Įsigijus transporto priemonę, ypač naudotą, pirkėjas tikisi, kad sandoris yra teisėtas ir automobilis taps jo nuosavybe. Tačiau praktikoje pasitaiko situacijų, kai nupirktas, įregistruotas ir net kurį laiką naudotas automobilis vėliau sulaikomas dėl to, kad yra ieškomas kaip vogtas ar susijęs su teisėto savininko pretenzijomis. Tokie atvejai sukelia rimtų teisinių ir finansinių pasekmių.
Konkretus atvejis: įsigytas „Audi“ ir teisminės pasekmės
Advokato Manto Baigio pasakojimu, vienas klientas susidūrė su visiškai netikėta situacija: „Automobilis buvo nupirktas, įregistruotas Lietuvoje, jokių kliūčių nebuvo. Tačiau vėliau, per patikrinimą, transporto priemonė buvo sulaikyta, nes Belgijoje paaiškėjo jos ryšys su bankroto procesu ir teisėto savininko pretenzijomis.“
Šią situaciją neseniai nagrinėjo Utenos apylinkės teismas, kuris pripažino negaliojančia automobilio „Audi“ pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę. Automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui. Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis.
Ginčo aplinkybės ir teismo sprendimas
Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, ir automobilis turi būti konfiskuotas bei perduotas teisėtam savininkui.
Pasak byloje klientą atstovavusio advokato Manto Baigio, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita.
Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais. Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet kita Belgijos bendrovė.
Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti. Be to, profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu.
„Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, - komentuoja AVOCAD advokatas.
Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas - jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Problema su naudotu automobiliu, kurį įsigijote iš privataus pardavėjo
Pirkėjo teisės ir nuostolių atlyginimas
Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją - įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.
Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų - išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų.
„Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, - sako advokatas M. Baigys.
Įregistravimo reikšmė ir pardavėjo atsakomybė
Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai - buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.
Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, - pažymi jis.
Turto konfiskavimas bendrame teisiniame kontekste
Pagal Baudžiamąjį kodeksą, turto konfiskavimas - tai priverstinis bet kokio pavidalo turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje, sprendžiant nusikalstamų veikų prevencijos ir kontrolės klausimus, siekiama įgyvendinti idėją, kad neapsimoka daryti nusikalstamų veikų, kadangi asmeniui ne tik bus pritaikyta kriminalinė bausmė, bet ir viskas, kas gauta iš nusikaltimo, paimta, įskaitant ir visas priemones, kurios buvo panaudotos darant nusikalstamą veiką.
Teisiniai konfiskavimo pagrindai ir institucijos
Baudžiamajame procese turto konfiskavimo pagrindus nustato Baudžiamojo kodekso 72 straipsnis ir 72(3), kuris kalba apie išplėstinį turto konfiskavimą. Taip pat Administracinių nusižengimų kodekso 29 straipsnis numato turto konfiskavimo pagrindus ir sąlygas už padarytus administracinius nusižengimus.
Paprastai konfiskuojamas nusikalstamos veikos rezultatas (pvz., pagrobti pinigai, turtas, kyšis ar jo vertė) ir nusikalstamos veikos įrankis ar priemonė (turtas, panaudotas nusikalstamai veikai padaryti ar palengvinti). Svarbu atkreipti dėmesį, kad menkavertis turtas (pvz., kirvis, peilis) nekonfiskuojamas, o sunaikinamas. Civilinėje apyvartoje uždrausti daiktai (narkotikai, psichotropinės medžiagos, netikri pinigai) taip pat sunaikinami arba perduodami atitinkamoms valstybės institucijoms. Privalomas konfiskuoti turtas konfiskuojamas visais atvejais.
Dėl turto konfiskavimo sprendžia:
- Baudžiamosiose bylose - teismas.
- Administracinių nusižengimų teisenoje - institucijos, kurios pagal kompetenciją nagrinėja konkrečias bylas, kurių sankcijose numatyta konfiskavimo galimybė.
Turto, priklausančio ne kaltininkui, konfiskavimas
Įstatymas numato galimybę konfiskuoti turtą, kuris priklauso ir ne kaltininkui. Baudžiamajame kodekse aiškiai įtvirtintos nuostatos, kad tam tikrais atvejais galima konfiskuoti turtą, kuris nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims. Tai ne visada išgelbsti, nes tokios nuostatos yra ir Civilinio turto konfiskavimo įstatyme. Tais atvejais, kai turto nėra arba jis priklauso tretiesiems asmenims (kaip pavyzdys, automobilis priklauso lizingo bendrovei ar kitam fiziniam asmeniui, o valdytojas juo naudojasi neteisėtai), galima konfiskuoti jo vertę.
Nuosavybės teisės neliečiamumas ir jo ribojimai
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad nuosavybė yra neliečiama (Konstitucijos 23 straipsnis). Lygiai tas pats įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokole. Tačiau Konstitucinis Teismas, nuosekliai aiškindamas savo doktriną šiuo klausimu, yra pasakęs, kad ši nuosavybės teisė nėra absoliuti ir ji gali būti ribojama tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į nuosavybės objekto pobūdį, į daromus teisės pažeidimus, taip pat - į visuomenei būtiną ir pagrįstą poreikį.
Jokio prieštaravimo Konstitucijai nėra: ne viena byla Konstituciniame Teisme yra aiškinta ir išaiškintos tam tikros nuostatos dėl turto konfiskavimo ir pasakyta, kad, siekiant apsaugoti kitus asmenis, jų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, siekiant patenkinti tam tikrus visuomenei svarbius poreikius, gali būti taikomas turto konfiskavimas.
tags: #automobili #pirkau #ir #iregistravau #sulaike #kaip