Burnos Opelės ir Vėžys: Išsami Informacija

Burnos vėžys, dar vadinamas oraliniu arba burnos ertmės vėžiu, yra piktybinis susirgimas, galintis išsivystyti bet kurioje burnos ertmės vietoje: ant lūpų, dantenų, liežuvio, vidinio žandų paviršiaus, gomurio, burnos dugne ar seilių liaukose. Ši liga kyla, kai audinių ląstelių genetinėje medžiagoje įvyksta pokyčiai, skatinantys netaisyklingą ląstelių dalijimąsi ir augimą.

Ankstyvas Simptomų Atpažinimas

Burnos vėžį dažnai pirmasis pastebi gydytojas odontologas įprastinio patikrinimo metu. Visgi svarbu, kad ir patys žmonės atliktų savikontrolę: bent kartą per mėnesį apžiūrėtų burną veidrodyje. Ankstyvas ligos nustatymas labai pagerina išgyvenamumo rodiklius. NVI duomenimis, Lietuvoje apie 75-80 proc. burnos vėžio atvejų nustatomi jau pažengusiose (trečios, ketvirtos) stadijose, o tai yra labai blogas rezultatas. Žmonės kreipiasi per vėlai, neateina gydytis laiku. Užleistų stadijų burnos vėžio gydymas yra labai sudėtingas tiek gydytojams, tiek pačiam žmogui.

Pagrindiniai įspėjamieji požymiai:

• Ilgai negyjanti opa ar žaizdelė (neužgyja per 3 savaites) burnoje ar ant lūpos - tai būdingiausias burnos vėžio požymis.
• Skausmingos ar kraujuojančios raudonos (eritroplakija) ar baltos (leukoplakija) dėmės ant dantenų, liežuvio, tonzilių ar burnos gleivinės. Tai dar ne vėžys, tačiau negydomos dėmelės gali supiktybėti.
• Gumbeliai ant lūpų, burnoje ar kakle (padidėję limfmazgiai). Vieno ar kelių pažandžių ar kaklo limfmazgių patinimas yra dažnas burnos ir burninės ryklės dalies vėžio simptomas.
• Nuolatinis gerklės perštėjimas arba jausmas, tarsi kažkas įstrigo gerklėje.
• Balso pasikeitimas, užkimimas, sutrikusi kalba, burnos ar liežuvio tirpimas.
• Pasunkėjęs kramtymas, rijimas ar sutrikę apatinio žandikaulio judesiai. Ryjant gali atsirasti skausmas ar deginimas, arba maistas gali tarsi prilipti prie gerklės.
• Ilgą laiką gerai tikusių dantų protezų netvirtas laikymasis, paslankūs, skaudami dantys.
• Ausies ir (ar) žandikaulio skausmas.
• Nemalonus burnos kvapas.
• Apetito stoka ir staigus svorio kritimas. Paprastai svoris pradeda kristi, kai vėžys jau gerokai pažengęs.
• Lėtinis nuovargis.

Svarbu: daugelį šių simptomų gali sukelti ir neonkologinės ligos, tačiau jei jie neišnyksta per 6 savaites, būtina kreiptis į specialistą - šeimos gydytoją, gydytoją otorinolaringologą arba veido ir žandikaulių chirurgą.

Rizikos Veiksniai

Riziką susirgti burnos vėžiu didina specifiniai įpročiai ir aplinkos veiksniai. NVI dirbanti gydytoja odontologė ortopedė Auristida Gerliakienė teigia, kad burnos ertmės infekcija labai veikia bendrą organizmo būklę ir lemia skrandžio, stemplės, kasos ir burnos ertmės vėžio atsiradimą. Taigi nepakankamas dėmesys burnos ertmės higienai yra akivaizdžiai grėsmingas.

