Šiuolaikinėje teisinėje praktikoje sutarties vykdymas pagal prisiimtus įsipareigojimus neretai tampa neįmanomas dėl tam tikrų išorinių aplinkybių, nepriklausančių nuo sutarties šalių valios. Šiam reiškiniui apibrėžti naudojamas nenugalimos jėgos (force majeure) institutas.
Nenugalimos jėgos (force majeure) instituto kilmė ir raida
Nenugalimos jėgos institutas yra kilęs iš romėnų teisės ir siejamas su principu
Bendrosios teisės sistemos šalyse, kur itin stipriai pasireiškia sutarčių laisvės principas, force majeure institutas taikomas labai rezervuotai, kadangi tai reiškia išimtį iš minėto sutarčių laisvės principo. Jungtinės Karalystės teismai iki pat XIX a. antrosios pusės nenugalimos jėgos instituto praktiškai nepripažino. Pavyzdžiui, vienoje 1647 m. nagrinėtoje byloje teismas pasisakė, kad šalis, dėl nenugalimos jėgos aplinkybės negalėjusi įvykdyti sutarties, vis tiek bus laikoma pažeidusi sutartį. Buvo teigiama, kad jei šalis nori, jog esant nenugalimos jėgos aplinkybėms ji būtų atleista nuo civilinės atsakomybės, tegul tai numato sutartyje. Toks griežtas sutarčių laisvės principo taikymas, kai kurių nuomone, neatspindi netgi pačios sutarčių laisvės esmės, kadangi laisvė - tai galimybė daryti tai, kas nėra žalinga visuomenei.
Vadovaujantis šiuo apibrėžimu, sutarties laisvės principas nėra ir negali būti absoliutus, kadangi padarant jį absoliutų, būtų pažeistas teisingumo principas, priverčiant šalį, kuri nėra kalta už sutarties neįvykdymą, už tai atsakyti. Tikėtina, kad panašiais argumentais vadovaujantis, buvo priimtas sprendimas precedentinėje Jungtinės Karalystės teismo byloje Taylor v Caldwell, kurioje teismas pasisakė, kad įvykus tam tikrai neprognozuotai sąlygai, už kurią nė viena šalis nėra atsakinga, tačiau kuri daro sutarties įvykdymą neįmanomu, šalys turi būti atleistos nuo sutarties vykdymo. Jungtinės Karalystės teismai vėlesnėse panašiose bylose palaikė šią doktriną dėl būtinumo vengti teisingumo principo pažeidimo įpareigojant šalį vykdyti neįmanomus įsipareigojimus, kai nėra šios šalies kaltės.
Nenugalimos jėgos (force majeure) samprata ir požymiai
Pagal savo teisinę prigimtį force majeure institutas reiškia, kad šalis, negalinti įvykdyti savo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl tam tikrų išorinių, nuo šalies valios nepriklausančių įvykių, kurių šalis nenumatė ir negalėjo numatyti bei dėl kurių šalis nėra prisiėmusi rizikos, turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą.
Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas force majeure sąvoką, yra pasisakęs, kad ji nereiškia tik absoliutaus negalėjimo, bet turi būti suvokiama atsižvelgiant į su subjektu nesusijusias, neįprastas ir nenumatomas aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi. Teismas nurodė, kad force majeure sąvoka apima objektyvų elementą, susijusį su neįprastomis ir su subjektu nesusijusiomis aplinkybėmis, ir subjektyvų elementą, susijusį su suinteresuotojo asmens pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių, imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių.
Vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo formuojama praktika, objektyvusis force majeure elementas reiškia, kad aplinkybės, padariusios sutarties įvykdymą neįmanomu, privalo būti neįprastos bei nesusijusios su subjektu, prašančiu jį atleisti nuo sutarties vykdymo dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Tai, ar tam tikros aplinkybės yra pakankamai neįprastos, kad atitiktų force majeure kriterijus, yra fakto klausimas, kuris, šalims dėl jo nesusitarus, greičiausiai bus sprendžiamas teisme. Papildomai reikėtų pažymėti, kad tam tikrų aplinkybių pripažinimas nenugalimos jėgos aplinkybėmis turi būti aiškinamas vadovaujantis griežtuoju, siaurinamuoju principu.
