Krovinių vežimo versle itin svarbus operatyvumas, o vežėjas, kuris sugeba krovinį pristatyti laiku, dažnai laimi. Tačiau tai ne visada lengva, nes vežėjas gali susidurti su įvairiomis aplinkybėmis, trukdančiomis laiku nugabenti krovinį, pavyzdžiui, užstrigti muitinėje ar užtrukti formindamas dokumentus. Tokiais atvejais krovinio gavėjas ar jo atstovas (ekspeditorius) reiškia pretenziją vežėjui dėl nuostolių atlyginimo ir dažnai papildomai reikalauja sumokėti baudą už pavėluotą krovinio pristatymą.
Svarbu suprasti, kad vykdant tarptautinius krovinių vežimus keliais, vežėjo atsakomybės ribas reglamentuoja 1956 m. Ženevoje sudaryta CMR konvencija. Jos nuostatos taikomos, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose šalyse, o bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Lietuvos Respublika yra šios konvencijos narė, todėl visiems Lietuvos juridiniams asmenims, vykdantiems tarptautinius vežimus, taikomos CMR konvencijos nuostatos. CMR konvencija siekia suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sąlygas ir vežėjo atsakomybę.
Baudų Taikymas ir CMR Konvencijos Ribojimai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, o jos nuostatos yra imperatyvios. Tai reiškia, kad šalių susitarimai, kuriais nustatoma didesnė vežėjo atsakomybė nei numatyta CMR konvencijoje, yra laikytini niekiniais ir negaliojančiais. Nors pervežimo sutartyse dažnai numatomos baudos (netesybos) už pavėluotą transporto priemonės atvykimą į pakrovimo vietą arba pavėluotą krovinio pristatymą, Lietuvos teismai tokias nuostatas paprastai pripažįsta negaliojančiomis, remdamiesi CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalimi. Ši nuostata teigia, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais, išskyrus CMR konvencijos 40 straipsnį. Teismai aiškina, kad vežimo sutarties sąlygos, kurios išplečia vežėjo atsakomybės ribas, lyginant su CMR konvencijoje numatytomis, prieštarauja Konvencijai ir todėl yra negaliojančios.
Tai reiškia, kad jeigu vežimo sutarties sąlyga pripažįstama negaliojančia, šalių santykiams taikomos CMR konvencijos nuostatos, o ne sutarties sąlygos. Vežėjo atsakomybė yra ribojama pagal Konvenciją.
Vežėjo Atsakomybė už Pavėluotą Krovinio Pristatymą
Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, jeigu krovinio pristatymo terminas viršijamas ir įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala. Tačiau svarbu pažymėti, kad šie nuostoliai negali būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Išimtis taikoma tik tais atvejais, kai įrodoma, jog vežėjas pristatymo terminą viršijo tyčia ar dėl didelio neatsargumo (CMR konvencijos 29 straipsnis). Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog krovinio gavėjas negali reikalauti nuostolių atlyginimo, praradus krovinį, ir kartu netesybų (baudos) už vėlavimą pristatyti krovinį, nes taip būtų nustatyta dviguba vežėjo atsakomybė.
Asmuo, patyręs nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo, turi įrodyti ne tik pavėlavimą, bet ir žalą bei priežastinį ryšį tarp pavėluoto pristatymo ir patirtos žalos. Šiuo atveju įrodinėtina ne žala, padaryta kroviniui (jo sugadinimas), o nuostoliai, patirti dėl vėlavimo (pvz., gavėjo sumokėtos netesybos, papildomi importo mokesčiai, nuostoliai dėl uždelsto pardavimo ar kainų sumažėjimo).
Ieškinys teisme dėl nuostolių atlyginimo gali būti pareikštas tik tuo atveju, jeigu vežėjui buvo raštu pateiktas reikalavimas atlyginti nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo per 21 dieną nuo krovinio gavimo momento, ir šio reikalavimo vežėjas geranoriškai nepatenkino (CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalis). El. laiškas neatitinka rašytinės pretenzijos formos reikalavimų, tačiau teisinėje literatūroje ir teismų praktikoje yra nuomonė, kad leidžiama pateikti pretenziją raštu ir nusiųsti tokio rašto nuskaitymą el. paštu. Šios 21 dienos skaičiuojamos įskaitant ir išeigines bei švenčių dienas.
Transporto Priemonės Nepateikimas ir Jo Pasekmės
Iki šiol Lietuvos teismai nevienodai vertindavo vežėjo veiksmus, nepateikus transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą. Nors anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai teismai taikydavo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį, net ir nepateikus transporto priemonės, naujausia teismų praktika yra aiškesnė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 išaiškino, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis negali būti taikoma, kai vežėjas iš viso nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia situacija nepatenka į CMR konvencijos reguliavimo sritį. Vadinasi, vežėjo transporto priemonės nepateikimas kvalifikuojamas kaip sutarties neįvykdymas ir vežėjo atsakomybė už tai nustatoma pagal nacionalinius įstatymus (pvz., Civilinio kodekso 6.258 straipsnis). Tokiu atveju vežėjas siuntėjui privalo atlyginti tik protingo dydžio nuostolius. Pagal nuostolių numatymo doktriną, vežėjas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Nukentėjusioji šalis (siuntėjas) privalo įrodyti, kad pakeičiančioji sutartis (su kitu vežėju) buvo sudaryta protingomis sąlygomis ir per protingą terminą.
