Italijos Sportinių Automobilių Kompanijų Istorija

Italijos automobilių istorija yra ilga ir turtinga, apimanti daugybę svarbių ir įdomių mašinų. Kai kuriuos istorinius modelius žino tik nedaugelis automobilių entuziastų. Šiame straipsnyje apžvelgsime keturias iš jų - „Bizzarrini Strada“, „ATS 2500GT“, „Bandini 1000 turbo“ ir „Autobianchi Stellina“ - bei detaliau aptarsime žinomiausias Italijos sportinių automobilių kompanijas: „Ferrari“, „Lamborghini“ ir „Maserati“.

„Bizzarrini“: Trumpa, bet Įsimintina Istorija

„Bizzarrini“ - tai automobilių gamintojas, veikęs 1964-1965 metais. Nors šios kompanijos istorija yra labai trumpa, ji yra įsimintina. Ją įkūrė labai garsus inžinierius Giotto Bizzarrini, gimęs 1926 metais. Kurį laiką jis dirbo „Alfa Romeo“, vėliau - „Ferrari“ kompanijose.

Giotto Bizzarrini ir „Ferrari“ maištas

Giotto Bizzarrini paliko „Ferrari“ po maišto, kuomet jis ir keli kiti aukštas pareigas einantys automobilių kūrėjai Enzo Ferrari pareiškė nepasitenkinimą jo žmonos dalyvavimu kompanijos valdyme. Skandalas baigėsi kelių svarbiausių inžinierių atleidimu ir susvyravusiomis „Ferrari“ pozicijomis. Visgi, kompanija greitai atsigavo, o Giotto Bizzarrini su kitais iš „Ferrari“ išprašytais kolegomis 1961 metais įkūrė „Automobili Turismo e Sport“, geriau žinomą ATS vardu.

„Società Autostar“ ir bendradarbiavimas

1962 metais Giotto Bizzarrini įkūrė dar vieną kompaniją „Società Autostar“ - tai buvo inžinerinė laisvai samdoma firma, teikusi paslaugas kitiems automobilių kūrėjams. Tarp jos klientų pasirodė ir „Lamborghini“ vardas, kuomet šiai prireikė V12 variklio 350GT automobiliui. „Società Autostar“ dirbo ir su „Iso Autoveicoli“, kompanija sukūrusia garsųjį „Isetta“ automobilį, kurį gamino ir BMW. Dėl prasidėjusių nesutarimų „Iso“ markei kurtos „Grifo“ versijos vėliau buvo žymimos „Bizzarrini“ vardu.

„Bizzarrini Strada“: gatvėms pritaikytas lenktyninis automobilis

„Bizzarrini Strada“ tapo garsiausiu markės automobiliu, nors iš pat pradžių jis neturėjo būti žymimas „Bizzarrini“ logotipu. Giotto Bizzarrini prisidėjo prie lenktyninio „Iso Grifo A3C“ automobilio, skirto ištvermės lenktynėms, kūrimo. Tačiau Giotto Bizzarrini nesutarė su kitu „Grifo“ kūrėju Renzo Rivolta, kuris norėjo gaminti tik prabangius GT, kai Bizzarrini norėjo tobulinti sportinį „Grifo A3C“ potencialą. „Bizzarrini 5300GT Strada“, dar žinomas kaip tiesiog „Strada“, buvo eismui gatvėse pritaikytas „Iso Grifo A3C“ lenktyninis automobilis.

„Strada“ paveldėjo lenktyninio automobilio kėbulą ir mechaninius mazgus, tačiau buvo šiek tiek labiau rafinuota, patogesnė ir praktiškesnė. Lenktyniniai automobiliai turi būti žemi, o juk „5300GT Strada“ iš esmės ir buvo gatvėmis važinėjantis lenktyninis automobilis. Metalinį kėbulą šiam automobiliui gamino kita kompanija - BBM, įsikūrusi Modenoje. Jis turėjo daugybę įdomių detalių - apvalios lempos buvo pridengtos aerodinaminiais gaubtais, o oro paėmimo angos priekyje buvo labai siauros. Mažame variklio dangtyje buvo dar pora angų, skirtų karštam orui iš variklio skyriaus pašalinti. Už priekinių ratų buvo dar pora ventiliacinių grotelių. Už jų sekė palyginti mažos durelės - įlipti ir išlipti iš „Bizzarrini Strada“ buvo pakankamai sunku, ypač jei aukštas žmogus bandydavo įsirangyti už pakankamai didelio diametro vairo.

