Žibintas, kaip šviesos šaltinis, turi ilgą ir turtingą istoriją, siekiančią senovės laikus. Iš pradžių jie atsirado iš fakelo, o vėliau evoliucionavo į įvairias formas ir funkcijas, pritaikytas skirtingiems poreikiams ir laikmečiams.
Ankstyvieji žibintai ir jų raida
Žibintai buvo naudojami jau senovės Romoje, kur keturkampiuose statiniuose degindavo vašką, aliejų ar lajų. Viduramžiais plačiai naudoti nešiojamieji žibintai, o Renesanso epochoje paplito pakabinamieji. Renesansiniai ir barokiniai žibintai pasižymėjo ypatingu puošnumu.
18-19 amžiuje aliejinius ir lajinius žibintus pakeitė dujiniai ir žibaliniai. Šie nauji degalai leido sukurti efektyvesnius ir ryškesnius šviesos šaltinius. Lietuvoje žibintai naudoti nuo viduramžių. Iš pradžių jie buvo gaminami iš medžio, molio, skardos ar net pinti iš vielos. 19 amžiaus pabaigoje - 20 amžiaus pradžioje kaimuose žibintai buvo naudojami net iki 20 amžiaus vidurio.
Magiškasis žibintas: kino pirmtakas
Magiškasis žibintas, išrastas XVII a. pabaigoje, buvo optinis prietaisas, šviesos šaltiniu ir lęšiais perkeliantis į ekraną ant stiklo tapytus vaizdus. Daugiau kaip 250 metų jis buvo plačiai naudojamas viešuose pasirodymuose - nuo pramoginių iki populiariojo mokslo demonstracijų.
XIX a. išpopuliarėjus „tirpstantiems vaizdams“, magiškasis žibintas tapo vienu ryškiausių kino pirmtakų - reginiu, kūrusiu judesio ir perėjimų iliuziją dar iki atsirandant kinui.
Programa „Didžioji vaizduotės karštinė: magiškojo žibinto ikonografija (1750-1850)“ kviečia į kelionę po kerintį magiškojo žibinto vaizdų pasaulį, kur susitinka rankomis ant stiklo tapyti šedevrai. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip vokietis Berndas Scholze, kuris daugiau nei 30 metų kolekcionuoja ir tyrinėja magiškuosius žibintus, prisideda prie šio optinio prietaiso istorijos išsaugojimo.
Miestų apšvietimo istorija Vilniuje
Miestų apšvietimo poreikis kilo labai seniai. Jau XVI amžiuje miestų saugumas po saulėlydžio buvo užtikrinamas uždarant sienas ir vartus. Savo saugumu ir turtu pirmiausia turėjo pasirūpinti patys gyventojai. Naktį buvo draudžiama būti ne namuose, o dėl svarbių priežasčių juos palikti turėjęs asmuo turėjo neštis žibintą. Kitaip naktinėtojas galėjo būti areštuotas ir uždarytas į kalėjimą.
Didžiausiuose Vakarų Europos miestuose gatvės apšviesti stacionariais žibintais pradėtos XVII amžiaus viduryje (1667 m. Paryžiuje, vėliau Amsterdame, Londone, Leipcige ir kt.). ATR sostinėje Varšuvoje apšvietimą ant namų ir medinių stulpų aliejinėmis lempomis ar žvakėmis bandyta diegti 1775 m. ir vėlesniais įsakais, bet jie nebuvo labai rezultatyvūs. Gatvės joje buvo apšviestos tik 1818 m.
Iki XVII a. apie gatvių apšvietimą Vilniuje buvo galima tik pasvajoti - miestas skendėjo tamsoje. Saugant miestą nuo gaisrų, iš rotušės bokšto buvo stebima, ar kas nors nepaliko be priežiūros degančio žibinto. Iš XVII a. dokumentų matome, kad mieste jau atsiranda pavieniai žibintai prie Žemutinės pilies sienų, Neries krantinėje. Išimtis buvo tik karališkieji Žemutinės pilies rūmai, prie kurių XVI a. antroje pusėje - XVII a. pradžioje stovėjo keli stacionarūs žibintai. Tai turėjo būti bokštinio tipo statinys su rūsiu. XVII a. pr. žibintai stovėjo prie Vilnios upės - kad ji neplautų pilies žibintų, pilininkui buvo nurodyta pastatyti užtvanką (nuo tilto per Vilnią iki Neries). Ne veltui XVI a. pradžios šaltiniuose pasitaiko lietuviškas žibintininko terminas.