Burnos Vėžio Diagnozavimas ir Stadijos

Burnos vėžį galima įtarti jau apžiūros metu, tačiau diagnozės pagrindimui reikalinga atlikti pakitusių audinių biopsiją, medžiaga siunčiama histologiniam ištyrimui. Patvirtinus vėžio diagnozę, atliekami radiologiniai tyrimai, padėsiantys aiškiai įvardinti onkologinio proceso išplitimą ir nustatyti ligos stadiją.

Diagnostikos metodai:

• Burnos ertmės apžiūra: gydytojas odontologas ar otorinolaringologas apžiūri visą burnos ertmę, čiuopia pirštais, gilesniems audiniams apžiūrėti naudojamas endoskopas.
• Biopsija: navikinio audinio tyrimas mikroskopu.
• Vaizdiniai tyrimai: ultragarsas, rentgenas, kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) burnos ir kaklo sritims, siekiant nustatyti naviko dydį ir išplitimą.
• Krūtinės ląstos ir pilvo organų tyrimai: dėl galimo ligos išplitimo į tolimus organus.
• Kraujo tyrimas.
• Scintigrafija.

Vėžio stadijos:

Nustačius stadiją, gydytojai gali geriau informuoti apie paciento galimą vėžio gydymą. Burnos vėžys turi penkias stadijas, prasidedančias nuo nulio ir progresuojančios iki keturių:

• 0 stadija (karcinoma in situ): žemiausias skalės taškas, vėžys yra tik paviršiniame audinyje.
• I stadija: itin ankstyvos vėžio stadijos, navikas yra mažas.
• II stadija: navikas yra didesnis nei 2 centimetrai, bet ne didesnis kaip 4 cm.
• III stadija: navikas didesnis nei 4 cm arba išplitęs į vieną netoliese esantį limfmazgį.
• IV stadija: pažangiausia burnos vėžio stadija. Jis gali būti bet kokio dydžio, bet jau išplitęs į aplinkinius audinius, įskaitant žandikaulį ar kitas burnos ertmės dalis, arba į tolimus organus, pavyzdžiui, plaučius ir kepenis.

Vėžys gali vėl atsirasti tame pačiame kūno regione, kuriame jis pirmą kartą pasirodė (regioninis pasikartojimas), limfmazgiuose (regioninis atkrytis) arba kitoje kūno dalyje (tolimas pasikartojimas).

Gydymo Eiga ir Metodai

Gydymo planas sudaromas individualiai, atsižvelgiant į naviko dydį ir išplitimą (ligos stadiją), vėžio lokalizaciją, bendrą paciento būklę ir jo poreikius. Galutinis gydymo sprendimas aptariamas ir priimamas gydytojų specialistų komandos susirinkime. Gydymo trukmė gali trukti nuo trijų iki šešių mėnesių, priklausomai nuo ligos sunkumo.

Pagrindiniai gydymo metodai:

• Chirurginis gydymas (operacija): naviko ir pažeistų audinių pašalinimas. Diagnozavus burnos vėžį anksti, dažniausiai siūlomas chirurginis gydymas. Esant nedideliems navikams, operacija gali sukelti nedidelę aplinkinių sveikų audinių traumą, o pooperacinis sveikimo laikotarpis būna trumpas, išsaugoma gera gyvenimo kokybė. Esant aukštesnės stadijos navikams, operacinis gydymas gali sukelti nemažai iššūkių: operacijos apimtys didėja, reikia šalinti sritinius kaklo limfmazgius, o burnos audinių pooperaciniai defektai plastikuojami kitų kūno sričių perkeliamais audiniais.
• Radioterapija (spindulynis gydymas): didelės energijos spindulių naudojimas navikui naikinti.
• Chemoterapija: medikamentinis vėžinių ląstelių slopinimas. Kartais reikalinga kartu su spinduline terapija, kai liga yra pažengusi. Esant labiau pažengusiems vėžiams, kurie išplito į tolimas vietas, dažniausiai taikoma chemoterapija, cetuksimabas arba abu. Imunoterapija kartu su chemoterapija gali būti dar viena galimybė.
• Kombinuotas gydymas: neretai pacientams reikalingas kelių gydymo metodų derinys.

