Baudžiamasis procesas yra sudėtingas teisinis mechanizmas, kurio pagrindinė paskirtis - užtikrinti teisingumą, nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir garantuoti žmogaus teises. Šiame procese persipina daugybė principų, tokių kaip greitumas, išsamumas ir nekaltumo prezumpcija, kurių pusiausvyros išlaikymas yra esminė ir svarbiausia užduotis visiems teisininkams, dirbantiems baudžiamojoje justicijoje.
Baudžiamojo proceso esminiai principai ir kalbos užtikrinimas
Teisė į suprantamą procesą ir kalbos barjero įveikimas
Vienas iš pamatinių baudžiamojo proceso principų yra užtikrinti, kad visi dalyviai tinkamai suprastų vykstantį procesą ir galėtų pasinaudoti savo teisėmis. Tai apima ir kalbos barjero įveikimą, reglamentuotą, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 8 straipsnyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo per įmanomai trumpiausią laiką nustatyti, ar baudžiamojo proceso dalyvis moka lietuvių kalbą. Nustačius, kad dalyviui būtina vertėjo paslauga, ji turi būti užtikrinta, kad asmuo tinkamai pasinaudotų savo teisėmis arba suprastų vykstantį baudžiamąjį procesą.
Lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams yra užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, taip pat kalbėti teisme savo gimtąja arba kita kalba, kurią jie moka. Gynėjas privalo su lietuvių kalbos nemokančiu įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar išteisintuoju baudžiamojo proceso metu bendrauti jiems suprantama kalba. Jeigu tai neįmanoma, turi būti užtikrintas jų bendravimo vertimas žodžiu.
Bylos dokumentai, kurie įteikiami įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar kitiems proceso dalyviams BPK nustatytais atvejais, turi būti raštu išversti į jų gimtąją arba kitą kalbą, kurią jie moka. Lietuvių kalbos nemokantys proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis, tokio asmens gynėjas ar nukentėjusysis, ar jo atstovas) turi teisę pateikti motyvuotą prašymą dėl kitų svarbių bylos dokumentų ar jų dalių vertimo raštu į jų gimtąją ar kitą mokamą kalbą. Toks prašymas tenkinamas, jei vertimas yra būtinas, kad įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar išteisintasis tinkamai pasinaudotų savo teise į gynybą, arba kad nukentėjusysis (ar jo atstovas) galėtų aktyviai dalyvauti procese. Šį prašymą ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas išnagrinėja ir išsprendžia motyvuotu nutarimu ar nutartimi ne vėliau kaip per penkias dienas nuo jo gavimo dienos.
Baudžiamojo proceso paskirtis ir vertybių pusiausvyra
Greitumas, išsamumas ir žmogaus teisių apsauga
Kaip teigia Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Povilanskas, baudžiamojo proceso paskirtis ir visų teisininkų, dirbančių baudžiamojoje justicijoje, esminė ir svarbiausia užduotis yra užtikrinti greitumo principą, išlaikant pusiausvyrą tarp skirtingų vertybių, tokių kaip greitumas, išsamumas ir žmogaus teisių užtikrinimas. Pažymėtina, kad proceso „greitumo“ sąskaita jokiu būdu negali nukentėti baudžiamojo proceso išsamumas ar juo labiau žmogaus, nepriklausomai nuo jo procesinės padėties, teisių apsauga.
Generalinio prokuroro pavaduotojas Saulius Verseckas pabrėžia, kad baudžiamojo proceso greitumo principas turi ne konkuruoti, o derėti su kitu svarbiu šio proceso principu - proceso kokybės užtikrinimu. Turime būti atidūs, kad greitas procesas, kurio metu tikimybė, jog bus padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, labai išauga, nelemtų nekokybiško proceso. Be kokybiško proceso negalėsime užtikrinti svarbiausios baudžiamojo proceso paskirties - nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi būti teisingai nubaustas ir niekas nekaltas neturi nukentėti.
