Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos

Pasaulio valstybės susiduria su tokiu reiškiniu kaip korupcija. Tai netgi itin dažni atvejai, pasitaikantys kiekvienoje iš jų. Kasdien žiniasklaidos priemonės praneša mums apie korumpuotus valstybės pareigūnus. Korupcija daro neigiamą įtaką valstybės ir visuomenės gyvenimo sritims, t. y. ekonomikai, politikai, valdymui, socialinei ir teisinei sferai, visuomenės savimonei bei tarptautiniam valstybės prestižui.

Konvencija dėl kovos su korupcija, susijusia su ES ar valstybių narių pareigūnais

Konvencija dėl kovos su korupcija siekiama užtikrinti, kad kiekviena Europos Sąjungos (ES) valstybė narė imtųsi priemonių, reikalingų kriminalizuoti korupciją, susijusią su pareigūnais. Taip pat siekiama kovoti su korupcija, susijusia su ES pareigūnais ar valstybių narių nacionaliniais pareigūnais, ir sustiprinti valstybių narių teisminį bendradarbiavimą šioje srityje. Tarybos aktu patvirtinamas Europos Sąjungos Tarybos pritarimas konvencijos rengimui.

Pagrindiniai aspektai

Remiantis konvencija, kiekviena valstybė narė turi imtis reikalingų priemonių, kad kriminalizuotų pareigūnų aktyviąją ir pasyviąją korupciją. Ši konvencija taikoma dalyvavimui kurioje nors iš šių korupcijos formų ir tokios veikos kurstymui. Sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

Be to, valstybės narės turi imtis priemonių, kad įmonių vadovai ar kiti asmenys, turintys įgaliojimus priimti sprendimus įmonėje ar kontroliuoti jos veiklą, galėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn aktyviosios korupcijos atvejais, kai tai padaro jiems pavaldus įmonės vardu veikiantis asmuo.

Kiekviena valstybė narė turi nustatyti savo jurisdikciją nusikalstamoms veikoms, kurias ji yra nustačiusi pagal šioje konvencijoje numatytus įsipareigojimus, kai:

• nusikalstama veika iš dalies ar visa padaroma jos teritorijoje;
• nusikaltęs asmuo yra vienas iš jos piliečių arba vienas iš jos pareigūnų;
• nusikalstama veika yra padaroma ES ar nacionaliniam pareigūnui arba ES institucijos nariui, kuris tuo pat metu yra jos pilietis;
• nusikaltęs asmuo yra ES pareigūnas, dirbantis ES institucijoje, agentūroje ar įstaigoje, kurios būstinė yra toje valstybėje narėje.

Jei kuri nors procedūra, susijusi su nusikalstama veika, nustatyta pagal konvencijoje numatytus įsipareigojimus, yra taikoma bent dviem valstybėms narėms, tos valstybės narės turi bendradarbiauti atlikdamos tyrimą, baudžiamąjį persekiojimą ir vykdydamos skirtą bausmę.

Valstybės narės turi laikytis principo, kad teisiniai veiksmai negali būti taikomi dėl tos pačios veikos du kartus (šis principas dar vadinamas ne bis in idem principu), tačiau galimos šio principo išimtys. Valstybės narės gali priimti vidaus teisės nuostatas, kurios yra griežtesnės nei konvencijoje nustatyti įsipareigojimai.

Kilus valstybių narių ginčui dėl konvencijos aiškinimo ar taikymo ir nesant abipusio sprendimo, bylą turi nagrinėti Taryba, kaip nustatyta Europos Sąjungos sutarties IV antraštinėje dalyje. Jei per šešis mėnesius Taryba neranda sprendimo, kuri nors iš ginčo šalių klausimą gali perduoti spręsti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Šis teismas taip pat turi jurisdikciją nagrinėti ginčus tarp valstybės narės ir Europos Komisijos.

