Šiame straipsnyje pristatomos dvi moterys, Diana Čepononienė ir Erika Avižienienė, kurios pasirinko neįprastą profesiją Alytuje - tapo mikroautobusų vairuotojomis. Jų patirtys atskleidžia iššūkius, džiaugsmus ir kasdienę rutinos įvairovę viešajame transporte.
Dianos Čepononienės kelias į vairuotojos profesiją
Nuo siuvėjos iki mikroautobuso vairuotojos
D. Čepononienė dirbti mikroautobuso vairuotoja pradėjo nuo birželio 21-osios. Nors moteriai tenka sukioti vairą dvylika valandų per parą, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, tai jai neįgrysta. Rutinos pajusti ji dar nespėjo, o tai lemia ir jos maršrutas „Stotis-Poliklinika-„Maxima“, kuris nėra intensyvus - maždaug šimtas keleivių per dieną, tarp kurių jau yra ir nuolatinių. Nuovargiui neįsigalėti padeda ir darbo krūvis: dvi laisvos ir dvi užimtos dienos. Kai prasidės ruduo, sodininkus pakeis mokiniai, darbas paspartės.
Prieš tai Diana dirbo siuvykloje „Lietauka“, bet paliko šį darbą, nes vadovai pradėjo didinti krūvį, pastebėję, kad moteris viršija dienos normas. Pajutusi aistrą automobiliams, ji išbandė save ir krovininių mašinų vairuotojos amplua. Tačiau net sportiško sudėjimo moteriai vežioti mišraines ir nuolat jas iškraudinėti pasirodė per sunku. Aktyvi moteris ilgai namų šeimininke būti nesugebėjo, tad nusprendė išbandyti save kaip mikroautobuso vairuotoją.
Darbo paieškos ir įsidarbinimas
Apsiginklavusi ne tik C, bet ir D kategorijos teisėmis, Diana atakavo visas Alytaus mikroautobusų įmones, tačiau visą laiką sulaukdavo neigiamo atsakymo. „Vienoje įstaigoje teko išgirsti klausimą, ar darbo ieškau savo vyrui. Koks turėtų būti nevykęs vyras, kad jam reikėtų ieškoti darbo“, - stebėjosi penktojo maršruto mikroautobuso vairuotoja. Visgi po metų ją prisiminė A. Valūno įmonės savininkas Arūnas Valūnas ir po apmokymų sutiko įdarbinti. Anot D. Čepononienės, jis vienintelis bendravo su ja kaip lygus su lygia. Darbdavys A. Valūnas įvertino Dianos darbą teigiamai, sakydamas, kad kol kas esam patenkinti.
Keleivių reakcijos ir iššūkiai
Iš pradžių alytiškiai buvo šokiruoti, kad mikroautobusą vairuoja moteris, tačiau vėliau stebėjimasis nuslūgo, žmonės su naujove susitaikė. Tačiau iki šiol pasitaiko, kad važiuojant vairuotojai ar pėstieji sustoja ir žiūri į ją tarsi į miražą dykumoje. Kaip sako alytiškė, kai kurių veidai tampa net trikampio formos. Labiausiai vairuotoja džiaugiasi moteriškos lyties atstovėmis - jos palaiko tokį pasirinkimą, juk ši sritis uzurpuota vyrų - jau seniai reikėjo novatoriško vėjo. Kiti vairuotojai Dianą praminė Žvaigžde, o dabar vadina Valentina Tereškova (pirmąja pasaulyje moterimi, skridusia į kosmosą).
Diana yra šneki, tad jai atsiveria ne tik nuolatinės klientės, bet ir atsitiktinės pakeleivės. Pensininkės išsipasakoja savo ligas, gyvenimiškas problemas. Anot vairuotojos, galbūt vieni žmonės jaučiasi vieniši, neturi su kuo pabendrauti, kiti tiesiog yra komunikabilūs. Aišku, pasitaiko ir netokių malonių pakeleivių - dažniausiai pagėrusių vyrų, kurie sėda į priekį. Tada moteris baiminasi, kad jie gali atimti pinigus ar trukdyti vairuoti.
Kuriozai ir linksmos akimirkos darbe
Kiekviename darbe gausu stresinių situacijų, tačiau visuomet galima sulaukti ir linksmų akimirkų. Neseniai poliklinikos stotelėje pensininkė laukė mikroautobuso, tačiau, kai vairuotojas nesustojo, ji neapsikentusi apkūlė mašinos dureles lazda. Kvatojo ne tik žmonės, stoviniuojantys gatvėje, bet ir Dianos keleiviai. Taip pat vieną kartą D. Čepononienei ilgai teko įrodinėti, kad ji - teisėta mikroautobuso vairuotoja. Šešių moterų kompanija manė, kad ji pavaduoja geriantį vyrą. Visi jau žino tikrąją padėtį, tačiau Diana iki šiol sulaukia pasiūlymų tekėti.