Visi turime suprasti, kad „greitai“ ne visada reiškia „gerai“. Kiekvieną kartą vertinant, ar baudžiamasis procesas vyksta pakankamai greitai, būtina atsižvelgti į objektyvias priežastis, lemiančias jo trukmę. Pavyzdžiui, vieno proceso metu gali būti aiškinamasi vienos nusikalstamos veikos, kurią padarė vienas kaltininkas, aplinkybės, o kito proceso metu tiriamos aplinkybės dėl kelių dešimčių nusikalstamų veikų, kurias padarė dešimtys asmenų, priklausančių nusikalstamam susivienijimui. Akivaizdu, kad šių procesų trukmė laiko požiūriu bus skirtinga ir skirsis iš esmės. Atsakydamas į klausimą, kaip sekasi rasti „greito proceso“ ir kitų įstatymo saugomų vertybių užtikrinimo pusiausvyrą, M. Povilanskas pažymi, kad kol Lietuva šiais aspektais pralaimi bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme, tol pasigirti neturime kuo. Nors baudžiamojo proceso spartėjimo tendencijos yra gerėjančios, tai nereiškia, kad jau galima džiaugtis vis geresniais statistiniais rodikliais.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas, advokatas dr. Remigijus Merkevičius papildo, kad iš esmės visuose diskursuose - ir profesiniame, ir ekspertiniame, ir žmonių iš gatvės - proceso trukmė tradiciškai supriešinama su išsamumu ir visapusiškumu: jei norima ištirti išsamiai, tai nebus greitai. Teoriškai ši loginė konstrukcija yra teisinga, tačiau praktikoje lėtas ar ilgas procesas ipso facto negarantuoja jo kokybės. Dažniausiai šios dvi charakteristikos atliepia ir lydi viena kitą: jei procesas yra ilgas ir lėtas, tai dažniausiai jame tiesos yra mažiausiai. Ir priešingai, ypač teisminėje praktikoje yra gausu gerų pavyzdžių, kai sudėtingos ir didelės apimties bylos dėl teisėjų racionalumo, organizuotumo, pagarbos proceso dalyviams, atsižvelgimo į pagrįstus interesus ar poreikius yra išnagrinėjamos pavydėtinai greitai ir dažnai teisingai.
Ilgos baudžiamojo proceso trukmės priežastys ir pasekmės
Kritinis Lietuvos baudžiamojo proceso aspektas: trukmė
Baudžiamojo proceso trukmė (vadinamasis „greitumas“ teisinėje praktikoje vertinamas sunkiai) yra (tiksliau - vis dar tebėra) viena iš ryškių Lietuvos baudžiamojo proceso ydų. Lėtai ir ilgai vyksta tiek ikiteisminiai tyrimai, tiek bylų nagrinėjimas teisme. Baudžiamojo proceso trukmė yra žalinga visiems: tiek valstybei (procesas brangsta, mažina bendruomenės pasitikėjimą justicija ir t. t.), tiek žmogui (nesvarbu, ar jis įtariamasis (kaltinamasis), ar nukentėjusysis). Pabrėžiama, kad baudžiamojo proceso trukmė mažiausiai žalinga profesionaliesiems baudžiamojo proceso subjektams - ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir advokatams, neretai ilgas procesas jiems netgi naudingas.
Faktoriai, lemiantys proceso vilkinimą
Teisėjas M. Povilanskas išskiria, kad priežastys, lemiančios ilgesnius baudžiamojo proceso terminus, jau daug metų yra tos pačios: užtrunka specialių žinių reikalaujančių tyrimų ir ekspertizių atlikimas, vis dar pasitaikantis proceso dalyvių piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Paskutiniu metu prie ilgesnės baudžiamojo proceso trukmės prisideda ir žmogiškųjų išteklių stoka ikiteisminio tyrimo institucijose, prokuratūroje ir ypač teismuose. Jau dabar pasitaiko, kad bylų nagrinėjimas ar procesinių sprendimų paskelbimas atidedamas dėl žmogiškųjų išteklių stokos, o tai savaime daro neigiamą įtaką viso baudžiamojo proceso operatyvumui. Anot M. Povilansko, baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teismuose gali strigti, jeigu situacija nesikeis.
S. Verseckas pabrėžia, kad viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių baudžiamojo proceso trukmė ilgėja, - skirtingi proceso dalyvių tikslai. Įtariamasis, kaltinamasis ir jo gynyba dažniausiai yra suinteresuoti, kad procesas vyktų kaip galima ilgiau. Jų motyvas suprantamas - jeigu procesas tęsiasi labai ilgai, teismas dažniausiai tuo motyvu sušvelnina bausmę, t. y. skiria arba trumpesnę bausmę, arba parenka švelnesnę bausmės rūšį. Ikiteisminio tyrimo metu ilgas procesas gali būti netgi sąlyga nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Vienas iš populiariausių būdų užvilkinti baudžiamąjį procesą - piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, pavyzdžiui, nesustojant skųsti visus ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro, rečiau - ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus ir sprendimus. Praktikoje yra buvę atvejų, kai ikiteisminio tyrimo metu keletą mėnesių fiziškai nebuvo galimybių atlikti reikiamų ikiteisminių tyrimų veiksmų, nes vienas po kito buvo nagrinėjami įtariamųjų ir jų gynėjų prašymai ir skundai pačiais įvairiausiais klausimais. Paprastai didžioji dalis tokių prašymų ir skundų išnagrinėjus yra atmetami kaip nepagrįsti. Kitas būdas vilkinti ikiteisminį tyrimą - vieną po kitos kelti gynybos versijas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai turi jas tikrinti prieš tai jau paneigę ankstesnes. Dažnai naujos versijos keliamos ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisminio tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos nagrinėjimo metu. Labai gaila, kad Lietuvoje įtariamojo, kaltinamojo teisė „tylėti“ degradavo į teisę „meluoti“.