XVIII a. antroje pusėje visuomeninis gyvenimas tapo intensyvesnis - populiarėjo pokyliai, teatrai, užeigos, kavinės. Daugiau žmonių mieste užtrukdavo iki vėlumos, todėl pagaliau atsirado poreikis gatves apšviesti. XIX a. pradžioje pagrindinėse gatvėse, ant namų sienų ar kampų ėmė rastis pirmieji žibintai, į kuriuos buvo pilamas kanapių aliejus. Žibintai buvo nuolat tobulinami. 1849 m. miesto dūma nutarė kanapių aliejų pakeisti į spirito ir terpentino mišinį. Degalai buvo 4 kartus brangesni, tačiau dvaruose gaminamas spiritas, kaip sakoma, pats neparsiduos. Žibinama buvo taupiai - žibintai uždegami valandą po saulėlydžio, degdavo iki antros valandos po vidurnakčio.
Dujiniai ir žibaliniai žibintai Vilniuje
Vilniuje dujiniai gatvių žibintai atsirado 1824 m., tačiau 1864 m. spalio 22 d. trys šimtai septyni nauji dujiniai žibintai nušvietė centrinę miesto dalį bei Katedros, Rūmų (dab. S. Daukanto) ir Teatro (dab. Rotušės) aikštes. Dujų fabrikas buvo pastatytas tuometinio miesto pakraštyje - ten, kur šiandien stovi Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Lenkta gatvelė gavo „Dujų skersgatvio“ pavadinimą. Miesto centrinėje dalyje po žeme išsiraizgė 14 km ilgio dujų vamzdynas. Dujinių žibintų atsiradimo priežastis tikrai nebuvo carinės valdžios siekis pagerinti miestiečių patogumą. Priežastys buvo politinės - numalšinus 1863 m. sukilimą. Dujinių žibintų skaičius didėjo gana vangiai - 1898 metais jų buvo 346. Sukilimo pavojui praėjus caro valdžia daugiau dėmesio skyrė policijos stiprinimui, o ne miesto apšvietimui.
XIX a. pabaigoje dujas apšvietimui pradėjo naudoti ir restoranai, kavinės, fabrikai, parduotuvės. Nuo jų neatsiliko ir savo namus apsišviesti panorėję turtingesni miesto gyventojai. Tačiau tuo metu moderniausias apšvietimo būdas toli gražu nebuvo tobulas. 1876 m. dujos sulaukė rimto konkurento - žibalo. Tų metų rugsėjį 286 terpentininiai žibintai buvo pakeisti žibaliniais. Sąnaudos miesto apšvietimui sumažėjo kone dvigubai. Žibalinių žibintų skaičius, nepaisant jų priežiūros sąnaudų, kasmet didėjo - 1880 m.
1884 m. Prienų magistratas siekė įrengti gatvių apšvietimą. Po ilgų svarstymų ir finansinių sunkumų, 1891 m. buvo pritarta 12 žibalinių žibintų įrengimui. Žibintai buvo įrengti 1892 m. ir naudoti iki Pirmojo pasaulinio karo.
Elektros atėjimas ir šiuolaikinės technologijos
1903 m. pastatyta centrinė Vilniaus elektrinė smogė dar vieną smūgį dujoms. Nors dujų fabrikas daugiau nesiplėtė, tačiau sumažinęs dujų kainą dvigubai ir pasiūlęs miestiečiams dujas naudoti virtuvėse, jis veikė ir tarpukariu.
XX amžiaus pradžioje prasidėjo elektros apšvietimo era. 1809 m. buvo išrasta lankinė lempa, o 1906 m. Edisonas sukūrė buitinę elektros lemputę su volframo siūlu. Vėliau atsirado kaitrinės, fluorescencinės, energiją taupančios ir neoninės lempos.
Šiandien miestų apšvietime pereinama nuo metalo halogenų prie šviesos diodų (LED). Tai leidžia sukurti efektyvesnes ir ilgaamžiškesnes apšvietimo sistemas.
Vilniuje dujinio apšvietimo laikus mums primena keli objektai: Žvėryne, Treniotos g., Šv. Jonų g. stovinti Vytauto Nalivaikos žibintininko skulptūra, vaizduojanti išnykusią žibintininko profesiją, ir ant Energetikos ir technikos muziejaus (pirmosios miesto elektrinės) stovinti B. Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“. Po moters, laikančios elektrinį žibintą, kojomis parkritęs šviesos apakintas vyras su deglu rankoje simbolizuoja naujosios eros atėjimą.
