Automobilio ratų dyglių informacija ir važiavimas žiemos sąlygomis

Automobilio padangos - vienas svarbiausių saugumo elementų kelyje. Jos ne tik palaiko automobilio svorį, bet ir leidžia saugiai manevruoti, stabdyti ir išlaikyti kontrolę, ypač žiemą.

Dygliuotos padangos: savybės ir privalumai

Padanga, skirta važiuoti sniegu, yra su storu protektoriumi. O kuo važinėti per ledą? Šiam reikalui vis plačiau naudojami dygliai.

Kas yra dygliai ir kam jie skirti?

Dygliai - tai maži metaliniai kaiščiai padangoje, skirti pagerinti sukibimą su ledu. Jie yra ypač svarbūs ekstremaliomis sąlygomis, tačiau ant sausos ar šlapios kelio dangos jie vaidina mažesnį vaidmenį.

Dyglių efektyvumas

Apledėjusia kelio danga važiuodami su dygliais, greitį galime padidinti 50% ir daugiau, lyginant su paprastomis padangomis. Greičio didinimas priklauso nuo dyglių skaičiaus padangoje ir jį riboja automobilio galimybės. Svarbiausia, kad dėl dyglių labai sutrumpėja stabdymo kelias. Važiuojant su dygliais, taip pat nebepavojingi tampa ir greitėjimai. Važiuodami per ledą ar sniegą paprastomis padangomis, greitėjimo metu turime labai saugotis, kad neimtų slysti varantieji ratai. Dygliai padidina ratų trauką, todėl automobilis geriau „traukia“ ir jam lengva suteikti norimą kryptį.

Dyglių skaičius ir padangos pasirinkimas

Dauguma žieminių padangų turi 90-120 dyglių. Padangos su mažiau nei 80 dyglių tinkamos tiems, kurie retai važiuoja slidžiais keliais. Kyla klausimas: koks dyglių skaičius turi būti ant padangos, kad efektyviai stabdytų ant ledo ir stabiliai laikytų ant sausos/šlapios dangos? Dyglių skaičius padangoje lemia sukibimą ir saugumą ant slidžių kelių. Svarbu pasirinkti tinkamą balansą - pakankamai dyglių, kad būtų užtikrintas saugumas, bet ne tiek, kad padanga greitai nusidėvėtų.

Per daug ar per mažai dyglių?

• Per daug dyglių gali pagreitinti protektoriaus dėvėjimąsi ir padidinti triukšmą.
• Per mažai dyglių - sumažinti sukibimą.

Kalbant apie naujas padangas, dėl dyglių skaičiaus jaudintis reikėtų mažiausiai.

Dygliuotų padangų naudojimo ypatumai

Visų keturių ratų dygiavimas

Iš principo visų keturių ratų padangos turi būti dygliuotos. Jei dygliai tėra ant priekinių ratų, geriau jų atsisakyti ir važinėti visai be dyglių, vis tiek, ar varantieji ratai yra priekiniai ar užpakaliniai. Užpakaliniai ratai su dygliais yra mažesnė blogybė, ypač kai jie būna varantieji.

Važiavimas su dygliuotais užpakaliniais ratais

Jei užpakalinių ratų padangos dygliuotos, tai, visiškai mažai pasukus vairą ir spustelėjus akceleratorių, mašinos užpakalis tučtuojau ima slinkti į priešingą pusę, negu buvo pasuktas vairas. Kitaip sakant: automobilio užpakalis su dygliuotomis padangomis slankioja į visas puses. Taip važiuoti neapsakomai malonu. Mašinos priekis labai klusnus, neslysta į šoną net ledu, nes norimą kryptį išlaikau, versdamas slysti užpakalinius ratus. Jie slenka į šoną labiau, negu be dyglių, turbūt dėl to, kad užpakalinių ratų sukibimą su keliu visuomet galima nutraukti.

Dygliuotų padangų istorija ir gamyba

Automobilių padangos su dygliais yra palyginti naujas gaminys. Pirmą kartą sėkmingai jos buvo panaudotos 1959 metais Monte Karlo ralyje. Bet praslinko dar keletas metų, kol buvo pradėta serijinė jų gamyba. Atlikta tūkstančiai eksperimentų. Šiuo metu dygliai jau nebe problema. Daug kur gaminamos padangos, kurių kontaktinėje zonoje yra maždaug 3mm skersmens ir 10mm gylio angelės. Į tas angeles suspausto oro pistoletu įšaunami dygliai, padaryti iš specialaus plieno. Sportininkai žiemą važinėja daugelio tipų padangomis su įvairiu dyglių kiekiu ir skirtingu jų įstatymo gyliu, pasirinkę jas pagal kelio dangą ir orą. Dabar šiam gaminiui priekaištų beveik nebėra. Dygliai nebeiškrinta ir susidėvi kartu su padanga.

