Stasio Babono proza išsiskiria kontrastingumu: paprastas, gyvenimiškas siužetas derinamas su netikėtais herojų poelgiais, jausmų siausmu ir tiksliu psichologiniu piešiniu. Autorius visada išvengia buitinio realizmo, primityvumo, o dabartis kūriniuose persipina su praeities atsiminimais.
Autoriaus portretas
Apsakymas „Karštu asfaltu“ dar kartą atskleidžia neeilinį prozininko talentą. Stasys Babonas, gerai pažindamas aklųjų ir silpnaregių žmonių psichologiją bei kasdienybę, meistriškai perteikia jų jausmus, meilės troškimą ir gyvenimo sudėtingumą. Jo akiratyje - pirmiausia paprastas, „mažas“ žmogus, kuriame atsiveria didžiuliai dvasiniai lobiai. Gebėjimas pažvelgti netikėtu, originaliu žvilgsniu į kasdienes situacijas ir narplioti sudėtingas jausmų peripetijas slepia savyje atjautą ir gilų gyvenimo bei herojų psichologinį pažinimą.
Biografija ir kūryba
Stasys Babonas yra išleidęs ne vieną prozos rinkinį, keletą romanų, tapęs Neregių literatų konkursų laureatu, o prieš gerą dešimtmetį pelnęs ir P. Cvirkos novelės konkurso laurus. Mokėsi Juodaičių (Raseinių r.) vidurinėje mokykloje, tačiau pradėjus silpnėti regėjimui, nuo 1974 m. rudens tęsė mokslą Kauno aklųjų vidurinėje mokykloje. 1978 m., baigęs Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių vidurinę mokyklą, gyvena Kaune. 1981-1986 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame universitete, įgijo tiflopedagogo specialybę. 1990-1991 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo psichologiją. 2002 m. išrenkamas aklųjų organizacijos Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos pirmininku.
Pirmasis eilėraštis buvo išspausdintas dar 1976 m., S. Babonui besimokant vidurinėje mokykloje, Brailio raštu spausdinamame neregių literatų kūrybos almanache „Vaivorykštė“. Pirmieji apsakymai taip pat išspausdinti „Vaivorykštėje“ (1980 m.). Apsakymai publikuoti periodiniuose leidiniuose: „Kauno tiesa“, „Kauno diena“, žurnale „Mūsų žodis“. 1995 m. pasirodė pirmoji autoriaus knyga „Trys sugrįžimai namo“ (apysaka ir apsakymų triptikas), kuri buvo pripažinta geriausia pirmajame Lietuvos neregių literatų kūrybos konkurse. 2002 m. pasirodė romanas „Klystžvakės šaukia“ garso kasetėje, o 2003 m. jis išleistas reginčiųjų raštu. 2005 m. autorius dar kartą buvo pripažintas neregių literatų konkurso nugalėtoju už apsakymų knygą „Apsnigta obelis“.
Apsakymas „Karštu asfaltu“: herojus Artūras Burinskas
Apsakymas „Karštu asfaltu“ - tai jautrus pasakojimas apie Artūrą Burinską, kuris atėjo į pasaulį ir šviesa jo nepasitiko. Tai nuotraukų albumas, sudėliotas iš žodžių, atveriantis Artūro gyvenimo istoriją nuo pat gimimo.
Vaikystė ir muzikos pasaulis
Švęsdamas aštuonioliktąjį gimtadienį, Artūras gimdytojai padovanojo nuotraukų albumą su Gedimino pilimi odiniame viršelyje. Jo mamelė daug nuotraukų priklijavo, tačiau prieš pat mirtį albumą gražino sūnui, kartu su kitomis dovanomis. Artūras sužinojo, kad albumas tuščias - motina išplėšė ir sudegino visas nuotraukas. Artūras pats iš žodžių sudėliojo nuotraukas ir papasakojo apie save.
