenkinęs K. Orro prašymą inicijuoti bankroto procedūras, pabrėždamas, kad „išeitį iš šios padėties siūlo vienintelis sprendimas“ - radikali restruktūrizacija ir tapatybės atkūrimas be nepakeliamai sunkios neįvykdomų įsipareigojimų naštos.
Baltieji rūmai atidžiai sekė įvykius Detroite ir pareiškė esantys pasiryžę bendradarbiauti su miestu, jam bandant stotis ant kojų. Analitikų teigimu, nuogąstaujama, jog verslai dėl bankroto iš Detroito pradės trauktis. Tačiau „General Motors“ pareiškė, jog jo veiklai toks miesto sprendimas įtakos neturės, ir bendrovė tikisi, jog šie pokyčiai pradės Detroitui viską pradėti iš naujo.
Faktoriai, lėmę nuosmukį
Detroito finansines bėdas skatino įvairūs veiksniai:
- Pramonės sektoriaus smukimas: Dar prieš 2008 m. pasaulį sudrebinusią krizę Detroito ekonomika buvo stipriai nukraujavusi. Finansų rinkų žlugimas ir nekilnojamojo turto burbulo sprogimas didžiausią Mičigano valstijos miestą pasiuntė į nokautą. „Chrysler“ ir „General Motors“ paskelbė bankrotą, o „Ford“ išsilaikė tik palankiomis sąlygomis gavusi kreditą. Nors visos trys kompanijos atsigavo ir prisideda prie Detroito atkūrimo, atstatyti sugriautą miestą gali prireikti dešimtmečių. Amerikos pramonę pamažu pradėjo nukonkuruoti Azija, o Detroito dėka kiekvienas amerikietis jau įpirko automobilį, tad namas priemiesčiuose tapo naujuoju „Amerikietiškos svajonės“ idealu.
- Gyventojų skaičiaus sumažėjimas ir „baltųjų pabėgimas“: Nuo 1950 m. prasidėjo masinis baltaodžių amerikiečių išsikėlimas (angl. White flight) iš miestų, kurie rasiškai ar etnokultūriškai ėmė keistis ne baltaodžių naudai. 2000-2010 metais iš miesto išsikėlė net 250 tūkst. žmonių. Šiuo metu Detroite gyvena vos 700 tūkstančių gyventojų, o kai kurie jo kvartalai atrodo kaip karo zona. Jokiame kitame JAV mieste nėra tiek daug apleistų, apgriuvusių, žolėmis apžėlusių pastatų - apie 80 tūkst. negyvenamų avarinės būklės namų vaiduoklių.
- Rasinės problemos ir segregacija: Nors juodaodžiai tarpukariu į Didžiųjų ežerų miestus bėgo nuo diskriminacijos pietuose, visiškos lygybės čia nerado. Apie 1960-1970 m. jie sukilo prieš miestuose dominuojančius baltaodžius. „Baltųjų pabėgimo“ rezultatas: daug rajonų, kur gyveno beveik 100% baltaodžių, šiandien gyvena beveik 100% juodaodžių, kurių gerokai mažiau skaičiumi. Detroite 2010 m. 82,7% miesto gyventojų buvo afroamerikiečiai. Tikroji segregacija JAV švietime padidėjo, atsirado nauji „getai“. Paskutinę vinį įkalė rasinės riaušės 1967 m. (dar vadinamos juodaodžių sukilimu) ir pirmasis juodaodis meras Koulmanas Jangas, kone varu varęs baltaodžius už 8 mylios - gatvės, kuria driekiasi šiaurinė Detroito riba.
- Skurdas ir nusikalstamumas: Vienas iš trijų miestelėnų gyvena žemiau skurdo ribos. Vidutinis Detroito namų ūkis uždirba vos 25 193 dolerius per metus - pusę to, kiek uždirba amerikiečių šeima, gyvenanti už Detroito ribų. Skurdas ir nedarbas neišvengiamai lydimi itin aukšto nusikalstamumo. Detroite kriminogeninė padėtis prastesnė nei bet kuriame kitame daugiau nei 200 tūkst. gyventojų turinčiame JAV mieste. Policijos vadovas Jamesas Craigas brutalius nusikaltimus pavadino „terorizmu“, tačiau bankrutavusio miesto policija prieš nusikaltėlius yra bejėgė dėl lėšų trūkumo. Žmogžudysčių skaičius mieste šiuo metu didžiausias per pastaruosius 40 metų.
- Korupcija ir neefektyvus valdymas: Detroito valdžią per tą laiką sukrėtė ne vienas korupcijos skandalas. Buvęs meras Kwame'as Kilpatrickas rūpinosi savo asmeniniais interesais, o ne miestiečių gerove, ir buvo nuteistas kalėti 28 metus už mokesčių vengimą ir politinių donorų reketavimą. Mažėjantis finansavimas gatvių apšvietimui ir kitoms pirmojo būtinumo paslaugoms apsunkino miesto kontrolę.
