Avarijų ir technologinių sutrikimų likvidavimo planas yra organizacinis dokumentas, nustatantis avarijų ir technologinių sutrikimų valdymo, likvidavimo ir padarinių šalinimo tvarką įmonėje. Šio plano paskirtis - užtikrinti, kad bet kokios avarinės ar kritinės situacijos būtų valdomos greitai, koordinuotai ir saugiai. Tai padeda sumažinti galimą pavojų darbuotojų sveikatai ir gyvybei, aplinkai, turtui, įrangai bei infrastruktūros stabilumui.
Pagrindinis avarijų likvidavimo plano tikslas - iš anksto numatyti galimus rizikos scenarijus, apibrėžti aiškią atsakomybių struktūrą, veiksmų seką ir komunikacijos tvarką. Tai leidžia nedelsiant reaguoti į avariją, suvaldyti situaciją, sumažinti žalą ir kuo greičiau atkurti normalias veiklos sąlygas. Įvykus bet kokiam avariniam įvykiui, jis privalo būti išsamiai išanalizuotas, o plano nuostatos - atnaujintos, siekiant užkirsti kelią panašių situacijų pasikartojimui ateityje.
Avarijų likvidavimo plano būtinybė
Avarijos ir technologiniai sutrikimai dažniausiai kyla netikėtai ir gali turėti labai rimtų pasekmių - nuo darbuotojų sužalojimų iki didelės materialinės ar aplinkosauginės žalos. Todėl nepakanka reaguoti spontaniškai - būtina turėti iš anksto parengtą, patikrintą ir darbuotojams žinomą veiksmų planą.
Avarijų likvidavimo planas padeda išvengti chaoso ir neteisingų sprendimų kritinėse situacijose. Jis užtikrina, kad visi darbuotojai žinotų savo vaidmenį ir pareigas, leidžia greičiau lokalizuoti incidentą ir sumažinti jo mastą. Be to, tai padeda įmonei įvykdyti teisės aktų reikalavimus ir pasirengti patikrinimams.
Kas sukelia nelaimingus atsitikimus – saugos mokymo vaizdo įrašas – nelaimingų atsitikimų ir traumų prevencija
Pagrindiniai avarijų likvidavimo plano aspektai
Avarijų atvejai gali būti labai pavojingi, todėl būtina žinoti, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje, kad nekiltų grėsmė darbuotojų saugai ir sveikatai. Remiantis patvirtintais reikalavimais yra sudarytas planas avarijų likvidavimui. Svarbiausi dalykai šiame plane yra nurodymai, kaip atlikti avarijų likvidavimo darbus taip, kad būtų išsaugota darbuotojo sauga ir sveikata.
Pagrindiniai aspektai apima:
- Bendrosios nuostatos;
- Sąvokos, avarijų ir technologinių sutrikimų požymiai ir klasifikacija;
- Informavimas apie avariją ir technologinį sutrikimą;
- Pranešimai Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai;
- Atsakingų asmenų ir darbuotojų veiksmai;
- Veiksmai pagal avarijų rūšis;
- Avarijų ir technologinių sutrikimų pasekmių likvidavimas;
- Dokumentavimas ir analizė;
- Baigiamosios nuostatos.
Darbuotojų mokymas ir pasirengimas
Vien turėti parengtą dokumentą nepakanka. Darbuotojai, kurie gali dalyvauti avarijų likvidavimo darbuose ar dirba pavojingose zonose, privalo būti apmokyti pagal avarijų likvidavimo planą. Jie turi būti supažindinti su galimais scenarijais ir veiksmų seka, periodiškai instruktuojami ir, esant poreikiui, atestuojami.
Informacija, pateikiama avarijų likvidavimo plane, suteikia darbuotojams aiškias gaires apie:
- Naudojamas priemones;
- Veiksmų prioritetus;
- Komunikaciją su atsakingais asmenimis ir institucijomis;
- Saugaus darbo principus ekstremaliomis sąlygomis.
Avarijų likvidavimo planas reikalingas visiems įmonių darbuotojams, kurie savo darbe gali susidurti su avarijomis ir turi žinoti veiksmų eigą, ką daryti avarijoms ištikus. Tokius darbus atliekantis darbuotojas turi būti apmokytas ir atestuotas tokiems darbams.