Nors vežimo santykių dalyviai buvo linkę vadovautis teismų praktika, taikytina tuo atveju, kai transporto priemonė, nors ir pavėluotai, pateikiama pakrauti, 2019 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad CMR konvencijos 23 str. 5 d. norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į CMR konvencijos reguliavimo sritį.
Kelios Sutartys ir Regresiniai Reikalavimai
Vežimo grandinėje dalyvaujant keliems vežėjams paeiliui, svarbu suprasti jų atsakomybę ir regresinius reikalavimus. Remiantis CMR konvencijos 37 straipsniu, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę į kitus vežime dalyvavusius vežėjus dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų. Ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams, pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalį, pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma kompensacinė suma, arba nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.
Teismų praktika patvirtina, kad ekspeditorius, kuris faktiškai atlygino nuostolius krovinio siuntėjui ar gavėjui, turi teisę reikalauti, kad jo patirtus nuostolius atlygintų vežėjas. Šiuo atveju turi būti įrodinėjamos šios aplinkybės: 1) kad asmuo, reiškiantis reikalavimą, yra atlyginęs nuostolius; 2) kad jis buvo sudaręs sutartį su vežėju; 3) kad nuostoliai yra atlyginti krovinio siuntėjui ar gavėjui.
Tačiau pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pateikia ir kontraversišką praktiką, teigdamas, kad jei tarp vežėjų nėra vienos, visas juos jungiančios sutarties (bendro įsipareigojimo siuntėjui), tuomet netaikomos CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos, įskaitant 37 straipsnį. Šiuo atveju laikoma, kad buvo sudarytos skirtingos (kelios) vežimo sutartys, ir iš jų kylančioms prievolėms taikomos ne CMR konvencijos 37 straipsnio, bet 17 straipsnio nuostatos.
Krovinio Praradimas ir Pavėluoto Pristatymo Vertinimas
Tam tikrais atvejais pavėlavus pristatyti krovinį, toks vėlavimas gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas. Jeigu vežėjas vėluoja pristatyti krovinį daugiau nei 30 dienų nuo suderinto pristatymo termino arba 60 dienų nuo krovinio perėmimo, jei terminas nebuvo suderintas, toks vėlavimas gali būti laikomas viso krovinio praradimu pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju siuntėjas įgyja teisę reikalauti kompensacijos už krovinio praradimą, kurios dydis skaičiuojamas pagal CMR konvencijos 23 straipsnio taisykles.
Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį „[…] turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavos ir mokesčiai bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami.“ Sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų. Jei yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu.
CMR Konvencijos Išimtys ir Atsakomybės Neribojimas
CMR konvencijos nuostatose numatyta galimybė vežėjui netaikyti atsakomybės tam tikrose situacijose (vadinamasis "force majeure"), nurodytose 17 straipsnio 2 dalyje. Tačiau praktikoje tokios situacijos traktuojamos kaip išskirtinės, o teismų praktika rodo, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies negalima aiškinti per plačiai, nes bendra taisykle laikoma vežėjo atsakomybė. Galimybė remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nurodytomis priežastimis net ir nedideliu mastu panaikina vežėjo aplaidumą. Be to, tokių priežasčių atsiradimą privalo įrodyti vežėjas (CMR konvencijos 18 straipsnis).
Svarbu pabrėžti, kad vežėjo atsakomybė už žalą, padarytą sąmoningai arba dėl didelio neatsargumo, yra neribojama. Tokiais atvejais vežėjas negali vadovautis nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta tyčia ar dėl vežėjo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatas, atsakomybės ribojimai netaikomi.
Krovinio Vertybės Deklaravimas ir Papildomi Mokesčiai
Nors CMR konvencijos 25 straipsnis nustato, jog vežėjo pareiga atlyginti nuostolį yra skaičiuojama proporcingai krovinio sugadinimo mastui ir negali viršyti visiško sunaikinimo vertės, o dalinio praradimo atveju, proporcingai tai daliai ir papildomiems mokėjimams jokie konvencijos vežėjo atsakomybės ribojimai negali būti taikomi, tačiau CMR konvencijos 24 straipsniu numatoma galimybė krovinio savininkui nustatyti kitokią atsakomybės ribą, sutariant sumokėti papildomą mokestį bei deklaruojant vežamo krovinio vertę. Tokia krovinio vertės deklaracija būtina įrašyti į krovinio važtaraštį. Tokiu atveju praradus ar apgadinus krovinį vežėjas atsako deklaruota krovinio verte, tačiau vis dar vadovaujantis taisykle dėl krovinio vertės nustatymo priėmimo vežti vietoje ir momentu. Būtina pabrėžti, jog CMR konvencijos 24 straipsnio nuostatose nurodytas atlygis yra sutartinio pobūdžio ir nėra būtina sąlyga, tačiau taip norėta išreikšti poziciją, jog vežėjas veikia virš savo normalių paslaugų teikimo sąlygų ir prisiimta papildoma rizika, todėl turi teisėtą lūkestį į papildomą užmokestį.