Po ilgo ir sunkaus gydymo gali išlikti sutrikusios kramtymo ir rijimo funkcijos, dėl ko mitybos užtikrinimui gali prireikti suformuoti maitinimosi vamzdelį per priekinę pilvo sieną į skrandį. Kai kuriems pacientams kvėpavimo funkcijos užtikrinimui tenka įstatyti vamzdelį per kaklo priekinę apatinę dalį į trachėją. Nemaža dalis sergančiųjų kenčia skausmus burnos, kaklo srityse, skausmo malšinimui vartojami medikamentai neigiamai veikia skrandžio gleivinę, o narkotiniai analgetikai sukelia bendrą silpnumą, mieguistumą.

Burnos Mukozitas - Vėžio Gydymo Komplikacija

Gydant vėžį, ypač chemoterapijos ir spindulinės terapijos metu, dažnai pasireiškia mukozitas - burnos gleivinės uždegimas ir išopėjimas. Tai viena skausmingiausių chemoterapijos ir spindulinio gydymo komplikacijų. Jis yra ūmi uždegiminė ir opinė gleivinės komplikacija, kuri dažniausiai pasireiškia vėžio gydymo metu. Tai vienas reikšmingiausių vėžio gydymo šalutinių poveikių. Gleivinės uždegimas pasireiškia, kai vėžio gydymo metu suardomos epitelio ląstelės, dengiančios virškinamąjį traktą (nuo burnos iki išangės), todėl gleivinės audinys tampa lengvu taikiniu išopėjimui ir infekcijai. Vidinė burnos dalis yra viena jautriausių kūno vietų, kuri tampa ypač pažeidžiama chemoterapijos ir spinduliuotės metu, todėl mukozitas dažniausiai pasireiškia būtent burnos ertmėje.

Burnos gleivinę sudaro epitelio ląstelės, kurios atsinaujina kas 7-14 dienų. Chemoterapija ir spindulinė terapija jas lengvai pažeidžia, todėl ląstelėms tampa sudėtinga taip sparčiai atsinaujinti. Burnos gleivinė plonėja ir gali atsirasti išopėjimas, dėl kurio patogenai patenka į organizmą. Pagrindinis mukozito požymis yra stiprus skausmas, dažniausiai susijęs su opiniais pažeidimais. Jis taip pat gali sukelti rijimo sutrikimus ir apsunkinti gebėjimą kalbėti, valgyti. Burnos ertmės uždegimas gali būti lengvas (tik eritema) arba sunkus (išopėjimas, skausmas ir diskomfortas). Dėl skausmo ir negalėjimo valgyti kieto maisto mukozitas gali sukelti didelį psichologinį diskomfortą ir pabloginti gyvenimo kokybę vėžiu sergantiems pacientams. Dėl to gali būti pasitelkiamas nazogastrinis vamzdelis arba parenterinė mityba.

Burnos mukozito požymiai:

• Paraudusi, blizganti arba patinusi burna ir dantenos.
• Kraujas burnoje.
• Opos burnoje, dantenose ar liežuvyje.
• Burnos ar gerklės skausmas.
• Sunkumas ryjant maistą arba kalbant.
• Sausumo pojūtis, lengvas deginimas ar skausmas valgant.
• Burnoje arba ant liežuvio atsiradusios minkštos, balkšvos dėmės arba pūliai.
• Gausesnės arba tirštesnės seilės burnoje.

Ekstremalus šios būklės atvejis vadinamas susiliejančiu mukozitu. Blogiausiu atveju visas paciento burnos ir liežuvio paviršius gali būti padengtas baltomis gleivėmis, kurių storis gali siekti iki milimetro. Dėl gleivių, seilių pertekliaus ir skausmo gali tapti sudėtinga arba net neįmanoma valgyti.

