Automobilių gamyba šiandien yra viena iš svarbiausių pasaulio pramonės šakų, susidurianti su daugybe iššūkių ir tuo pat metu siūlanti dideles perspektyvas, ypač ekologiško transporto srityje. Darnaus vystymosi strategijas kuria daugelis pasaulio šalių, tarp jų ir Europos Sąjungos narės. Šiame kontekste atsiranda ir vis populiarėja šiandieninio transporto sistemos dalis - ekologiškas automobilis. Tai ne tiek jau pagaminta transporto priemonė, kiek ir pati koncepcija.
Darnaus vystymosi ir ekologinio transporto samprata
Darnaus vystymosi koncepcija buvo sukurta vystantis visuomenei ir jos sąmoningumui. Jos ištakas atsekti pakankamai sudėtinga. Manytina, kad pirmieji žingsniai darnaus vystymosi koncepcijos link sietini su 18 amžiuje atsiradusia klasikinės politinės ekonomijos teorija. Šios teorijos pagrindus galima aptikti ir 19 amžiaus Vakarų Europos miškininkystėje. Plačiajai visuomenei pasirodė tik 19 amžiaus gale JAV - tada prasidėjo pirmieji aplinkosaugos judėjimai. Tai buvo šiuolaikinės pasaulinės gamtosaugos pradžia - aplinkos apsaugos idėjos išplito ir kitose šalyse. Pradėjo kurtis tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos, suaktyvėjo aplinkos užterštumo įtakos gamtai ir žmogui moksliniai tyrimai, pvz., žemės ūkyje naudojamų cheminių preparatų ir pesticidų žala, oro tarša, rūgštūs lietūs, ozono sluoksnio plonėjimas, visuotinis klimato atšilimas ir pan.
1968 metais visuomeniniais pagrindais italų mokslininko ir pramonininko A. Peccei iniciatyva įsikūrė Romos klubas. Jis įsipareigojo ištirti pasaulinės reikšmės problemas, tokias kaip gyventojų skaičiaus ir ekonomikos augimas, maisto gamyba ir žaliavų mažėjimas, ir nustatyti jų tarpusavio sąveikas bei perspektyvas, jei ir toliau plėsis ekonomika ir daugės gyventojų. 1972 metais šie mokslininkai parengė studiją „Augimo ribos“, kuri šiuo metu yra išversta į daugiau nei 30 kalbų ir parduodama kaip atskira knyga. Tais metais (1972) Jungtinių Tautų organizacija surengė konferenciją aplinkos apsaugos klausimais - joje buvo diskutuojama apie tai, kad spartus ekonomikos augimas sukuria ir sunkiai prognozuojamas neigiamas pasekmes, kurios gali kelti grėsmę ne tik gamtinei aplinkai, bet ir žmogui.
Pati darnaus vystymosi koncepcija buvo suformuluota tik palyginti neseniai - 1987 metais JTO specialiosios aplinkos ir vystymosi komisijos, vadovaujamos G. H. Brundtland, ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“. Ši koncepcija sujungė abi iki tol viena kitai prieštaravusias nuostatas - antropocentrinę ir ekocentrinę. Darnaus vystymosi koncepcijos esmė buvo ta, kad abi šios nuostatos žmonijai svarbios, kaip ir jų atstovaujamos sferos - verslas ir aplinkosauga, bet jos nėra priešingos ir gali papildyti viena kitą. 1992 m. Rio de Žaneire organizuota aplinkosaugos konferencija, kurios devizas - „Išsaugokime planetą: problemos ir viltys“. Akivaizdu, kad visuotinis poreikis darniam vystymuisi atsirado ne staiga, dėl ko galima būtų abejoti jo aktualumu. Jis pribrendo palaipsniui, žmonijai kasdien susiduriant su spartaus ekonomikos ir techninės pažangos vystymosi įtakos gamtai pasekmėmis. Viena ekonominė plėtra, kuri neatsižvelgia į kitus žmonijai svarbius faktorius, yra trumparegiška ir realiai ilgajame laikotarpyje gali teikti daugiau žalos, nei naudos.