Burinskų sodybos varteliai buvo atidaryti, o vieškelis vingiavo lyg ilgas tunelis, pasislėpęs miškelyje, ošiant lazdynams, alksniams ir vienam kitam berželiui. Gegutės kukavimas skendo akordeono garsuose - kaimynų sūnus, grįžęs iš konservatorijos, atostogavo. Mažas Artukas, apkabinęs tėvo koją, maldavo: „Aš noriu muzikos, nupirk man muziką. Aš grosiu ir išgysiu.“ Tėvas iš miesto parvežė mažutį dvylikos balsų akordeoną. Kai Artukas paliesdavo klavišą, atrodė, kad gieda iš šviesos atskridęs paukštis. Dumplės paklusniai pumpavo orą, o kairės rankos pirštai greitai susirasdavo tinkamus „bosus“. Berniukas klausėsi kaimynų sūnaus grojimo ir kartojo... Dar kartą pakartojo ir vėl klausė. Artukas išgirdo artėjančius žingsnius. Kaimynų sūnus, įrėmęs kaktą į mažutį akordeoną, pasakė: „Gražu, Artukai, tu moki groti.“ Berniukas krūptelėjo, paklausdamas: „Ar tu, ar tas, kuris už tvoros ir už kelio vis groji dideliu akordeonu?“
Mokykla ir meilė
Aklųjų mokykla, baltų ir raudonų plytų pastatas, pasitiko Artūrą. Artūras Burinskas gimė aklas, ir sulaukusį septynerių, tėvai berniuką išvežė mokytis į aklųjų internatinę mokyklą. Virš pastato praūždavo lėktuvas. Ilgi, linoleumu iškloti mokyklos koridoriai, panašūs į tunelius, vedė į aklino sienos galą. Virš galvos zyzdavo neono lempos. Artūras (niekas jo mokykloje nevadino Artuku) pastatydavo akordeoną ant palangės ir braukdavo ašaras, kad tėvukai toli, kad koridoriai labai ilgi, kad Brailio rašto taškeliai aštrūs. Jis žinojo, kad šviesos aplink - labai daug, ji švelni ir panaši į šuniuką. Agnė, gražiausia klasėje mergaitė, vis kalbėjo, kad reikia susigalvoti pasaką ir šviesiau bus gyventi. Agnė toli, ji tik prisiminimuose, tolstanti ilgu koridoriumi.
Vario Audra - Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos orkestras, 2 pasirodymas
Muzikos konservatorija ir ilgesys
Muzikos konservatorija - tai milžiniškas garsų spiečius, trijų aukštų muzikos garsų pilis. Artūras Burinskas pravers konservatorijos duris. Girgždės durys, o praviri varteliai tols. Iš dangaus kris paukščio giesmė. Kaimynų sūnus keliauja kartu, puikiai pažindamas konservatorijos koridorius. „Artūrai, ar girdi paukštį danguje? Nematau jo. Jis, turbūt, labai aukštai,“ - kaimynų sūnus atsigręžia. Artūras atsukęs kitą ausį į vieškelį, tuoj pasislėpsiantį miškelyje, atsakė: „Klausau, tu pasakyk, kokios dainos ritmą mūsų kojos dėlioja? Žinai, jau žinau, tai „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus…“ Nepagalvojau, kad mūsų kojos gali tai sudėlioti… Tiesa, pora (gal trys?) natos per aukštai suskambo.“ Artūras užvertė galvą, prasižiojo, lyg keista akimi žiūrėdamas į padanges ir šnabždėdamas: „Baik, baik.“ Artūras jau žino atsakymus į klausimus: jeigu žingsniuosi pirmo aukšto koridoriumi, jeigu laiptais užbėgsi į antrą aukštą, jeigu trečiame aukšte atidarysi futliarą ir čiupsi akordeoną…
Artūras kalbės pats sau apie Agnę. Nežino, kaip ji atrodė, bet žino, kad buvo labai graži. Kalbės apie ją kaip apie mirusią, nes išėjusius tik vardais šaukia. Jos balsą atpažintų iš milijono balsų, jis buvo švelnus. Atrodo, kad nuo jos krūtinės pūkuotas angelas pakildavo ir skubėdavo prisiglausti prie Artūro krūtinės. Mažutis laikrodukas ant Agnės rankos tiksėdavo, o Artūras vis atidarydavo laikroduką ir pirštais liesdavo rodykles. Jie ilgai sėdėdavo pavėsinėje. Žodžiais sunku papasakoti apie Agnę, tik poetai taip gali. Jis gros apie Agnę. Likimas jam į glėbį įgrūdo akordeoną. Artūras glaudė akordeoną prie krūtinės, o gal akordeonas norėjo prie krūtinės prisiglausti? Čiulbėjo rojaus paukštis, daug paukščių, kurie liudijo apie meilę. Paukštis skrido į tolimus kraštus. Italijoje plojo žmonės, o Artūras parsivežė nugalėtojo diplomą. Grįžęs pas tėvukus, netoli namų išgirdo kukuojant gegutę. Su baltąja lazdele rankoje ilgai stovėjo tarp vartelių.
