Pirmasis „Voyager“ modelis pasirodė 1983 m. 1995 m. buvo pristatytas antrosios kartos „Voyager“, o 2001 m. pasirodė trečiosios kartos „Chrysler Voyager“, kuri iš esmės tebuvo antros kartos „Voyager“ modernizacija. Yra dviejų tipų „Chrysler Voyager“ - skirti Amerikos ir Europos rinkoms. Iš pirmo žvilgsnio skirtumų nedaug, tačiau atidžiau pažvelgus matyti, kad Europai skirtose mašinose spidometras sužymėtas kilometrais, jų geresnė garso izoliacija, kietesnė pakaba, kitoks vairo mechanizmas, priekiniai žibintai stikliniai, o posūkių žibintai geltoni. Patirtis rodo, kad europietiški automobiliai patikimesni, bet jų eksploatacija brangesnė.
Varikliai ir jų ypatybės
Antrosios kartos „Voyager“ turėjo benzininius 2 l 133 AG, 2,4 l 150 AG, 3,3 l V6 158 AG ir 3,8 l V6 178/183 AG variklius bei dyzelinį „VM“ gamybos 2,5 l 116 AG variklį. Vartotojų atsiliepimai rodo, kad šis automobilis pasižymi ilgaamžiu varikliu, ypač su dantračiais vietoj pagrindinio diržo ar grandinės. Tačiau labai svarbu prižiūrėti ir laiku keisti tepalus. Vienas vartotojas teigia, kad jo Voyager 1997 m. su 3.3 dujų varikliu yra kantrus ir ištvermingas, be jokių problemų su varikliu. 2.4 litro varikliai yra labai lepūs, o 3.0, 3.3 varikliai yra praktiškai neužmušami.
Benzininiai varikliai
Su benzininiais varikliais paprasčiau, bet ir jie gali kelti pavojų. Kukliausi „Chrysler Voyager“, parduodami Europoje, turi dviejų litrų 4 cilindrų 133 AG variklius. Yra panašus 2,4 l 150 AG variklis. Pagrindinis šių variklių minusas tas, kad jie labai lengvai gali perkaisti, ir problemų išvengti nepavyks. Kartais 4 cilindrų variklius tenka remontuoti po 70 000-120 000 km. Vienas naudotojas minėjo, kad 2.4 variklis yra silpnokas, nes tuščias automobilis sveria 1750 kg, o su keleiviais ir bagažu pasiekia dvi tonas, todėl 150 arklio galių yra per mažai. Geriausiais laikomi V6 3,3 ir 3,8 l varikliai. Laikantis amerikietiškos tradicijos jie nėra labai galingi: 158 AG ir 178/183 AG. 3,3 l varikliai sutinkami dažniau ir kainuoja pigiau už 3,8 l. V6 pasižymi puikiomis darbinėmis charakteristikomis ir ilgai tarnauja. Be to, juos gerokai pigiau aptarnauti negu 4 cilindrų automobilius. Su dujomis automobilis draugauja gerai, kuro sąnaudos yra pakenčiamos - apie 12-15 litrų benzino/100 km, kas yra normalu tokio svorio ir variklio automobiliui.
Dyzeliniai varikliai
Pavojingiausias - 2,5 l 116 AG variklis, kurį gamina bendrovė „VM“ (dažniausiai sutinkamas europietiškuose modeliuose). Variklis neblogas ir ekonomiškas, bet remontas kainuos pasakiškus pinigus. Jei pirksite automobilį su tokiu varikliu, žiūrėkite, kad rida būtų nedidelė, o geriau - naują. Galingas TD variklis su turbokompresoriumi neturi interkūlerio, o įpurškimas nėra Common Rail. Nepaisant ganėtinai didokos masės (~1,7 tonos), kuro sąnaudos nėra didelės: užmiestyje 6-7 l/100 km, mieste 8-9 l/100 km.
Transmisija: Automatinė ir Mechaninė Pavarų Dėžė
Dažniausiai „Chrysler Voyager“ yra su automatine pavarų dėže (APD), bet mašinose su 4 cilindrų ir dyzeliniais varikliais pasitaiko ir mechaninės pavarų dėžės (MPD). Mechaninė pavarų dėžė yra patikima, o „automatas“ gali ir nuvilti. Vartotojų atsiliepimai rodo, kad automatinė pavarų dėžė yra labai nepatvari ir tai yra „liga“ šiems automobiliams. Net ir reguliariai lankantis techninio aptarnavimo stotyse, transmisiją rimtai remontuoti tenka po 70 000-100 000 km, o po 150 000 km APD gedimai jau normalu. Remontas yra labai nepigus, siekiantis 1000-2000 litų. Esant gedimams, kai išmeta 4 bėgį, padeda speciali chemija, tačiau problemos sugrįžta. Rekomenduojame pastebėjus pirmuosius nesklandumus APD veikloje iškart važiuoti į servisą. Galbūt užteks pakeisti frikcionus, bet ir tai kainuos nemažai. Kai kurie vartotojai teigia, kad jų automobiliai su automatine dėže dirba gerai, o bėgiai jungiasi net nejaučiant.
Važiuoklė ir pakaba
Priekiniais ratais varomi „Chrysler Voyager“ turi seną, bet labai patikimą priklausomą pakabą su ištisine sija, lingėmis ir amortizatoriais. Priekinė pakaba paprasta ir daugmaž patikima. Daug ką lemia vairavimo įpročiai ir mašinos apkrovimas, bet rutulinės atramos ir amortizatoriai turėtų laikyti iki 100 000 km. Dažniau teks keisti tik stabilizatoriaus įvores ir atramas ir, o tai tikrai nemalonu, stebulių guolius. Priekinė pakaba tikrai nėra pritaikyta mūsų keliams, ypač jei tenka važinėti prastesniais keliais. Remontuoti tenka kuo toliau, tuo dažniau, nes ima byrėti važiuoklė.
