Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai (1944–1953)

Ginkluotas lietuvių tautos pasipriešinimas sovietų okupacijai Lietuvoje prasidėjo nuo pirmųjų sovietinės Raudonosios armijos žingsnių Lietuvoje 1944 m. vasarą ir tęsėsi iki organizuotų partizanų struktūrų sunaikinimo 1953 m. Tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Europoje XX amžiuje, nusinešęs tūkstančius gyvybių. Dėl šio karo buvo įkalinta ir ištremta dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Pusę amžiaus, sovietinės okupacijos metais, šio karo įvykiai buvo tarsi tamsi dėmė Lietuvos istorijoje, pilna mitų, iškraipymų, ideologizuotų vertinimų. Tik atkūrus nepriklausomybę, tarsi mozaika dėliojasi objektyvus ir pilnas vaizdas. Todėl ginkluoto pasipriešinimo tematika nėra praradusi aktualumo, remiantis politinėmis, tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis, įvairius partizaninio karo klausimus ir reikšmę iki šiol nagrinėja istorikai, politologai ir politikai.

Pasipriešinimo priežastys ir motyvacija

1944 m. vasara Lietuvos istorijai yra lūžio momentas, kai nacistinę okupaciją keitė sovietinė. Su šiais įvykiais keitėsi ir lietuvių tautinio pasipriešinimo taktika bei metodai, buvo pereinama nuo neginkluoto pasipriešinimo naciams prie ginkluoto pasipriešinimo sovietams. Lietuviai niekada nebuvo susitaikę su savo valstybės nepriklausomybės praradimu, ir sovietai, antrą kartą okupavę kraštą, susidūrė su stipriu lietuvių tautos pasipriešinimu.

Apsiprendimą lėmę veiksniai

Partizaninio karo pradžioje nebuvo karinės ir politinės vadovybės, kuri skelbtų mobilizaciją. Lemiama jėga tapo asmens apsisprendimas (net ir tuo atveju, jei asmuo priklausė kokiai nors pogrindžio organizacijai anksčiau), kuris dažniausiai nebuvo toks paprastas ir vienareikšmis, kai liečiami gyvybiškai svarbūs dalykai. J. Brazaitis ir K. Girnius nurodė penkis apsisprendimą lėmusius veiksnius:

• ankstesnės sovietinės ir vokiečių okupacijos patirtis;
• nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais;
• nacistinės okupacijos metais krašte išplitęs pasipriešinimo sąjūdis skatino veikti ir prieš komunistus;
• Vakarų intervencijos viltis;
• patriotizmas.

Daugelis vyrų išėjo į mišką, norėdami išvengti suėmimų. Tapimą partizanu dažniausiai sąlygojo kelios priežastys, kurių vienos silpnėjo, kitos stiprėjo, priklausomai nuo okupanto ir pačių partizanų veiksmų bei taktikos, keičiantis padėčiai krašte ir tarptautinėje arenoje. Partizaninio karo pradžioje tapti partizanu skatino prievartinė mobilizacija į sovietinę armiją, viltis palankių tarptautinių sprendimų bei pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos patirtis. Lietuvos gyventojai gerai prisiminė 1940-1941 m. įvykius. Per vienerius metus buvo įkalinta, ištremta, nužudyta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metu nacistų vykdyta represinė politika, žydų genocidas rodė, kad totalitariniai režimai siekia savo nusikalstamų tikslų bet kokia kaina. Tuo labiau, sovietinių represinių struktūrų veiksmai antrosios okupacijos pradžioje rodė, kad nežabotas bolševikų teroras pasikartos ir su didesne jėga.

Pasipriešinimo raida ir periodizacija

Partizaninis karas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę (beveik 10 metų) ir visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst., o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst.). Pagal partizanų kovos strategiją ir taktiką, organizacinių struktūrų kūrimą ir kaitą, vyriausiosios vadovybės kūrimą bei okupacinių represinių organų slopinimo metodus partizaninis karas skirstomas į tris periodus:

1. 1944 m. vasara - 1946 m. vasara (pasipriešinimo organizacijų kūrimasis ir masiškiausias pasipriešinimas);
2. 1946 m. vasara - 1948 m. pabaiga (organizuotų apygardų veikla);
3. 1949-1953 m. (centralizuotos valdžios susikūrimas ir sunaikinimas).