Suaugusiojo gyvenimas ir brolio laiškas
Artūras užaugo, baigė mokslus ir sugrįžo pas tėvukus, po jų stogu. Valstybė moka neįgalumo pensiją, reiškia - ne tėvų, o savo duoną valgo. Retkarčiais Artūras akordeoną paglosto lyg šunį, laikydamas jį po stalu. Tėvukas gundė Artūrą: „Ten būtumei visa galva aukščiau už kitus, jiems reikia muzikanto… O kas tave nuveš į repeticijas? Jie sako, kad nelaužys transporto, pačiam reikia turėti automobilį.“ Motina iš bažnyčios grįžo su daug geresniu pasiūlymu: kunigėlis pasiūlė varpininko darbą, nes bažnyčia visada buvo ubagų pusėje. Gegutė sodo topoliuose kukavo, turbūt iš miškelio atskridus. Šuo nekaukė, nes Artūro tėvukai neturėjo šuns, višta negiedojo. „Ne viskas taip blogai dėliojasi: mažėja kliūčių, jau greitai kelsiu sparnus į Ameriką,“ - kalbėjo Artūro brolis. „Gražiai padainavote. Mano brolis moka groti, galėtų patampyti akordeoną, turbūt nedrįsta… Tėvuką prie bažnyčios varpai pasitiks. Ir taškas! Aš paliksiu šią ašarų pakalnę. Aš išvažiuosiu į Ameriką.“
Artūras atsisėdo už stalo, kojomis apkabino akordeoną ir bliovė lyg šuo, bet nei viena ašara nesirito. Prisiminė motinos dovanas: albumą odiniais viršeliais, kristalinę vazą, didelę ošiančią kriauklę. Artūras pats pirko ir dovanojo jas motinai įvairiomis progomis, o ji jam jas atidavė. Artūras tą akimirką nežinojo, ką pasakyti motinai. Stukseno krumpliais į dovanas, glostė, labai norėjo jas dantimis griebti ir bėgioti po kambarį. Alkūne užkliudė kristalinę vazą, ši krito ant grindų ir sudužo. „Gal šukės atneš laimę?“ - pagalvojo jis. „Tavimi, Artukai, tai valdžia pasirūpins, kai mūsų nebus, o kas laukia Jono? Čia, šioje ašarų pakalnėje jam sunku bus gyventi, turės važiuoti į Ameriką. O iš kur jis gaus pinigėlių kelionei? Amerikoje dirbi ir matai šviesią ateitį, o čia - tik vagys, tik sukčiai, tik išnaudotojai. Jie sunkia prakaitą iš vargšų žmogelių… Gal ir ten - taip pat?“
Nauji namai ir Džono laiškas
Artūras kelias savaites gyveno klebonijoje, o vėliau savivaldybės darbuotojai jį išvežė į globos namus. Ošia liepų alėja, kurioje gyvena daug bičių. Ant akmeninių pamatų stūkso dviaukštis baltų plytų pastatas, kurį Sigitas Dapkus pakrikštijo Baltaisiais rūmais. Stogas aukštas, status, dengtas raudona skarda. Raudonuoju dvaru kartais dviaukštis pastatas vadinamas, šį vardą irgi suteikė Sigitas Dapkus. Takažolėmis apžėlęs skaldytų akmenų takas vingiuoja ligi tvenkinio. Aplink lelijų žiedus ratu plaukia gulbės. Senais laikais čia klestėjo Pikto pono dvaras, o teritoriją juosė aukšta statinių tvora, ant kurios tupėjo (kai kas tvirtino, kad buvo pamauti) mediniai (gal ne mediniai?) paukščiai. Nė vienas vargo žmogelis savo noru nepravėrė šio aptvaro vartų. Raudonieji proletarai iš rytų atnešė saulę, nugriovė tvorą, o dviaukščiame pastate įsteigė sielų ligoninę, gydydami tuos, kurie nemylėjo atėjusiųjų.
Nuo baltų plytų pastato, irgi skaldytų akmenų kelias, skuba ligi rūsio, kurį (nežinia, kodėl?) Sigitas Dapkus pavadino Tėviške. Rūsys raudonas lyg barštinis burokas: iš raudonų plytų sumūrytas, raudonomis čerpėmis uždengtas. Aplink liūliuoja paparčių lapai, tik stogas kyšo. Sakoma, kad iš centrinio pastato ligi rūsio veda slaptas tunelis. Nuo rūsio žmonės numynė siaurą vingiuotą smėlio takelį ligi parduotuvės, kurią Sigitas Dapkus pavadino Galivudu. Prie parduotuvės stypso dvi eilės didelių, spalvotų skėčių. Po jų kupolais putoja alus, skamba dainos, griaudėja keiksmažodžiai. Baltuosiuose rūmuose, Raudonajame dvare gyvena daug žmonių, ir jų vis daugėja. Ne senus tėvus čia vaikai atveža!