Po kapotu priekyje slėpėsi 5,4 litrų V8 variklis iš „Corvette“. Keliams skirtoje „Strada“ versijoje jis išvystė 365 ag (272 kW), o lenktyniniame „Corsa“ - 400 ag (298 kW). Giotto Bizzarrini amerikietiški V8 varikliai labai patiko. Jis teigė, kad jie nenusileidžia „Ferrari“ jėgainėms galia, tačiau yra kur kas smagesni ir greičiau reaguoja į akceleratoriaus paspaudimus. „Bizzarrini Strada“ turėjo keturis „Dunlop“ diskinius stabdžius ir vadinamąjį „de Dion‘o“ vamzdį gale, kuris priklausomai važiuoklei suteikė šiek tiek daugiau stabilumo posūkiuose.

„Bizzarrini“ gamyba ir pabaiga

Visiškai tikslus pagamintų automobilių skaičius nėra žinomas dėl migloto pačios įmonės dokumentų tvarkymo ir skirtingų skaičiavimo metodų - vieni suskaičiuoja ir lenktyninius „Corsa“ automobilius, kiti juos palieka atskiroje grafoje. Nors iki šiandien „5300GT Strada“ yra laikomas vienu iš gražiausių visų laikų automobilių, pora jo versijų atrodo įspūdingiau nei kitos. 1966 metais pasirodė ir gerokai sumažinta 5300GT versija su 1,9 litrų „Opel“ varikliu. Šis automobilis buvo pavadintas „Bizzarrini Europa“. Vėlgi, niekas tiksliai nežino, kiek šių automobilių buvo pagaminta, bet tikriausiai nedaug daugiau nei 20. Tuo pat metu „Bizzarrini“ gamino ir P538 lenktyninį itin žemo profilio automobilį. Pora jų buvo pagaminta su V8 varikliu, dar pora - su V12. Išsilaikyti versle tuo metu buvo itin sunku, juolab, kad po inžinierių pravaikymo „Ferrari“ tik dar sustiprėjo ir sulaukė dar didesnio pasisekimo. Rinkoje brangiems „Bizzarrini“ tiesiog nebeliko vietos. Dabar „Bizzarrini 5300GT“ yra saldus kąsnelis kolekcininkams. Juk Bizzarrini kurtas „Ferrari 250 GTO“ yra laikomas brangiausiu automobiliu pasaulyje, todėl ir 5300GT yra nepigus.

Pats Giotto Bizzarrini, beje, dar visai neseniai dėstė Romos Universitete, o 2012 metais jam buvo suteiktas Florencijos Universiteto garbės daktaro laipsnis. Tai, žinoma, nebuvo vienintelis Giotto Bizzarrini kūrinys po to, kai jis paliko „Ferrari“.

„Ferrari“: Legenda iš Modenos

„Ferrari“ istorija prasideda 1947 m., kai jų pačių sukonstruotas automobilis išvažiuoja pro gamyklos vartus. „Mano automobilis turi sielą!” - taip sakydavo Enzo Ferrari. Enzo Ferrari, gimęs Modenoje, Italija, 1898 m. vasario 18 d., mirė 1988 m., buvo Italijos automobilių lenktynininkas. Lenktyniauti jis pradėjo 1919 m. 1924 m. prisijungė prie „Alfa Romeo“ prekinio ženklo, kuris automobilių lenktynėse dalyvavo nuo 1911 m. 1908 m. Enzo Ferrari ir jo vyresnį brolį jų tėvas nusivežė į lenktynes į Boloniją. Tada jis labai norėjo tapti automobilių lenktynininku. Būdamas 13 m. jis jau mokėjo vairuoti. 1919 m. 1932 m. nerimaudamas dėl savo saugumo jis nusprendė daugiau nelenktyniauti, o dėmesį sutelkti tobulinant „Alfa Romeo“ komandos lenktyninius automobilius. Ši lenktynių komanda tapo labai sėkminga. Šiuo laikotarpiu piestu stovinčio žirgo emblema buvo paženklinti jo komandos automobiliai.

