Detroitas (angl. Detroit) - didžiausias JAV Mičigano valstijos ir 27-as pagal gyventojų skaičių (2021 m.) šalies miestas. Įskaitant prie miesto prisišliejusius priemiesčius su bendra 3463 km² ploto urbanizuota teritorija, 2010 m. gyventojų skaičius siekė 4 296 250. Tai stambus uostas, įsikūręs prie Detroito upės (nuo kurios ir kilo miesto pavadinimas), įeinančios į Didžiųjų ežerų sistemą.
Detroito, kaip automobilių pramonės centro, istorija
Detroitas yra žinomas kaip tradicinis pasaulio automobilių pramonės centras, kuriame įsikūrusios tokios gigantės kaip „Ford“, „Chrysler“, „General Motors“. Čia iki šiol veikia „Ford“, „General Motors“ ir „Chrysler“ gamyklos.
Miesto įkūrimas ir ankstyvoji raida
1701 m. liepos 24 d. prancūzų tyrinėtojas Antuanas de la Motė Kadilakas (Antoine de la Mothe Cadillac) kartu su savo leitenantu Alfonsu de Tončiu (Alphonse de Tonty) ir daugiau nei šimtu kitų naujakurių pradėjo statyti nedidelį fortą šiauriniame Detroito upės krante - tai laikoma oficialia Detroito miesto įkūrimo data. Vėliau Antuanas de la Motė Kadilakas gyvenvietę pavadino Pontchartrain du Detroit fortu, pagal Liudviko XIV laikų Prancūzijos jūrų ministro Louis Phelypeaux, comte de Pontchartrain, pavardę. Netrukus čia buvo pastatyta bažnyčia, o parapija pavadinta Sainte Anne de Detroit. Prancūzija kolonistams siūlė nemokamą žemę, kad pritrauktų šeimas į Detroitą.
Iki 1773 m. į Detroitą atvykus anglų ir amerikiečių naujakuriams, gyventojų skaičius išaugo iki 1400. Kai britai po pergalės Septynerių metų kare perėmė Šiaurės Amerikoje esančias prancūzų kolonijas, iki 1778 m. Detroite gyveno 2144 žmonės. Regiono ekonomika buvo pagrįsta pelninga kailių prekyba, kurioje daugybė Amerikos indėnų atliko svarbius gyvūnų gaudytojų ir prekybininkų vaidmenis. Šiandien Detroito vėliava atspindi prancūzų kolonijinį paveldą. Pirmieji prancūzų naujakuriai ir Kanados prancūzų kolonistų palikuonys sudarė darnią bendruomenę, bet tuo metu dominavusią jų populiaciją palaipsniui išstūmė XIX a. pradžioje į Amerikos vakarus vykstantys anglakalbiai Amerikos naujakuriai. Etniniai Detroito prancūzų kilmės kanadiečiai, dar žinomi kaip "muskratų prancūzais" (toks jų pavadinimas kilęs nuo prekiavimo kailiais), gyvenantys Sent Klero ežero pakrantėse ir į pietus nuo Monro miesto bei Detroito upės regione, XXI a. pradžioje sudarė nedidelę, bet išlikusią kultūrinę grupę.
Automobilių pramonės pakilimas ir demografiniai pokyčiai
Ypač jaučiamas Detroito augimas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet armija pateikinėjo vis didesnius karinės technikos užsakymus. Juodaodžiai gyventojai masiškai plūdo į Detroitą - nors diskriminacija priimant į darbą vis dar buvo jaučiama, tačiau dėl didelės karinės pramonės poreikių ji susilpnėjo. Bet problemų vis dėlto buvo, ir 1943 metais jos peraugo į rasinį sukilimą. To rezultatai - 34 žmonės užmušti, iš jų 25 juodaodžiai. Po Antrojo pasaulinio karo juodaodžiai ir toliau masiškai keldavosi į miestą - ekonomika išgyveno didelį pakilimą ir darbo užtekdavo visiems.
1910 m. Detroitas tapo 9-uoju pagal gyventojų skaičių JAV miestu, o nuo 1920 m. ir maždaug iki 1950 m. pasiekęs maksimalų 1 849 568 gyventojų skaičių buvo ketvirtas pagal gyventojų skaitlingumą šalies miestas. 2005 metais Detroitas buvo 11 pagal dydį JAV miestas, kuriame gyveno 886 675 žmonės.