Vario Audra - Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos orkestras, 2 pasirodymas
Artūrą Burinską išskėstomis rankomis sutiko Sigitas Dapkus: aukštas, stambus vyras, sunkiai kojomis remiantis žemę. Moters rankos apkabino Artūro pečius. „Žinok, atsimink, neužmiršk… Už tvenkinio, ant kalvelės, po beržais slepiasi vis didėjančios kapinaitės.“ „Einam,“ - sušnibždėjo Elytė ir čiupo Artūrą už rankos. „Sakai, kad niekam tu nereikalingas? Tokių sunkių bausmių Dievas žmogui neskiria. Einam, einam.“ Ilgai koridoriumi abu skubėjo, pasuko į dešinę, vėl ilgai keliavo, dar kartą pasuko į dešinę. Elytė pravėrė girgždančias duris, ligi fotelio palydėjo. „Sėsk,“ - Elytė uždarė langą. „Nenorėjau kambaryje skaityti.“ „Gal Agnė parašė laišką?“ „Ne, ne damos,“ - Elytė uždarė dar vieną langą, žiūri Artūrui į akis. „Užmiršk, kas buvo… Savo kieme apsidairyk. Vyrai tavimi domisi.“ „Ne Jonas.“ „Jonas,“ - Artūras delnais užsidengė akis. „Jis - Jonas. Tiesa, jis - Džonas. Jis Burinskų medžio šaka. Jis - Jonukas. Jonas parašė.“ Artūras klausytų ir klausytų jos balso. Jis žino, kad Elytė jį myli. Ji visus vyrus myli. Ir ją - labai daug vyrų myli. Ji myli ir moteris. Ji - vienuolė. Ji, kaip ir jo brolelis Jonas, turi kitą vardą.
Prabilo Elytė: „Labas. Mes čia, Los Andžele sakome: helau, arba nieko nesakome. Neturime laiko aušinti burnas. Jeigu bankai arba valdžia mokėtų pinigėlius už pasisveikinimą, tada žmonės būtų daug mandagesni. Nerašysiu ilgo laiško, konstatuok savo telefono numerį, paskambinsiu per video, noriu tave pamatyti, seniai į tave žiūrėjau. Ar vis dar išsišiepęs žengi per gyvenimą? Ar dažnai kakta pili į sieną? Noriu gauti nuotraukų apie tavo naujus namus? Paprašyk, tegul darbuotojai daug nuotraukų prikepa. Mes čia sujudimą tokį suorganizuosime. Pas mus žmonės turi pinigų ir nori daryti gerus darbus. Aš taip pat. Gal stogas kiauras, gal langai neturi trijų stiklų, gal žolę be robotas pjauna? Jeigu yra bėda, nereikia dejuoti, reikia greitai bėdą pašalinti ir ją užmiršti. Brolau, tu, prisimenu, kaip amerikonas šypsodavaisi. Aš vis dar mokausi perkreipti veidą, kad atrodyčiau Los Andželo ir visos JAV būsimas pilietis. Brolau, nesaugok nieko atmintyje: užmiršk, užmiršk. Gal tėvai ne viską sudėliojo pagal Dievo žodį? Užmiršk. Šypsokis. Aš irgi (gal?) ne viską gerai dariau? Užmiršk. Vos neužmiršau pasigirti: pinigėlių, pardavus tėvų namus, užteko bilietui ir dar liko, tai nusipirkau auto - ilga lyg trys karvės, plaukia asfaltu… Žinoma, ir savo pinigų nemažai paklojau. Amerikoje daug ilgų automobilių rieda gatvėmis. Kai pradarau auto langą, tik švilpia vėjas, atrodo, kad vėjas iš Lietuvos pučia. Brolau, galvok, kad viskas fainai dėliojasi ant gyvenimo tako. Daug nuotraukų atsiųsk, aš suorganizuosiu pinigėlių. Įvyks vienas, kitas arbatos vakarėlis ir prikapsės žalių. Turime mes čia pinigėlių, tik žinai, taupome. Mes pinigus skiriame tiems, kuriems ir Dievas skirtų. Nuotraukų į albumą prigrūsk. Žinai, į tą, kurį mamai buvai padovanojęs, tą, kurį ji tau atidavė. Tu jo, turbūt, neišmetei? Ten jūs daug nereikalingų daiktų saugojate. Tau tas albumas nereikalingas. Į jį sudėk daug nuotraukų, jos nesusilankstys siunčiant. Nesikaštuok - už nuotraukų siuntimą tegul pinigėlius įmerkia valdžia. Neskubėk kišti savo pinigų, taupyk. Manau, kad viską parašiau. Šypsausi, lankstau primargintą popieriaus lapą ir grūdu į voką, lai su Dievu jis keliauja į Lietuvą. Džonas Buri. P.s. Grįždamas iš pašto įstaigos, užsuksiu į Kazimiero bažnyčią.“
„Ele. Tu gražiai šypsaisi.“ „Ką?“ Gulbės ligi kranto atplaukė, sumojavo sparnais ir vėl toli. Prie tvenkinio atėjo Elytė. „Artuk,“ - Elytė plonutę lazdelę įrėmė į Artūro krūtinę, - „imk. Ji iš šermukšnio medžio. Aš skubu. Atveža dar du gyventojus. Atveš, įdėmiai klausyk, jauną moterytę.“ „O kodėl ji niekam nereikalinga, kad atveža...“