Kalbant apie subjektyvųjį force majeure elementą, derėtų pažymėti, kad šalis nebus atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą net ir tuo atveju, jei ji sutarties neįvykdė dėl tokių aplinkybių, kurios, nors ir buvo neįprastos bei šalies nenumatytos, tačiau jei šios aplinkybės atsirado dėl šalies kaltės arba šalis buvo prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo riziką. Kaip aplinkybės pavyzdys, kuris atsirado dėl šalies kaltės, yra paminėtinas įmonėje kilęs streikas, kuris kilo dėl to, kad šalis, kaip darbdavys, netinkamai vykdė savo įsipareigojimus darbuotojams arba netinkamai derėjosi su darbuotojų atstovais. Šalis taip pat nebus atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jei šalis sutarties neįvykdė dėl aplinkybių, dėl kurių atsiradimo ji buvo prisiėmusi riziką. Tokia aplinkybe gali būti traktuojamas tam tikrų žaliavų ar medžiagų, kurias viena sutarties šalis įsipareigojo tiekti kitai sutarties šaliai, kainos pakilimas rinkoje kelis kartus. Kadangi tokia sutarties šalis veikia tam tikroje rinkoje, ji privalo prisiimti riziką, kad verslo sąlygos tam tikroje rinkoje gali kardinaliai pasikeisti, taigi, tokia aplinkybė nebus traktuojama nenugalimos jėgos aplinkybe.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, galima teigti, kad nenugalimos jėgos (force majeure) instituto taikymas yra pakankamai komplikuotas bei sudėtingas. Šaliai, kuri nori pasinaudoti force majeure institutu tam, kad išvengtų civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, tektų itin sunki įrodinėjimo našta. Pabrėžtina, kad force majeure institutas nėra vienintelis teisinis institutas, kuriuo remdamasi šalis gali tikėtis būti atleista nuo civilinės atsakomybės už savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą. Daugiau aplinkybių, kurioms esant šalis gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, yra numatyta LR CK 6.253 str.
Jokių kvailysčių: komercinės sutartys ir nenugalimos jėgos aplinkybės
Nenugalimos jėgos (force majeure) atribojimas nuo giminingų institutų
Valstybės veiksmai
Nenugalimos jėgos santykis su atleidimu nuo civilinės atsakomybės, kuomet sutarties tampa neįmanoma įvykdyti dėl valstybės veiksmų (LR CK 6.253 str. 3 d.), yra pakankamai glaudus. Neretai valstybės veiksmai, užkertantys kelią įvykdyti sutartį, yra pripažįstami force majeure aplinkybėmis, kurios atleidžia šalį nuo civilinės atsakomybės. Tačiau tarp valstybės veiksmų bei force majeure aplinkybių egzistuoja keli esminiai skirtumai.
- Pirmiausia, force majeure aplinkybėmis pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios negalėjo būti iš anksto prognozuojamos bei numatytos. Tuo tarpu valdžios institucijų veiksmai neretai gali būti prognozuojami (pvz., parlamente svarstomas tam tikro teisės akto projektas). Jei valdžios institucijų veiksmai visgi negalėjo būti numatyti, tai jau būtų pagrindas atleisti šalį nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą (pvz., neteisėtas prekių sulaikymas muitinės sandėliuose). Tačiau jei valdžios institucijų veiksmai galėjo būti prognozuojami, tuomet, autoriaus nuomone, nėra pagrindo atleisti šalį nuo civilinės atsakomybės, kadangi šalys galėjo numatyti tokį valstybės institucijų žingsnį, vadinasi, privalėjo ir prisiimti visą su tuo susijusią riziką.
- Taip pat pažymėtina, kad, skirtingai nuo force majeure aplinkybių, kurių sukeltų padarinių neįmanoma išvengti, neigiami valdžios institucijų veiksmų sukelti padariniai gali būti panaikinti juos ginčijant teisme.