Detroito miesto iššūkiai ir pokyčiai
Tačiau tuo pat metu prasidėjo baltaodžių išsikėlimo iš Detroito procesas (kaip ir iš kitų miestų, o pats procesas pavadintas white flight). Šį fenomeną lėmė daugelis priežasčių, iš kurių pagrindinė - autostradų statyba ir automobilių pramonės augimas. Kiekvienas vidutinis JAV pilietis galėjo sau leisti kasdieniam naudojimui įsigyti automobilį. Tad daugelis mieste dirbusių inžinierių, technikų ir kitų kvalifikuotų darbininkų šeimų išsikraustydavo gyventi į gamtos ramybę - geri keliai ir mašinos garantuodavo kelionę į darbą ne ilgesnę kaip 20-30 minučių. Taip 1950 metų viduryje daugelis vidutinės klasės atstovų pardavė butus mieste ir išsikėlė gyventi į priemestį. Mieste liko tie, kurie negalėjo sau to leisti - bedarbiai, socialiai remtini arba mažas algas gaunantys gyventojai, pagrinde - juodaodžiai.
Ekonominis nuosmukis ir rasinės riaušės
Paskui išsikeliančius, finansiškai mokus gyventojus, ėmė kraustytis ir didžiuma verslo įmonių. Tuo pačiu prasidėjo finansinės problemos - pagrindinis miesto biudžetas sudaromas iš surinktų mokesčių. Dabar gi mokių mokesčių mokėtojų stipriai sumažėjo - greitai ėmė stigti pinigų visoms miesto komunikacijoms ir sistemoms palaikyti. Tai sąlygojo dar spartesnį įmonių ir pasiturinčių gyventojų traukimąsi į priemiesčius. Savo ruožtu mažėjo darbo vietų. Gydytojai, bankininkai išsikeldavo iš centrinių kvartalų, o neturtingų gyventojų nemažėjo.
Nors ir kraustymasis įsibėgėjo, tačiau 1960-ųjų Detroitas vis dar buvo miestas gigantas, į kurį nuo amžiaus pradžios tebeskubėjo ir plūdo neturtingos juodųjų šeimos iš pietinių JAV valstijų, viliojamos "american dream" - gerai užsidirbti nesuskaičiuojamose Detroito mašinų gamyklose. Tuo labiau, jog 1950-1960-aisiais "amerikos svajonė" buvo pakilime - rokenrolas, Coca-Cola, Marilyn Monroe ir "turėk viską, ko nori" filosofija valdė kiekvieną vidutinio amerikiečio šeimą. Automobilių industrijai vis labiau įsismaginant, tokių miestų, kaip Čikaga ar Detroitas, gyventojų kiekis padidėjo keturgubai, tačiau didėjimas pagrinde pasireiškė juodaodžių gyventojų skaičiaus augimu.
Detroito populiacijos kitimas matyti diagramose. Per 50 pastarųjų metų baltaodžių populiacija sumažėjo apie 10 kartų. Mėlyna linija žymimi baltieji gyventojai, raudona - juodieji.
Tais metais daugelyje JAV miestų įsižiebdavo rasiniai sukilimai, tačiau didžiausias iš jų įvyko 1967 metų liepos 23 dieną Detroite. Baltoji miesto bendruomenė, ir toliau plečiantis mašinų industrijai, praturtėjo, tuo tarpu juodieji ir toliau buvo laikomi antrarūšiais visuomenės nariais. Pačios valstijos sukrėstos Vietnamo karo pasekmėmis. Suluošinti Vietnamo karo dalyviai grįždami namo tikėjosi pagaliau surasti ramybę, tačiau juos pasitiko pačių valstijų viduje grėsmingai besiplečiantis pilietinės nesantaikos gaisras. Amerikos buržua populistinių metodų siekė užgesinti įsiliepsnojusias nesantaikas, kviesdama visus kartu kovoti "už amerikos svajonę" ir užtikrintą rytojų. Tad nieko nuostabaus, jog trūkusi kantrybė peraugo į nevaldomą maištą. Detroito niokojimas tęsėsi beveik 3 dienas - išplėšta ir padegta apie 2000 pastatų.
