Temos aktualumas ir problema
Nors siekiama išvengti avarijų ir jų pasekmių, tai ne visada pavyksta. Senstantys, tampantys pavojingesni pramonės objektai, įrenginiai, transporto priemonės ir žmonių neatsakingumas didina technogeninių avarijų, tokių kaip sprogimai, naftos išsiliejimai į gruntą ir vandenis, gaisrai pavojinguose objektuose bei atvirose teritorijose, transporto avarijos vežant pavojingus krovinius, ekologinių nelaimių riziką.
Tai verčia susimąstyti, ar veiksmingai taikomos prevencinės priemonės, ar dirba kvalifikuotas personalas, ar veiksmingai veikia kontrolės sistema, ar įmonės vykdo savo ūkinę veiklą, orientuodamos ją į aplinkosaugos problemas. Spaudoje ir leidiniuose retai sutinkami straipsniai, komentarai ar idėjos, ką reikia daryti, kad įvairiose srityse nepasikartotų technogeninės avarijos, arba apie tai, kokios priežastys lemia vienokių ar kitokių avarijų ir incidentų atsiradimą. Lietuvoje nėra pakankamai literatūros šiuo klausimu.
Technogeninio avaringumo padidėjimą gali lemti sustojusios ar sumažėjusios ūkinės veiklos nenaudojami įrenginiai ar cheminių medžiagų atsargos, ūkinės veiklos vykdytojo abejingumas tvarkant bankrutuojančios įmonės atliekas ir kt. Didėjant krovinių pervežimui geležinkeliais ir keliais, gali susilpnėti pavojingų krovinių pervežimo įmonių kontrolė, todėl būtina įvertinti šią riziką ir parengti ne tik statyminę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus, kurie galėtų atsakingai atlikti savo darbą užtikrindami visuomenės saugumą.
Sėkmingai plėtojamas statybų verslas duoda nemenką pelną ir daug prisideda prie visuomenės gerovės. Statyba kuria pramonės infrastruktūros pagrindą, užtikrinantį šalies ekonomikos plėtrą. Tačiau statybų verslas, kaip ir kiekviena naši veikla, turi šviesiąją ir tamsiąją puses. Šviesioji pusė akivaizdi - tai statybų verslo pelnas ir statiniais užtikrinami patogumai. Tamsioji pusė irgi akivaizdi - tai statybinių konstrukcijų griūtys ir pramoninės bei transporto avarijos, galinčios pažeisti statinius ir padaryti daug žalos žmonėms bei gamtai.
Technogeninių avarijų įvyksta įvairiose pramonės srityse, ne išimtis - ir statybos. Nuo šių nelaimių - gaisrų, sprogimų, transporto priemonių smūgių, nuodingųjų medžiagų nuotėkių, taip pat statinių griūčių - neapsaugotos net labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys. Technogeninių avarijų priežastis nesunku nuspėti. Tai įvairiausios žmonių klaidos projektuojant, statant ir naudojant statinius bei nestatybinę pramonės ir transporto įrangą. Technogeninių avarijų gali sukelti ir tyčiniai veiksmai, tačiau tokios avarijos yra retos.
Atsakyti į klausimą, kodėl statinių projektuotojams ir naudotojams turėtų rūpėti technogeninės avarijos, nėra sunku. Užtenka prisiminti prekybos centro griūtį, įvykusią Latvijos sostinėje Rygoje 2013 metų lapkričio mėnesį. Tačiau inžinieriui nepakanka turėti omenyje vien technogeninių avarijų pavojų - svarbu žinoti, kaip užkirsti kelią tokioms avarijoms arba sumažinti jų padarinius.
Pastatai dažniausiai griūva dėl sunkiai numatomų ir užkertamų žmonių klaidų. Jų padaroma projektuojant, statant ir eksploatuojant statybos objektus. Avarijas gali paskatinti ir netikę, per menkai apgalvoti statybos procesą reglamentuojantys dokumentai. Neteisingas konstrukcijų laikysenos ir sudėtingų apkrovimo procesų suvokimas irgi gali lemti pastatų avarijas. Čia reikėtų prisiminti klasikinį Takomos „Narrows“ tilto griūties 1940 metais pavyzdį ir pavojingą vertikalų 1999 metais statyto Eresūno tilto tarp Švedijos ir Danijos perdangos „galopavimą“.
Technogeninių avarijų samprata ir klasifikacija
Technogeninių avarijų samprata apima įvairius incidentus, galinčius kilti dėl techninių sistemų gedimų, žmogiškųjų klaidų ar išorinių veiksnių. Šios avarijos gali pasireikšti kaip sprogimai, gaisrai, nuodingų medžiagų išsiliejimai, statinių griūtys ir kitos nelaimės, turinčios neigiamos įtakos aplinkai, žmonių sveikatai ir turtui. Klasifikacija apima įvairius avarijų tipus, atsižvelgiant į jų priežastis, mastą ir pasekmes. Tai leidžia sistemingai analizuoti rizikas ir kurti efektyvias prevencijos bei valdymo strategijas.
