30 Metų Senumo Automobilio Statusas Lietuvoje

2025 metais kelios legendinės transporto priemonės oficialiai pasieks 30 metų ribą, o tai Lietuvoje leidžia joms pretenduoti į istorinės transporto priemonės statusą. Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus, šį statusą gali gauti bet kuri transporto priemonė, kuri yra bent 30 metų senumo ir nebuvo gaminama bent 15 metų. Taip pat transporto priemonė turi būti originalios būklės, tinkama eksploatuoti, bet nenaudojama kasdienėms reikmėms.

Istorinės transporto priemonės samprata ir kriterijai

Istorinio transporto statusas nėra (ir neturėtų būti) grindžiamas vien tik transporto priemonės amžiumi - tai siejama su jos išliekamąja verte, autentiškumu bei istorine reikšme. Nors kai kurie 30 metų automobiliai vis dar gali būti naudojami kasdien, tai nereiškia, kad jie automatiškai laikomi istoriniais. Tai apibrėžia teisinis reglamentavimas. Pirmiausia, automobilis (ar motociklas), be amžiaus, taip pat turi būti originalus, neperdarytas ir „netiuninguotas“. Antra - jis turi būti toks, kokį jį sutvėrė gamintojas (atsižvelgiant į susidėvinčias dalis, mazgus, skysčius ir t. t., kas natūralu gali būti keičiama analogu, pvz., padangos, tepalai, akumuliatorius, lemputės ir kt.). Kriterijus - originalumas (būtent taip, kaip tai supranta ir darė gamintojas) - yra būtinas. Taigi, nustatant istorinio transporto priemonės statusą, nesiribojama vien amžiumi, bet šis kriterijus lieka kertinis. Kiti kriterijai, tokie kaip originalumas, kultūrinė ar sportinė vertė - yra papildomi ir privalomi.

Transporto priemonėms, turinčioms istorinį statusą, suteikiami unikalūs valstybinio numerio ženklai, galimos mokesčių lengvatos ir didesnė kultūrinė vertė. Transporto priemonės savininkai turi užtikrinti, kad transporto priemonė yra originalios būklės arba restauruota pagal istorinius standartus. Tokie numeriai suteikia statusą, kad automobilis yra senovinis ir kad jis naudojamas tik savo malonumui, parodose ar šventėse, bet jokiu būdu ne komerciniuose renginiuose.

Siūlymas keisti istorinių automobilių amžiaus ribą

2025 metų pradžioje Lietuvos parlamento nariai Antanas Nedzinskas ir Saulius Luščikas, bendruomenės narius papiktinusį, pasiūlymą dėl istorinių transporto priemonių formaliai pateikė Seimui, siūlydami padidinti minimalų istorinių transporto priemonių registravimo amžių, teigdami, kad 30 metų yra per mažai. Dalis istorinės technikos bendruomenės atstovų tvirtina, kad tikrasis šios bei kitų susijusių iniciatyvų autorius - Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ vadovas Ramūnas Kardelis, jau ne vienerius metus aktyviai veikiantis istorinės technikos puoselėjimo srityje.

Argumentai už amžiaus ribos didinimą

Ramūnas Kardelis, atsiprašydamas už Seimo narių terminologijos „kolegos“, pabrėžia, kad istorinio transporto statusas nėra grindžiamas vien tik transporto priemonės amžiumi, o siejamas su išliekamąja verte, autentiškumu ir istorine reikšme. Jis teigia, kad amžiaus kriterijaus keitimas nuo 30 iki 40 metų turėtų būti vertinamas ne tik per kasdienio naudojimo aspektą, bet ir per platesnę istorinės vertės prizmę. Būtent prašoma atkreipti dėmesį ne tiek į amžių, kiek į istorinę tiesą, Lietuvos transporto istorinę reikšmę. Svarbu užtikrinti, kad istorinėms transporto priemonėms būtų taikomi aiškūs išskirtinumo kriterijai, atsižvelgiant į jų amžių, pavyzdžiui, į išliekamosios vertės kriterijus. Anot jo, 30 metų amžiaus automobiliai dar gali būti pakankamai įprasti kelyje, ypač turint omenyje ilgai eksploatuojamus modelius (pvz., senesnius „Volkswagen“, „Mercedes-Benz“ ar „Toyota“). 40 metų senumo transporto priemonės tampa retesnės ir autentiškesnės, todėl didesnė amžiaus riba leistų išsaugoti tik iš tiesų vertingus istorinius egzempliorius. Be to, prieš 30 metų pradėtas gaminti transportas yra masinis ir dažnai gerokai pažengęs technologiškai, todėl jo savybes galima lyginti su naujausiais (2020-2025 metų) modeliais. Transporto istorijos prasme tam dar nėra atėjęs pakankamas laikas.