Šiandien darnus vystymasis - daugelio šalių mokslininkų, verslininkų ir politikų studijų objektas ekonomikos, aplinkosaugos, sociologijos, politologijos srityse. Nors dėl tam tikro koncepcijos neapibrėžtumo (koncepcija yra labai plati) darnaus vystymosi samprata šiek tiek varijuoja, vis dėlto šiandien dažniausiai naudojamas darnaus vystymosi apibrėžimas yra tas, kuris pateiktas Brundtland ataskaitoje: „Darnus vystymasis - tai vystymasis, kuris užtikrina dabarties žmonijos reikmių tenkinimą, bet neapriboja ateities kartų galimybių tenkinti savąsias.“ Dauguma lietuvių autorių naudoja šį apibrėžimą, o tiksliau, originalaus apibrėžimo vertimą. Dėl sąvokų vertimo į kitas kalbas taip pat atsiranda tam tikri darnaus vystymosi sampratos niuansai. Jis verčiamas ir kaip „tvarioji plėtra“, ir kaip „subalansuotas vystymasis“. Manytina, kad šis vertimas nepilnai atskleidžia koncepcijos esmę, nes suponuoja pirmu atveju kiekybę, o ne kokybę, o antruoju - baigtinę būseną ar jos siekimą. Tuo tarpu darnus vystymasis (sustainable development) yra nuolatinis ir nesibaigiantis visuomenės vystymosi procesas, visuomenės evoliucija, kurios esmė išlieka, o uždaviniai gali keistis laiko bėgyje. Artimas, o gal net ir tikslesnis šia prasme būtų ir terminas „tvarus vystymasis“. „Šioms kartoms, neperžengiant leistinos poveikio aplinkai ribos.“
Šiame apibrėžime akcentuojamas kompromisas, t.y. priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis. Šis apibrėžimas šiek tiek prieštarauja G. H. Brundtland pranešime formuluotai darnaus vystymosi sampratai, suponuodamas aplinkosaugos ir ekonomikos prieštaravimą ilgalaikiame laikotarpyje. Kaip matyti, darnus vystymasis sujungia sritis, ligi šiol laikytas nesusijusiomis: visuomenę, ekonomiką ir aplinką (kai kurie autoriai prie šių trijų faktorių dar įtraukia ir kultūrinę įvairovę, kaip ketvirtąjį). Dėl to darnaus vystymosi apibrėžimas šiek tiek kinta ir priklausomai nuo aspekto, kuriuo jis nagrinėjamas. Taigi galima apibendrinti, kad nors darnaus vystymosi samprata nėra griežtai apibrėžta, o daugiau reliatyvi sąvoka, vis dėlto ji nurodo tolesnės žmonijos evoliucijos kryptį. Logiška, kad iškilo darnaus vystymosi vertinimo problema. Kadangi darnus vystymasis yra sąvoka, apimanti beveik visas sritis, tai sudaryti objektyvius jos vertinimo būdus ir rodiklius sudėtinga. Vis dėlto tai būtina, kad galima būtų kontroliuoti darnaus vystymosi uždavinių įgyvendinimą. Šiuo metu pasaulyje nėra vieningos sistemos, kokius darnaus vystymosi rodiklius naudoti. Vis dėlto jie priimami sprendimams. Dažniausiai tokie rodikliai integruoja savyje aplinkosaugos ir ekonomikos duomenis.
Darnaus vystymosi politika Europos Sąjungoje ir Lietuvoje
Nuostatos laikytis pasaulinių darnaus vystymosi principų yra pagrindiniuose Europos Sąjungos teisiniuose aktuose. Europos Sąjungos sutartyje bendruosiuose nuostatuose nurodyta, kad „Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą. [...] ji prisideda prie taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo, tvaraus planetos vystymosi, <...>.“ Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategijos tikslai - ekonominė ir socialinė pažanga bei aukštas aplinkos apsaugos lygis. Pirmoji Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategija (aplinkos veiksmų programa) buvo priimta 1973 metais. Ji buvo pakeista 1977, 1982, 1987, 2000 metais. Dabartinė Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategija buvo patvirtinta 2006 metų birželį.