Taip pat negalima ignoruoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų indėlio į ilgą baudžiamąjį procesą. Dažnu atveju tai susiję su objektyviomis priežastimis - ilgai trunkančiais specialistų tyrimais, ekspertizėmis, teisinės pagalbos prašymų (Europos tyrimo orderių) vykdymu, procesinių dokumentų vertimų problemomis. Nors tai objektyvios priežastys, kartais, manau, situaciją gerokai pakeistų tiesiog novatoriškesnis požiūris į procesą - galbūt yra galimybė atsisakyti perteklinių ikiteisminio tyrimo veiksmų, gal yra kitų būdų ir veiksmų, leidžiančių greičiau gauti reikiamus ikiteisminio tyrimo duomenis. Opi problema yra ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų trūkumas, jų kompetencijos klausimai. Nėra norinčiųjų papildyti prokurorų gretas antplūdžio. Tad pareigūnų ir prokurorų stoka taip pat lemia ilgesnę ikiteisminių tyrimų trukmę. Vis dėlto viso to nepaisant prokuratūros strateginiu tikslu buvo ir toliau išlieka tai, kad ikiteisminių tyrimų terminai tiek bendrai, tiek atskirose prioritetinėse srityse trumpėtų. Džiugu, kad nors ir lėtai, tačiau jau maždaug dešimtmetį ikiteisminių tyrimų trukmė palaipsniui mažėja.
R. Merkevičius atkreipia dėmesį, kad nėra vienos ar „tokios“ baudžiamojo proceso stadijos, kuri būtų atsakinga už ilgą baudžiamojo proceso trukmę. Ilgą baudžiamojo proceso trukmę nulemia realiai praktiškai veikiantys baudžiamojo proceso subjektai, t.y., veikiantys žmonės. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo pareigūnams labiausiai trūksta dalykinės kompetencijos. Paradoksalu, jog visi tai žino, bet niekas niekada valstybėje tuo nesirūpino ir nesirūpina. Ikiteisminio tyrimo trukmę reikšmingai apsprendžia ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo krūvis, santykiai su vadovais ir prokurorais, nesąžiningas darbo krūvio paskirstymas tarp tyrėjų, prokurorų noras tik vadovauti, akivaizdi prokurorų nepriklausomumo (net nuo ikiteisminio tyrimo institucijų) stoka ir t. t. Teisėjams aiškiai stinga organizuotumo planuojant teismo posėdžius, jiems pasiruošiant ir tinkamai išnaudojant paskirtą darbo laiką. Bendrai akivaizdu ir tai, kad kiekvienas baudžiamojo proceso subjektas galvoja tik apie save ir savo procesą, nekreipdamas dėmesio į kitus ir bendrą tikslą. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo pareigūnai rūpinasi tik tuo, kaip minimaliomis darbo sąnaudomis ir pastangomis baigti tyrimą, ir visiškai nekreipia dėmesio į tai, kaip prokuroras tokioje byloje palaikys kaltinimą; teismai gana dažnai skiria teismo posėdžius „iki metų pabaigos“ visai dienai (tačiau tik retais atvejais iš tiesų dirbama visą dieną), o kiti teisėjai priekaištauja, kad „neįmanoma rasti laiko paskirti teismo posėdį“. Bendrai pastebėtinas ir visuotinai įsigalėjęs nenoras dirbti, tinginystė, darbui skirto laiko išnaudojimas asmeninėms reikmėms. Šiuo aspektu galima paminėti ir bendruomenės požiūrį į justiciją, kurį ir suformavo pati justicija: ilgą laiką justicijos demonstruotas požiūris į save, savo funkcijas, įstatymus ir jų laikymąsi, pačios justicijos įstatymų laikymasis ir griežtumas reikalaujant, kad įstatymų laikytųsi kiti, ilgainiui sukūrė situaciją, kai bendruomenė natūraliai nustojo gerbti justiciją, pradėjo į ją nekreipti dėmesio, ją ignoruoti. Tai sukuria daug reikšmingesnius giluminius padarinius, tačiau vienas jų yra ir proceso trukmė.
