Automatinės Pavarų Dėžės Hidraulinio Valdymo Blokas

Automatinė transmisija ne tik padeda lengviau valdyti automobilį kas kartą sėdus už vairo, bet ir suteikia daugiau saugumo, juk vairuotojui nereikia galvoti apie pavarų keitimą, ir jis gali visą dėmesį sutelkti į kelią. Šiuolaikinės automatinės pavarų dėžės (APD) yra sudėtingos inžinerinės sistemos, kurios automatiškai keičia pavaras be vairuotojo įsikišimo, nustatydamos tinkamą pavarą priklausomai nuo važiavimo sąlygų, greičio, variklio apsukų, kelio nuolydžio ir kitų faktorių. Pirmosios automatinės pavarų dėžės buvo sukurtos ir pagamintos JAV, kur apie 90% automobilių turi APD. Japonijoje šis skaičius siekia apie 75%.

Automatinės pavarų dėžės veikimo principas ir komponentai

Automatinė pavarų dėžė pati nusprendžia, kada ir kokią pavarą reikia įjungti, priklausomai nuo variklio apsukų (RPM), greičio ir vairuotojo pageidavimų (jei reikia, galima pasirinkti sportinį režimą arba rankinį režimą). Pavaros automatiškai perjungiamos priklausomai nuo variklio apsukų, greičio ir aplinkos sąlygų, tokių kaip kelio nuolydis ar apkrova. Kai pavarų dėžė keičia pavaras, ji naudoja specialius mechanizmus, tokius kaip planetinės pavaros ir sankabos, kad sujungtų arba atjungtų pavaras, taip leidžiant sklandžiai pereiti nuo vienos pavaros prie kitos.

Pagrindiniai komponentai:

• Planetinės pavaros: Jos leidžia pavarų dėžei keisti pavaras, naudojant kelis dantytus mechanizmus, kurie gali sukti skirtingais greičiais ir kampais, priklausomai nuo situacijos.
• Hidraulinė sistema: Automatinė pavarų dėžė naudoja hidraulinius vožtuvus ir skysčius, kad sureguliuotų pavarų perjungimą. Hidraulinė sistema padeda valdyti pavarų jungimą ir palaiko tinkamą spaudimą, kad perjungimai būtų sklandūs.
• Elektroninis valdymas: Daugelis šiuolaikinių automatinių pavarų dėžių naudoja kompiuterines valdymo sistemas, kurios stebi įvairius parametrus, tokius kaip greitis, variklio apsukos ir vairuotojo elgesys. Tai leidžia pavarų dėžei pasirinkti tinkamą laiką pavarų perjungimui ir pagerinti degalų sąnaudas.

Automatinės pavarų dėžės tipai

Automobilinėse pavarų dėžėse galima išskirti du pagrindinius tipus: mechanines ir automatines. Mechaninėse vairuotojas rankiniu būdu valdo pavarų perjungimą, o automatinėse šį procesą valdo specialus elektroninis valdymo blokas.

Klasikinė automatinė pavarų dėžė (su hidrotransformatoriumi)

Ši transmisijos kategorija, dar neseniai buvusi labai populiari, nors pastaruoju metu ją keičia naujesni sprendimai, iki šiol išlieka populiariausiu pasirinkimu tarp daugybės gamintojų. Ji sudaryta iš hidrokinetinės sankabos sistemos arba hidrokinetinės pavarų dėžės kartu su keliomis epiciklinėmis pavaromis. Tokia pavarų dėžė, be abejo, yra užpildyta alyva, kuri leidžia atskiriems jos elementams sklandžiai veikti. Kitos pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė pavarų dėžė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė.

Šios konstrukcijos trūkumas yra palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas, tiksliau tariant, dideli energijos nuostoliai, kurie pablogina našumą ir padidina degalų sąnaudas. Kita vertus, ši transmisija ypač patvari ir sklandžiai veikia, tad vairuotojui patogu ja naudotis. Nepaisant sparčiai tobulėjančių inžinerinių sprendimų, hidraulinė automatinė pavarų dėžė iki šiol išlieka populiariausiu pasirinkimu tarp daugybės gamintojų. Laiko patikrinta konstrukcija ir sklandus veikimas puikiai dera su įvairiausių tipų ir galingumo varikliais. Šio tipo automatinės pavarų dėžės dažniausiai pasižymi vienu gedimu - sankabos nusidėvėjimu, tačiau tai reikėtų laikyti natūraliu nusidėvėjimu, o ne išskirtiniu gedimu. Konstrukcine prasme, šis automatinės pavarų dėžės tipas laikomas patikimu, tačiau didžiausią galvos skausmą gali kelti pavarų dėžę valdantys įrenginiai, pavyzdžiui, įvairūs davikliai, valdantys sankabą ir pavarų perjungimo valdikius.