„Ferrari“ emblema ir spalva

Enzo Ferrari 1920 m. Pirmojo pasaulinio karo metu Baracca lėktuvas buvo numuštas. Kiek anksčiau jis buvo davęs „Ferrari” komandai grandinėlę su žirgu. Pirmosios „Ferrari“ gamyklos istorija prasideda 1944 m., kai ji buvo subombarduota Antrojo pasaulinio karo metu. 1947 m. kovo 12 d. iš gamyklos išriedėjo pirmasis sukonstruotas „Ferrari“ automobilis. „Ford“ kompanija 1963 m. bandė įsigyti „Ferrari“ už 18 mln. USD. Šiuo metu jūs galite įsigyti įvairių spalvų „Ferrari“ automobilius, bet praeityje jie visi buvo vienos spalvos - raudonos. Tačiau tai nebuvo Enzo Ferrari sprendimas. Iš tiesų, anksčiau Tarptautinė automobilių federacija nurodė, kad visi Italijos „Grand Prix“ lenktynininkų automobiliai turėjo būti raudonos spalvos. Iki šios dienos raudona yra populiariausia spalva, o šios spalvos automobilių pardavimai siekia 45 proc.

Reti ir brangūs modeliai

1962 m. norintieji nusipirkti naują „Ferrari 250 GTO“ turėjo gauti tiesioginį Enzo leidimą. Šis modelis kainavo 18 tūkst. USD. Visi žinome, kad „Ferrari“ yra brangu, bet ar jūs galite patikėti, kad netgi jų lankstinukai yra brangūs? 1985 m. lankstinukas apie 1960 m. „Ferrari 250 Le Mans“ buvo parduotas už 1070 svarų sterlingų aukcione Monake. Kasmet yra pagaminami 60 mln. automobilių. Tai reiškia 165 tūkst. per dieną! Iš šio skaičiaus tik 14 automobilių yra „Ferrari”.

„Lamborghini“: Traktorių gamintojo kerštas

„Lamborghini“ įkūrėjas yra Ferruccio Lamborghini (1916-1993). Jis gimė Italijoje. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo izoliuotas Rodo saloje ir dirbo automobilių ceche. Įgytas žinias jis panaudojo traktorių gamybai vietiniams Italijos ūkininkams po karo. Ferruccio Lamborghini savo įmonę įkūrė 1963 m., kai jam buvo 47 m. Sportinių prabangių automobilių gamyba prasidėjo gan neįprastai.

Konfliktas su Enzo Ferrari

Ferruccio Lamborghini buvo itin sėkmingas traktorių gamintojas. Jis buvo turtingas verslininkas, todėl galėjo įpirkti keletą aukščiausios kokybės automobilių, o vienas iš jų buvo „Ferrari 250GT“. Tačiau magnatas buvo nepatenkintas kaip persijungia pavaros „Ferrari“ automobilyje. Apie tai Lamborghini pasiskundė pačiam Enzo Ferrari ir paprašė pakeisti sankabą. Tačiau „Ferrari“ įkūrėjas pažemino Lamborghini pasakydamas, kad Lamborghini visiškai nenusimano sportinių automobilių gamyboje, todėl neturėtų aiškinti profesionalams. F. Lamborghini grįžęs į savo gamyklą išardė „Ferrari 250 GT“ važiuoklę ir pastebėjo, jog daugelio detalių gamintojas yra tas pats, kuris gamina detales ir „Lamborghini“ traktoriams. Savo sandėliuose jis rado tinkamą detalę ir po pakeitimo problema buvo išspręsta. Ambicingas ir karšto charakterio Lamborghini nusprendė, kad jei Enzo Ferrari gali sukurti greitą, sportinį automobilį, tai gali ir jis. Taip atsirado tikslas sukurti savo sportinį automobilį, kuris taip pat turės V12 variklį.