Aptartos deklaracijos negalima tapatinti su galimybe už užmokestį nustatyti papildoma krovinio verte pagal CMR konvencijos 26 straipsnio nuostatas, kuriai netaikomi jokie ribojimai pagal 23, 24 ir 25 konvencijos straipsnius. Tokia nuostata įtvirtinama galimybė reikalauti atlyginti ne tik įrodytinus tiesioginius, bet ir netiesioginius patirtus nuostolius - prarastą pelną ar negautą naudą. Šie nuostoliai įrodinėjami remiantis nacionalinę nuostolį patyrusios šalies teise. Taip pat, į krovinio vertės skaičiavimus, vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi neįtraukiami sumokėti muitai, transportavimo išlaidos bei kiti mokesčiai. Šie nuostoliai atlyginami remiantis minėta CMR konvencijos nuostata, kuri numato, jog be žalos kroviniui taip pat „turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavos ir mokesčiai bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami“.
Pretenzijų Pateikimo Terminas ir Senatis
Kitas reikalavimas - įgaliotas asmuo per 21 dieną nuo prekių perdavimo gavėjui dienos pateikia raštišką pretenziją (CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalis). Pretenzijas gali pareikšti tik „įgaliotas asmuo“. Teisinėje literatūroje daroma prielaida, kad įgaliotas asmuo yra siuntėjas arba gavėjas, kuris dėl vėlavimo faktiškai patiria žalą. CMR konvencijos nuostatos reikalauja, kad įgaliotas asmuo įrodytų, kad delsimas padarė jam žalą. Ieškiniui taip pat negali būti suėjęs senaties terminas. Teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju - senaties terminas yra trys metai. Pasibaigus terminui de facto, ieškinys pasibaigia, nes pagal CMR konvencijos 32 straipsnį teisė pareikšti ieškinį prarandama.
Krovinių Pakrovimo ir Iškrovimo Termino Pažeidimai
Vežimo sutartyje šalys yra laisvos nustatyti terminą pakrovimo-iškrovimo darbams atlikti. Jeigu toks terminas nustatytas, vežėjas turėtų tą laikotarpį būti pasikrovimo (išsikrovimo) vietoje ir būti pasiruošęs priimti (perduoti) krovinį. Šis laiko tarpas - sutartyje jis būdingai aptariamas valandomis (24 val., 48 val., 72 val. ir t.t.) arba paromis (1 para, dvi paros ir t.t.) - skirtas siuntėjui (gavėjui) krovinio pakrovimui (iškrovimui). Sutartyje valandomis ar paromis nustatyto termino praleidimas turėtų sukelti siuntėjui atsakomybę už vežėjo prastovą (pavėluotą pakrovimą ar iškrovimą). Būdingai pasibaigus kroviniui pakrauti (iškrauti) skirtam terminui, vėluojančiam siuntėjui (gavėjui) skaičiuojamos sutartyje nustatytos prastovos.
Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę, taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma. Susitarimas dėl netesybų už vėlavimą vykdyti prievoles neatima teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu netesybos šalies patirtų nuostolių nepadengia. Pareiškus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netesybos (prastovos) tiesiog būtų įskaitomos į nuostolius (kadangi dviguba atsakomybė už tą patį sutarties pažeidimą nėra galima).
Piniginių Prievolių Vėlavimas
Įprastai už piniginės prievolės termino praleidimą nustatomi delspinigiai, skaičiuojami procentais nuo uždelstos mokėti sumos. Privatinė teisė, bent šiuo metu galiojantys įstatymai, nenustato tokių delspinigių mokėjimo, atitinkamai, dėl jų reikia susitarti vežimo sutartyje. Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Nesant rašytinio susitarimo, laiku negavęs jam priklausančios mokėtinos sumos, vežėjas, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu, gali reikalauti bent metinių palūkanų, kurių norma - Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais. Taigi palūkanų norma yra kintanti, tačiau bet kuriuo atveju ji visuomet būtų didesnė nei 8 procentai. Jeigu vežimo sutartyje atsiskaitymo terminas nėra aptariamas, galima vadovautis įstatymo nuostata, jog mokėjimas už suteiktas paslaugas turi būti atliktas per 30 dienų.
Minėtas įstatymas taip pat numato, kad priešingai šaliai vėluojant atsiskaityti už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes, kreditorius turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą, skirtą išieškojimo išlaidų kompensavimui. Jeigu skolos išieškojimo išlaidos (pvz., advokatų pagalbai, skolų išieškojimo įmonių paslaugoms apmokėti) yra didesnės nei numatyta 40 eurų suma, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas.
tags: #cmr #konvencija #baudos