Kam pasireiškia mukozitas?

Dauguma burnos vėžiu sergančių pacientų, kuriems kartu taikoma chemoterapija ir radioterapija, patiria bent lengvo laipsnio gleivinės uždegimą. Apskaičiuota, kad maždaug 40 % žmonių, kuriems taikoma chemoterapija, išsivystys tam tikro laipsnio mukozitas. Pacientams, kuriems prieš kraujodaros kamieninių ląstelių transplantaciją (kaulų čiulpų transplantacija) buvo atlikta labai didelė chemoterapija, mukozitas pasireiškia 80 % pacientų. Iki 97 % žmonių, kuriems taikoma radioterapija dėl galvos ir kaklo vėžio, išsivysto tam tikra mukozito forma. Iki 90 % mažamečių onkologinių pacientų gali patirti vėžio gydymo sukeltas burnos ertmės komplikacijas.

Veiksniai, galintys padidinti mukozito atsiradimo tikimybę arba pabloginti jo būklę:

• Prasta burnos ar dantų sveikata.
• Rūkymas arba tabako kramtymas ir alkoholio vartojimas.
• Lytis (moterys serga dažniau nei vyrai).
• Dehidratacija.
• Mažas kūno masės indeksas.
• Anksčiau taikytas vėžio gydymas.
• Anksčiau turėtas gastritas.
• Inkstų ligos, diabetas arba ŽIV/AIDS.
• Lėtinis dirginimas dėl netinkamai prigludusių protezų.
• Piktybiniai hematologiniai navikai.
• Sumažėjęs seilių išsiskyrimas prieš gydymą ir jo metu.
• Metotreksato vartojimas lėtinės „transplanto prieš šeimininką“ ligos profilaktikai.
• Virusinės ir grybelinės burnos gleivinės infekcijos.
• Jaunesnis amžius (dėl greitesnės bazinių ląstelių kaitos), nors jaunesnio amžiaus grupėje burnos gleivinės uždegimas taip pat gyja greičiau.

Mukozito pasekmės:

Svarbu, kad vėžiu sergantys pacientai stebėtų, ar neatsiranda gleivinės uždegimo požymių, kuriuos diagnozavus reikėtų kuo greičiau gydyti. Gleivinės uždegimo pasekmės gali būti lengvos, reikalaujančios nedidelės intervencijos, tačiau jos taip pat būna sunkios, pvz., hipovolemija, elektrolitų anomalijos ir netinkama mityba, ir netgi baigtis mirtimi.

Burnos gleivinės uždegimas gali:

• Sukelti skausmą.
• Apriboti medžiagų vartojimą per burną.
• Nulemti gydymo nutraukimą.
• Didinti antibiotikų ir narkotinių medžiagų vartojimą.
• Pailginti hospitalizacijos trukmę.
• Padidinti bendras gydymo išlaidas.

Pacientams, sergantiems burnos gleivinės uždegimu ir neutropenija (tam tikros rūšies baltųjų kraujo kūnelių trūkumas), santykinė septicemijos rizika yra daugiau nei 4 kartus didesnė nei pacientams, sergantiems tik neutropenija. Gleivinės uždegimą dar labiau apsunkina pykinimas ir vėmimas, kuris dažnai pasireiškia gydymo metu.

Burnos mukozito būklės įvertinimas ir priežiūra:

Burnos gleivinės uždegimas paprastai diagnozuojamas nurodant simptomus ir atliekant fizinį patikrinimą. Diagnozė pagrįsta burnos ertmės pakitimų išvaizda, vieta, burnos pažeidimų atsiradimo laiku ir tam tikrų su mukozitu susijusių požymių nustatymu. Sveikatos priežiūros specialistai naudoja klasifikavimo sistemą, pvz., Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) toksiškumo per burną skalę, kad galėtų įvertinti mukozito požymių rimtumą.