„Lamborghini“ logotipas ir pirmieji modeliai

„Lamborghini“ logotipas atspindi jo įkūrėjo „Lamborghini“ maniją astrologijai. Jis gimė balandžio 28 d., todėl jo zodiako ženklas - jautis. Štai kodėl įsiutęs bulius yra pavaizduotas „Lamborghini“ kompanijos prekiniame ženkle. Pirmasis „Lamborghini“ prototipas, 350 GTV, pasirodė 1963 metais Turino automobilių parodoje. Šio modelio pardavimai prasidėjo jau po metų. Rezultatai buvo sėkmingi - 130 vienetų. Po 350 GTV atėjo eilė 400 GT bei 400 GT 2+2. „Lamborghini“ vardas ėmė sklisti po visą pasaulį, o kartu didėjo ir pajamos.

Pirmasis sportinis „Lamborghini“ automobilis tapo 1964 m. Lamborghini 350GT, turintis 3,464 kubinių cm variklį ir išvystantis maksimalų 240 km/val greitį. Jis buvo gaminamas iki pat 1968 m. Tačiau labiausiai kompaniją išgarsino tais metais išleistas Lamborghini Miura modelis, kurtas nuo 1966 m. Tais metais jis pirmą kartą pasirodė Ženevos automobilių parodoje. Ferruccio leido inžinieriams sukurti naują modelį, kuris „Lamborghini“ vardą į automobilių istoriją įrašė visiems laikams. „Miura“ pirmą kartą buvo pristatyta 1965 metais Turino automobilių parodoje. Tačiau tuo metu buvo pristatyta tik jos važiuoklė. Po metų vykusioje Ženevos automobilių parodoje buvo pristatytas gamybai skirtas modelis. 1971 metais kompanija sukonstravo vieną sėkmingiausių savo modelių - Lamborghini Countach. Lamborghini Countach buvo pirmasis automobilis pasaulyje su vertikaliu durų atidarymu. 1973 metais Ženevos parodoje „Lamborghini“ ir vėl nustebino visus, pristatydami „LP 400 Countach”. Tai buvo ryškios raudonos spalvos, juodu interjeru bei į viršų atsidarančiomis durimis prototipas.

Sunkmetis ir nuosavybės pokyčiai

1973 m. įvykusi kuro krizė labai skaudžiai smogė „Lamborghini“ kompanijai, kuri 1978 m. paskelbė bankrotą. 1972 m. Ferruccio Lamborghini pradėjo grėsti bankrotas. Tais metais kelios Pietų Amerikos šalys atšaukė sutartis dėl traktorių tiekimo su Lamborghini Trattori S.p.A. Dėl to Lamborghini, norėdama išvengti bankroto, pardavė Lamborghini Trattori S.p.A. Vėliau Ferruccio Lamborghini Trattori S.p.A. savininką buvo priverstas parduoti Same Deutz-Fahr Group kompanijai. Nors laikai buvo sunkūs, bet turtingas verslininkas Walteris Wolfas iš Kanados ištiesė pagalbos ranką „Lamborghini“ ir stipriai prisidėjo prie „Countach“ kūrimo. 1978 metais „Lamborghini“ paskelbta bankrutavusi. Italijos teismas buvo įpareigotas surasti naują pirkėją. Juo tapo įmonių grupė iš Šveicarijos - „Minran Brother‘s“, kurios dėka buvo sukurtas „Countach“ modelis. 1979 m. ji buvo išpirkta vokiečių konsorciumo, bet tais pačiais metais ištiko antroji naftos krizė ir superautomobilis vėl buvo priversta bankrutuoti.

1984 m. ji buvo parduota Šveicarijos įmonei „Mimran brothers“. Visų nuostabai 1987 m. kompaniją perpirko JAV automobilių gamintojas „Chrysler“. „Chrysler“ padėjo sukurti „Countach“ įpėdinį- „Diablo“, kuris susilaukė pasaulinio pripažinimo. „Lamborghini“ tuo metu kaip tik ruošėsi gaminti savo vieną iš garsiausių modelių - Diablo. Prie jo dizaino darbo ėmėsi Marcello Gandini, kuris dirbo ir su Miura modeliu. Lamborghini Diablo buvo gaminamas nuo 1990 m. iki 2001 m.