Važiavimas žiemos sąlygomis ir saugumas

Nors dygliuotos padangos padaro važiavimą saugesniu, ypač kai prireikia staigiai stabdyti, tačiau net ir šalčiausią žiemą kelyje būna ne vien tik ledas ir sniegas. Pasitaiko ilgų visiškai sausų kelio atkarpų, kuriomis važiuoti su dygliuotomis padangomis labai pavojinga. Tačiau, neuždarykime automobilio žiemai į garažą, o taip pat neišsigąskime sunkumų.

Padangų slėgio reguliavimas slidžiomis sąlygomis

Jei varantieji ratai priekiniai, pravartu pamėginti išleisti šiek tiek oro iš priekinių padangų. Jei varantieji užpakaliniai - išleisti iš užpakalinių, kad varančiųjų ratų padangos didesniu plotu remtųsi į ledą ir geriau su juo sukibtų.

Kaip išvengti ratų slydimo slidžioje įkalnėje?

Tinkamai pasirenkame pavarą ir sumaniai manipuliuojame akceleratoriumi. Pavara turi būti nei per aukšta, nei per žema, o degalų tiekiame ne per daug. Jeigu vis dėlto tektų sustoti dėl buksavimo ir ratai imtų suktis vietoje, nespauskime beprasmiškai akceleratoriaus. Išminkime sankabą ir pasistenkime pradėti važiuoti iš naujo - vėl antrąja pavara ir nepaprastai švelniai. Galima pabandyti ir atbulam, bet irgi labai švelniai, paskui dera sustoti ir kuo atsargiausiai pajudėti į priekį. Svarbu viską daryti labai švelniai, kad bent vienas ratas truputį sukibtų su keliu. Jeigu ratai buksuoja pradedant važiuoti, kiekvienas akceleratoriaus paspaudimas buksavimą padidina, o ne sustabdo. Kelkraštyje visada būna truputis gruodo, šiokių tokių grumstelių, žemės trupinių, akmenukų, todėl ten paviršius kibesnis, negu kelio viduryje, ir automobilį vairuoti lengviau. Šiaip ar taip, kelkraščiu važiuoti dažniausiai ne taip slidu, kaip kelio viduriu. Tegul bent du išoriniai ratai sukimba su kelkraščiu, ir važiuoti jau palengvėja.

Važiavimas nuo kalno žiemą

Žiemą važiuojame nuo kalno be galo atsargiai, nuolat pasiruošę įjungti žemesnę pavarą ir stabdyti varikliu. Negalima važiuoti laisvąja eiga, negalima staigiai atleisti akceleratoriaus, įjunginėti sankabos, kol variklis nepasiekė atitinkamo apsisukimų skaičiaus, o stabdyti reikia labai švelniai - stabdžiais ir varikliu iš karto. O juk nevalia važiuoti nuo kalno tokia pavara, kurios greitis verstų variklį suktis maksimaliu dažniu. Nukėlus koją nuo akceleratoriaus, droselį užveriame. Todėl variklis ima stabdyti, ir tuo stipriau, kuo didesni jo apsisukimai. Tačiau čia to nebus, nes ratai per menkai sukibę su slidžia kelio danga, kad pajėgtų tiek daug įsukti variklį. Ratų sukibimo pakaks 2/3 jo apsisukimų, daugiausia 3/4.

Automobilio gedimai ir priežiūra, susijusi su ratais

Ratai ir stabdžiai

• Jei stabdžių pamina staigiai stabdant, važiuojant 50-80 km/val. greičiu, šokinėja aukštyn žemyn, greičiausiai deformavosi priekinių ratų diskai. Kuo skubiau juos keiskite, nes tokie diskai dvigubai pailgina stabdymo kelią.

