Kas yra baudžiava?
Baudžiava - tai feodalinės visuomenės santykių forma, apibrėžiama kaip valstiečių priklausomybė feodalui. Tai feodalo teisė naudotis priverstiniu jam priklausančio valstiečio (baudžiauninko) darbu, turtu ir asmeniu. Tokie dvarui dirbantys žmonės vadinami baudžiauninkais. Baudžiava apėmė draudimą valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą, o įvairiose šalyse galiojo ir papildomi valstiečių teisių apribojimai, pavyzdžiui, senjoro teisė į valstiečio palikimą.
Europoje baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V-X a.). Šis procesas vyko dviem pagrindiniais keliais: vergams buvo suteikta dalinė laisvė (tapo libertinais), o laisvieji bendruomenininkai (servai, kolonai, vilanai, remensai) tapo iš dalies priklausomi nuo feodalų. Vidurio ir Vakarų Europoje jau VII-IX a. daugelio valstiečių priklausomybė nuo senjorų buvo paveldima. X-XV a. Vakarų Europoje (išskyrus Vidurio Angliją) baudžiava buvo menkai susijusi su priverstiniu nemokamu darbu (lažas). Dažniau vyravo natūrinė (duoklė) arba piniginė (činšas) renta. Nuo XIII iki XV a. dauguma valstiečių nuo šių prievolių buvo atleisti.
XV-XVIII a. Vakarų Europoje baudžiava galutinai išnyko, tačiau Rytų ir Vidurio Europoje XIV-XV a. ji tapo vyraujančia ūkinių santykių forma. Jau XIII a. baudžiava plito Vokiečių ordino valdose, XIV a. - Lenkijoje, o XV-XVI a. įsivyravo Meklenburge, Pomeranijoje, Holšteine, Livonijoje, Vengrijoje, Rusijoje (valstybės mastu pradėta įtvirtinti 1497 m., baigta 1649 m.; XVIII a. visi valstiečiai buvo baudžiauninkai), XVI-XVII a. - Čekijoje ir Osmanų imperijos užgrobtose Balkanų pusiasalio šalyse. Šiuose kraštuose dauguma valstiečių tapo baudžiauninkais.
Baudžiavos plitimą ribojo ne tik kapitalistinių santykių plėtra, bet ir pačių valstiečių pasipriešinimas, pasireiškęs įvairiais sukilimais, tokiais kaip Bolotnikovo, Bulavino ir Razino sukilimai.
Baudžiavos atsiradimas ir raida Lietuvoje
Lietuvoje baudžiava pradėjo klostytis gyvendėjant feodaliniams santykiams, o ją įtvirtino valstybės valdžia. XII-XIII a. savo padėtimi prie baudžiauninkų buvo artimi kai kurie laisvieji bendruomenininkai (kaimynai, įsikeitėliai) ir gavę sau dirbti bandą (feodalo žemės sklypelį) patriarchaliniai vergai (bernai). Jie buvo praradę nuosavybę ir patekę į feodalų asmeninę priklausomybę.
Nuo XIV a. pabaigos didieji kunigaikščiai ėmė dalyti valstiečius su jų ūkiais bajorams už karo tarnybą (veldamai). Iki XV a. vidurio šie valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais, todėl XV a. baudžiavinių santykių raida Lietuvoje buvo labai sparti. XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje valstietis tik iš dalies priklausė nuo bajoro, o XV a. formavosi visiškoji (administracinė, teisminė ir turtinė) priklausomybė.
1413 m. Horodlės privilegija, įtvirtinusi bajorų teisę be išlygų valdyti iš valdovo gautus veldamus, tapo svarbiu žingsniu baudžiavos įteisinime. Iki XV a. vidurio beveik visi veldamai buvo paversti baudžiauninkais, arba „tėvoniškiais valstiečiais“. Oficialiai baudžiavą Lietuvoje įteisino Kazimieras 1447 m. Vėlesnės XV a. privilegijos sparčiai įtvirtino tėvonijų imunitetą, teisę rengti teismus, didino rentą, keičiant ją lažu, bei apribojo valstiečių teises.
1434 m. privilegija Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis bajorų naudai atsisakė tėvoninių veldamų produktų rentos (dėklos). Vėliau kiekvienas didysis kunigaikštis atsisakydavo ir piniginės rentos (sidabrinės), atodirbio (šieno pjovimo), dalies viešųjų darbų (angarija). Susiklostė administracinis ir teisinis bajorų tėvonijų imunitetas.