Erika Avižienienė: iš fotografės į mikroautobuso vairuotojas
Pandemijos paskatinti pokyčiai
E. Avižienienė mikroautobuso vairuotoja pradėjo dirbti nuo šių metų pradžios. Daugelis teiraujasi, kodėl ji pasuko tokiu keliu, juk fotografuojant ir filmuojant tarsi turėjo daugiau laisvės, nebuvo „pririšta“ prie vienos vietos, grafiką taip pat koreguodavosi pagal savo galimybes. Moteris atvirauja, kad priimti tam tikrus sprendimus paskatino pandemija, kada gyvenimas tarsi sustojo, nevyko šventės, renginiai, taigi sumažėjo ir užsakymų. „Aš dažnai pagalvodavau, kad man galbūt reikėtų sėslesnio darbo, jog nebereikėtų darbinių reikalų dar parsinešti į namus. Visgi fotografijai, filmavimui iš viso atidaviau 20 metų ir šią veiklą labai mylėjau. O kai užklupo pandemija, tada ir supratau, kad pats laikas pasidairyti darbo, kuris suteiktų daugiau užtikrintumo“, - pasakojo E. Avižienienė.
Alytiškė greitai įgijo reikiamos kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir įsidarbino vairuotojos pozicijoje. Fotografija iš jos gyvenimo anaiptol niekur nedingo, kadangi tai visuomet buvo ne tik darbas, bet ir malonių emocijų suteikiantis pomėgis. Gal ne taip dažnai, tačiau moteris neatmeta galimybės, turint laisvesnio laiko, paimti fotoaparatą į rankas ir dar apsilankyti šventėse, renginiuose. Per tiek metų sukaupta ir daug archyvinės medžiagos. Ypač daug malonių prisiminimų kelia AB „Astra LT“ 90-mečio proga išleista knyga „Astra. Keturios kartos“, kurioje buvo patalpintos Erikos užfiksuotos fotografijos.
Darbo kasdienybė ir keleivių mandagumas
E. Avižienienė viešojo transporto vairuotoja pradėjo dirbti sausio mėnesį. Puikiai pamena pirmąją dieną, kuomet visur buvo daug sniego, keliai - slidūs. Nors iš pradžių jautė nerimą, bet kolektyvas ją labai maloniai sutiko, palaikė, duodavo patarimų, kurie tikrai pravertė. „Iš kolektyvo jautėsi palaikymas, gera dirbti su tokiais žmonėmis. Na, o kalbant apie keleivius, tai galiu pasakyti, kad jie mane irgi nustebino gerąja prasme. Daugelis labai mandagūs - ne tik suaugusieji, bet ir moksleiviai. Visuomet pasisveikins, atsisveikins, palinkės gero kelio, pasakys komplimentą. Iš sodų važiuojantys žmonės tai obuolį pasiūlo, tai kitų gėrybių iš savo sodo“, - pasakojo Erika.
Nors daugelis jau pripratę matyti maršrutinius mikroautobusus vairuojančias moteris, tačiau kai kam tai dar vis sukelia nuostabą. Kai kurie pasidomi, kaip sekasi, lengva ar sunku dirbti tokį darbą. Pasitaiko ir netikėtų atvejų. Štai vieną kartą į autobusą įlipo keleivė ir paklausė vairuojančios Erikos, ar gali jai paskaityti savo kūrybos eilėraštį. Daugiau keleivių tuo metu autobuse nebuvo. „Žinoma, sutikau. Moteris sakė, kad tas eilėraštis apie jos gyvenimą. Garsiai paskaitė, o man buvo malonu išgirsti. Tokie dalykai įsimena ilgam“, - sako E. Avižienienė.
Aktyvus laisvalaikis
Kadangi daug laiko tenka praleisti vairuojant, sėdint, alytiškė teigia, kad po to labai svarbu išjudinti kūną, pasportuoti. Tad ji jau daug metų praktikuoja šiaurietišką ėjimą. Mėgsta vaikščioti viena, gamtoje, ankstyvais rytais. Taip ne tik pasportuoja, bet ir pravėdina mintis. Erika taipogi yra Alytaus šiaurietiško ėjimo klubo „Alytus Nordic Walking Club“ narė, tad su jo kolektyvu dažnai leidžiasi į žygius, nesunkiai įveikia 20-35 kilometrus. Yra tekę per vieną kartą nueiti ir 50 kilometrų, tačiau kūnui tai jau buvo per didelis iššūkis. Be visa ko, alytiškė neseniai atrado ir naują sporto šaką - piklbolą. Tai - tam tikras lauko teniso, stalo teniso ir badmintono junginys. Piklbolą galima išbandyti Alytuje.
E. Avižienienė įsitikinusi, kad gyvenime niekuomet nevėlu ką nors keisti, išbandyti, svarbiausia - kad būtų noro ir ryžto, o visa kita galima pasiekti savo pastangomis. Jos dukros jau užaugintos, tad dabar yra daugiau laiko sau, kurį ji mėgsta praleisti aktyviai, nepamiršdama ir fotoaparato.