Pirmasis periodas: Organizacijų kūrimasis ir masinis pasipriešinimas (1944-1946 m.)

Pirmuoju laikotarpiui būdingi visuotinio spontaniško sukilimo ir teritorinės gynybos elementai. 1944-1945 m. miškuose į kovą su okupantais susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų laisvės kovotojų. Pagrindu ginkluotam pokario pasipriešinimui tapo dar nacistinės okupacijos metais susikūrusi rezistencinė organizacija - **Lietuvos laisvės armija (LLA)**. Jau 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau - į apygardas. Teritoriniu principu sukurtos ir ilgą laiką veikė 7-9 partizanų apygardos.

Šiuo laikotarpiu partizanai nevengė atvirų kautynių su NKVD kariuomene, gausiais daliniais (po 100-200 vyrų) užpuldavo miestelius, išlaisvindavo suimtuosius, naikindavo aktyviausius okupantams tarnaujančius pareigūnus, valdžios struktūras, NKVD būstines. Daugelyje vietovių ne tik buvo visiškai paralyžiuota okupacinės valdžios įstaigų veikla, bet ir perimama kontrolė, bent naktimis. Prieš laisvės kovotojus sovietai siuntė ištisas vidaus kariuomenės divizijas su pabūklais, lėktuvais ir šarvuočiais. Persekiojimą organizavo saugumiečiai, slopinti pasipriešinimą padėjo vietiniai stribai. Kartais būdavo pasitelkiama ir Raudonoji armija.

Lietuvos laisvės armijos (LLA) vaidmuo

Radikaliu požiūriu į pačios lietuvių tautos iniciatyvinį vaidmenį atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę iš kitų išsiskyrė **Lietuvos laisvės armija (LLA)**, sukurta 1941 m. gruodžio 13 d. Skirtingai nei kitos pogrindžio organizacijos, LLA nesprendė klausimo - priešintis artėjančiai Raudonajai armijai ar ne, ir nelaukė tinkamo momento sukilti; ji manė, kad toks momentas jau pribrendęs ir tik ginkluoto pasipriešinimo atveju būsimose tarptautinėse konferencijose bus įvertintas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Ir ši karinė politinė organizacija suvaidino lemiamą vaidmenį organizuojant ginkluotą pasipriešinimą.

LLA sukūrė platų organizacinį tinklą, ji buvo įkurta beveik visose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, vienijo keletą tūkstančių narių, sukaupė ginklų, įgijo konspiracinio darbo patirties. Visai LLA vadovavo jos įkūrėjas **Kazimieras Veverskis**, Vyriausiajam (Centriniam) štabui buvo pavaldūs 4 apygardų (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio) štabai. Apygardų štabams buvo pavaldūs jų teritorijai priklausiusių apskričių (rinktinių) štabai. 1944 m. liepos 20 d. įsakymu LLA buvo suskaidyta į du sektorius - **Veikiantįjį (arba Vanagai)**, kurie buvo ginkluoti ir kovojo su okupantais, ir **Organizacinį**, kurio nariai gyveno legaliai, vykdė tiekimo ir žvalgybos funkcijas. LLA karinių dalių - Vanagų - vadu buvo paskirtas kapitonas Albinas Karalius, vėliau - kapitonas Adolfas Kubilius. LLA buvo vienintelė antisovietinio pasipriešinimo organizacija, kurios vadas 1944 m. liepos mėnesį įsakyme LLA nariams griežtai uždraudė savo nariams išvykti iš Lietuvos.

Kitos pogrindžio organizacijos ir įtaka

Be LLA, organizuoti pasipriešinimą mėgino ne viena pirmosios sovietinės ir nacistinės okupacijos metais susikūrusi pogrindžio organizacija: **Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT)** ir kitos. Tačiau sovietų okupacijos pradžioje daugelis jų buvo susektos ir sunaikintos. Su kai kuriomis pogrindžio organizacijomis - LLA, LLKS, LLGS ir kitomis ryšius buvo užmezgusi vokiečių karinė žvalgyba (Abveras), nes pasipriešinimas sovietams buvo naudingas naciams. Ne vienas rezistencinės organizacijos narys partizaninės kovos taktikos ir metodų buvo apmokyti Abvero žvalgybinėse-diversinėse mokyklose. 1944 m. pabaigoje - 1945 m. pradžioje iš Vokietijos į Lietuvą desantu nuleisti lietuvių kovotojai ženkliai prisidėjo prie pasipriešinimo organizavimo savo apylinkėse.