1447 m. Kazimiero privilegija buvo uždrausta žemvaldžiams priimti iš kitų žemvaldžių pabėgusius valstiečius. Tuo buvo padėti vadinamosios neišeivystės pagrindai (neišeiviniai valstiečiai); įteisintas tėvoninis feodalų teismas savo valstiečiams veldamams ir tėvoniškiams.
Bajorai didino valstiečiams atodirbio rentą ir pavertė ją reguliariu lažu. XVI a. pradžioje lažas (išskyrus Žemaitiją) tapo feodalinės rentos svarbiausia dalimi. XVI a. antros pusės Valakų reforma galutinai panaikino valstiečių žemės nuosavybės liekanas, įtvirtino feodalinį jos monopolį, atskyrė bajorų ir valstiečių (baudžiauninkų) luomus. Valstiečių žemė tapo didžiojo kunigaikščio nuosavybe. Baudžiauninkais paversti valstiečiai sudarė daugiau kaip pusę visų Lietuvos valstiečių. Įsigalėjo baudžiaviniai santykiai. Teisinei valstiečių priklausomybei nebeturėjo reikšmės feodalinės rentos formos - lažas, činšas, duoklė.
Feodalinių prievolių reikalavimas nuo valstiečio kiemo (dūmo), kiemų grupės (tarnyba), darbinių gyvulių (žagrė) ir nuo dirbamosios žemės ploto (valakas) neleido įsigalėti baudžiauninkų pardavinėjimui be žemės.
XVIII a. pabaigoje A. Tyzenhauzo valstybinėse valdose (ekonomija) vykdytomis ekonominėmis reformomis mėginta derinti baudžiavinį ūkininkavimą su rinkos ekonomikos santykiais. Švietimo idėjų veikiami inteligentai reikalavo panaikinti baudžiavą.
1795 m. prijungus Lietuvą (be Užnemunės ir Klaipėdos krašto) prie Rusijos, baudžiava pasunkėjo. Prievolės, imamos nuo revizinio asmens, buvo įvestos ir Lietuvoje. Pradėta valstiečius pardavinėti be žemės.
Baudžiavos panaikinimas
Baudžiavos panaikinimo reforma, įvykdyta 1861 m. Rusijos imperijoje, buvo svarbus istorinis įvykis. Caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus - Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės. Šie aktai numatė asmens laisvę valstiečiams, teisę disponuoti savo turtu, įsigyti turtą, kreiptis į teismą, laisvai kurti šeimą. Taip pat buvo nustatyta valstiečių savivaldos (valsčių, teismo, seniūnijos) tvarka.
Žemė liko dvarininkams, tačiau jie privalėjo leisti valstiečiams naudotis skirtine žeme už lažą ar piniginę duoklę. Reformos vykdymui buvo įkurtas Vyriausiasis valstiečių padėties sutvarkymo komitetas, veikęs iki 1882 m. Valstiečiams buvo nustatytas skirtinės žemės dydis ir prievolės už jos naudojimą.
Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje, Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje įvesta privaloma išpirka. 1882 metais teisę išpirkti žemę gavo ir laisvieji žmonės, 1886 m. - amžinieji činšininkai, 1901 m. - valstybinių dvarų valstiečiai.
Užnemunėje, kuri 1795-1807 m. priklausė Prūsijos karalystei, baudžiava buvo panaikinta 1807 m., tačiau skirtinę žemę reikėjo išpirkti. Dėl 1863-1864 m. sukilimo valstiečių žemė 1864 m. buvo pripažinta jų nuosavybe, panaikintos prievolės ir nesumokėti mokesčiai. Žemės gavo ir bežemiai valstiečiai, tačiau Rusijos valdžia kone dvigubai padidino mokesčius.
Klaipėdos krašte, kaip ir visoje Prūsijos valstybėje, baudžiava buvo naikinama ištisą XVIII a. ir visiškai panaikinta 1807 m., nors jos liekanų išliko iki XIX a.
Baudžiava kitose Europos šalyse ir Rusijoje
Rytų Europoje, skirtingai nei Vakarų, baudžiava buvo susijusi su priverstiniu darbu - lažu. Rytų ir Vidurio Europoje vyraujančia ūkiniu santykiu forma baudžiava tapo XIV-XV a., tuo tarpu Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (galutinai išnyko XV-XVIII a.).
XVIII-XIX a. Rytų Europoje baudžiava pradėta naikinti. Habsburgų valdomose Čekijoje, Austrijoje, Vengrijoje ji galutinai panaikinta po sukilimų 1848 m. Austrijos imperijoje, 1788 m. - Danijoje.