Siūlomos griežtesnės kovos su korupcija taisyklės

2023 m. gegužės mėn. Komisija pateikė kovos su korupcija dokumentų rinkinį. Jį sudaro:

• komunikatas, kuriame apžvelgiami šioje srityje galiojantys teisės aktai ir politika;
• pasiūlymas dėl direktyvos dėl kovos su korupcija, kuria būtų kriminalizuoti korupciniai nusikaltimai ir suderintos jų apibrėžtys bei bausmės visoje ES. Priėmus šią direktyvą, ji pakeistų konvenciją dėl kovos su korupcija, susijusia su ES ar valstybių narių pareigūnais;
• siūlomas specialus sankcijų režimas, skirtas kovai su sunkiais korupciniais nusikaltimais visame pasaulyje, kuriuo siekiama papildyti bendrą užsienio ir saugumo politikos ribojamųjų priemonių (sankcijų) rinkinį.

Įsigaliojimo data

Konvencija įsigaliojo 2005 m. rugsėjo 28 d., ir visos valstybės narės prie jos prisijungė.

Tarptautiniai ir Europos dokumentai kovojant su korupcija

Pastaruosius du dešimtmečius aktyviajai ir pasyviajai korupcijai yra taikoma daug tarptautinių ir Europos dokumentų.

Tarptautinis lygmuo

Aktyviosios ir pasyviosios korupcijos kriminalizavimas reglamentuojamas Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją (UNCAC), kuri yra visuotinė tarptautinė sutartis. Ji įsigaliojo 2005 m. gruodžio 14 d. 2014 m. gruodžio mėn. JT konvenciją buvo ratifikavusios visos valstybės narės, o ES susitariančiąja šalimi tapo 2008 m.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Konvencija dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose (galioja nuo 1999 m.) nustato teisiškai įpareigojančius standartus, pagal kuriuos kriminalizuojamas užsienio valstybių pareigūnų papirkinėjimas tarptautiniuose verslo sandoriuose, ir numato daugybę susijusių priemonių jų efektyvumui užtikrinti. Konvencijoje daugiausia dėmesio skiriama tarptautinės korupcijos pasiūlos pusei.

Europos lygmuo

Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos (galiojanti nuo 2002 m.) taip pat yra plataus užmojo dokumentas, kuriuo siekiama suderinti korupcijos kriminalizavimą. Joje numatomos papildomos baudžiamosios teisės priemonės ir glaudesnis tarptautinis bendradarbiavimas patraukiant baudžiamojon atsakomybėn už korupcijos nusikaltimus.

Nors dauguma atskirų valstybių narių yra Konvencijos dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose ir Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos šalys, pati ES nėra prie jų prisijungusi.

Svarbiausios sąvokos

• Pareigūnas: Bet kuris ES ar nacionalinis pareigūnas, įskaitant bet kurį kitos valstybės narės valstybės pareigūną.
• Europos pareigūnas: Bet kuris asmuo, kuris yra pareigūnas ar kitas pagal sutartį dirbantis tarnautojas, kaip apibrėžta ES pareigūnų tarnybos nuostatuose, taip pat bet kuris valstybių narių arba kurios nors viešosios ar privačiosios įstaigos ar organizacijos į ES laikinai dirbti komandiruotas asmuo, atliekantis ES pareigūnų ar kitų tarnautojų funkcijoms lygiavertes funkcijas.
• Nacionalinis pareigūnas: Pareigūnas arba valstybės tarnautojas, kaip šios sąvokos apibrėžiamos tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo vykdo minėtas funkcijas, nacionalinėje teisėje ir kaip yra taikoma tos valstybės narės baudžiamojoje teisėje.
• Aktyvioji korupcija: Tyčiniai bet kurio asmens veiksmai, kai jis tiesiogiai ar per tarpininkus žada ar duoda bet kokį nepagrįstą atlygį pareigūnui, skirtą jam pačiam arba bet kuriam trečiajam asmeniui, už jo teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą einant pareigas arba vykdant funkcijas, dėl kurio jis pažeidžia savo tarnybines pareigas.
• Pasyvioji korupcija: Tyčiniai pareigūno veiksmai, kai jis savo ar trečiojo asmens naudai tiesiogiai arba per tarpininkus prašo arba priima bet kokį nepagrįstą atlygį, arba kai jis priima pažadą dėl tokio atlygio už teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą einant pareigas arba vykdant funkcijas, dėl kurio jis pažeidžia savo tarnybines pareigas.