Be LLA, neabejotiną įtaką organizuojant pasipriešinimą, partizanų kovų strategijai bei taktikai turėjo Lietuvos karininkai ir Lietuvos šaulių sąjunga. Jos nariai, aktyviai dalyvavę partizaninėse kovose, tarpukaryje buvo rengiami partizaniniam karui ir gerai išmanė karybą. Pirmaisiais partizanais tapo ir Lietuvių fronto karinio padalinio „Kęstutis“ nariai, buvę Vietinės rinktinės kariai.

Antrasis periodas: Organizuotų apygardų veikla (1946-1948 m.)

Antrasis partizaninio karo periodas - susiformavusių apygardų veiklos metas. Partizano karo pabaigoje keitėsi tarptautinė padėtis - viltys greitai atsikratyti sovietinės okupacijos blėso, nes 1945 m. vasarą įvykusi karo nugalėtojų konferencija Postdame laukto išsivadavimo neatnešė, karas tarp SSRS ir Vakarų valstybių neprasidėjo. Daug vyrų pasinaudojo sovietų paskelbta amnestija arba kitais būdais stengėsi įsigyti dokumentus ir legalizuotis. Todėl nuo 1946 m. miškuose liko vis mažiau atsitiktinių asmenų, o partizanų skaičius sumažėjo nuo keliasdešimties iki keleto tūkstančių. Laisvės kovotojų vadai suprato, kad reikia tausoti jėgas ir ruoštis ilgam partizaniniam karui, todėl keitėsi kovos taktika. Jau 1945 m. pereita prie grynai partizaninių kovos veiksmų: vietoj atvirų kautynių pasirenkamos pasalos, naikinami okupacinės valdžios pareigūnai, įvairiomis priemonėmis trikdoma režimo veikla, pavyzdžiui, kliudoma organizuoti rinkimus. Tų pačių metų vasarą suaktyvėjo partizanų būrių jungimasis į apygardas. 1946 m. Lietuvoje veikė 7 tokie kelių apskričių būrius vienijantys partizanų koviniai vienetai. Tai leido kur kas geriau tarpusavyje derinti kovos veiksmus. Tapo aiški partizanų karinė struktūra.

Partizanai pradėjo mažomis grupėmis slapstytis bunkeriuose bei slėptuvėse, griežtino drausmę ir organizacinę tvarką - kai kuriose apygardose jau 1946 m. pavasarį įvesta Lietuvos kariuomenės uniforma, partizanų skiriamieji ženklai, nustatyta karinių laipsnių suteikimo tvarka. Tuo pačiu partizanai vis daugiau dėmesio skyrė ne karinės veiklos formoms. Jie pralaužė „geležinę uždangą“ ir užmezgė ryšius su Lietuvos nepriklausomybės reikalu besirūpinančiomis išeivių organizacijomis. Žygiais į Vakarus ypač pagarsėjo partizanas **Juozas Lukša-Daumantas**. Partizanai taip pat padėjo persekiojamiems ir nuo represijų nukentėjusiems žmonėms, leido ir platino spaudą, skleidė laisvės ir pasipriešinimo idėjas, ragino išsaugoti nepriklausomos Lietuvos vertybes. Suklestėjo partizanų spaudos leidyba - unikalus reiškinys, vykstant ginkluotam pasipriešinimui. Visose apygardose buvo įkurti informacijos, spaudos ir propagandos skyriai.