Pusiau automatinė transmisija

Kurdami šio tipo pavarų dėžę inžinieriai norėjo robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, taigi tai reiškia, kad tokiame automobilyje „įprastos“ konstrukcijos sankabą tiesiog valdo elektronika. Vairuotojas taip pat gali perjunginėti pavaras, naudodamasis prie vairaračio sumontuotomis perjungimo mentelėmis arba „vairasvirte“. Automobilį su tokia transmisija vairuoti lengviau, tačiau ji turi rimtų trūkumų, nes keičiant pavaras automobilis trūkčioja ir dirba labai vangiai, o tai gali sukelti nepatogumų (ypač miesto gatvėse). Be to, jos remonto išlaidos paprastai yra didelės. Populiariausios pusiau automatinės transmisijos - „Selespeed“, „Sensodrive“ ir „Easytronic“. Pusiau automatinėse pavarų dėžėse dažniausiai sugenda įranga, nes pavarų perjungimą valdo hidraulinės ir elektrinės pavaros.

Belaipsnė (CVT) transmisija

Šios transmisijos veikimo principą galima palyginti su dviračio pavarų perjungimu, tik automobilio pavarų dėžėje įtaisytos ne žvaigždutės, o kūgio formos skriemuliai. Skriemuliai sujungiami diržu arba grandine, o perjungiant pavaras ratai artėja arba tolsta vienas nuo kito. Paspaudus akceleratoriaus pedalą, variklio apsukų skaičius per minutę tampa pastovus, o automobilis greitėja, kol pedalas atleidžiamas. Sukimo momentas perduodamas nuolat, todėl automobilis netrūkčioja ir sklandžiai juda - šios savybės patiks nuosaikiam vairuotojui. „CVT“, arba geriau žinoma kaip bepakopė automatinė pavarų dėžė, dažniausiai sutinkama japoniškuose automobiliuose dėl mažesnių gamybos kaštų ir paprastesnės konstrukcijos. Ši transmisija pasižymi nepertraukiamu galios perdavimu - neįmanoma pajausti, kaip perjungiamos pavaros.

Automobiliai, turintys „CVT“ automatinę pavarų dėžę, dažniausiai susiduria su grandinės (diržo) išsitempimo gedimu, kuris paprastai pasireiškia automobiliui perkopus 150 000 - 200 000 kilometrų ridą. Naujas diržas gali kainuoti kelis šimtus eurų, o jo pakeitimas - maždaug pusę tos sumos. Didesnę įtaką pavarų dėžės veikimui ir ilgaamžiškumui turi, kai nepaisoma ankstyvųjų diržo nusidėvėjimo simptomų. Tuomet pavarų dėžės korpuse esantiems skriemuliams gali būti padaryta žala, kurios pašalinimas gali kainuoti keturženklę sumą. Belaipsnės pavarų dėžės nėra labai patvarios, be to, dažnai „iš rikiuotės išeina“ jų valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys. Verta pažymėti, jog ryškesnius nusidėvėjimo požymius „CVT“ pavarų dėžė demonstruoja tik, kai alyva esanti dėžėje pasiekia darbinę temperatūrą, tad bandydami automobilį su „CVT“ transmisija atlikite ilgesnį negu įprastai bandomąjį važiavimą, kurio metu pavyktų įsitikinti ar pavarų dėžė veikia taip kaip pridera.

Dvigubos sankabos (DSG/DCT) transmisija

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad šią transmisiją sudaro dvi sankabos - tai gali būti „sausosios“ sankabos (automobiliuose su silpnesniais varikliais) arba „šlapiosios“ (panardintos alyvoje) sankabos. Viena sankaba skiriama nelyginėms ir atbulinės eigos pavaroms, o kita - lyginėms pavaroms. Be to, kiekvienoje sankaboje įtaisyta po du sankabos velenus ir du pagrindinius velenus, todėl pavarai pakeisti neprireikia net sekundės. Minėta konfigūracija lemia geresnes automobilio eksploatacines savybes ir mažesnes vidutines degalų sąnaudas. Deja, ji ne itin patvari, o pajudėdamas iš vietos automobilis linkęs trūkčioti.