Ekstremaliųjų situacijų valdymo planai
Iš anksto suplanuoti veiksmai ir parengtas tinkamas planas, kilus nelaimei, sutaupo laiko ir leidžia išsaugoti žmonių gyvybes bei sutaupyti pinigų. Be to, visi galimi pavojai, veiksmai, nelaimės valdymui reikalingi ištekliai apgalvojami iš anksto, neskubant, atsiranda galimybė surengti pratybas ir įsitikinti, ar viskas apgalvota ir suplanuota.
Ekstremaliųjų situacijų valdymo planas gali saugiai dulkėti lentynoje ar gulėti stalčiuje, kol kilusi nelaimė nepareikalauja veikti pagal jį. Žinoma, toks planas pats savaime negarantuoja visiško saugumo, bet jį gerokai padidina. „Manymas, kad planavimas yra užbaigtas, kai raštiškas parengties ekstremalioms situacijoms planas yra parengtas (parašytas, suderintas ir patvirtintas) rizikuoja prisišaukti bėdą” (Dinos ir kt., 1972).
Ekstremaliųjų situacijų valdymo plane aprašomos didelę ir labai didelę riziką keliančių pavojų ir ekstremaliųjų situacijų valdymo procedūros. Tai aktualu, pavyzdžiui, ūkio subjektams, eksploatuojantiems bendro atliekų deginimo įrenginį, tvenkinio perteklinio vandens pralaidos ar vandens kaupimo baseino savininkams, kurių vandens tūris sudaro ar viršija 5 mln. kubinių metrų, taip pat subjektams, kurių objektai yra įtraukti į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.
Valstybinis ir savivaldybių lygmens planai
Valstybiniame ekstremaliųjų situacijų valdymo plane yra įvardintos situacijos, galinčios sukelti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, numatytos reikalingos priemonės bei valstybės institucijos, kurioms tenka atsakomybė už tam tikro pobūdžio valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir jos padarinių šalinimo organizavimą. Ministerijų, valstybės institucijų krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose turi būti numatomas ministerijos (institucijos) kompetencijai priskirtoje veiklos srityje gresiančių ar susidariusių valstybės lygio ekstremaliųjų situacijų valdymo organizavimas ir koordinavimas. Taip pat suplanuojama, kaip bus užtikrinamas ministerijos (institucijos) kompetencijai priskirtos veiklos srities (sektoriaus) tęstinumas susidariusių ekstremaliųjų situacijų metu.
Gyventojams svarbiausi yra savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai, nes civilinė sauga valstybėje organizuojama pagal jos teritorijos administracinį suskirstymą. Savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo planai yra skelbiami savivaldybių interneto svetainėse. Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai ir įstaigos, kurie atitinka tam tikrus nustatytus kriterijus, rengia ekstremaliųjų situacijų valdymo planus.
Aplinkos ir žmogaus ryšys
Ryšį tarp aplinkos ir žmogaus, jų tarpusavio priklausomybę ar įtaką, galima suprasti pradedant nuo aplinkos sąvokos, kuri Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLK) pateikiama dvejomis reikšmėmis: pirmoji - fizinės sąlygos: geografinė, natūrali, antroji - socialinės buitinės sąlygos: puiki, graži aplinka [6]. Pagal šį pateikimą žmogų supa gamtinė ir ūkinė aplinka arba, kitaip tariant, žmogus gyvena aplinkoje, kurią iš dalies pats kuria, apimančią natūraliąsias ir antropogenines sistemas [2].
Pagal 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtos Konstitucijos 46 str. 1 skirsnyje parašyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve [1], vadinasi žmogui duota laisvė rinktis, kokią buitinę aplinką susikurti, kokia ūkine veikla užsiimti ir kaip ją vykdyti. Tačiau Konstitucijos 53 str. nurodo saugoti gamtinius elementus: žemės paviršių ir gelmes, orą, vandenį, dirvožemį, augalus, gyvūnus, organines ir neorganines medžiagas, antropogeninius komponentus [2] bei sistemas nuo kenksmingo poveikio [1] taip, kaip parašyta AA. 2 str. 8 d., t. y. taip, kad ekosistemos ar jos elementų natūraliosios funkcijos nesusilpnėtų arba mes jų neprarastume [2]. Taigi aplinkos priklausomybė nuo žmogaus yra labai didelė.