Prevencija ir priežiūra:

• Reguliari burnos higiena: švelnus šepetėlis, druskos/sodos tirpalai. Burnos higienistas nuvalys susikaupusias ant dantų apnašas ir konkrementus, patars, kaip tinkamai valyti dantis namuose.
• Burnos krioterapija: ledo gabaliukų laikymas burnoje chemoterapijos metu.
• Specializuotos priemonės: pvz., hialurono rūgšties geliai, padengiantys pažeistą vietą.
• Skausmo malšinimas: vietiniai analgetikai arba morfinas sunkiais atvejais.
• Tinkama mityba: labai svarbu palaikyti tinkamą mitybą. Sumažinus suvartojamų kalorijų kiekį, gali sumažėti svoris, raumenų masė ir atsirasti kitų komplikacijų, įskaitant imuniteto susilpnėjimą ir ilgesnį gijimo laiką po gydymo.

Burnos Vėžio Prevencija

Nors patikimų būdų, kurie padėtų visiškai apsisaugoti nuo burnos ir burninės ryklės dalies vėžio, mokslas dar negali pasiūlyti, tačiau kai kurie rizikos veiksniai priklauso nuo paties žmogaus.

• Mesti rūkyti: svarbiausias dalykas, kurį turėtų padaryti kiekvienas rūkantis žmogus. Net ir ilgamečiai rūkoriai, atsisakę tabako, gali gerokai sumažinti burnos vėžio riziką.
• Nepiktnaudžiauti alkoholiu.
• Sveikai maitintis: gausiau vartoti vaisių ir daržovių - pagrindinio antioksidantų šaltinio.
• Reguliari burnos higiena ir dantų priežiūra: kas pusė metų vykdomos gydytojo odontologo apžiūros bei gydymas užkerta kelią ne tik ėduonies, dantenų bei periodonto ligų išsivystymui, bet ir burnos vėžiui.
• Atsakingas lytinių partnerių pasirinkimas: siekiant apsisaugoti nuo lytiniu (ir oraliniu) keliu plintančio žmogaus papilomos viruso. Tikimasi ateityje, dėl vaikų vakcinacijos labiausiai paplitusių formų Žmogaus papilomos viruso vakcina, sumažinti gimdos kaklelio ir burnos vėžiu sergančiųjų skaičių.
• Ilgalaikis stebėjimas ir savalaikis ikivėžinių burnos gleivinių ligų gydymas: leukoplakija, plokščioji kerpligė.
• Vengti ilgalaikio saulės spindulių poveikio.
• Periodiškai lankytis pas gydytoją odontologą reikėtų darbo aplinkoje susiduriantiems su kenksmingais rizikos faktoriais.

Iššūkiai ir Perspektyvos

Viena didžiausių problemų yra tai, kad burnos vėžys didžiajai daliai pacientų diagnozuojamas jau pažengusioje ligos stadijoje, o tai lemia ilgesnį ir sunkesnį gydymą, prastesnę gyvenimo kokybę ir didesnę pasikartojimo riziką. Nors diagnozuoti burnos vėžį ankstyvoje stadijoje yra paprasta ir pigu, dauguma ligonių kreipiasi jau su pažengusia naviko stadija.

Tačiau kaip vieną teigiamų ligos aspektų galima nuspėti mažiau agresyvią ligos eigą jaunesnio amžiaus nerūkantiems ir alkoholį saikingai vartojantiems pacientams, kurių liga siejama su Žmogaus papilomos virusu. Jiems liga dažniau diagnozuojama ankstyvose stadijose, liga geriau pasiduoda gydymui ir mažesnė tikimybė jai atsinaujinti. Nuo 2025 m. sausio 1 d. Mucosamin (vaistas nuo mukozito) bus kompensuojamas Lietuvoje.

tags: #biurnos #opeles #sergant #veziu