1994 m. sausio mėnesį, pablogėjus ekonominei padėčiai, „Lamborghini“ vėl buvo parduota. Šį kartą ją nupirko Indonezijos investuotojų grupė „Megatech“. Valdant šiai kompanijai „Lamborghini“ pagerino savo pardavimų rezultatus. 1993 m. buvo parduotas 101 automobilis, 1994 m. - 301, o 1995 m. - 414. Tuo metu buvo pristatyti patobulinti Lamborghini Diablo SV ir Lamborghini Miura SV modeliai. Dėl prastų ekonominių aplinkybių Indonezijoje 1997 m. „Megatech“ pardavė visas superautomobilio akcijas. Jas nupirko „Audi“ koncernas. Naujasis savininkas puikiai pritaikė italų dizainą naujiems „Lamborghini“ modeliams, tokiems kaip Murciélago ir Gallardo, kurie buvo pristatyti 2001 m. ir 2003 m. atitinkamai. 1998 metais, rugpjūčio 4 dieną, „Audi“ tapo vienintele „Automobili Lamborghini“ savininke.

„Lamborghini“ įdomybės

• 1962 m. Ferruccio Lamborghini apsilankė įžymaus kovinių bulių augintojo Don Eduardo Miuros rančoje, Sevilijos mieste. Verslininkas po kiek laiko vėl grįžo pasisemti įkvėpimo pas garsųjį bulių augintoją. Don Eduardo‘ą užliejo pasitenkinimo jausmas po to kai jis sužinojo, jog Lamborghini steigėjas pavadino serijinį modelį, veisiamų kovinių bulių garbei. Lamborghini ir dabar semiasi įkvėpimo iš Koridos pasaulio.
• Italijos policija Lamborghini Gallardo naudoja donorų organų pervežimui. 2017 m. „Lamborghini“ bosas Stefano Domenicali įteikė Italijos policijai dar vienus raktelius. Pirmasis automobilis išeina užtarnauto poilsio ir yra eksponuojamas automobilių muziejuje Romoje, o Italijos vidaus reikalų ministras džiaugėsi, jog „Lamborghini Gallardo“ puikiai atliko savo pareigą ir nuvažiavo 150 tūkst. km.
• Lamborghini Gallardo gale esantis sparnas automatiškai keičia savo kampą priklausomai nuo greičio. Važiuojant greičiau nei 130 km/val jis pasikelia į viršų ir sumažina oro pasipriešinimą praktiškai iki nulio, o sulėtėjus iki 80 km/val.
• Lamborghini Gallardo patenka į brangiausių sportinių automobilių dešimtuką. Vieno tokio automobilio kaina siekia 233,5 tūkst. EUR.
• Frankas Sinatra yra kartą pasakęs: „Perki „Ferrari“ tuomet, kai nori kažkuo būti. „Lamborghini“ perki tuomet, kai jau esi kažkas.“
• Lamborghini išleido Veneno Roadster ribotos serijos modelį, kurių iš viso buvo pagaminta tik 9 vienetai, o įsigyti galėjo tik itin turtingi žmonės, nes vieno superautomobilio kaina 3,3 mln. EUR.

Lamborghini Huracan GT

Norintys išbandyti Lamborghini Huracan GT gali pasinaudoti Geradovana.lt pasiūlymu, kurio metu vairuojama Lamborghini Huracan Super Trofeo. Tai GT klasės lenktyninis superautomobilis, kuriame naudojamas standartinis Lamborghini Huracan variklis, bet dėl patobulintos kuro padavimo ir išmetimo sistemos šis yra galingesnis ir pasiekia net 620 AG. Lamborghini Huracan Super Trofeo kėbulas - iš anglies pluošto ir yra lengvai nuardomas, jog būtų galima greitai „aptarnauti“ automobilį. Stabdžiai - sportiniai, atlaikantys itin aukštą temperatūrą. Pavarų dėžė - sportinė, valdoma svirtelėmis. Tai ne standartinis Lamborghini Huracan - tai lenktyninis superautomobilis Huracan Super Trofeo - vienintelis toks Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Lamborghini automobiliai - iš prigimties sukurti laimėti. Su šiuo automobiliu, taip pat turite galimybę pabūti ir vairuotojo, ir šturmano vietoje! Tai Huracan GT: aš vairuotojas + aš šturmanas pasiūlymas. Tai ne tik puiki pramoga, bet ir unikali dovana, leidžianti pajusti Huracan Super Trofeo brutalų greitį ir pamatyti kaip profesionalus lenktynininkas valdo šį Lamborghini arba kaip jį vairuojate pats. Su juo 100 km/val. greitį pasieksite per 3,3 sekundės.