Korupcijos problemos istorija ir samprata

Korupcijos problema nėra šiuolaikinė valstybių problema. Yra tokia nuomonė, kad korupcija visuomenės gyvenime visada egzistavo. Su šiuo socialiniu reiškiniu buvo visais laikais kovojama, kartais net skiriant įvairias žiaurias bausmes. Korupcija laikoma neišvengiamu blogiu, kuriam užkirsti kelią buvo bandyta sudarant įvairius susitarimus.

Pirmą kartą apie korupciją valstybės tarnybos srityje paminėta XXIV amžiuje prieš mūsų erą Senovės Babilono archyvuose. Šumerų ir Semitų epochoje karalius (Lagašo Urukaginas) ėmėsi reformuoti valstybės valdymą siekdamas užkirsti kelią valdininkų ir teismų piktnaudžiavimui, taip pat kovoti su neteisėtu jiems dovanų teikimu. Terminas „korupcija“ atsirado daug vėliau nei pats socialinis reiškinys, kurį jis reiškia.

Pirmieji mokslui žinomi istoriniai dokumentai liudija apie tai, kad korupciniai reiškiniai egzistavo jau prieš 4500 metų. Terminas „korupcija“ pradėtas vartoti daug vėliau - antikos laikotarpiu. Šis žodis reiškė daugybę dalykų, tokių kaip: apsinuodijimas maistu, reikalų sugadinimas, nuosavybės padegimas, laisvės praradimas, rezultatų falsifikavimas ir kita. Žodžio šaknis „cor“ reiškia kvietimą veikti kartu, „rumpere“ - susitarimo sulaužymą, įstatymo pažeidimą.

Egzistuoja ir kita termino „korupcija“ atsiradimo versija. Tyrėjas G.K. Miašinas atkreipė dėmesį, jog daugelio autorių, kurie tyrinėja šį klausimą, nuomone, šis terminas „corruptio“ kilęs iš dviejų šakninių žodžių „cor“ (širdis, dvasia) ir „ruptum“ (gadinti, pažeisti). Antikos laikotarpiu terminas „korupcija“ buvo naudojamas kaip teisinis principas. Pavyzdžiui, corruptio optimi est pessima (geriausiojo iškreipimas yra pats blogiausias): blogiausia argumento forma yra klaidinga išvada iš teisingo šaltinio. Kitas principas - neveikimas vieno asmens, neturi pažeisti kito asmens teisių (alteri jus corumpi).

Taip pat buvo siejama su atskirais ieškiniais: actio de albo corruptio - prieš tą asmenį, kuris panaikino ar pakeitė teisėjo sprendimą, paskelbtą visuomenei, pakabintą jai skirtoje skelbimo lentoje. Arba, pavyzdžiui, actio de servo corrupto - ieškinys prieš asmenį, kuris privertė vergą padaryti nusikaltimą.

Kiti rusų tyrinėtojai pažymėjo, kad viduramžiais terminas „korupcija“ įgavo išskirtinai kanoninę prasmę - kaip suviliojimas velnio. Prieš 500 metų inkvizicijos pradininkai, naudodamiesi savo metodais, nutraukė lotynų kalbos kovą su jos graikiškomis šaknimis, kuri truko daugiau nei 2000 metų. Šios kovos su lingvistine kitamanyste rezultatas buvo ilgą laiko tarpą naudoto termino „katalizė“ (iš graikų kalbos žodžio katalysis - pažeidimas, sunaikinimas) pakeitimas lotynų kalbos terminu „korupcija“. Korupcija katalikybės įtakos pasekoje buvo pradėta laikyti nuodėme. Tuo metu kai kurie mokslininkai, tokie kaip garsus politikas ir mokslininkas N. Makiavelis, taip pat bandė apibūdinti korupciją.