Lietuvos teismų praktikoje šie du institutai taip pat ne visuomet yra tinkamai atskiriami. Pavyzdžiui, vienoje LAT nagrinėtoje byloje, pagal bylos faktines aplinkybes atsakovui nesugebant tinkamai įvykdyti sutarties, kadangi Lietuvos valstybė neskyrė pakankamai finansinių lėšų šios sutarties vykdymui, kuriuos skirti ji privalėjo, ieškovas nutraukė sutartį ir pareikalavo nuostolių bei netesybų priteisimo iš atsakovo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs šią bylą, pasisakė, kad nėra jokio teisinio pagrindo Lietuvos valstybės neskirtą finansavimą pripažinti force majeure aplinkybėmis. Manytina, kad šiuo atveju Lietuvos valstybės neskirtas finansavimas turėjo būti pripažintas kaip valstybės veiksmai, ir tik tuomet vertinti, ar yra pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės esant šiam pagrindui, t.y. valstybės institucijų veiksmams.
Trečiojo asmens veikla
Force majeure aplinkybių santykis su atleidimu nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiklos (LR CK 6.253 str. 4 d.) taip pat yra svarbus. Kaip ir esant force majeure aplinkybėms, taip ir siekiant būti atleistam nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiksmų, taikomos panašios sąlygos, t.y. abiem atvejais žalą turi sukelti aplinkybės ar veiksmai, kurių sutarties šalys kontroliuoti bei numatyti negalėjo bei dėl kurių šalys nebuvo prisiėmusios rizikos.
Force majeure ir rebus sic stantibus principas
Tam, jog būtų galima pritaikyti nenugalimos jėgos (force majeure) institutą, dėl kurio sutarties neįvykdžiusi šalis būtų atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, yra būtina, kad dėl neprognozuotų ir nenumatytų aplinkybių, dėl kurių nei viena šalis nebūtų prisiėmusi rizikos, sutarties įvykdyti pasidarytų faktiškai neįmanoma. Tačiau neretai praktikoje pasitaiko, kad dėl nenumatytų ir neprognozuotų aplinkybių sutartį įvykdyti yra vis dar įmanoma, tačiau tą padaryti tampa kur kas sudėtingiau, brangiau ar įvykdyti sutartį užtruktų kur kas ilgiau.
Pabrėžtina, kad tais atvejais, kuomet sutartį įvykdyti yra vis dar įmanoma, šalis negali remtis force majeure institutu, kaip pagrindu atleisti ją nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą. Tokiu atveju šalis, kuriai dėl pasikeitusių aplinkybių sutartį įvykdyti tapo kur kas sudėtingiau, nei buvo numatyta sutarties sudarymo metu, gali remtis LR CK 6.204 str. ir prašyti, kad sutarties vykdymas būtų pakeistas. Akcentuotina, kad šalis gali prašyti pakeisti sutartį pagal LR CK 6.204 str. esant praktiškai analogiškoms aplinkybėms, kaip nenugalimos jėgos (force majeure) atveju, t.y. aplinkybės turi atsirasti arba tapti žinomos po sutarties sudarymo, šių aplinkybių šalis negalėjo numatyti, negalėjo jų kontroliuoti bei šalis nebuvo prisiėmusi šių aplinkybių atsiradimo rizikos. Pabrėžtina, kad LR CK 6.204 str. įtvirtintas labai svarbus
Force majeure praktika Lietuvoje ir tarptautinėje teisėje
Lietuvos teismų praktika
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (CK) 6.212 straipsnis apibrėžia nenugalimą jėgą ir numato, kad šalis privalo per protingą laiką pranešti kitai šaliai apie šių aplinkybių atsiradimą bei jos įtaką sutarties vykdymui (CK 6.212 straipsnio 3 dalis). CK 6.253 straipsnio 2 dalis tik pažymi, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos.