Sovietų kontrpriemonės

Rezistencinį karą slopinančios struktūros MGB ir MVD ieškojo naujų veiksmingesnių kovos būdų, todėl pradėjo naudoti ne tik atvirą jėgą, bet ir slaptus agentus bei provokatorius. 1946 m. vasarą sovietų saugumiečiai sugebėjo pasinaudoti pogrindžio veikėju apsimetusiu agentu Juozu Markuliu-Ereliu ir faktiškai perimti pogrindinio centro, pavadinto **Bendru Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžiu (BDPS)**, kūrimo kontrolę. Taip saugumiečiai tikėjosi planingai sunaikinti visą pasipriešinimo judėjimą. Tik 1947 m. sausį partizanams pavyko išsiaiškinti šiuos MGB agentų kėslus ir perimti vienijimosi iniciatyvą į savo rankas. Šiuo laikotarpiu sovietai taip pat pradėjo masiškai verbuoti informatorius, kad jie išduotų partizanus, siųsti provokacines partizanų uniformomis perrengtas ir jų vardu veikiančias agentų-smogikų grupes, į laisvės kovotojų gretas skverbėsi šnipai. Taip MGB naikino partizanus ir kompromitavo jų kovą, kūrė neigiamą kovotojų įvaizdį. Visą kovos su partizanais laikotarpį sovietai taikė kraupius kankinimo metodus ir su suimtais kovotojais elgdavosi žvėriškai, o nuo 1946 m. bolševikai pradėjo miestelių aikštėse mėtyti nukautų laisvės kovotojų kūnus.

Trečiasis periodas: Centralizuotos vadovybės kūrimas ir sunaikinimas (1949-1953 m.)

Trečiasis pasipriešinimo laikotarpis daugiausia susijęs su Lietuvos partizanus vienijančios centrinės vadovybės įkūrimu ir jos veikla. Po saugumo provokacijos bendros vadovybės siekis ir BDPS idėja nebuvo numarinta. Tai įgyvendinti toliau mėgino Tauro apygardos vadas **Antanas Baltūsis-Žvejys**. Tačiau Baltūsis-Žvejys žuvo, kiti Prezidiumo nariai taip pat buvo nukauti arba suimti, todėl tolimesnius vienijimosi darbus perėmė Kęstučio apygardos vadas kapitonas **Jonas Žemaitis-Vytautas**. 1948 m. liepą jis paskelbė įsakymą apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įsteigimą ir ėmė planuoti partizanų vadų suvažiavimą.

1948 m. lapkričio 12 d. Dukto miške įvykęs Rytų Lietuvos partizanų suvažiavimas laikomas vyriausios vadovybės susiformavimo momentu. Toks aukščiausių partizanų vadų susitikimas pirmą ir vienintelį kartą per visą partizaninio karo istoriją įvyko 1949 m. vasario 2-22 d. Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, tarp Baisogalos ir Radviliškio. Jo metu nutarta ligtolinį organizacijos vardą (BDPS) pakeisti į **Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS)**, kurio aukščiausiu valdžios organu tapo Tarybos prezidiumas. LLKS tarybos prezidiumo pirmininku buvo patvirtintas **Žemaitis-Vytautas**, o pirmuoju pavaduotoju - Pietų Lietuvos partizanų srities vadas **Adolfas Ramanauskas-Vanagas**. Sąjūdžio politinė programa buvo išdėstyta vasario 16-ąją pasirašytoje deklaracijoje. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta politinė deklaracija skelbė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas - atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Tarp 8 partizanų vadų, pasirašiusių 1949 m. vasario 16 d. LLKS deklaraciją, 4 buvo LLA nariai: Jonas Žemaitis, Petras Bartkus, Bronius Liesis ir Juozas Šibaila.

Pasipriešinimo pabaiga ir reikšmė

1949-ieji tapo tam tikros takoskyros metais - viena vertus, buvo sukurta visos Lietuvos patriotines jėgas vienijanti partizanų organizacija, kita vertus, prasidėjo itin metodiškas partizanų struktūrų naikinimas. Nors partizanų gretos retėjo, masiniai trėmimai 1948-1949 m. ir karinė mobilizacija 1950 m. vėl papildė naujais kovotojais. Šiuo periodu nuolat didėjo dėmesys idėjų sklaidai per spaudą ir visuomeninei veiklai, nes partizanai matė, kaip sparčiai vyksta nutautinimas ir diegiama komunistinė ideologija, todėl siekė šiuos procesus stabdyti ir išsaugoti tradicines lietuvių tautos vertybes. Laisvės kovotojai taip pat ginklu priešinosi kolektyvizacijai ir trėmimams. 1951 m. miškuose tebekovojo apie tūkstantis partizanų. Ši kova tęsėsi dar porą metų - iki 1953 m. pavasario. Partizaninio karo pabaiga laikytina 1953 m. gegužės 30 d. suėmus partizanų vadą J. Žemaitį. Likę pavieniai kovotojai pamažu buvo nukauti arba suimti. Per visą partizaninio karo laikotarpį NKVD (MVD) ir MGB galėjo nužudyti iki 20 tūkst. partizanų.