Dvigubos sankabos transmisija (angl. „Dual Clutch Transmission“ (DCT)) - tai pažangus transmisijos tipas, sujungiantis mechaninės pavarų dėžės efektyvumą su automatinės pavarų dėžės komfortu. Čia naudojamos dvi atskiros sankabos: viena nelyginio, o kita - lyginio skaičiaus pavaroms. Važiuojant viena sankaba įjungia esamą pavarą, o kita iš anksto pasirenka kitą pavarą. Iš anksto pasirinkus kitą pavarą, DCT transmisija gali atlikti sklandų perjungimą, nenutraukiant tiekiamos galios. Dėl šios priežasties automobilis gali greičiau įsibėgėti, vartoja mažiau degalų ir yra dinamiškesnis. Šiuo metu - tai geidžiamiausias automatinės pavarų dėžės tipas. „DSG“ vardu pakrikštytą komponentą dievina ne tik vairuotojai, bet ir automobilių gamintojai, nes ši konfigūracija suteikia sklandesnį ir efektyvesnį variklio ir pavarų dėžės veikimą.

Akivaizdu, jog dvigubą sankabą turinčios automatinės pavarų dėžės turi nemažai privalumų, tačiau jos taip pat turi ir keletą trūkumų, kurių remontas gali kainuoti ne vieną šimtinę. Silpniausia, visų dvigubą sankabą turinčių automatinių pavarų dėžių vieta - hidromechaninis valdymo blokas. Jis dėl natūralaus nusidėvėjimo pradeda trikdyti įprastą pavarų dėžės darbą. Taip pat natūraliai susidėvi sankabos mazgas bei smagratis, tačiau pastarųjų komponentų keitimas neturėtų sukelti finansinių rūpesčių. Bandydami automobilį su tokio tipo pavarų dėže, atkreipkite dėmesį kaip sklandžiai perjungiamos pavaros ir ar iš pavarų dėžės nesklinda pašaliniai garsai, kurie gali indikuoti sankabos arba smagračio susidėvėjimą. Apie hidromechaninio valdymo bloko gedimus įprastai praneša įspėjamoji lemputė prietaisų skydelyje, automatiškai įsijungiantis avarinis važiavimo režimas arba netikėtas pavaros perjungimas į aukštesnę, žemesnę padėti ar net konkrečios pavaros praleidimas.

„Pavarų perjungimo laidais“ technologija

Aptariant automatines transmisijas, pravartu paminėti ir „pavarų perjungimo laidais“ technologiją, apie kurią daug nekalbama, tačiau ji vis labiau populiarėja. Tikėtina, kad po kurio laiko ši technologija gali tapti svarbiu elementu naujos kartos automobiliuose su autonominėmis sistemomis ar net visiškai autonominiuose automobiliuose, nes tokios transporto priemonės pačios pasirenka važiavimo kryptį ir greitį, o jums pakanka tik nurodyti kelionės tikslą. Norimas režimas (D, N arba R) įjungiamas svirtele arba mygtuku, kurie įtaisyti vairo kolonėlėje arba šalia centrinio skydelio. Po to signalas belaidžiu būdu siunčiamas į pavarų dėžės imtuvą, kuris įjungia arba išjungia atitinkamą pavarą. Be kita ko, ši naujoviška technologija leidžia efektyviau suprojektuoti automobilio saloną ir sumažina jo masę, nes galima atsisakyti daugybės mechaninių elementų, kurie paprastai įtaisomi po centriniu tuneliu arba prietaisų skydeliu. „Pavarų perjungimo laidais“ sistemą galima derinti su belaipsne transmisija, dvigubos sankabos transmisija arba pusiau automatine transmisija.

Automatinės pavarų dėžės valdymas ir priežiūra

Automatinė pavarų dėžė palengvina ir supaprastina automobilio valdymą. Jei valdymo rankena prie vairo: saugumo sumetimais rankena padaryta nuspaudžiama. Varikliui dirbant tuščiąja eiga pastumkite valdymo rankeną į norimą padėtį, tuo pačiu laikydami stabdžio pedalą paspaustą. Mažai paspaustas pedalas - ankstyvas persijungimas į aukštesnę pavarą, lėtesnis įsibėgėjimas. Daug paspaustas pedalas - vėlyvas persijungimas į aukštesnę pavarą, greitas įsibėgėjimas. Energingai paspaustas pedalas (kickdown - t.y. greičio pedalas nuspaudžiamas žemiau pilno paspaudimo padėties) - perjungiama žemesnė pavara, maksimalus įsibėgėjimas.