Per Napoleono karus baudžiava buvo panaikinta daugelyje Vokietijos valstybių, įskaitant Prūsiją. Rusijos imperijoje ji galutinai panaikinta 1861 m. (nors Rusijos valdomose autonomijose Lenkijoje, Suomijoje ir Livonijoje panaikinta anksčiau).
Rusijoje baudžiavos panaikinimo aktų sudarymas (1861 m.) buvo didelis žingsnis, tačiau jis nebuvo be trūkumų. Nepasitenkinimas baudžiavos naikinimo sąlygomis paskatino Lietuvos valstiečius prisidėti prie 1863 m. sukilimo.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo, pasirašytas 1861 m. kovo 3 d., buvo vienas svarbiausių baudžiavos panaikinimo aktų. Šiuo aktu baudžiauninkai gavo asmens laisvę, tačiau žemės nuosavybė liko dvarininkų rankose, o valstiečiai turėjo ją išsipirkti.
Rusijoje baudžiauninkai buvo vertinami kaip nuosavybė, jiems neturėjo reikšmės žmonių vardai - buvo rašoma tik „tiek ir tiek sielų“. Tai atspindi žiaurią baudžiavinę santvarką, kurioje žmonės buvo lyginti su gyvuliais, baldais ar žemės sklypais.
Baudžiauninkais prekiauta visur - populiariausių sostinės laikraščių puslapiuose mirgėjo skelbimai apie parduodamas merginas ir jaunuolius. Tokia prekyba daugiausiai vertėsi didikai, o už vieną parduotą baudžiauninkę savininkė galėjo gauti iki 500 rublių - tais laikais tai buvo didžiulė suma. Prekyba baudžiauninkais buvo itin pelninga veikla.
Baudžiavos liekanos ir individualūs išlaisvinimo aktai
Nors oficialiai baudžiava buvo panaikinta, jos liekanų kai kuriose vietovėse išliko ilgiau. Pavyzdžiui, Palangos valsčiuje, kuris nuo 1819 m. priklausė Rusijos imperijai, baudžiava buvo naikinama palaipsniui, o galutinai panaikinta tik 1914 m.
Tačiau svarbu paminėti, kad kai kurie Lietuvos bajorai jau XVIII a. mėgino vykdyti reformas, kuriomis bandyta derinti baudžiavą su rinkos ekonomikos santykiais, naikino lažą bei didino asmenines valstiečių teises. Gausėjo raginimų visiškai naikinti baudžiavą.
Bene plačiausiai žinomas Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739-1827), savo Merkinės dvare ir Turgelių palivarke (dab. Baltarusija) išlaisvinęs valstiečius. Jis 1769 m. įkūrė autonomišką respubliką, kurioje valstiečiai buvo laisvi ir turėjo teisę rinktis valdžią.
Taip pat žinomi pavieniai dvarininkai, kurie savo iniciatyva išlaisvindavo valstiečius dar XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje. Toks sprendimas dažnai būdavo užfiksuojamas testamente - teisiniame akte, kuriuo sudarytojas sutvarkydavo savo turtą mirties atvejui. Tarp tokių asmenų buvo Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė, testamentu nuo baudžiavos atleidusi savo valstiečius.
1606 m. liepos 22 d. sudarytu testamentu Martynas Švoba, taip pat kalvinistas, po mirties savo tarnui Kristupui Malžickiui, dėkodamas už ilgametę sąžiningą tarnybą bei Švobiškio dvaro valstiečiams suteikė laisvę.
Dar vienas pavyzdys - iš Smolensko žemės atvykęs rusėnų kilmės bajoras Ukmergės pavieto vaiskis Kristupas Lvovičius. 1637 m. lapkričio 11 d. datuojamu testamentu jis išlaisvino dalį savo baudžiauninkų.
Tokių aktų būta ir vėliau. 1800 m. rugsėjo 28 d. Kurtuvėnuose surašytu testamentu savo tarnus ir dvarų valstiečius nuo baudžiavos atleido Kajetonas Nagurskis (apie 1757-1802), Šiaulių pavieto vėliavininkas.
Be testamento, bibliotekos fonduose saugomas ir atskirai surašytas valstiečių išlaisvinimo raštas (išrašas iš Šiaulių pavieto žemės teismo knygų). Šiame dokumente pareiškiama, kad autoriui norisi visus savo paveldėtuosius baudžiauninkus, su jų žmonomis, palikuoniais ir turtu po jo mirties nuo baudžiavos ir paveldėjimo visiems laikams išlaisvinti.