Visų varomųjų ratų sistema (4x4)
Kartais galima sutikti „Chrysler Voyager“ su V6 varikliu ir visais keturiais varančiaisiais ratais. Jei rasite tokį automobilį geros būklės ir už prieinamą kainą, jums pasisekė. Žiemą problemų tikrai neturėsite. Tokiai transmisijai pretenzijų nėra, bet „Chrysler Voyager 4x4“ perkantis asmuo turi žinoti, kad eksploatacija kainuoja daugiau negu priekiniais ratais varomų modelių. Taip pat gerokai didesnės kuro sąnaudos.
Salonas, komfortas ir ergonomika
Salonas yra labai erdvus ir praktiškas, sėdintys alkūnėmis tikrai nesidaužo. Tai yra patogus ir komfortiškas automobilis su plačiomis durimis, kas patogu įlipant ir išlipant keleiviams, ypač vyresniems ar stambesniems žmonėms. Automobilis idealus didelėms šeimoms. Galima išimti saloną ir paversti jį krovininiu mikroautobusu, kas puikiai tinka statyboms ar didelių krovinių (baldų, įrankių) vežimui. Tačiau yra ir trūkumų: ergonomika ir kokybė nuvilia, vairas nesireguliuoja, o kondicionierius sunkiai susitvarko esant karštam orui. Trūksta vietos bagažui, tikimasi daugiau iš tokio dydžio mašinos. Galbūt reikėtų naudoti stogo bagažinę. Reikia įvertinti, kad važiuojant šaltai, gali nesivesti iš pirmo karto, tačiau paburzginus užsiveda. Salonas yra šiltas ir gerai užsiveda prie -30 laipsnių, o tai tikrai džiugina.
Komplektacijos ir papildoma įranga
Skirtingos „Voyager“ modifikacijos gali turėti vieną arba dvi šonines dureles, 5, 6, 7 ar net 8 vietas. Komplektacija taip pat pasižymi įvairove. Paprasčiausi modeliai neturi net elektra pakeliamų langų ir kondicionieriaus, bet tokių reta. Paprastai „Chrysler Voyager“ turi būtiną elektros paketą ir kondicionierių, o brangios modifikacijos - odinį saloną ir trijų zonų klimato sistemą (naudotoje mašinoje greičiausiai trupės į užpakalinę salono dalį einantys kondicionieriaus vamzdeliai). Interjero medžiagos, elektronika ir garso izoliacija yra geros. Rekomenduojama rinktis maksimaliai prifarširuotą automobilį, kas dyzeliniuose modeliuose pasitaiko retai.
Elektros sistema ir apšvietimas
Šio automobilio silpna vieta - elektros instaliacija. Dažniausiai problemos prasideda dėl surūdijusių arba atšokusių kontaktų, perdegusių relių. Laimė, sistemą patikrinti galima kompiuteriu, taip lengviau rasti gedimus. Prieš perkant tokią mašiną reikia patikrinti visų elektroninių sistemų, žibintų, stiklo valytuvų, ventiliatorių ir t. t. veikimą. 1995-2001 m. JAV rinkai skirtuose „Chrysler Voyager“ priekiniai žibintai silpnoki, ir žiemą mažai apšviestuose keliuose gali kilti sunkumų. Vartotojai atkreipia dėmesį, kad tolimos ir artimos šviesos yra silpnokos, todėl rekomenduojama sumontuoti papildomas lemputes arba ksenoninius žibintus. Ventiliatoriaus aušinimo daviklis yra įdėtas po priekiniu bamperiu, kas mūsų kelių sąlygomis su reagentais gali sukelti problemų.
Kėbulo korozija ir kitos problemos
Kėbulas nemėgsta rūdyti, išskyrus duris ir bagažinės dangtį. Tačiau korozija yra dažna problema. Labai žemai pasodinti bamperiai nuolat primena apie save parkuojantis prie bordiūrų. Dažna bėda yra tai, kad rudenį ir pavasarį pavažinėjus per balas ant variklio patenka vandens ir ima cypti įtempėjo guolis.
Kuro sąnaudos
Kuro sąnaudos yra pakenčiamos, ypač atsižvelgiant į automobilio masę. Su V6 varikliu mieste gali sunaudoti iki 20 l kuro 100 km. Trasoje degalų užtenka maždaug 10 litrų pagal kompiuterio parodymus (su dujomis apie 40% mažiau), o mieste jaučiasi daugiau - 15-16 litrų 100 kilometrų. Kuro sąnaudos šiek tiek „pjauna“ - apie 10 litrų mieste, bet iš Vilniaus į Klaipėdą galima nuvažiuoti su 20 litrų, viską lemia didelė automobilio masė.
Bendros rekomendacijos
„Chrysler Voyager“ - vienas talpiausių lengvųjų automobilių antrinėje rinkoje. Tai geras darbinis arklys, puikiai tinkantis tiek šeimai, tiek statyboms, tiek kelionėms. Tai patikimas automobilis, tačiau remontuoti tenka vis dažniau, nes mašina jau metuose. Prieš ilgesnes keliones, ypač į kitas šalis, reikėtų nuvaryti jį meistrams. Nerekomenduojama važinėti bekelėmis, nes žemas klirensas lemia, kad automobilis greitai įsirausia į minkštą gruntą, o iškasti ir ištempti beveik dviejų tonų mašiną nėra lengva. Dinamika yra gera, bet tai ne lenktyninis bolidas. Visiškai patenkinti šiuo automobiliu, ypač jei ieškoma erdvios ir universalios transporto priemonės.