Ekonominė realybė yra labai paprasta: jau kelioliką metų vyksta labai stiprūs pokyčiai informacijos rinkose. Masinis piratavimas - tai tiesiog tų pokyčių simptomas. Tokių atvejų žmonijos istorijoje buvo daug, pavyzdžiui, informacijos rinkoje prieš šimtus metų, atsiradus spaudai. Tuomet ėmė griūti knygomis prekiavusių vienuolynų pelnai, viskas virto knygų deginimais, eretikų bei leidėjų persekiojimu. Nors būdavo dangstomasi moralumu ir tikėjimu, senoji industrija žlugo, nes knygų tiražavimas spaudos staklėmis atpigino leidybą šimtus kartų. Dabar vyksta kažkas panašaus: žmonės užverčiami nesąmoningais kliedesiais apie vagiamus milijardus, bandymais kriminalizuoti pusę visuomenės, ir netgi pasakojimais, kad kova su piratavimu reikalinga pedofilams ir teroristams pažaboti (JAV ir Kanadoje jau iki to priėjo). Viską lemia pinigai ir ekonomikos dėsniai, o ne moralė.
Konkurencija ir savikainos kritimas: bulvių auginimo pavyzdys
Įsivaizduokime, kad bulvės yra labai brangus ir egzotiškas dalykas. Jos neseniai atvežtos iš Pietų Amerikos, sėjamos sėklomis, du metus auginamos, o jau išaugintos mažos bulvytės parduodamos po 200 litų už kilogramą. Lietuviai jas perka Kalėdoms, per kurias verda nacionalinius cepelinus. Tarkime, taip brangiai auginamų ir parduodamų bulvių kilogramo savikaina yra 100 litų, o marža, užmetama ant savikainos parduodant, yra 100 procentų. Verslininkai kiekvienais metais parduoda apie 10 tūkstančių tonų bulvių, tai reiškia 10 milijonų kilogramų, ir gauna 1 milijardą pelno kasmet. Verslas vystosi ir investuoja, kasmet statomi vis nauji ir didesni šiltnamiai.
Per keliasdešimt metų atsitinka natūralus dalykas: vienas-kitas kaimietis, nusipirkęs bulvių sėklų, jas pabando auginti pats. Iš pradžių sekasi sunkiai, tačiau galų gale kažkas pastebi, kad bulves galima sodinti tais pačiais šakniagumbiais ir tada jos spėja užaugti per vasarą - be jokių sėklų ir šiltnamių. Po kiek laiko minios ūkininkų ir daržininkų užverčia turgelius bulvėmis, kurių savikaina tėra keli šimtai litų už toną. Kiekvienas norintis gali nusipirkti maišą bulvių už 50 litų, dar ir duodamas ūkininkui uždirbti. Kainos nukrenta 100-200 kartų, bulvės tampa prieinamos kasdien. Ekonominis faktorius yra neatremiamas: jei gali gauti bulvių 100 kartų pigiau, žmonės tas pigesnes bulves pirks ir augins.
Verslo prisitaikymas prie pasikeitusios rinkos
Bulvių šiltnamių industrija, anksčiau sukaupusi didelius pinigus ir politinius ryšius, ima stumti ribojimus ūkininkams, pasakodama, kad šie griauna bulvių auginimo verslą. Bulvių auginimas iš šakniagumbių prilyginamas neteisėtam piratavimui ir vagystei. Spaudoje rašomi straipsniai apie bulvių piratų žalą, baudžiamos bulves ant palangių auginusios poniutės, sodinami į kalėjimą daržuose bulves auginę kaimiečiai, kartu paskelbiant ir apie tai, kad jie su bulvėmis augino narkotikus. Bulvių šiltnamių industrija bando kovoti, tačiau technologijos nesustabdysi. Visi žino, kad bulves galima auginti nauju būdu, kur savikaina 100 kartų mažesnė, ir kad kilogramas bulvių yra vertas 1-2 litų, o ne 100-200.