Valdymo režimai:

• P (Stovėjimo blokatorius): Stovėjimo blokatorius yra papildoma apsauga pastačius automobilį.
• R (Atbulinė eiga): Įjungiama, kai norima judėti atbulomis.
• N (Laisva eiga): Nėra jokio jėgos perdavimo tarp variklio ir galinio tilto. Atleidus stabdį automobilis gali laisvai riedėti (stumiant arba velkant).
• D (Normali eiga): Naudojamos visos pavaros.
• 3 (Pakilimas): Pavaros jungiamos į aukštesnes tik iki 3-ios pavaros. Teisinga naudoti esant vidutiniškiems pakilimams arba nuolydžiams.
• L (Apkrova): Pavaros jungiamos į aukštesnes tik iki 2-os pavaros.

Svarbu! Neviršykite kiekvienai pavarai leistino greičio. Stebėkite brūkšnines žymas ant spidometro. Kitą valdymo rankenos padėtį judinkite tik tada, kai automobilio greitis yra ne didesnis, kaip maksimalus leistinas tos pavaros, į kurią jungiate. Persukę variklį galite jį sugadinti.

Eksploatavimo taisyklės ir priežiūra:

• Priekabos tempimas: Kildami į kalną neleiskite sumažėti variklio sūkiams. Jeigu ketinate vilkti priekabą, automobilio techninių duomenų plokštelėje pirmiausia patikrinkite didžiausią priekabos, kurią jūsų automobilis gali vilkti, svorį, nes kai kurių automobilių vilkimo galia gali būti tiesiog simbolinė. Be to, patikrinkite, ar jūsų automobilyje yra transmisijos alyvos aušintuvas, nes kai kuriuose modeliuose, ypač importuotuose ne iš Europos, šios detalės nėra. Tokiu atveju velkant priekabą pavarų dėžė gali greičiau perkaisti ir dėl to sugesti.
• Sustojimas: Sustoję trumpam, pavyzdžiui prie šviesoforo, valdymo rankeną palikite esamoje pozicijoje ir naudokitės darbiniu stabdžiu. Veikiant varikliui sustoję ilgesniam laikui, valdymo rankeną nustatykite į padėtį „N“. Įkalnėje nelaikykite automobilio stovinčio vien greičio pedalo pagalba, naudokitės stabdžiu.
• Manevravimas: Manevruodami ankštoje erdvėje, pavyzdžiui parkuodamiesi, automobilio greitį keiskite darbinio stabdžio pagalba. Greičio pedalą naudokite saikingai, nevaldykite juo.
• Alyvos lygis: Alyvos lygį automatinėje greičių dėžėje tikrinkite reguliariai, kartu tikrindami alyvą variklyje. Alyvos lygį tikrinkite veikiant varikliui, nuspaudę stovėjimo stabdžio pedalą, ir valdymo svirtį nustatę į padėtį „P“. Automobilis turi stovėti lygioje vietoje. Palaikykite pedantišką švarą! Matuoklės valymui naudokite švarią, bepluoštę šluostę (geriausiai odą). Alyvą pilkite į matuoklės ertmę tik per tankų sietelį. Alyvos lygis greičių dėžėje keičiasi priklausomai nuo temperatūros. Šie duomenys reikalingi keičiant alyvą, nes ji dažniausiai pilama tokios temperatūros. Negalima viršyti maksimalaus alyvos lygio. Matuoklė su užraktu: alyvos lygis turi būti matuojamas visiškai sukišant matuoklę su atlenktu užraktu.