Iki CK įsigaliojimo buvo vadovautasi ir dabar galiojančiu LR Vyriausybės 1996-07-15 nutarimu Nr. 840 dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo (Nutarimas). Pagal metais vėliau negu Nutarimas priimtą LR Vyriausybės nutarimą dėl nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo (Nutarimas 2) pažymas dėl nenugalimos jėgos išduoda Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Tačiau teismų praktikoje tokios pažymos neturi didesnės įrodomosios galios (prima facie) ir laikomos tik rašytiniais įrodymais, neatleidžiančiais ieškovų nuo realių nenugalimos jėgos aplinkybių įrodinėjimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinęs, kad force majeure pateisina ne tik civilinės atsakomybės netaikymą, bet ir kitų sutartinių prievolių nevykdymą. Teismas prie šios išvados priėjo ne taikydamas Nutarimo 2 punktą, o taikydamas UNIDROIT Tarptautinių Komercinių Sutarčių Principų (UNIDROIT Principai) 7.1.7 straipsnį. Apibendrinant, valstybės net teisėti veiksmai gali būti pripažinti nenugalima jėga ir tai darys įtakos ne tik civilinės atsakomybės taikymui, bet ir kitų sutartinių prievolių vykdymui. Tačiau nenugalimos jėgos aplinkybės nepreziumuojamos ir jas turi įrodyti pats ieškovas. Taip pat svarbu, ar šalys sutartyse papildomai aptarė force majeure sąlygas.
Šiuo metu Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai verslui, patiriančiam sunkumų dėl ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo sukeltų aplinkybių, išduoda nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančias pažymas. Dėl jų išdavimo galima kreiptis į teritorinius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus. Pažyma ar motyvuotas atsisakymas išduodami per 20 darbo dienų.
LR Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2020-03-19 rašte Nr. 2-536 nurodoma, kad nenugalimos jėgos aplinkybėmis, atleidžiančiomis nuo atsakomybės, gali būti pripažįstami Vyriausybės ar savivaldybės institucijų aktai, kuriais draudžiama vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, draudžiami susibūrimai, ribojamas žmonių ir prekių judėjimas, t.y. dėl susidariusių aplinkybių visumos sutartis tapo objektyviai neįvykdoma (pvz., negalima pristatyti prekių į teritoriją į kurią pateikti draudžiama, negalima apgyvendinti asmenų poilsio namuose ar negalima suteikti grožio paslaugų nes yra uždrausta jų veiklos ir t.t.).
Karas Ukrainoje ir force majeure
Lietuvos verslų turimas ryšys su regionu, kur vyksta karas, savaime nereiškia atleidimo nuo civilinės atsakomybės force majeure pagrindu. Kitaip tariant, jei įmonė įsipareigojimų vykdymui naudoja partnerių Ukrainoje prekes ar paslaugas, ji nebūtinai bus atleista nuo baudų ar delspinigių. Reikėtų atsisakyti abstraktaus požiūrio į force majeure sąvoką, o situaciją vertinti individualiai.
Teisininko Luko Stankevičiaus teigimu, atliekant individualų vertinimą reikėtų remtis įstatyme numatytomis force majeure sąlygomis. Force majeure gali būti taikomas esant įrodymams, kad aplinkybės, dėl kurių sutarties objektyviai negalima įvykdyti, neegzistavo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti. Taip pat jei sutarties neįvykdžiusi šalis negalėjo kontroliuoti aplinkybių atsiradimo, užkirsti joms kelio, nebuvo prisiėmusi atsakomybės dėl aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Reikėtų įsivertinti momentą, kai buvo prisiimtas atitinkamas sutartinis įsipareigojimas - ar karas Ukrainoje tuo metu jau buvo prasidėjęs, ar jį buvo galima numatyti. Force majeure turi būti aplinkybė, kurios negali protingai numatyti, tačiau viešojoje erdvėje gana ilgai buvo skelbiama apie vykdomas pratybas, telkiamus dalinius ir karo grėsmę, tad įdomu, kaip situaciją vertintų teismai.
Kitas žingsnis analizuojant situaciją yra pagrindimas, jog aplinkybės sutartinio įsipareigojimo įvykdymą padarė neįmanomu. Tai reiškia, jog karas Ukrainoje turi būti tiesiogiai susijęs su negalėjimu įvykdyti konkrečios prievolės, pavyzdžiui, Lietuvos įmonė nebegali pristatyti tam tikros įrangos į gamyklą savo partneriams Ukrainoje, nes ten yra karo zona, arba Lietuvos įmonei tiekėjas iš Ukrainos nebegali pristatyti žaliavų ar produktų dėl karo. Teisininkas pataria peržiūrėti pačią sutartį ir įsitikrinti, kad joje nėra nuostatų, kuriomis būtų prisiimtos rizikos, susijusios su force majeure aplinkybėmis. Galbūt partneriui buvo iš anksto žinoma, iš kur tiekėjas gauna žaliavas, todėl sutartyje buvo numatytos atitinkamos garantijos, jog tiekimas nesutriks. Neretai sutartyse aptariamos tiek aplinkybės, kurias šalys sutaria laikyti ar nelaikyti force majeure, tiek pranešimų pateikimo tvarka, nes force majeure besiremianti šalis privalo informuoti partnerį apie negalėjimą įvykdyti prisiimtų prievolių.