Automobilių žibintų evoliucija
Automobilių priekinių žibintų atsiradimo ir transformacijos istorija yra kupina įvairių detalių ir įdomių akimirkų. Automobilio priekinis žibintas nuėjo ilgą kelią, kad įgautų šiuolaikišką vaizdą. Pirmųjų automobilių prototipai visiškai neturėjo priekinių žibintų ir jie galėjo judėti tik dienos metu. Kai pasirodė pirmieji automobiliai, jie naudojo pačias primityviausias lempas, kurioms veikti naudojo žibalą, aliejų, paskui acetileną.
Sakoma, kad pirmasis automobilio priekinis žibintas buvo namų žibintas. 1887 m., kai vairuotojas prarado savo kelią tamsioje dykumoje, ūkininkas atvedė jį namo su žibintu. 1898 m. Kolumbijos elektrinė transporto priemonė naudojo elektros energiją priekiniams žibintams ir galiniams žibintams, ir taip gimė elektriniai žibintai.
Acetileno ir elektrinių žibintų era
Tokių lempų įžiebimas, žinoma, reikalaudavo daug laiko: norint įjungti priekinius žibintus, reikėdavo atidaryti acetileno tiekimo vožtuvą, tada pačių priekinių žibintų stiklinius dangtelius ir uždegti degiklį su degtuku. Tuo pačiu metu acetilenas buvo gaminamas judant atskirame rezervuare, padalytame į dvi dalis, kurias prieš kelionę reikėjo užpildyti kalcio karbidu ir užpilti vandeniu. 1908 m. Sally Windmüller sugalvojo naują acetileno degiklių veikimo principą. 1909 m. acetileno lempa pirmą kartą buvo naudojama kaip dimeris.
1912 m. į atviros liepsnos vietą buvo įdėta elektrinė lemputė. Iš vienos pusės buvo padėtas poliruotas atšvaitas, o kitoje - objektyvas. „Cadillac Model 30“ ir legendinis „Rolls-Royce Silver Ghost“ buvo vieni pirmųjų, gavusių elektrinius priekinius žibintus į standartinę komplektaciją. Pati elektrinė kaitrinė lempa buvo išrasta dar XIX amžiuje, tačiau automobiliui reikėjo nuolatinės srovės generatoriaus. 1906 m., pirmą kartą pasaulyje, baterija lempa buvo naudojama apšvietimui.
Iš pradžių žibintai negalėjo būti blankūs, todėl vairuojant jie apakindavo. Siekiant įveikti šį trūkumą, vėliau buvo naudojamas papildomas fotometrinis reguliatorius. Priekiniai žibintai galėjo būti perkelti vertikaliai, bet vairuotojas turėjo išeiti iš automobilio ir perkelti įrangą. Bėgant laikui, buvo pastebėta, kad atšvaitas greitai aprūdija, nes priekiniai žibintai nebuvo hermetiški. Jau silpna šviesa tapdavo vis silpnesnė, o svarbiausia, kad aplink priekinius žibintus būdavo suformuota aureolė, kuri apakindavo artėjančius automobilius. 1941 m. buvo uždrausti tokio tipo priekiniai žibintai.
1919 m. „Bosch“ pristatė dviejų kaitrinių lempų lemputes. Priekiniai žibintai su artimaisiais/tolimaisiais žibintais pasirodė 1920 m. 1925 m. navigacijos bendrovė skatino dvigubą kaitinamąją lemputę, o tolimosios ir artimosios šviesos reguliavimą kontroliavo vairo kolonėlėje sumontuotas jungiklis. 1926 m. priekinių žibintų dimerio jungiklis buvo perkeltas iš vairaračio į grindis.
Posūkio signalai ir interjero apšvietimas
Posūkio signalų naudojimo istorija taip pat yra įdomi. 1916 m. vyras vardu C. H. Thomas Jungtinėse Amerikos Valstijose įdėjo baterija maitinamą lemputę ant savo pirštinių, kad vairuojant naktį, kitas vairuotojas galėtų pamatyti jo gestus. 1938 m. „Buick“ automobilių gamintojas pasiūlė posūkio žibintą kaip papildomą priedą, tačiau tuo metu jis buvo sumontuotas tik automobilio gale. Po 1940 m. automobilio priekyje taip pat buvo įrengtos posūkio signalo lemputės, o signalo jungiklis bet kuriuo metu turėjo reguliavimo funkciją.