Apleisti pastatai ir infrastruktūros problemos
Skaičiuojama, kad Detroite stūkso apie 80 tūkst. negyvenamų avarinės būklės namų vaiduoklių. Nugriauti vieną tokį pastatą kainuoja per 8 tūkst. dolerių, o tokių pinigų bankrutavęs miestas skirti negali. Dėl lėšų trūkumo mieste merdi daugiau nei 70 tūkst. apleistų pastatų. Detroitas pastaraisiais metais pagarsėjo itin prastu greitosios pagalbos darbu. 2013 m. pradžioje dirbo vos trečdalis greitosios pagalbos automobilių.
Daug priemiesčių gyventojų šiandien su pasididžiavimu sako, kad „mieste jau nebuvo X metų“, nes ir prekybos centrai, ir darbovietės, ir paslaugos geriausios dabar irgi jau priemiesčiuose. Miestus nuo priemiesčių skiria daug kas: ne tik rasė ar kilmė, o ir požiūriai, turtingumas, politinės pažiūros.
Detroito atgimimo ženklai ir iniciatyvos
Kūrybiškumas ir miesto daržininkystė
Šiuo metu jau yra manančių, kad reikalai mieste krypsta į gerąją pusę. Pigus būstas pritraukia vis daugiau menininkų ir kūrybiškų asmenybių, kurie mėgsta išbandymus. Nemažai atvykėlių prisidėjo prie išskirtinės iniciatyvos - miesto daržininkystės. Valdžiai sudarius sąlygas, vis daugiau nenaudojamų ir apleistų sklypų paverčiami daržais, kuriuose auginamos daržovės ir vaisiai. Tokiu būdu mėginama:
- Sustabdyti nusikalstamumą.
- Suteikti gyventojams prasmingą užsiėmimą.
- Galimybę užsiauginti maisto produktus ir sutaupyti pinigų.
- Darbščiausiems ir versliausiems - pradėti savo verslą.
Verslo investicijos ir „Mini Silicio slėnis“
Šviesią Detroito ateitį regi ir miesto centre įsikūrusi paskolų kompanija „Quicken Loans“ - didžiausia būsto paskolų internetu kompanija JAV. Kompanijoje dirba apie 10 tūkst. darbuotojų, iš jų 8 tūkst. - pačiame Detroite. „Quicken Loans“ garsėja solidžiais atlyginimais ir Silicio slėnio kompanijas primenančia darbo aplinka. „Quicken Loans“ vadovai tikisi, kad pigi patalpų nuoma ir darbo išlaidos per artimiausius penkerius metus į Detroitą privilios ir daugiau naujovių nebijančių solidžių darbdavių.
Lietuvių bendruomenės Detroite patirtys
Detroitas, kaip ir kiti pramoniniai JAV miestai, pritraukė lietuvių bendruomenę gerokai prieš Antrąjį ir net prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Detroito lietuviai dirbo pasaulio automobilių gamyklose, tais laikais žinotame kaip pasaulio automobilių gamybos sostinėje. Daug lietuvių įsikūrė Detroito-Hamtramko rajone.
Šv. Antano Romos katalikų lietuvių bažnyčia
Šv. Antano Romos katalikų lietuvių bažnyčia buvo pastatyta 1920 m. pietvakariniame Detroite, 1750 m. 25-ojoje gatvėje. Masyvus mūrinis pastatas yra dviejų aukštų. Pagrindinė bažnyčia yra antrame aukšte, o pirmame aukšte kadaise buvo įsikūrusi lietuvių mokykla. Vėliau jis virto koplyčia, kurioje buvo laikomos eilinės sekmadienio mišios. Mažėjančiai lietuvių parapijai nebereikėjo pagrindinės viršutinės bažnyčios, o pagyvenusiems žmonėms buvo sunku čia užlipti laiptais. Taip pat pirmame aukšte buvo įrengta didelė salė, skirta parapijos susirinkimams po mišių. Jos sienos buvo nukabinėtos Lietuvos miestų nuotraukomis, per 1991 m. sausio 13 d. įvykius su TSRS kariuomene konfliktuojant žuvusių žmonių sąrašu ir kitais panašiais suvenyrais. Kita nedidelė patalpa buvo skirta muziejui.