Šiuolaikinė korupcijos samprata

Šiuolaikinė korupcijos samprata susiformavo XX amžiuje. Ji nėra vienalypė. Siaurąja prasme korupcija siejama tik su valstybės valdymo sritimi, būtent su vykdomąja valdžia. Tai yra vadinama klasikine korupcijos samprata. Plačiąja prasme, ji apima ir privatų sektorių. Korupcija yra požymis, rodantis, jog kažkas valstybės valdyme yra negerai.

Ko gero, vienas pirmųjų žmonių, kurie korupciją susiejo su politika, buvo Aristotelis, apibrėžęs tironiją kaip korumpuotą monarchijos formą. Apie tai rašė Makiavelis, kuris korupciją apibūdino kaip gyventojų vertybių sunaikinimą. Vėliau, politinė korupcija buvo įvardinta kaip specifinė politinė patologija. Šiuolaikinės politinės korupcijos pavyzdžiai egzistavo jau XIX amžiuje tokioje demokratinėje šalyje kaip Didžioji Britanija.

Šiandienos korupcinės įtakos mechanizmas Italijos politikams buvo atskleistas ne per seniausiai. Kyšio ėmimas kai kuriems politikams buvo tarsi kasdienybė. Politinėje partijoje dirbo kasininkai, kurie rinkdavo kyšius ir skirstydavo sandorius. Šie asmenys neturėjo jokio ypatingo statuso, bet į juos visada kreipdavosi verslininkai, kuriems iškildavo problemų santykiuose su vyriausybe.

Pasaulyje egzistuoja daugiau nei 300 korupcijos apibrėžimų. Tokios daugybės egzistavimas reiškia tai, kad korupcija nėra paprastas reiškinys - jis gali pasireikšti įvairiomis, skirtingomis formomis. Tačiau vėliau, vien dėl šio reiškinio ypatingo atskirose šalyse specifiškumo, buvo prieita išvados, jog korupcijos sąvoka turi būti apibrėžta pagal nacionalinę teisę.

Labiausiai paplitusi yra korupcijos definicija, kurioje pateikiamas korupcija laikomas nusikalstamų veiksmų sąrašas. Korupcija - tai tarnybinės padėties panaudojimas pasipelnymo tikslais arba pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Lygiai taip pat šį terminą apibūdina ir Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.

Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 1 straipsnyje pateikta toks korupcijos sąvokos apibrėžimas: „tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens tiesioginis ar netiesioginis siekimas, reikalavimas arba priėmimas turtinės ar kitokios asmeninės naudos (dovanos, paslaugos, pažado, privilegijos) sau ar kitam asmeniui už atlikimą arba neatlikimą veiksmų pagal einamas pareigas, taip pat valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai arba neveikimas siekiant, reikalaujant turtinės ar kitokios asmeninės naudos už atlikimą arba neatlikimą veiksmų pagal valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens einamas pareigas, taip pat tarpininkavimas darant šias nurodytas veikas.“

Tuo tarpu tarptautinė kovos su korupcija organizacija „Transparency International“ pateikia tarpinį variantą: tai piktnaudžiavimas siekiant asmeninės naudos viešojo gyvenimo srityje. Organizacijos nariai pripažįsta, jog korupcija galima ne tik valstybiniame aparate, bet ir teismuose, parlamente, visuomeninėse organizacijose, spaudoje ar televizijoje.

Korupcijos rūšys ir kategorijos

Yra labai svarbu žinoti, kaip šį reiškinį vertina pati visuomenė, ar yra tam tikra tolerancija ir pan. Šios korupcijos rūšys yra:

• Baltoji korupcija
• Pilkoji korupcija
• Juodoji korupcija - vienareikšmiškai smerkiama.