Vairo sistema ir ratų suvedimas

• Jei statant automobilį, kai ratai pasukti iki ribos, girdite garsų cypimą, jį beveik visada sukelia praslystantis vairo stiprintuvo prievado diržas. Kaip laikina priemonė tiks diržo patempimas, bet vėliau jį pakeiskite.
• Jei statant automobilį sunku sukti vairą, patikrinkite spaudimą padangose. Jei spaudimas normalus, patikrinkite ratų suvedimą, ypač jei automobilis važiuoja tiesiai, o vairas pasuktas.
• Jei važiuojant 60 km/val. greičiu vairo ratas pradeda šokinėti, patikrinkite visų keturių ratų suvedimą.
• Važiuojant dideliu greičiu, apie 110 km/val., tik vieno automobilio krašto drebėjimą arba silpną vibraciją paprastai sukelia išsibalansavę ratai.

Ratų guoliai ir pusašiai

• Jei posūkiuose girdite girgždesį, tikriausiai yra nusitrynę ratų guoliai. Patikrinkite kiekvieną ratą: pakelkite automobilį domkratu ir abiem rankomis suėmę ratą pamėginkite jį pasupti.
• Jei priekiniais ratais varomuose automobiliuose važiuojant mažu greičiu, kai vairas pasuktas, pasigirdo traškesys, tai rodo, kad nusidėvėjo išorinis pusašio šarnyras. Kalimas nėra pavojingas tol, kol nepasidarys labai stiprus ir aiškiai girdimas.

Treniruotės ir įgūdžių lavinimas žiemos sąlygomis

Treniruotės - tai sąmoningai atliekamos tobulinimosi pratybos. Nors ir daug važinėjama vasarą, vis dėl to kasmet, žiemai atėjus, reikia pratintis prie slydimo žiemos sąlygomis. Žiema jis kitoks, negu vasarą. Viską mintyse pakartojame iš eilės, ką ir kaip darysime, ir važiuojame vėl. Kai jau viską imsime daryti iš eilės ir pakankamai tiksliai, pradėkime didinti manevro tempą. Net ir dvidešimt kartų iš eilės atliktų vienodų bandymų priversti mašiną slysti ir vėl ją ištiesinti, jeigu jie kaskart atliekami netaisyklingai, nėra treniruotės.

Valdomojo slydimo pratybos

Pradėkime valdomojo slydimo pratybas nuo posūkio stačiu kampu. Jei šį posūkį darome, važiuodami, pavyzdžiui, 60km/h greičiu, tai kelio vingyje išbūname vos dalį sekundės. Visas manevras yra žaibiškas tikra to žodžio prasme. Todėl pirmiausia gerai išmokstame sukelti mašinos slydimą erdvioje vietoje, paskui - labai lėkštoje kreivėje, kaskart po truputį siauresniame bei trumpesniame vingyje. Treniruotėms, žinoma, susirandame slidžią aikštelę. Joje plačiu, gerai matomu brūkšniu pažymime posūkio trasą. Šiame manevre svarbu tiek paspausti akceleratorių, kad ratai netektų sukibimo su keliu nei per daug, nei per mažai.

Vairo valdymas slystant

Panašiai yra su vairo suktelėjumu priešinga posūkiui kryptimi. Kiek jį suktelėti - nupasakoti tikrai sunku: geriau išbandyti pačiam. Nėra reikalo visai atgręžti ratų į priešingą vingiui pusę - to padaryti net nespėtume. Važiuojant 60km/h greičiu, pakanka nedaug pakreipti ratus, kad pasikeistų judėjimo krypties atstojamoji ir automobilis pasisuktų į posūkio kreivę tokiu kampu, kad jo užimamoji padėtis, baigiant posūkį, sutaptų su tolesnio trasos ruožo kryptimi, taigi su tiesia atkarpa, einančia už posūkio. Šiuos pratimus siūloma atlikti ne tam, kad visi posūkiai būtų įveikiami slystant, bet kad netikėtas slydimas nebūtų kaip perkūnas iš giedro dangaus. Slydimas turi būti gerai pažįstamas, perprastas ir netgi naudojamas. Tuomet nereikės gadinti nervų ir blaškytis. Trupučiuką suktelėsime vairą, iš tiesų beveik automatiškai, ir važiuosime toliau. Kaip gerai, kad žinome, mokame, galime bet kurią akimirką suvaldyti savo automobilį, o neįgudusiems vairuotojams įvairiose slydimo situacijose širdis nukrenta į kulnis. Treniruokimės laiku, siekdami išvengti bėdos, o ne jai ištikus, kai metas važiuoti pas skardininką.

tags: #automobilio #ratu #spygliai