Lietuvių namai
Lietuvių namus pastatė kairios politinės krypties lietuviai, kurie nelankė bažnyčios (tikintiesiems bažnyčia buvo pasaulietinis klubas ir veiklos centras, tačiau nereligingiems reikėjo atskiros įstaigos). Bent dalis narių buvo komunistai, kadangi organizacijos "Tikslas - lietuviška Amerika" ("Destination Lithuanian America") tyrėjai, yra suradę naujųjų savininkų dar išsaugotą lietuvišką komunistinę medžiagą. Galima tik numanyti, kad anuomet West Vernor plentas tarnavo kaip "fronto linija" tarp dviejų priešiškų lietuvių emigrantų grupių: religinės daugumos ir antireliginės mažumos. Tačiau, kaip ir visame Detroite, kai kurie pastatai dabar yra apleisti arba sudegę. Po 1967 m. rasinių riaušių Detroite gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei perpus, ir dabar mieste gyvena apie 85 proc. juodaodžių, tai yra afroamerikiečių. Dauguma baltaodžių, įskaitant lietuvius, persikėlė į priemiesčius. Šiais laikais rajone aplink Švento Antano bažnyčią dominuoja iš Lotynų Amerikos atvykę ispanakalbiai ir jis vadinamas Meksikantaunu (Mexicantown). Anot čia gyvenančių lietuvių, Meksikantaunas yra saugesnis nei vidutiniškai visas Detroito miestas. Nors dauguma lietuvių po rasinių riaušių kurias kėlė afroamerikiečiai, yra persikėlę į Detroito priemiesčius, Meksikantaune vis dar gyvena didžiausias Detroito lietuvių procentas.
Lietuvio Artūro Stapušaičio patirtis
Lrytas.lt kalbintas Detroito apylinkėse jau 24 metus gyvenantis 51-erių metų lietuvis Artūras Stapušaitis teigė pastebintis teigiamų pokyčių. „Žodis „bankrotas“ - kaip koks burbulas. Sprogo, ir dabar niekas apie tai per daug nešneka. Išsikapstys Detroitas, bankrotas buvo geras ženklas ne tik miestui, bet ir Amerikai. Pagaliau žmonės susiprato, jog ką išsirinko į valdžią, tą ir turi“, - kalbėjo lietuvis. A. Stapušaitis pabrėžė, kad, kaip ir daugelis vietinių lietuvių, jis gyvena ne pačiame mieste, bet priemiestyje. Jo šeimos Detroito bankrotas nepalietė, o jie ruošiasi apsilankyti automobilių parodoje.
Kultūrinis atgimimas ir iššūkiai
Šiuolaikinis Amerikos jaunimas vėl atsigręžia į didmiesčius, žavisi sena jų architektūra: ten vėl ima rastis barų, restoranų, išgriautuose plotuose pastatomi didžiųjų lygų sporto stadionai. Tiesa, taip atgimsta tik keli rajonai: tie, kurių pastatai seniausi, įspūdingiausi. Naująsias Amerikos baltaodžių kartas vėl savaip žavi seni miestai, sena architektūra - o Detroito dar gali gyventi pigiai. Per ~2020 m. iš dalies atnaujintas senasis Detroito metro traukinys dabar vingiuoja per patį miesto centrą. Tai vienas iš daugelio nesėkmingų mėginimų atgaivinti Detroito centrą. Iš didelių projektų pastatyta tik viena 5 km linija ir ta pati tokia neefektyvi, kad vieną keleivį kilometrą nugabenti miestui kainuoja 3 eurus, o užpildymas tėra 10%. Per ~2023 m. automobilių aikštelė, kurioje kadaise stovėjo didžiausias Amerikoje 33 aukštų 205 000 kv. metrų prekybos centras (Hudson's prekybos centras), buvo atstatyta ir joje įrengtas naujas dangoraižis.
Detroitas vis dar apibūdinamas kaip „Rūdžių juosta“ (angl. Rust Belt) - tai puikiai atspindi surūdijusius nebenaudojamų geležinkelių tiltus, išdaužytus fabrikus, piktžolių laukais paverstus istorinius miesto kvartalus. Meno kūrinys „Guardian Building“ fojė rodo Mičiganą, išdidžiai stovintį visa ko centre. Tarpukario automobilių baronams, chromuotais plentų kreiseriais užtvindžiusiais pasaulį, taip, matyt, tikrai atrodė. Nors miestas traukiasi, išjungiami žibintai atokesniuose rajonuose, uždaroma pusė miesto parkų ir naikinami viešojo transporto maršrutai, ūkininkai superka ištisus kvartalus ir augina daržoves. Vieną parką Detroitas visgi pasišovęs palikti - Belle Isle salą Didžiojo Bulvaro gale, iš kurios matosi ir Detroito centras, ir Kanada.
Detroito centras atgimsta, tačiau aplinkui esantys rajonai tebelieka „getai“ arba zonos, kur apsistoja naujai imigruojantys lotynų amerikiečiai. Žymus Heidelbergo projekto namas, apkarstytas gyvūnų lėlėmis, 2014 m. sudegė - Detroito padegėjai negaili ir menininkų kūrybos. Nepaisant to, entuziastai perka apleistus pastatus ir bando juos atkurti. Vienas išlikusių ir klestinčių verslų - 1946 m. „Buddy’s Pizza“ restoranas, kuriame išrastos garsiosios kvadratinės Detroito picos. Dabar tai - restoranų tinklas, bet „štabas“ tebeveikia ten, kur visada, nors ir apsuptas griuvėsių, netoli Hailand Parko.
tags: #jav #miestas #automobiliu #pramones #sostine