Rezultatas - kažkiek metų bulvės auginamos paslapčia, nelegaliai, žmonės baudžiami, tačiau šiltnamių industrijos pelnai mažėja, o pati industrija po truputį bando didinti savo maržas per savikainų mažinimą - pereidama prie naujų, žemos savikainos bulvių auginimo būdų. Nors nedidelė konkurencija daro savo, ilgainiui atkakliausi šiltnamių industrijos atstovai žlunga, o tie, kas prisitaiko - išlieka. Šis pavyzdys iliustruoja pokyčius, vykstančius, kai staigiai ir smarkiai keičiasi prekės savikaina. Visi šie pokyčiai atsiranda dėl konkurencijos: jei pelnas yra labai didelis, ten lenda minios konkurentų, kurie viską daro pigiau, pasiimdami mažesnę pelno dalį.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis, paaiškintas per vieną minutę: nuo apibrėžimo iki pavyzdžių
Pardavimo kaina visada susideda iš dviejų sąlyginių dalių: viena dalis tiesiog padengia išlaidas, o kita - tai pelnas. Pavyzdyje su bulvėmis, jos buvo parduodamos su 100 procentų pelnu. Kai bulvių savikaina nukrito 100 kartų, pelno marža gavosi 100 kartų didesnė - tai 10000 procentų. Tai absoliučiai nesaikingas pelno dydis, kuris konkurentus pritraukia taip smarkiai, kad jokia industrija čia negali atsilaikyti. Perteklius sukauptų pinigų dingsta, konkurencija daro savo, o bulvių šiltnamių industrijos gigantai arba žlunga, arba 100 kartų sumažina savo maržą. Tačiau akivaizdu, kad dirbdama po senovei, ta industrija maržos tiek sumažinti negali, todėl pasmerkiama žlugimui.
Kaučiuko gamybos transformacija: nuo natūralaus iki sintetinio
Maždaug XIX a. pabaigoje, kai staigiai pakilo gumos poreikis, neįtikėtinai išaugo kaučiuko gamybos pelningumas. Kaučiukas tais laikais buvo gaunamas iš Brazilijoje ir Peru augančių medžių - hevėjų, kurių sultys (lateksas), džiūdamos virsdavo į gumos žaliavą. Hevėjos medžių auginimas tapo svarbiausiu šių šalių verslu maždaug tarp 1879 ir 1912 metų, Belle Époque metu. Kaučiuko paklausa ir investicijos į hevėjas augo velniškai sparčiai. Konkurencija didėjo, Didžioji Britanija taip pat įsijungė į žaidimą, o hevėjos sakų perdirbimas ir importas tapo milžinišku verslu, iš kurio tarpo įvairios Europos ir JAV kompanijos.
Tačiau jau apie 1920 metus kaučiuko kainos krito maždaug 10 kartų. Priežastys - staigiai sumažėjusi paklausa dėl susitraukusios karo pramonės, o taip pat Rusijoje prasidėjusi sintetinio kaučiuko gamyba. Reaguodamos į kainų kritimą, kaučiuko firmos Didžiojoje Britanijoje susikūrė kartelį, užsiėmusį lobizmu ir reikalavusį reguliuoti gumos eksportą. Nepaisant to, jau apie 1930 metus, kai sintetinis kaučiukas masiškai pradėtas gaminti Rusijoje ir JAV (kuriai priklausė 75 procentai pasaulio gumos suvartojimo), o paskui ir Vokietijoje, kai Olandija ir Prancūzija išplėtė savo plantacijas kolonijose, įstatyminiai kainų reguliavimai ėmė vėl braškėti.
Sintetinis kaučiukas pradžioje buvo net gerokai brangesnis už natūralų, tačiau užkeltos natūralaus kaučiuko kainos sintetinį kaučiuką padarė atsiperkančiu, sukūrė jo rinkas ir leido sintetikos gamintojams sustiprėti. Prasidėjus nevaldomam kainų kritimui, natūralaus kaučiuko gamintojai savikainų nesugebėjo susimažinti, todėl neįstengdavo gauti pelnų ir bankrutuodavo. Po kiek laiko, kai reguliavimai baigėsi ir rinkos persitvarkė, natūralaus kaučiuko gamyba stabilizavosi. Dabar apie 40 procentų pasaulio gumos yra gaminama iš natūralių žaliavų - to paties hevėjų latekso. Sintetinį kaučiuką gaminusi DuPont tapo superkompanija, o tų firmų, kas prieš ją dėl to kovojo, jau niekas ir neprisimena.