„Maserati“: Nuo lenktynių trasos iki prabangių sedanų

„Maserati“ istorija yra siauresniam gerbėjų ratui žinoma, tačiau tikrai ne mažiau intriguojanti. Penki broliai Maserati (Alfieris, Bindo, Carlo, Ettore ir Ernesto) XX amžiaus pradžioje dirbo kitiems Italijos gamintojams. 1926 m. trys iš penketuko - Alfieris, Ernesto ir Ettore - neteko darbo ir nusprendė įkurti nuosavą įmonę. Jai suteikė savo vardą. Broliai sėkmingai konstravo lenktynes laiminčius automobilius, padabintus ir dabar atpažįstamu trišakio žeberklo logotipu, o šio motyvui pasitarnavo Bolonijos miesto Piazza Maggiore aikštėje esantis Neptūno fontanas, kurio skulptūroje atvaizduotas romėnų jūrų dievas su trišakiu žeberklu.

Pokyčiai ir strategija

1932 m. vienas iš trejeto - Alfieris - iškeliavo į amžinybę. Prie likusių dviejų brolių prisijungė Bindo. Trijulė tęsė veiklą dar maždaug penkerius metus. Tuomet jie pardavė įmonę verslininkui Adolfo Orsi. Šis įkūrė bendrovės būstinę Modenos mieste - ten ji tebėra iki šių dienų. 1957 m. po siaubingos avarijos „Maserati“ lenktynių komanda buvo išformuota, tačiau toliau gamino automobilius privačioms ekipoms. Galiausiai savo žodį tarė vyriausiasis įmonės inžinierius Giulio Alfieris. Jis nusprendė lenktyninius automobilius paversti tinkamais naudoti viešuosiuose keliuose. Taip bendrovė sutelkė dėmesį į prabangių kelioninių automobilių gamybą. Svarbi detalė: net ir pasukus iš lenktynių trasų į tradicinius kelius, „Maserati“ modeliai išsaugojo iki šių dienų jiems būdingą savybę - daug galios po variklio gaubtu ir įspūdingą riaumojimą.

Nuosavybės virsmas ir modernizavimas

Vėliau bendrovė kurį laiką priklausė įvairiems savininkams, o 1993-aisiais jos akcijas išpirko „Fiat“. Pastaroji sujungė „Maserati“ kartu su tuometine konkurente „Ferrari“ ir pavertė įmonę prabangesnių „Ferrari“ modelių gamintoja. Šių dviejų markių bendrystės ženklų galima rasti iki šiol, nors dabar tai vėl yra du atskiri prekių ženklai. Dabar „Maserati“ valdo vienas didžiausių automobilių koncernų pasaulyje „Stellantis“, tačiau per visą šimtmetį, nepaisant įvairiausių permainų, įmonė liko ištikima pagrindinei idėjai - kurti išskirtinius, nedidelio tiražo, prabangius ir galingus automobilius, deramai atspindinčius itališkąją kultūrą.

Išskirtinis „Maserati“ bruožas

Dar viena įdomi detalė, atskleidžianti itališką požiūrį ir leidžianti „Maserati“ išsiskirti iš kitų sportinių automobilių gamintojų: bendrovė atkakliai neišsižadėjo septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį menančios idėjos - kurti tiek kasdieniams trumpiems pasivažinėjimams, tiek ilgoms kelionėms skirtus modelius. Jos asortimente iki šiol galime matyti ne tik vadinamuosius GT (grand tourismo) automobilius ar ultrasportiškąjį MC20, bet ir keturdurius 580 AG galios sedanus „Ghibli“ bei „Quattroporte“, taip pat ir šiandien populiariausio SUV segmento atstovus „Levante“ ir „Grecale“.