Lietuvoje nacionalinė darnaus vystymosi strategija yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-11 nutarimu Nr. 1160. Pirmoji Strategijos įgyvendinimo ataskaita parengta 2005 metais (joje pateikiama ataskaita apie 2003-2004 m.), antroji - 2008 metais (apie 2005-2007 m.). Žvelgiant į ataskaitose pateiktus duomenis, matyti, kad Lietuvoje vienas problemiškiausių sektorių, kuriame mažiausiai matyti pažanga darnaus vystymosi aspektu, yra transporto sektorius - dėl savo specifikos Lietuvoje, kaip ir kitur, jis pakankamai inertiškas.
Transporto sektoriaus plėtra ir aplinkosaugos iššūkiai
Transportas dažniausiai skirstomas pagal transporto priemones, naudojamas pervežant aplinką. Motorinės transporto priemonės (automobiliai, laivai, lėktuvai, traukiniai) šiuo metu yra populiariausios, kadangi jos yra greitesnės, galingesnės ir patogesnės. Transporto sektoriaus plėtra yra susijusi tiesiogiai su visos ekonomikos augimu. Šis sektorius auga. 2008 metais Europos Sąjungos krovininės apimtys išaugo 2,8 proc., o keleivių pervežimas - 1,9 proc., lyginant su 2007 metais. Europos Komisija prognozuoja, kad iki 2020 m. Europos Sąjungoje transporto sektoriuje dirba daugiau nei 10 mln. žmonių. Vystantis transporto sektoriui ekonominiu aspektu, didėja ir jo poveikis aplinkai ir žmonėms, taigi aplinkosauginė transporto reguliavimo kryptis darosi kasdien vis aktualesnė.
ES transporto politikos uždaviniai suformuluoti Baltojoje Knygoje. Visi šie uždaviniai įtraukti ir Lisabonos strategijoje. Svarbiausi jų: eismo spūsčių, triukšmo ir oro taršos lygio minimizavimas; prioritetas aplinkai palankioms transporto rūšims suteikimas ir užtikrinimas, kad iki 2010 metų transporto kurui būtų vartojama 5,75 proc. biodegalų. LR Susisiekimo ministerija savo leidinyje „Transporto sektoriaus plėtra - dinamiško ekonominio augimo garantas“ nurodo: „2007 m. Lietuvoje automobilių parkas išaugo iki 1,18 mln. vnt., o tai sudaro 353 automobilius 1000 gyventojų. Bendras automobilių skaičius Europos Sąjungoje siekia 250 mln. vnt., o tai sudaro 490 automobilių 1000 gyventojų. Lietuvos transporto sektorius nuolat auga, tačiau jo poveikis aplinkai dar nėra pakankamai mažas.“
Elektromobiliai: privalumai, trūkumai ir perspektyvos
Elektromobiliai yra vis svarbesnė ekologinio transporto dalis. Jų pagrindiniai privalumai yra mažesnis aplinkos teršimas eksploatacijos metu, efektyvesnis energijos vartojimas ir greitesnis įsibėgėjimas. Tačiau egzistuoja ir iššūkiai, susiję su baterijų gamyba, įkrovimo infrastruktūra ir eksploatacija šaltame klimate.
Elektromobilių gamyba ir ekologinis aspektas
Vienas iš pagrindinių argumentų už elektromobilius yra tai, kad jie neteršia aplinkos, nes vartoja energiją, pagamintą elektrinėje. Pačios elektrinės išmetimus į aplinką galima minimizuoti dedant brangius filtrus ar deginant kurą, kuris mažiau į aplinką išmeta nuodingų medžiagų (kalbant apie šilumines elektrines). Kritikai teigia, kad vidaus degimo variklio automobiliui reikalingų įrengimų pagaminimas palieka mažiau atliekų ir mažiau teršia aplinką, nei tik akumuliatoriaus pagaminimas elektromobiliui. Tačiau elektromobilių akumuliatoriai tikrai nebūtų išpilami lauk, o dar ir priduoti būtų galima. Elektromobiliai elektra naudoja kur kas efektyviau nei vidaus degimo automobiliai išnaudoja kurą. Elektros gamyba elektrinėse yra žymiai efektyvesnė nei variklyje. Šiluminės elektrinės išnaudoja maksimaliai išskiriamą šilumą. Svarbu atsižvelgti į tai, kiek daug detalių, pagamintų iš įvairiausių, aplinkai kenksmingų medžiagų, reikia benzininiam automobiliui, ir kiek kenksmingų medžiagų išskiriama jų gamybos metu.
