Simona Bachšijan, „Baltic Petroleum“ komercijos direktorė, gyvenimo išbandymus priėmė su šypsena ir ryžtu. Nepaisant to, kad yra atsakinga už daugiau nei trisdešimt degalinių veiklą ir kelių šimtų darbuotojų atlyginimus, ji puikiai žino, kaip įsipilti degalų ir kiek kainuoja duona bei pienas.
Išgyvenimo pamokos Armėnijos blokados metu
Simonos, lietuvės ir armėno dukters, gyvenimo istorija kupina iššūkių. Jos pasakojimas apie badą 1991-1993 metais Armėnijos blokados metu skamba neįtikėtinai. „Informacija apie 1991-1993 metais vykusią Armėnijos blokadą neišeidavo už šalies sienų, todėl daug kam tai šiandien skamba mistiškai. Nenoriu nieko graudinti, bet mūsų jaunai šeimai sekėsi sunkiai - racionas nebuvo prabangus“, - ironiškai šypteli moteris, prisimindama, kaip ilgai stovėdavo eilėje, kad gautų 250 gramų duonos.
Tokiomis sąlygomis Simonai teko auginti ir dukrą Anną. Ji išmoko, kaip pasinaudoti trumpai atsirandančiu vandeniu Jerevano daugiabutyje, pagaminti valgį per kelias valandas, kol yra elektra, ir išlaikyti jį šiltą. Simona sako, kad tokių sunkių fizinių ir psichologinių išbandymų nelinkėtų niekam.
Nauja pradžia Mažeikiuose ir Lietuvoje
Po tėvo, buvusio Armėnijos rankinio rinktinės vyriausiojo trenerio, mirties ir maro Simona su mama ir jaunesniuoju broliu galutinai nusprendė išvykti į Lietuvą. Mažeikiuose gyvenanti močiutė priėmė keturis parvykėlius į savo vieno kambario butą. „Tris mėnesius kasdien valgiau varškę ir grietinę dideliais kiekiais - taip buvau to ištroškusi“, - juokiasi Simona.
Nors jos vyras į Lietuvą neatvyko, Simona atsisako aiškinti skyrybų priežastis net dukrai. Šiandien jos kompiuterio užsklandoje puikuojasi nuostabaus grožio paauglė, Anna, kurioje armėniškas kraujas aiškiai ima viršų prieš lietuvišką.
Karjeros kelias: nuo stalo teniso iki „Baltic Petroleum“
Atvykusi į Lietuvą, Simona dirbo keliuose darbuose: treniravo vaikus stalo tenisą (pati buvo Sovietų Sąjungos meistrė), rado darbo vaikų darželyje. Greitai išmokusi lietuvių kalbą, įstojo į Kauno kūno kultūros akademiją, o siekdama sutaupyti laiko ir turėti daugiau galimybių, studijavo ir buhalterinę apskaitą Kauno kolegijoje, egzaminams ruošdamasi vonioje.
Vienas iš įsimintinų epizodų - kai dėl įvesto mokesčio už mokslą Simonai trūko keturių šimtų litų. Ji iškepė du tūkstančius plikytų pyragaičių ir pardavė juos šalia esančioje parduotuvėje, taip surinkdama trūkstamą sumą. Garsas apie skaniuosius Bachšijan pyragaičius pasklido toli, ir Simona kartais kepdavo juos be jokio atlygio.
Prieš trejetą metų Simona svarstė įleisti šaknis Amerikoje, tačiau sulaukė kvietimo dirbti „Baltic Petroleum“ kompanijoje. Ji sutiko su sąlyga, kad turės galimybę augti kaip specialistė. Simona pradėjo nuo buhalterės pareigų, po metų tapo finansininko pavaduotoja, o vėliau jai buvo pasiūlyta tapti komercijos direktore. Šiandien ji žino visus įmonės veiksmus ir gali dirbti bet kurioje sferoje, nebent „benzino kolonėlės negalėtų pataisyti“.
Požiūris į gyvenimą ir vertybės
Simona, nors ir gyvena Lietuvoje, prisimena tėvo žodžius apie tai, kad Lietuvoje viskas „rūgštu“ - obuoliai, pomidorai, ir žmonės nėra šilti. Jai trūksta saulės pritvinkusių vaisių ir daržovių, gaivių žalumynų iš kalnų. Vis dėlto, ji didžiuojasi nemažu būriu draugų ir pažįstamų lietuvių. Simona vertina galimybę dalyvauti renginiuose kaip verslo atstovė, o ne kaip turtingo verslininko žmona, tai laiko savo asmenine pergale.
Nuo pat mažens Simonai buvo prieinamos ne tik prabangos prekės, bet ir žinios apie brangakmenius. Tačiau pinigai jai nėra svarbiausia. Ji niekada negyveno skolon ir visada gyvena pagal savo pajamas. Ji tiki, kad jaunystė yra geriausia puošmena, o pati yra ištikima parduotuvės „Gloria“ klientė.
Didžiausia Simonos svajonė - kada nors pati kurti ir siūti batus, nors šiandien tai atrodo kaip svaičiojimai. Ji jaučiasi atsakinga už savo dukrą ir yra konservatyvi santykių klausimais, nemėgsta gyventi po vienu stogu su mylimuoju prieš santuoką.
Simona tvirtai žino viena: niekada neatsisakys tėvo pavardės. Ji jaučia, kad daug gyvenime nuveikė: augina dukrą, turi būstą, pasodino ne vieną medį. Ji jaučiasi laiminga ir įsitikinusi, kad jos laimė dar priešakyje. Lankydamasi Jeruzalėje, prie Raudų sienos, ji Dievo paprašė tik vieno - sveikatos.