Anot automobilių žurnalisto Egidijaus Babelio, išskirtinių automobilių gamintojai supranta, kad ankštas ir mažiau pritaikomas modelis gali ne tik suteikti išskirtinumo, bet ir nuolat riboti potencialią auditoriją. Todėl pasiūlius universalesnių transporto priemonių, kuriose diegiamos ne mažiau emocijų sukeliančios technologijos, galima pataikyti tiesiai į dešimtuką. „Daugybė žmonių trokšta prašmatnių mašinų, bet nenori kratytis superautomobilyje. Išskirtinių automobilių gamintojai tai suprato: pasiūlę kasdien tinkamus eksploatuoti modelius, išgyvena geriausius savo metus“, - pažymi E. Babelis. Įdomu tai, kad „Maserati“ kūrėjai tai suprato dar prieš pusšimtį metų, kai nusprendė gaminti prabangius sedanus su lenktyninių automobilių varikliais. Klasikines vertybes įkūnijantys, elegantiški tokių kultinių dizainerių kaip Battista Farina, Giorgetto Giugiaro ar Marcello Gandini automobiliai greitai tapo ypač paklausūs tarp aukštesnį statusą visuomenėje pasiekusių vairuotojų. Jų skonį tiksliai atliepė gamintojo siūlomą gero gyvenimo sampratą atspindintys kūriniai. Prabangūs sportiniai automobiliai ir juos kuriant įgyvendinti projektai drauge su aukštosios mados namais „Ermenegildo Zegna“ ar dizaineriu Hiroshi Fujiwara yra vienas ryškiausių skiriamųjų bendrovės bruožų. Kartu tai unikalus Italijos automobilių kultūros aspektas, išskiriantis šios šalies kūrinius iš kitų. Šioje šalyje skonis, stilius ir elegancija tiesiog neatsiejami nuo bet kurios pramonės šakos.

Italijos automobilių kultūra

„Lamborghini“, „Ferrari“, „Maserati“ - šie prekių ženklai bene labiausiai asocijuojasi su greičiu, prabanga ir stiliumi. Už kiekvieno šio vardo slypi jo istoriją kūrę atkaklūs, kūrybingi žmonės. Jie įdėjo daugybę valandų triūso, kad įkūnytų savo idėjas ir sukurtų tai, ką dabar vadiname Italijos automobilių palikimu. Ir nors per šimtmetį kiekviena iš šių markių patyrė nemenkų išbandymų, dėl neprilygstamos meistrystės ir nuolatinio technologinio judėjimo pirmyn dar ir šiandien italų indėlis į prabangių automobilių, ypač sportinių, plėtrą yra ne ką mažiau svarbus nei kada nors anksčiau.

Įspūdingas dizainas, pribloškianti galia ir svaiginantis greitis. Šias savybes siūlė ne tik italai, bet ir kitų valstybių sportinių automobilių gamintojai. Vis dėlto tik tikri italai galėjo suteikti tai, su kuo gimsta kiekvienas šios šalies kūdikis - unikalų stiliaus pojūtį. Juokaujama, kad vidaus degimo variklį sukonstravo vokiečiai, o italai automobiliams įpūtė tikrąją gyvybę. „Italai - emocingi, tad jų automobiliuose svarbi emocija. Žinoma, ir stilius. Italai - stilingi žmonės, todėl ir kuria stilingus automobilius“, - sako automobilių žurnalistas ir „Lietuvos metų automobilio“ rinkimų komisijos narys Egidijus Babelis. Jo teigimu, metalas ar prietaisai savaime negali sukelti emocijų - jas sužadina gyvybės kupini organizmai. Italijos sportinių automobilių gamintojai jų išties nepašykštėjo. „Vidaus degimo variklis - gyvas organizmas. Geras variklis vairavimą padaro įtraukiančiu procesu. Italų superautomobilių gamintojai daug dėmesio skiria varikliams, kad jie būtų charakteringi“, - pabrėžia pašnekovas.

tags: #italijos #sportiniu #automobiliu #kompanija #ikurta #1914m