Infrastruktūra ir ekonominis poveikis
Lietuvoje, kaip ir visoje ES, vystosi elektromobilių įkrovimo stotelių tinklas. Fiziniai asmenys pirks elektromobilius tuo atveju, jei turi nuosavą rozetę nakčiai. Juridiniai subjektai, t.y. įstaigos - labai realus kandidatas elektromobilių parkui, kadangi firmos dažnai turi savo parkingus, kur nesunkiai galėtų pastatyti įkrovimo stoteles. Dažniausiai, kai įmonės investuoja į bandymus, tai kainos automobilių būna mažesnės, nei įprastai, suteikiamas pilnas aptarnavimas ir pan. Tokios investicijos būtų gerai, nes kuo mažiau reikės pirkti dujų/naftos iš Rusijos, tuo daugiau liks pinigų viduje ir atitinkamai sumažinus transporto išlaidas, gyventojams liktų daugiau pinigų vartojimui, taigi pakeltų šalies ekonomiką. Įmonės dažniausiai ieško ne kur sutaupyti kelis centus, o ieško infrastruktūros. Prie infrastruktūros reikia priskirti ne tik kelius, elektrą ir pan., bet ir mokslo institucijas, ambasadas, politinius dalykus ir visa kita.
Kyla klausimas dėl elektros energijos poreikio patenkinimo. Uždarius atominę elektrinę ir nestatant naujų, atsiranda elektros energijos trūkumas, o ją perkame iš kaimynų. Tai kaip reiks patenkinti tą išaugusį elektros poreikį? Prie elektromobilių projekto reikėtų pridėti ir naujos elektrinės statybą. Jei nebenaudotų niekas benzino, tai stipriai kristų biudžeto įplaukos. Tada būtų uždėti mokesčiai ant tokių kolonėlių parduodamos elektros ar dar kažkokių naujų mokesčių išrastų. Tačiau akcizas kompensuotųsi PVM įplaukomis nuo padidėjusio vartojimo ir pakeltų ekonomikos augimą. Elektros gamybos mums pilnai iš tikrųjų užtenka, tik piko metu (dieną) jos būna trūkumas, o vakarais/naktį jos gali būti perteklius. Automobilių įsigijimo, pvz., galėtų būti padaroma išlyga PVM mokesčiui bei sudaromos lengvatos dėl parkingo ir įvažiavimo į senamiestį. Jei Lietuvoje būtų įgyvendinamas projektas, kaip elektromobilių eksperimentinė „aikštelė“, tai būtų didžiulė ekonominė nauda. Darbo būtų beveik visų sričių specialistams. Dėl Lietuvos klimato juostos, manau, kaip tik gera vieta šiam eksperimentui, nes būtų pritaikoma ir vasaros, ir žiemos sąlygomis.
Technologinės inovacijos: superkondensatoriai
Superkondensatoriai ar ultrakondensatoriai yra įdomūs tuo, kad jų elektrinė talpa yra milžiniška. Vienas ultrakondensatorius savyje gali sukaupti žemės dydžio krūvį. Taip pat kondensatoriai neturi atminties, t.y. laikui bėgant juos taip pat efektyviai galima pakrauti ir iškrauti bei, tai kad jie greitai pasikrauna. Tačiau kyla klausimas, kas bus prie -20 temperatūros? Elektromobiliai gali būti galingesni už bet kurį automobilį, tik variklių papildomai įdėti. Beje, įsibėgėjimas jų kur kas greitesnis, nes didesnės apsukos žymiai ir nėra pavarų. Tiesiog dabar dažniausiai nededa galingų variklių, nes greičiau suryja bateriją. Superkonduktorių technologijos perspektyva tikrai gerai atrodo. Žemės dydžio sferos talpa yra apie 670 mikrofaradų. Kas link superkondensatorių, tai irgi tie jų parametrai dar labai maži. Nes 1Ah = 3600F.
tags: #automobiliu #gamybos #problemos #ir #perspetyvas #wikipedija