• Alyvos keitimas: Specialistai tvirtina, kad klasikinėje pavarų dėžėje (su hidrotransformatoriumi) alyvą reikia keisti kas 60 tūkst. kilometrų, nebent gamintojas rekomenduotų kitaip. Alyvos keitimo intervalai priklauso nuo transmisijos konstrukcijos ir alyvos rūšies. Tai reiškia, kad sintetinę alyvą galima naudoti ilgiau, o mineralinę reikėtų keisti dažniau. Kartu reikėtų pakeisti ir filtrą, nors tai padaryti kartais gali būti nelengva, nes senesniuose automobilių modeliuose jis paprastai montuojamas giliai pavarų dėžėje. Kai kuriems automobiliams su dvigubos sankabos transmisija gamintojai alyvą rekomenduoja keisti kas 120 tūkst. kilometrų. Visgi siūlome sumažinti šį intervalą per pusę ir į priežiūros dirbtuves užsukti kas 60 tūkst. kilometrų. Aplaidžiam naudojimui atspariausia pusiau automatinė pavarų dėžė, tačiau jei turite tokį automobilį, nepamirškite keisti alyvos sankabos valdymo hidraulinėje sistemoje. Belaipsnė transmisija ypač jautri alyvos kiekiui ir kokybei, todėl geriau ją keisti anksčiau negu po 60 tūkst. kilometrų.
• N režimo naudojimas: Jeigu turite automobilį su automatine pavarų dėže, nepamirškite, kad vairuodami ar trumpai stabtelėdami neturėtumėte piktnaudžiauti neutraliu (N) režimu. Šis režimas gali labai apkrauti pavarų dėžę (ir dėl to gali anksčiau susidėvėti sankabos diskai), o tarp judančių elementų ilgainiui gali atsirasti tarpelių. Tokiu atveju variklis dirba mažomis apsukomis ir neužtikrina pakankamo transmisijos alyvos slėgio, o ji, savo ruožtu, negali tinkamai sutepti ir aušinti pavarų dėžės.
• Variklio išjungimas: Šiek tiek senesniuose automobiliuose nerekomenduojama išjungti variklio, kai pavarų dėžė veikia vairavimo (D), atbulinės eigos (R) arba rankiniu režimu. Išjungus variklį, pavarų dėžėje staiga sumažėja slėgis, todėl darbiniai jos elementai nepakankamai sutepami. Kita vertus, jeigu įjungti stovėjimo režimą (P) pamiršite naujesniuose automobiliuose, už jus tai padarys elektronika.
• Pavarų perjungimas: Važiuojant pirmyn negalima iš karto pasirinkti atbulinės eigos pavaros: pirmiausiai automobilį reikia sustabdyti, o tik tada galima pradėti judėti atgal. Nereikėtų piktnaudžiauti staigiai perjunginėjant pavarų dėžės režimus iš D (drive - priekinės pavaros) į R (rear - atbulinės pavaros) ir atvirkščiai.
• Šaltas variklis: Svarbus priežiūros dalykas - atsargiai važiuoti esant šaltam varikliui. Žiemą pavarų dėžės alyva būna sušalusi, tad didelės apkrovos jai - ne į naudą.
• Stovėjimo stabdys: Stovėjimo stabdžio naudojimas taip pat prailgina pavarų dėžės eksploataciją. Jeigu automobilis sustabdomas, įjungiama P (parking - stovėjimo) padėtis, dar neatleidus stabdžio pedalo reikėtų įjungti stovėjimo stabdį. Tai ypač aktualus nuokalnėse, kadangi pavarų dėžė gaus mažesnę apkrovą, o automobilis stovės stabiliau.