Pagrindinio tikslo partizanams pasiekti nepavyko - Lietuvos valstybės nepriklausomybė nebuvo atkurta. Tačiau pripažįstama, kad kone dešimtmetį trukusi kova buvo reikšmingiausias įrodymas visam pasauliui, kad lietuvių tauta nesusitaikė su laisvės praradimu ir sovietų okupacija. Partizaninis karas taip pat buvo labai svarbi psichologinė ir moralinė atrama Lietuvos gyventojams, ištveriant visas pokario negandas ir išsaugant laisvės viltį.

Valstybės parama ginkluoto pasipriešinimo dalyviams

Lietuvos Respublikos valstybės paramos ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams įstatymas numato kompensacijas ir paramą kariams savanoriams. Šis įstatymas reglamentuoja valstybės paramos skyrimą ir mokėjimą tiems, kurie dalyvavo ginkluotame pasipriešinime.

Kompensacijos ir paramos dydžiai

Kariams savanoriams, kuriems nustatytas 45 procentų ar didesnis netektas dalyvumas (iki 2023 m. gruodžio 31 d. - 45 procentų ar didesnis netektas darbingumas; iki 2005 m. liepos 1 d. - 45 procentų ar didesnis netektas darbingumas), numatyta parama.

• Kai nustatytas 75-100 procentų netektas dalyvumas (iki 2023 m. gruodžio 31 d. - 75-100 procentų netektas darbingumas; iki 2005 m. liepos 1 d. - I grupės invalidumas).
• Kai nustatytas 60-70 procentų netektas dalyvumas (iki 2023 m. gruodžio 31 d. - 60-70 procentų netektas darbingumas; iki 2005 m. liepos 1 d. - II grupės invalidumas).
• Kai nustatytas 45-55 procentų netektas dalyvumas (iki 2023 m. gruodžio 31 d. - 45-55 procentų netektas darbingumas; iki 2005 m. liepos 1 d. - III grupės invalidumas).

Laidojimo išlaidų kompensacija

Kariai savanoriai laidojami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Juos laidojančiam asmeniui, kaip ši sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatyme, skiriama 20 bazinių socialinių išmokų dydžio kario savanorio laidojimo išlaidų kompensacija. Kompensacijos dydis apskaičiuojamas pagal kario savanorio mirties mėnesį galiojusį bazinės socialinės išmokos dydį.

Vienkartinės pašalpos ir administravimas

Vienkartines pašalpas skiria ir moka kario savanorio gyvenamosios vietos savivaldybės administracija, vadovaudamasi socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta valstybės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarka. Valstybės parama mokama, jos skyrimo ir mokėjimo administravimo išlaidos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių administracijoms valstybės paramos skyrimo ir mokėjimo administravimo išlaidoms padengti skiriami 2 procentai nuo valstybės paramai mokėti skirtų lėšų.

Asmens duomenų tvarkymas

Asmens duomenų, gaunamų įgyvendinant šį įstatymą, tvarkymo tikslai yra šie: pareiškėjo, jo atstovo ir teisę gauti valstybės paramą turinčių asmenų identifikavimas, prašymų skirti valstybės paramą nagrinėjimas, valstybės paramos skyrimas, mokėjimas, lėšų, skiriamų valstybės paramai mokėti, apskaita. Įgyvendinant šį įstatymą, asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos. Duomenų valdytojai ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus atlieka periodinį šių duomenų tvarkymo teisėtumo auditą.

tags: #ginkluoto #pasipriesinimo #6 #vina