1920 m. Amerikos automobilių kompanija pirmą kartą įdiegė interjero lemputes. 1938 m. buvo naudojama pirmoji uždaryta vidaus lempa.
Halogeninės, ksenoninės ir LED lempos
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje prancūzų kompanija „Cibie“ pasiūlė revoliucinį tų laikų sprendimą, kuris vis dar naudojamas ir šiandien. Idėja buvo sukurti asimetrišką šviesos spindulį, kad vairuotojo priekiniai žibintai šviestų trumpesniu spinduliu į tolį nei keleivio. Nuo 1957 m. šis sprendimas buvo plačiai diegiamas.
1962 m. „Hella“ pristatė pirmąją automobilio halogeninę lempą. Šviesos efektyvumas padidėjo pusantro karto, palyginti su ankstesnių kartų lempomis, tarnavimo laikas iš karto padidėjo dvigubai, sumažėjo šilumos išsiskyrimas, o pati lempa taip pat tapo daug kompaktiškesnė. Nuo 1973 m. automobilių gamintojai pradėjo keisti priekinių žibintų lempas halogeninėmis lemputėmis. Dėl, tuo metu, inovatyvių hermetikų ir surinkimo technologijos, reflektoriai korozijavo, tačiau minimaliai, dėl drėgmės patekimo į vidų. Karščiui atsparaus kvarco lemputė leido palaikyti labai aukštą kaitinimo siūlelio temperatūrą, kad šviesos spalvų kompozicija būtų kuo panašesnė į natūralią dienos šviesą. 1993 m. „Opel“ pirmą kartą panaudojo plastikinį polikarbonato lęšį ant masinės gamybos automobilio („Omega“ modelis).
Šiuolaikiniuose automobiliuose dažnai įmontuotos HID lemputės arba kitaip ksenono lemputės ir palaipsniui jas keičia LED lemputės. HID lemputėse esantis aukštosios įtampos lankas skleidžia šviesą inertinių dujų atmosferoje. Norint uždegti šias lemputes, reikalinga aukšta įtampa ir didelė pradinė srovė (kai lemputė jau veikia, ji sunaudoja daug mažiau energijos ir sukuria daugiau šviesos nei įprasta halogeninė). Be to, elektrinis lankas sukuria vienodesnį šviesos srautą, kurį lengviau fokusuoti.
LED lemputės buvo gana ilgai naudojamos stabdžių žibintuose. Ši naujovė atrišo dizainerių rankas, leisdama jiems sukurti bet kokio stiliaus šviestuvus. LED priekiniai žibintai yra paprastos konstrukcijos, todėl juos nesudėtinga įdiegti ir prižiūrėti. Pirmieji automobiliai su LED lemputėmis, kaip įprasta, buvo prabangūs modeliai. 1992 m. 3 serijos BMW kabrioletas buvo vienas pirmųjų, kuriame buvo įmontuota galinė LED stabdžių juosta, 2000-ųjų pradžioje Audi A8 su dvylikos cilindrų varikliu pasirodė su įmontuotais LED dienos šviesos žibintais. O 2008 m. Lexus LS 600h buvo pirmasis automobilis pasaulyje su įmontuotais pilnais LED priekiniais žibintais. Vis dar nėra vieningo LED surinkimo standarto. Todėl automobilių gamintojai turi gaminti originalų kiekvieno modelio dizainą, o šis malonumas nėra pigus.
Automobilių šviesos specialistai xenonled.lt
Remdamiesi diodais, „Hella“ specialistai sukūrė matricinę LED sistemą, kuri neapakina vairuotojų: ją sudaro kamera, esanti ant priekinio stiklo, procesorius, elektroniniai blokai ir LED žibintai. Kamera perduoda eismo informaciją į valdymo bloką, kuris įjungia ir išjungia atskiras LED žibinto dalis. Taigi artėjanti šviesa neapakina kito vairuotojo ir taip gali būti išvengta eismo įvykio ar nelaimingo atsitikimo. 1988 m. Amerikos bendrovė išplėtė parabolinį elektros lempos atšvaito priekinio žibinto, šoninio žibinto ir galinio žibinto atšvaitą.
Dar didesnė naujovė ir inovacija yra lazeriniai žibintai, kuriuos jau naudoja Audi ir BMW automobiliai. Lazerinių žibintų diapazonas yra 500 metrų. Tačiau didelis priekinių lazerinių žibintų trūkumas yra jų kaina, jie yra brangiausi dabartiniai priekiniai žibintai. Jų kaina yra mažiausiai 10 tūkstančių eurų.