IT sektoriaus dinamika ir Mūro dėsnis
Kompiuterių gamintojai - žymiai įdomesnis atvejis. Čia įmonių žlugimai ir dingimai vyksta jau kelis dešimtmečius ir be perstojo. Kiekvienais metais bankrutuoja ar būna nuperkamas koks nors gamintojas, dar neseniai buvęs tikru simboliu. Jau ima užmarštin eiti Compaq, kuriuos suėdė Hewlett-Packard, jau beveik niekas neatsimena Digital (aka DEC), kuriuos kadaise suėdė tas pats Compaq, o dabar jau ir patys HP riša su kompiuterių gamyba, nes tai pernelyg skausminga veiklos sritis. Kokiais 10 metų anksčiau panašų sprendimą padarė IBM, pasilikę sau tik specifines verslo sistemas. Daugumai jau nieko nesako tokie pavadinimai, kaip Cray Research, MITS, Amiga, SGI, Wang, Zenith, Osborne, Commodore, Cromemco, Intelligent Systems, NeXT, Apollo Computer, Zilog, Tandem, Sperry-Rand ar Data General. Netgi Atari kažkur nunyko, Texas Instruments teužsiima specifinėmis nišomis, o kadaise legendine tapusi NEC irgi nenori kapstytis asmeninių kompiuterių rinkose. Senų laikų supergigantas Unisys dabar tapo bankrutuojančia dusena, per metus duodančia kelis milijardus nuostolių ir vos kelis šimtus milijonų pajamų. Visi čia paminėti pavadinimai - tai ne kokios nereikšmingos firmelės, o kadaise buvę atskirų segmentų lyderiai.
Kainų kritimas IT pasaulyje yra toks spartus, kad įmonės jau seniai negalvoja apie tai, kaip reguliuoti savo kainas ar maržas, nes tai tiesiog beprasmiška. Vienintelis dalykas, apie kurį galvojama - tai kaip už tą pačią kainą kas pusmetį pasiūlyti pirkėjams keliasdešimčia procentų daugiau to paties produkto. Nesvarbu, ar tai būtų atmintis, ar skaičiavimų greitis, ar megahercai, ar dar kažkas. IT sektoriuje jau dešimtis metų niekas negalvoja apie pelno mažėjimą, nes visi žino Mūro dėsnį (Moore’s law): už tą pačią kainą gaunamas našumas didėja dvigubai kas pusantrų metų. Visai padorus 1982 metų kompiuteris turėdavo kokių 2-4MHz procesorių, nuo 16kB iki 1MB operacinės atminties, 1-10MB disko. Dabar procesoriai dirba maždaug 3GHz dažniu, turi bent po 1 GB operacinės atminties ir jau įprasta - ir 1TB disko. Tai yra 1000 kartų daugiau dažnio, apie 10000 kartų daugiau operacinės atminties ir apie 100000 kartų daugiau diskinės vietos. Negana to, procesoriai jau eina ne po vieną, o po 2 ar 4 branduolius, bitų skaičius nuo kadais įprastų 8 pakilo iki 64, atsirado konvejerinės architektūros, visur prikišta grafinių koprocesorių ir pan., o kompiuterių kaina - tegul ir lėtai, bet sumažėjo kelis kartus. Tokius skirtumus net sunku palyginti.
Toksai kainų kritimas reiškia, kad arba tu kas pusmetį klientui pasiūlai trečdaliu daugiau, arba lieki už borto. Dauguma ilgai neišsilaiko ir lieka už borto. Ir netgi ne gamintojai, o tiekėjai - pakanka, kad kokia nors detalė sandėlyje užsigulėtų kelis mėnesius - štai ir prarasta keliasdešimt procentų vertės. Tai primena greitai gendančių produktų rinką, tačiau su vienu skirtumu: produktai genda, bet stabilių pirkimų pas daugumą nėra ir nomenklatūra nuolat kinta. IT konkurencija yra tokia zoologiškai žiauri, kad kituose sektoriuose dirbančios kompanijos dažniausiai net miglotai neįstengia to įsivaizduoti. Bet nepaisant fantastiško ir nuolatinio kainų kritimo ir norma tapusių bankrotų, randasi vis naujos firmos, o progresas net negalvoja lėtėti.
Nailono revoliucija ir verslo prisitaikymas
Kelis dešimtmečius nailoninės kojinės nešė DuPont firmai labai gerus pelnus. Tūkstančiai sėkmingų įmonių bankrutavo per vieną dieną, kai DuPont ėmė pardavinėti nailoną moteriškų kojinių firmoms. Tos, kurios sutiko pasirašyti sutartis, kad kojines megs vien iš DuPont žaliavų, liko rinkoje. Per vieną dieną parduotuvėse vietoje šilkinių kojinių pasirodė keletą kartų pigesnės, daug atsparesnės, gražesnės, elastingesnės, patogesnės ir lengviau suadomos nailoninės kojinės. Jos buvo visais atžvilgiais geresnės. Moteriškos nailoninės kojinės čia įdomios dėl to, kad tas pats procesas įvyko taip greitai, kad greičiau ir neįmanoma. Bet jo esmė - ta pati: savikainos krenta, kainos irgi krenta, todėl senos įmonės nesugeba dirbti, nes bando pardavinėti senomis kainomis, nemažindamos savikainų. Daugelis moteriškų kojinių firmų bandė protestuoti prieš nailoną, tačiau tai buvo beviltiška.