Ši klasifikacija yra svarbi tuo, kad sužinoma, koks yra požiūris į korupciją. Visuomenės narių tam tikrų korupcijos apraiškų toleravimas nėra teigiamas dalykas. Autoriaus nuomone, būtina keisti šį požiūrį. Pavyzdžiui, Danijos valstybėje priimtame „Danidos antikorupciniame veiksmų plane 2003-2008 metams“ (Danida Action Plan to Fight Corruption. 2003-2008) paminėtas principas - „nulinė tolerancija“ korupcijai.

Tyrėjai Peter Langseth ir Rick Stapenheurst korupciją dalija į dvi rūšis: „mažąją“ (smulkiąją, petit) ir „didžiąją“ (grand). Anot šių tyrinėtojų, mažoji korupcija yra būdinga žemutinės ir vidurinės grandies pareigūnams ir valdininkams, kurie už savo darbą gauna nedidelius atlyginimus. Tuo tarpu „didžioji korupcija“ reiškiasi aukščiausios valstybės tarnautojų ir pareigūnų veikloje, priimant svarbius ūkinio ar administracinio pobūdžio sprendimus. „Mažoji“ (smulkioji) korupcija būdingesnė viešojo administravimo ir gyventojų aptarnavimo sferai.

Prof. V. Justickis politinę korupciją sieja su rinkimų komisijomis, kurios, vykstant rinkimams į šalies Seimą arba savivaldybes, padaro pažeidimus įtakotos slapto atlygio. Autoriaus nuomone, tai nėra teisinga. Politinė korupcija, jau pats pavadinimas leidžia mums suprasti, kad subjektas turi turėti politinį statusą (tai parlamento ar vyriausybės nariai). Esme yra partijos ar jos atskirų kandidatų rinkimų kampanijos finansavimas, už kurį vėliau atsilyginama. Tuo tarpu rinkimų komisijos yra sudaromos visuomeniniais pagrindais todėl politinio statuso neturi, kuris yra būtinas.

Korupcijos kategorijos (formos)

Kai kurie autoriai korupcijos kategorijas tapatina su korupcijos rūšimis. Šios korupcijos formos yra nustatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 225-229 straipsniuose. Pati korupcijos kategorija arba forma - tai tam tikras pavidalas, kurį šis reiškinys įgauna dėl neteisėtos asmens veikos siekiant asmeninės naudos. Dažniausiai sunku sudaryti tokią diferenciaciją. Paprastose bylose sunku įžvelgti skirtumą: valstybės tarnautojas leidžia suprasti, kad nedės antspaudo jei...; rangovas leidžia suprasti, kad nepasirašys sutarties, jei negaus papildomos paslaugos ar pinigų.

Mažai žinoma apie potencialią korupcijos apimtį pareigūnų ir valstybės tarnautojų srityje, todėl daug kas gali paklausti, ar tai apskritai egzistuoja. Priežastis, kodėl sritis nenagrinėjama, yra ta, kad valstybės tarnautojai savo (tarp)žinybiniuose reikaluose neoperuoja tokiomis aiškiomis sprendimų priėmimo situacijomis, todėl savanaudiškus santykių mainus sunku pastebėti. Jei nesąžiningi santykių mainai vystosi sprendimo priėmimo procese, mokėjimai „į šalį“ yra pranašesni už nepiniginę naudą ar paslaugas. Atlygis neatsispindi asmeninėje naudoje: žinybos „oficialūs tikslai“ gali būti patenkinami abejotinais sprendimais, todėl šis sąžiningas pasirodymas...

Pagrindiniai dokumentai

• Konvencija dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais, parengta vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnio 2 dalies c punktu (OL C 195, 1997 6 25, p. 2-11) 1997 m. gegužės 26 d.

tags: #baud #iamosios #teises #konvencija #del #korupcijos