Žibintas Džekas ir Helovino tradicijos
Moliūgai yra visame pasaulyje auginama ir plačiai naudojama daržovė. Viena iš jų paskirčių - Helovino šventės pagrindinis atributas - žibintas arba, tiksliau sakant, Žibintas Džekas. Jau keli šimtmečiai daugelyje pasaulio šalių yra švenčiama Helovino šventė. Šios šventės pagrindiniai akcentai yra ragana, žmogaus griaučiai ir iš moliūgo išskobtas Žibintas Džekas, kurio tikslas yra apsaugoti namus nuo šių nelauktų klajūnų.
Pagal pasakojimą kartą Stingis Džekas pakvietė velnią su juo išgerti. Velnias sutiko, tačiau Stingis Džekas už gėrimus nesiruošė mokėti ir būdamas gudrus vyrukas įkalbėjo velnią pasiversti moneta, kad už ją būtų galima nusipirkti gėrimų. Kai velnias pasivertė moneta, Džekas ją įsidėjo šalia sidabrinio kryželio į kišenę. Kryželis saugojo Džeką, nes neleido velniui atvirsti į pradinę formą. Bet kadangi velnias nuolat prašė Džeko pasigailėti, šis pasigailėjo velnio ir leido jam atvirsti į pradinį pavidalą su sąlygą, kad velnias Džekui nekerštaus bent vienerius metus ir, jei Džekas mirtų, tai velnias nesikėsintų į jo sielą. Ką gi, velnias sutiko.
Praėjus metams, Stingis Džekas, bijodamas keršto, vėl apgavo velnią, įkalbėdamas jį įlipti į medį ir nusiskinti vaisių. Kai velnias įlipo, Stingis Džekas medžio kamieno žievėje išdrožė kryžių, kad velnias negalėtų išlipti iš medžio iki tol, kol Džekui nepažadės nieko nedaryti bent dešimt metų. Praėjus kiek laiko, Stingis Džekas pasimirė ir, kaip pasakoja legenda, Dievas tokios prieštaringos asmenybės nepanoro įsileisti į rojų. Kadangi velnias Džekui buvo pažadėjęs nesikėsinti į jo sielą, tai Džekas negalėjo būti priimtas ir į pragarą. Tuomet velnias nusprendė, kad Džekui belieka tik klajoti po Žemę. Jis įdavė jam degančią anglį ir pasiuntė Stingį Džeką į tamsią naktį. Kad anglis nedegintų jam rankų, Džekas ją įsidėjo į išdrožtą ropę ir nuo to laiko klajoja tamsiomis naktimis po Žemę.
Airijoje ir Škotijoje žmonės, žinodami šią istoriją, pradėjo kurti savas žibinto versijas. Jie žibintus gamindavo iš įvairių šakniagumbinių daržovių: ropių, bulvių ar runkelių. Išskobdavo šias daržoves ir juose išpjaustydavo šiurpą keliančius veido ornamentus. Pagamintus žibintus dėdavo prie namų durų ar ant palangių, kad jie išgąsdintų Stingį Džeką ir kitas klajojančias piktas dvasias.
Simonas Daukantas ir jo simbolinis žibintas
Simonas Daukantas, pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuviškai, yra neatsiejamas nuo simbolinio „mokslo ir kultūros minties žibinto“. Jo darbai, skirti lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimui, buvo tarsi šviesa tamsiuoju laikotarpiu.
Daukantas, mokęsis Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos mokyklose, vėliau įstojo į Vilniaus gimnaziją. Jis buvo aktyvus Vilniaus universiteto studentas, kur studijavo kartu su kitomis žymiais to meto asmenybėmis. Jo moksliniai tyrimai, ypač Lietuvos istorijos ir lituanistikos srityse, bei tautosakos rinkiniai atskleidžia jo universalumą ir produktyvumą.
Jo pirmoji lietuvių kultūros istorija „Darbay senuju Lituwiu yr žemaycziu“ buvo išspausdinta jam gyvam esant. Šiuo darbu Daukantas siekė parodyti, kad lietuvių kalba yra tinkama ir išdailinta kalba, tinkanti rašyti rimtus veikalus. S. Daukanto darbai buvo vertinami ne tik moksliniu, bet ir grožinės kūrybos aspektu. Šiuolaikiniai tyrinėtojai ir toliau nagrinėja jo kūrybos specifiką, kalbos raidą ir politinę mintį.