Jau nuo seniausių laikų iki šios dienos valstybė kartu su žmonėmis kuria ir reguliuoja šalies aplinkos apsaugą, todėl žmogaus įtaka aplinkai atsiranda nuo to momento, kai jis pradeda kurti socialinę buitinę aplinką, vykdyti laisvai pasirinktą ūkinę veiklą arba naudoti gamtos išteklius. Nuo šio momento asmuo pagal AA. 1 str. 2 p. turi vykdyti aplinkos apsaugą - aplinkos saugojimą nuo įvairaus neigiamo poveikio ar pasekmių [2].
Valstybės ir piliečių atsakomybė
Lietuvos valstybė, savo valią vykdydama per išrinktus atstovus, kurie, vykdydami veiklą, tarnauja žmonėms, priėmė ir paskelbė Konstituciją. Jos 53 str. 3 skirsnyje valstybė yra aplinkos saugotoja nuo kenksmingo poveikio, o pagal Konstitucijos 54 str. 1 sk. - vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių priežiūra, atkūrimu ir gausinimu. Todėl, vadovaudamasi Konstitucijos 46 str. 3 sk., reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei [1], t. y. kuria ir leidžia tokius įstatymus, kad būtų užtikrinta saugi ir švari aplinka gyventojams, darant kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai arba jo visai išvengiant.
Taip reguliuodama valstybė padeda asmenims išsiaiškinti ir apibrėžti reikšmingo poveikio aplinkai riziką ūkinėje veikloje ir apsaugoti nuo galimų nelaimingų atsitikimų. Iš kitos pusės, asmuo, kaip valstybės pilietis, laisvai pasirinkęs ūkinę veiklą, laikydamasis įstatymo nuostatų, įsipareigojęs saugoti aplinką, gali daryti poveikį arba jo veikla gali turėti įtakos neigiamiems faktoriams aplinkoje, nes pagal AA. 1 str. 12 p. ūkinė veikla - tai ūkinė ar kitokia veikla, kuri turi ar gali turėti įtakos aplinkai ir kurios vykdomos veiklos pasekmės ar poveikis aplinkai pagal AA. 1 str. 16 p. yra reikšmingos [2].
Kas sukelia nelaimingus atsitikimus – saugos mokymo vaizdo įrašas – nelaimingų atsitikimų ir traumų prevencija
Kai asmuo planuoja užsiimti ūkine veikla ir mano, kad jo veikla neturės neigiamo poveikio aplinkai, šioje vietoje įsiterpia Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (PŪVPAV), kurio 2 str. 7 p. poveikis aplinkai - numatomas aplinkos pokytis, kurio priežastis yra planuojama ūkinė veikla, į kurią, pagal šio įstatymo 2 str. 2 p., įeina veiksniai: naujų statinių statyba, esamų statinių rekonstravimas, naujų technologijų diegimas, gamybos proceso ir technologinės įrangos modernizavimas ar keitimas, gamybos būdo, produkcijos kiekio (masto) ar rūšies pakeitimas, žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių naudojimas, taip pat žemėtvarkos, miškų tvarkos, vandentvarkos bei kituose projektuose numatoma ūkinė veikla [3]. Šie gamtos ištekliai [2]. Todėl Valstybė, tautos įgaliota savininkė, valdo, rūpinasi, saugo, o taip pat Konstitucijos 53 str. 3 sk. ir 54 str. 1 sk. yra įpareigota sukurti visą valdymo sistemą aplinkai išsaugoti, jai gerinti, užkirsti kelią reikšmingam kenksmingam poveikiui, užtikrinant, kad bus išvengta skaudžių aplinkosauginių nelaimių ir avarijų.
tags: #avarijos #prevencijos #bei #likvidavimo #priemoniu #planai