Įdomiausia, jog pradžioje juodieji riaušininkai plėšdavo ir niokodavo tik baltųjų pastatus, o vėliau nusprendė "atitaisyti lygybę" ir ėmė plėšti viską iš eilės. Vienas iš centrinių rajonų, visiškai nepaliestas riaušių, buvo Greek Town, apgyvendintas emigrantų iš Graikijos. Jie laiku pastatė barikadas ir neįleido plėšikautojų. Riaušes numalšino į miestą įvesti kariniai daliniai. Tačiau prasidėję persikraustymo procesai tik dar labiau paspartėjo - baltieji išsikėlinėjo, paskui juos išvažiavo ir normaliai dirbantys juodieji. Miesto atstatymui ir degėsių sutvarkymui tiesiog pristigo pinigų ir, pagaliau, motyvacijos. Dabartiniame Detroite baltųjų gyventojų centriniuose rajonuose beveik neliko. Visas ekonominis ir socialinis gyvenimas verda jo priemiesčiuose. Nenaudojami pastatai nevaldomai griūna. Pastaraisiais metais jaučiasi šioks toks ekonominis miesto atgyjimas - kai kas bandoma remontuoti ir tvarkyti.
Lietuvių bendruomenė Detroite
Detroitas, kaip ir kiti pramoniniai JAV miestai, pritraukė lietuvių bendruomenę gerokai prieš Antrąjį ir net prieš Pirmąjį pasaulinius karus. Detroito lietuviai dirbo pasaulio automobilių gamyklose, tais laikais žinotame kaip pasaulio automobilių gamybos sostinėje. Daug lietuvių įsikūrė Detroito-Hamtramko rajone.
Šv. Antano Romos katalikų lietuvių bažnyčia
Šv. Antano Romos katalikų lietuvių bažnyčia buvo pastatyta 1920 m. pietvakariniame Detroite, 1750 25-ojoje gatvėje. Masyvus mūrinis pastatas yra dviejų aukštų. Pagrindinė bažnyčia yra antrame aukšte, o pirmame aukšte kadaise buvo įsikūrusi lietuvių mokykla. Vėliau jis virto koplyčia, kurioje buvo laikomos eilinės sekmadienio mišios. Mažėjančiai lietuvių parapijai nebereikėjo pagrindinės viršutinės bažnyčios, o pagyvenusiems žmonėms buvo sunku čia užlipti laiptais. Taip pat pirmame aukšte buvo įrengta didelė salė, skirta parapijos susirinkimams po mišių. Jos sienos buvo nukabinėtos Lietuvos miestų nuotraukomis, per 1991 m. sausio 13 d. įvykius su TSRS kariuomene konfliktuojant žuvusių žmonių sąrašu ir kitais panašiais suvenyrais. Kita nedidelė patalpa buvo skirta muziejui.
Lietuvių namai ir kiti aspektai
Lietuvių namus pastatė kairios politinės krypties lietuviai, kurie nelankė bažnyčios (tikintiesiems bažnyčia buvo pasaulietinis klubas ir veiklos centras, tačiau nereligingiems reikėjo atskiros įstaigos). Bent dalis narių buvo komunistai, kadangi organizacijos "Tikslas - lietuviška Amerika" ("Destination Lithuanian America") tyrėjai, yra suradę naujųjų savininkų dar išsaugotą lietuvišką komunistinę medžiagą. Galima tik numanyti, kad anuomet West Vernor plentas tarnavo kaip "fronto linija" tarp dviejų priešiškų lietuvių emigrantų grupių: religinės daugumos ir antireliginės mažumos. Tačiau, kaip ir visame Detroite, kai kurie pastatai dabar yra apleisti arba sudegę.
Po 1967 m. rasinių riaušių Detroite gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei perpus, ir dabar mieste gyvena apie 85 proc. juodaodžių, tai yra afroamerikiečių. Dauguma baltaodžių, įskaitant lietuvius, persikėlė į priemiesčius. Šiais laikais rajone aplink Švento Antano bažnyčią dominuoja iš Lotynų Amerikos atvykę ispanakalbiai ir jis vadinamas Meksikantaunu (Mexicantown). Anot čia gyvenančių lietuvių, Meksikantaunas yra saugesnis nei vidutiniškai visas Detroito miestas. Nors dauguma lietuvių po rasinių riaušių, kurias kėlė afroamerikiečiai, yra persikėlę į Detroito priemiesčius, Meksikantaune vis dar gyvena didžiausias Detroito lietuvių procentas.
tags: #detroitas #garsus #automobiliu #pramone