Pramoninių avarijų samprata
Vadovėlyje rašoma apie pramoninę saugą ir pramonės objektų keliamą riziką. Dėstoma rizikos vertinimo ir valdymo metodologija. Aiškinama, kaip numatyti galimus pramoninių avarijų scenarijus ir pasekmes bei vertinti tų pasekmių pasireiškimo tikėtinumą. Detaliai dėstomi kokybinio ir kiekybinio rizikos vertinimo metodai. Gvildenama pramoninių avarijų prigimtis ir mechanizmai. Aprašomos praeityje vykusios stambios pramoninės avarijos. Pateikiama informacija apie duomenų, būtinų rizikai vertinti, šaltinius. Rizikos valdymo tema atskleidžiama telkiant dėmesį į inžinerines ir vadybines rizikos mažinimo priemones. Pateikiamas gana išsamus aiškinamasis rizikos terminų žodynas.
Kas sukelia nelaimingus atsitikimus – saugos mokymo vaizdo įrašas – nelaimingų atsitikimų ir traumų prevencija
Teisinis reglamentavimas ir aplinkos politika
Lietuvos aplinkos apsaugos politika, ypač laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2000 m., buvo orientuota į strateginių aplinkosaugos tikslų nustatymą ir teisės aktų kūrimą, reguliuojantį technogeninių avarijų valdymą. Lietuvos aplinkos apsaugos strategija, patvirtinta 1996 m. rugsėjo 25 d., ir jos įgyvendinimo programa 1996-2000 metams numatė aplinkosaugos priemones ir programas.
Remiantis Europos Tarybos rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių susitikimo Johanesburge rezultatais, 2003 m. rugsėjo 11 d. buvo patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija (NDVS). Ši strategija siekia užtikrinti subalansuotą plėtrą, neperžengiant leistinos poveikio aplinkai ribos. Tačiau NDVS viena iš grėsmių įvardinta tai, kad Lietuvos pramonės įmonės, siekdamos spartesnio gamybos augimo ir didesnio rentabilumo, gali skirti mažiau dėmesio darnaus vystymosi ir aplinkosaugos reikalams.
Konstitucijos 53 straipsnio 3 skirsnyje nurodyta, kad valstybė yra aplinkos saugotoja nuo kenksmingo poveikio, o 54 straipsnio 1 skirsnyje - kad saugomos vertingos vietovės, gamtos ištekliai, jų priežiūra, atkūrimas ir gausinimas. Vadovaujantis Konstitucijos 46 straipsnio 3 skirsniu, reguliuojama ūkinė veikla taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, t. y. būtų užtikrinta saugi ir švari aplinka gyventojams bei daromas kuo mažesnis neigiamas poveikis aplinkai arba jo visai būtų išvengta. Taip reguliuodama valstybė padeda asmenims išsiaiškinti ir apibrėžti reikšmingo poveikio aplinkai riziką ūkinėje veikloje ir apsaugoti nuo galimų nelaimingų atsitikimų.
Aplinkos apsaugos įstatymas (AA) reglamentuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, ir jo pagrindu priimami visi kiti teisės aktai. Taip pat svarbus yra Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (PŪVPAV), kurio 2 straipsnio 7 punkte poveikis aplinkai - numatomas aplinkos pokytis, kurio priežastis yra planuojama ūkinė veikla. Šios veiklos veiksniai apima naujų statinių statybą, esamų statinių rekonstravimą, naujų technologijų diegimą, gamybos proceso ir technologinės įrangos modernizavimą ar keitimą, gamybos būdo, produkcijos kiekio (masto) ar rūšies pakeitimą, žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių naudojimą, taip pat žemėtvarkos, miškų tvarkos, vandentvarkos bei kituose projektuose numatomą ūkinę veiklą. Valstybė, kaip tautos įgaliota savininkė, valdo, rūpinasi, saugo ir yra įpareigota sukurti visą valdymo sistemą aplinkai saugoti, jai gerinti, užkirsti kelią reikšmingam kenksmingam poveikiui, užtikrinant, kad bus išvengta skaudžių aplinkosauginių nelaimių ir avarijų.
Aplinkos priklausomybė nuo žmogaus yra labai didelė. Jau nuo seniausių laikų iki šios dienos valstybė kartu su įmonėmis kuria ir reguliuoja šalies aplinkos apsaugą, todėl žmogaus įtaka aplinkai atsiranda nuo to momento, kai jis pradeda kurti socialinę buitinę aplinką, vykdyti laisvai pasirinktą ūkinę veiklą arba naudoti gamtos išteklius. Nuo šio momento asmuo pagal AA. 1 str. 2 p. turi vykdyti aplinkos apsaugą - aplinkos saugojimą nuo įvairaus neigiamo poveikio ar pasekmių. Tačiau ar žmogus, laisvai pasirinkęs ūkinę veiklą ir suvokdamas, kad turi saugoti aplinką, sugeba pats įvertinti, kada ir kokį poveikį aplinkai darys, ar tas poveikis aplinkai bus reikšmingas, ar vykdys veiklą taip, kad aplinka būtų apsaugota nuo netikėtų nelaimių?