Automatinės pavarų dėžės gedimai ir jų remontas

Perkaitus transmisijos alyvai ar pačiai transmisijai, automobilyje su klasikine automatine pavarų dėže galima sugadinti tarpiklius ir frikcines plokšteles, taip pat - hidrokinetinę sankabą. Belaipsnės pavarų dėžės nėra labai patvarios, be to, dažnai „iš rikiuotės išeina“ jų valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys.

Dažniausi gedimų požymiai:

• Sunkiai automatiškai persijungiantys bėgiai: Tai vienas dažniausių ir akivaizdžiausių gedimų, kuris įspėja apie pavarų dėžės problemas. Tiesa, jei problemos priežastis yra sumažėjęs tepalų lygis, apsunkinantis bėgių perjungimą, tuomet per daug nerimauti nereikėtų. Tokiu atveju papildykite tepalų bakelį ir ramiai važiuokite toliau. Visgi, jei tepalai nėra problema, situacija kiek rimtesnė.
• Kintančios variklio apsukos: Turbūt kiekvienas vairuotojas žino, jog važiuojant pastoviu greičiu, atitinkamai ir variklio apsukos turėtų būti tolygios. Todėl, pastebėjus, jog apsukos stipriai kinta - šoka į viršų arba smunka žemyn, vertėtų patikrinti pavarų dėžę.
• Uždelstas automobilio pajudėjimas: Užkuriate automobilį, parkavimo rėžimą perjungiate į važiavimo padėtį, atleidžiate stabdį, tačiau automobilis pajuda ne iškart? Tai gali signalizuoti apie pavarų dėžės gedimus.
• Pašaliniai garsai: Kaip dar vieną indikatorių, nurodantį pavarų dėžės gedimus, galime išskirti garsus, sklindančius iš pavarų dėžės. Tiesa, tiksliai pasakyti, koks garsas sklinda gana sunku, kadangi kiekvienos markės automobilis gali skleisti skirtingus garsus.
• Degėsių kvapas: Dar viena problema, rodanti, jog turite pavarų dėžės problemų - iš automobilio sklindantis degėsių kvapas. Šis kvapas dažniausiai atsiranda dėl per aukštos pavarų dėžės tepalo temperatūros. Padidėti temperatūra gali dėl nekokybiško arba pasenusio tepalo, tepalo trūkumo arba dėl automatinės pavarų dėžės aušinimo sistemos problemų.
• Grubūs pavarų jungimai, vibracijos: Dažnai pasitaikančios problemos, susijusios su įvairių tipų automatinėmis pavarų dėžėmis.

Remontas ir diagnostika:

Jūsų automobilio automatinės pavarų dėžės remontas atliekamas naudojant laiko patikrintas technologijas bei užsakant tik aukštos kokybės reikalingas keisti dalis. Tokiu būdu automobilio pavarų dėžės remontuoti dar ilgai nereikės. Dalinis (einamasis) automatinės pavarų dėžės remontas yra atliekamas, kai pavarų dėžėje yra nedideli, smulkūs, kai kurių dalių mechaniniai lūžiai. Pirma atliekamas kruopštus automatinės pavarų dėžės defektavimas. Šio remonto metu yra keičiamos dalys, kurios yra susidėvėjusios, sudilusios, sulūžusios ir sudegusios, filtras, remontinis rinkinys, hidrodinaminis transformatorius (sukimo momento keitiklis), alyva taip pat tikrinamas ir hidraulinis valdymo blokas. Kai kurių markių automobiliams hidraulinį valdymo bloką galima remontuoti ir pakeisti sugadintas dalis, o kai kitų markių automobilių hidraulinį valdymo bloką reikalinga keisti nauju arba ieškoti dėvėto, kuris būtų tinkamos eksploatuoti būklės. Dažniausiai pasitaikančios problemos yra susijusios su dvigubos sankabos, plaukiojančio smagračio gedimais. Sankabos keitimui ir jos sureguliavimui turime specialiai tam skirtą įrangą. Po šio remonto atliekama kompiuterinė diagnostika, adaptacijos ir jei reikalinga atnaujinama automatinės pavarų dėžės programinė versija (softas).

Automobilių vilkimas su automatine pavarų dėže

Automobilių su „automatu“ vairuotojai dažnai klausia, ar tokį automobilį prireikus galima užvesti stumiant. Deja, bet kokie bandymai tai padaryti pažeis ar net visiškai sugadins pavarų dėžę. Jau minėjome, kad automatinė transmisija jautri perkaitimui, tad automobilių mechanikai ypatingą dėmesį skiria sunkių priekabų vilkimui. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jeigu pavarų dėžėje yra neutralus režimas, kurį žymi raidė N, sugedusį automobilį galima nuvilkti į artimiausias remonto dirbtuves ar stovėjimo vietą. Automobilių gamintojai dažnai leidžia tokią galimybę, tačiau įspėja neviršyti nurodyto didžiausio greičio ir atstumo. Daugumoje atvejų ribinis greitis lygus 50 km/h - tokius apribojimus lemia pirmiau minėtas perkaitimo pavojus. Transportuojant automobilį geriausia naudoti specialų autotransporterį arba priekabą. Jei variklis per kelias sekundes neužsiveda, valdymo svirtį iš „L“ padėties reikia perjungti į „N“, nes kitaip yra pavojus sugadinti greičių dėžę. Be žalos greičių dėžei automobilį galima vilkti tik greičių dėžės svirtį nustūmus į padėtį „N“. Vilkimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, o atstumas ne didesnis kaip 120 km. Nerekomenduojama automobilio su automatine pavarų dėže tempti. Jeigu nėra kitos išeities, galima tą daryti, tačiau nedideliu greičiu ir trumpą atstumą. To priežastis - pavarų dėžės tepimo mechanizmas, nedirbant varikliui, neveikia.

tags: #automatines #pavaru #dezes #hidraulinis #valdymo #blokas