Pavyzdys: „Darbo partijos“ bylos trukmė
Kalbėdami apie baudžiamojo proceso trukmę, negalime daryti vienareikšmiškos išvados, kad problemos susijusios tik su ikiteisminiu tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu. S. Verseckas pateikia pavyzdį, kad ikiteisminis tyrimas gali trukti ilgai, o teisminis nagrinėjimas įvykti pakankamai greitai, arba atvirkščiai. S. Verseckui teko atlikti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto „Darbo partijos“ finansavimo ir dalyvauti visose instancijose nagrinėjant šią bylą teismuose. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko 1 metus ir 11 mėnesių (iš jų apie 4 mėnesius truko proceso dalyvių supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga - 150 bylos tomų), o teisminis nagrinėjimas truko ilgiau nei 8 metus (iš jų apie 5 metus - pirmojoje instancijoje, apie 2,5 metų - apeliacinėje, dar apie pusę metų - kasacinėje).
VALSTYBĖS PASLAPTIS – dokumentinis D.Ulvydo filmas kinuose nuo balandžio 12 d.
Siūlomi baudžiamojo proceso tobulinimai
Procesinių terminų ir skundų nagrinėjimo tvarkos optimizavimas
Siekiant, kad baudžiamasis procesas vyktų greičiau, tikrai yra ką tobulinti Lietuvos baudžiamajame procese. Generalinio prokuroro pavaduotojas S. Verseckas atkreipia dėmesį į tai, kad Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 63 straipsnyje nėra nustatyti konkretūs terminai, per kuriuos proceso dalyviai gali pateikti skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų ir nutarimų. Nurodoma, kad tokie skundai gali būti pateikti viso ikiteisminio tyrimo metu, vadinasi, iki pat kaltinamojo akto surašymo ir baudžiamosios bylos perdavimo teismui momento. Situacija iš esmės pasikeistų, jeigu čia būtų įtvirtinta tokia pat taisyklė, kaip ir teismo nutarčių apskundimo atveju, t. y. skundas galėtų būti paduodamas ne vėliau nei per 7 dienas nuo sužinojimo apie skundžiamo nutarimo priėmimą ar skundžiamo veiksmo atlikimą.
Taip pat reikėtų svarstyti ir dėl apskundimo procedūrų ikiteisminio tyrimo metu suvienodinimo, supaprastinimo ir galimybių skųsti tą patį veiksmą vis aukštesniu lygmeniu ar pakartotinai apribojimo. Pažymėtina, kad BPK nereglamentuota ir proceso dalyvių prašymų ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjimo tvarka (išskyrus prašymus dėl konkrečių proceso veiksmų atlikimo), tad šioje dalyje BPK tobulintinas, nustatant tiek konkrečią prašymo išnagrinėjimo tvarką, tiek terminus.
Papildomos siūlomos priemonės spartesniam bylos nagrinėjimui
Nors M. Povilansko nurodytos pagrindinės priežastys, turinčios įtakos ilgesnei baudžiamojo proceso trukmei, nesusijusios su procesiniu reguliavimu, tačiau baudžiamojo proceso įstatymo tobulinimas taip pat galėtų prisidėti prie spartesnio baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teismuose. Jo vertinimu, derėtų svarstyti klausimą dėl procesinių galimybių sutrumpinto įrodymų tyrimo būdu nagrinėti baudžiamąsias bylas ir dėl labai sunkių nusikaltimų. Taip pat reikėtų išplėsti procesines galimybes baudžiamąją bylą nagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant (lot. in absentia), kai jis piktybiškai vengia dalyvauti procese. Diskusijos vertas klausimas ir dėl itin formalizuotų procesinių veiksmų, tokių kaip rašytinės bylos medžiagos garsinimas ar kaltinamojo akto skelbimas, tobulinimo.
R. Merkevičius vis dėlto mano, kad baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimai reikšmingai nesutrumpintų baudžiamojo proceso laiko. Kai kuriais procesinės formos pakeitimais, žinoma, galima supaprastinti atskirus proceso veiksmus ar sprendinius, nepadarant žalos proceso tikslui, tačiau tai nebus tas veiksnys, kuris paskatintų baudžiamojo proceso trukmės proveržį.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) leidinyje „Teismo proceso vedimo studija“ taip pat pateikti pasiūlymai keisti BPK nuostatas, susijusias su kaltinamojo akto paskelbimu, dokumentų išvardijimu, ir siūloma įtvirtinti naują supaprastinto proceso formą - susitarimą (sandėrį) dėl bausmės.
tags: #baudzamojo #proceso #savoka #tikslai #ir #uzdaviniai