Gintaras Gaidys savo straipsnyje „Žmogaus teisės į sveiką aplinką statuso identifikavimo problema“ teigia, kad daugelyje Europos Sąjungos valstybių (tarp jų ir Lietuva) konstitucijose tokia teisė tiesiogiai nėra įtvirtinta. Aplinka, jos elementai (oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis, taip pat gamtinės vietovės, biologinė įvairovė ir jos komponentai) bei aplinkos veiksniai (medžiagos, energija, triukšmas, radiacija ir atliekos, įskaitant radioaktyviąsias atliekas, dujos ir kiti teršalai, darantys arba galintys daryti įtaką aplinkos elementams) sąveikaudami tarpusavyje neišvengiamai veikia žmogaus sveikatą, jeigu minėtų aplinkos elementų užterštumo ribinės vertės viršija leistinas normas. Tokiu atveju gali nukentėti žmogaus sveikata, be to, tam tikrą žalą gali patirti ir biologinė įvairovė, ekosistemos. AA paskirtis - reguliuoti visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką ir jo pagrindu priimami visi kiti teisės aktai.
Rizikos vertinimo metodai ir valdymo priemonės
Projektuoti statinius vertinant technogeninių avarijų poveikį nėra paprasta, nes susiduriama su duomenų apie poveikį stoka, kvalifikuoto subjektyvaus vertinimo būtinybe, avarijų scenarijų nenuspėjamumu. Tokį projektavimą gali palengvinti moksliškai pagrįstas kiekybinio rizikos vertinimo metodų diegimas.
Vadovėlyje detalizuojami kokybinio ir kiekybinio rizikos vertinimo metodai. Kiekybinis rizikos vertinimas yra metodologinis pagrindas projektavimui, kuris yra orientuotas į riziką. Jis leidžia naudoti matematinį rizikos matą, kuriuo galima išreikšti konstrukcinių sprendimų efektyvumą, užkertant avariją ar mažinant jos pasekmes.
Projektavimas, atsižvelgiant į riziką, turėtų aprėpti galimų avarijos scenarijų analizę bei konstrukcijos teigiamą ar neigiamą įtaką potencialiam avarijos eskalavimui ar deeskalavimui. Tai leidžia numatyti galimus pramoninių avarijų scenarijus ir pasekmes bei vertinti tų pasekmių pasireiškimo tikėtinumą.
Siekiant išvengti technogeninių avarijų arba bent sumažinti jų padarinius, konstruktyvines sistemas reikia projektuoti taikant rizikos pagrindu grindžiamą požiūrį. Tai leidžia įvertinti galimus avarijos scenarijus ir konstrukcijų vaidmenį avarijos eskalavime ar deeskalavime.
Rizikos valdymo priemonės
Rizikos valdymo tema atskleidžiama telkiant dėmesį į inžinerines ir vadybines rizikos mažinimo priemones. Tai apima tiek techninių sprendimų diegimą, siekiant sumažinti avarijų tikimybę ir mastą, tiek organizacinių priemonių įgyvendinimą, užtikrinant personalo kompetenciją, kontrolę ir prevencines programas.
Taikant atsargumo principą, valstybė turi numatyti prevencines priemones, net ir tais atvejais, kai neįmanoma tiksliai prognozuoti veiklos padarinių aplinkai. Prevencija yra efektyvesnė ir pigesnė nei žalos atlyginimas.
Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas tarp visų suinteresuotų šalių (valstybės institucijų, verslo, visuomenės) yra būtinas darnios visuomenės tikslui pasiekti. Informacijos viešumas ir darnaus vystymosi vertinimas padeda užtikrinti aplinkosaugos pažangą.
Atsižvelgiant į tai, kad senstantys pramonės objektai ir neatsakingumas didina technogeninių avarijų riziką, būtina nuolat vertinti ir valdyti šią riziką, užtikrinant ne tik statybinę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus, gebančius atsakingai atlikti savo darbą ir užtikrinti visuomenės saugumą.
Vadovėlis skirtas įvairių inžinerinių ir vadybinių specialybių studentams, kuriems gali tekti projektuoti, statyti ir eksploatuoti pavojinguosius pramonės objektus arba užsiimti pavojus keliančia gamybos, gavybos arba transporto veikla. Knyga taip pat naudinga specialistams, vertinantiems riziką, keliamą pavojingųjų Lietuvos pramonės objektų, kurių veiklą reglamentuoja Europos Sąjungos Seveso III direktyva.
tags: #avariju #rizikos #vertinimo #rekomendacijos