Atleidimas nuo civilinės atsakomybės dėl force majeure gali būti ir laikinas - aplinkybei išnykus, skolininkui gali tekti įvykdyti prievolę. Prievolės dalyku negali būti neteisėti, neįmanomi įvykdyti veiksmai. Jei karas Ukrainoje, su juo susijusios sankcijos, apribojimai reiškia, jog prievolės vykdymas tapo neteisėtas ar neįmanomas, tuomet šalys turėtų tartis dėl tarpusavio santykių esmės, o ne dėl skolininko atleidimo nuo civilinės atsakomybės.
L. Stankevičius sako, kad Lietuvos verslus šiuo metu labiausiai domina force majeure vaidmuo įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymui. Pavyzdžiui, aliejaus gamyba ir prekyba užsiimanti bendrovė dėl karo nebegauna reikiamų žaliavų iš Ukrainos, tad nebegali vykdyti įsipareigojimų tiekdama aliejų. Arba Lietuvos įmonė užsako pasiūti drabužius Ukrainoje, o vėliau juos parduoda kompanijai Italijoje - dėl karo Ukrainoje ji nebegauna produkcijos ir negali pristatyti jos į Italiją. Prasidėjus karui, tiekimas sustoja neaiškiam laikui, o įsipareigojimus klientams tiek Lietuvoje, tiek ES vykdyti reikia. Svarbu žinoti, kad jei force majeure bus pritaikytas, tai tik Ukrainos ir Lietuvos verslų tarpusavio įsipareigojimų santykiui, tačiau į kitas tiekimo grandinės dalis nepersikels. Tai reiškia, kad Lietuvos verslas savo galutiniams klientams force majeure pasiteisinti jau negali.
Kitos aplinkybės, kurios nėra laikomos force majeure
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prievolei įvykdyti reikalingų prekių nebuvimas rinkoje ar reikiamų finansinių išteklių neturėjimas nelaikytini force majeure. Pasitelkdamas trečiuosius asmenis sutarties vykdymui pats vykdytojas atsako už jų įsipareigojimų vykdymą ar nevykdymą, todėl nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai vykdytojo kontrahentai (trečiosios sutarties šalys) neįvykdo savo prievolių, net ir tuo atveju, jei tai vyksta dėl nenugalimos jėgos.
Teisininkas pastebi, jog kai kurie verslai klaidingai traktuoja, kad pabrangęs sutarties vykdymas dėl to, kad tenka ieškoti kitų tiekėjų, yra lygus negalėjimui sutarties įvykdyti. Vien tai, jog surastas alternatyvus tiekėjas yra brangesnis ir dėl to gali sumažėti pelningumas ar atsirasti nuostolingumas, nereiškia force majeure aplinkybės. Tokiais atvejais veikia kitas teisinis institutas - sutarties vykdymas pasikeitus aplinkybėms (angl.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs, kad:
- Eismo įvykis dėl prasto matomumo ar slidžios kelio dangos, netgi jei jame dalyvavo ne viena transporto priemonė, nelaikomas įvykusiu dėl nenugalimos jėgos, nes didesnio pavojaus šaltinių valdytojams įstatymo keliami ypatingi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
- Pardavėjas negalėjo pristatyti pirkėjui vagonų, nes Rusija uždraudė į gamyklą Rusijoje įvežti vagonų vežimėlių rėmus, būtinus gamybai, todėl vagonai laiku negalėjo būti pagaminti ir pirkėjas sutartį nutraukė. Nors abu žemesni teismai pripažino force majeure aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jų sprendimus panaikino nurodęs, kad
nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių, net ir tuo atveju, jei vienas iš kontrahentų neįvykdo prievolės dėl nenugalimos jėgos
. - Teismai nustato griežtą priežastinį ryšį (
conditio sine qua non ) tarp kliūties ir negalėjimo įvykdyti prievoles. Pavyzdžiui, teismai nepripažino nenugalima jėga situacijos, kai rapsų nederlius buvo paveiktas didelio įšalo metų žiemą ir tai yra force majeure aplinkybė, nes ieškovas neįrodė, kad rapsai žuvo būtent dėl meteorologinių sąlygų ir tokių sąlygų nebuvo įmanoma numatyti. - Teismai turi tirti, ar asmens namo stogą nukėlęs vėjas ir tuo padaręs žalą kaimyniniame sklype gali būti laikomas nenugalima jėga, t. y. ar tai buvo ypatingai neįprasto stiprumo vėjas konkrečioje vietovėje, ar atsakovė galėjo tokio stiprumo vėjo tikėtis ir imtis priemonių nuo jo apsisaugoti.
- Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstančios ekonominės krizės situacija
per se nereiškia nenugalimos jėgos fakto, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažintos tik tam tikros konkrečios krizės aplinkybės, susijusios su sutarties šalies veikla, objektyviai darančios sutarties vykdymą negalimą. - Gaisras negali būti laikomas nenugalima jėga, atleidžiančia atsakovą nuo civilinės atsakomybės, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti, o jo kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.
- Laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nėra nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybė, kadangi valstybiniame kelyje, kuriame įvyko draudiminis įvykis, nuo 2004 iki 2007 m. pabaigos įvyko 33 eismo įvykiai, kurių priežastis - susidūrimas su laukiniais žvėrimis, todėl valstybė, būdama rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią.
- Nenugalimos jėgos aplinkybe nelaikoma aplinkybė, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, kad biudžete nebuvo lėšų valstybinio projekto finansavimui.
- Laive kilęs gaisras nepriklausomai nuo jo kilimo priežasties nėra pagrindas atleisti ekspeditorių nuo atsakomybės už netinkamą sutarties įvykdymą.
Jeigu šalys sutartyse atidžiai neįvardino, kas yra nenugalima jėga, įstatymų ir teismų praktikos nustatyti force majeure reikalavimai yra labai aukšti ir juos įrodyti turi būtent tas asmuo, kuris ginasi nenugalima jėga nuo savo prievolių nevykdymo ar atleidimo nuo atsakomybės. Ypač vertinant tai, kad sutarčių būtina laikytis, o aplinkybė, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, nėra laikoma force majeure. Absoliučioje daugumoje bylų, susijusių su nenugalimos jėgos aplinkybių nustatymu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad force majeure nebuvo. Tuo labiau, apie force majeure aplinkybes nuo tokių aplinkybių nukentėjusi šalis turi pranešti savo kontrahentui. Nėra vieno recepto situacijai ir kiekvieną atvejį teismai nagrinėtų atidžiai taikydami griežtus force majeure standartus. Todėl patartina išnaudoti visas derybų galimybes ir valstybės paramą. Tikėtina, bus ir unikalių atvejų, kuomet bus pripažintos nenugalimos jėgos aplinkybės.
Šiame straipsnyje pateikiamos aplinkybės aiškiai rodo, kad tiek nenugalimos jėgos (force majeure) institutas, tiek ir jam giminingi, šiame straipsnyje aptarti institutai pasižymi pakankamai komplikuotu praktiniu pritaikymu, t.y. jais remiantis šalys gali tik išimtinais atvejais tikėtis būti atleistoms nuo civilinės atsakomybės. Be to, dažniausiai minimų institutų buvimas ar nebuvimas būna konstatuotas tik teisme. Taip pat derėtų pažymėti, kad neretai praktikoje neišvengiama klaidų kvalifikuojant bei atribojant nenugalimos jėgos (force majeure) institutą nuo jam giminingų atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, tokių kaip valstybės veiksmai ar trečiojo asmens veikla.
tags: #force #majeure #aplinkybes #vairuotoju #civilines #atsakomybes