Taip pat atkreipiamas dėmesys į saugumo aspektą: 30 metų amžiaus transporto priemonės gali būti eksploatuojamos gana intensyviai ir naudoti pasenusias saugumo technologijas. Kelių eismo saugumui būtų palankiau, jei tik 40+ metų automobiliai gautų istorinių transporto priemonių statusą ir būtų naudojami rečiau bei prižiūrimi pagal aukštesnius standartus. Automobilių entuziastai ir kolekcininkai dažnai pabrėžia, kad istoriniais turėtų būti pripažįstami tik tada, kai jie tampa tikra retenybe. Aiškesnis 40 metų laikotarpis padėtų išvengti situacijų, kai įprasti seni automobiliai gauna istorinių transporto priemonių statusą. R. Kardelis pažymi, kad dabartinių istorinių transporto priemonių savininkai nepraras jau turimo istorinio statuso, o jų investicija netgi išaugs. Tikriems entuziastams istoriniai numeriai mažai reikalingi, nes jie ir be jų žino, ko verta jų transporto priemonė.

ES direktyva 2014/45/ES numato, kad istorinės vertės transporto priemonė yra laikoma tuomet, kai ji pagaminta arba pirmą kartą registruota prieš bent 30 metų, jos konkretaus tipo transporto priemonės nebegaminamos, ji istoriškai išsaugota ir išlaikyta jos pirminė būklė, taip pat iš esmės nepakeistos jos pagrindinių komponentų techninės charakteristikos. Šios direktyvos nuostatos yra minimalūs reikalavimai, kuriuos gali taikyti ES valstybės narės, tačiau kiekviena šalis turi visišką teisę pridėti papildomų ar sukurti naujų reikalavimų, kurie geriau atlieptų valstybės interesus. Ramūnas Kardelis, argumentuodamas siūlymą, remiasi ir tarptautine praktika - Jungtinėje Karalystėje ir JAV amžiaus riba yra 40 metų, Estijoje - 35 metai. Taip pat paminėti Nyderlandų atvejai, kur automobilio gamybos data griežtai nustatyta iki 1975-ųjų ar net iki 1960-ųjų. Jis priduria, kad 2024-ųjų gruodžio 18-ąją „Retro rūmai“ priėmė sprendimą siūlyti inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kurie minimalų istorinio automobilio amžių pakeltų nuo 30 iki 40 metų.

Kritika ir prieštaravimai

Seimo narių pateiktas siūlymas sulaukė kritikos iš senovinių transporto priemonių entuziastų. Jie teigia, jog šiuo metu Lietuvoje nėra akivaizdžiai identifikuotos problemos, kurią toks pakeitimas išspręstų. Griežtesnės taisyklės taptų tik papildoma biurokratine kliūtimi nedidelei grupei kolekcininkų ir mėgėjų. Pasak istorinės technikos puoselėtojų, amžiaus ribos didinimas taip pat reikštų menkesnį jaunimo įsitraukimą, nes automobiliai, kuriems šiandien jau 30-35 metai, dar ilgai neturėtų galimybės oficialiai tapti istoriniais. Pašnekovai taip pat pabrėžė, kad pakeitimai paveiktų JAV pirktų ir į Lietuvą įvežtų modelių eksploataciją, nes norint juos pritaikyti Europos keliams atliktos konstrukcinės korekcijos nebeleistų tokioms transporto priemonėms pretenduoti į istorinį statusą.

Kritikai tikina, kad didesni reikalavimai gali nublokšti Lietuvą į sąrašą valstybių, kuriose istorinės technikos reglamentavimas yra ypač griežtas ir varžantis, nes daugelyje šalių, taip pat pagal Tarptautinės istorinių transporto priemonių federacijos (FIVA) nuostatas, ribinė riba nustatyta ties 30 metų. Pavyzdžiui, Čekijoje istoriniais automobiliais laikomi tie, kurių amžius viršija 30 metų ribą, o Belgijoje ir Lenkijoje taip pat laikomasi standartinės 30 metų ribos.

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės departamento vertinimu, siūlomos pataisos nėra pakankamai pagrįstos ir gali neatitikti Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtinto proporcingumo principo bei Europos Sąjungos teisės reikalavimų. Departamentas nurodo, jog projekto aiškinamajame rašte nepateikta statistinių ar mokslinių duomenų, patvirtinančių būtinybę ilginti gamybos metų ribą būtent dešimčia metų. Taip pat trūksta aiškumo, kodėl siūloma atsisakyti ilgametės ES direktyvos (2014/45/ES) nuostatos, apibrėžiančios, kad istorinėmis vertėtų laikyti bent prieš 30 metų pagamintas bei jau nebegaminamų modelių transporto priemones.

Automobilizmo etapai ir klasifikavimas

Siekiant išsiaiškinti, kaip klasifikuojami automobiliai tam tikroje valstybėje, būtina atlikti toje valstybėje galiojančių teisinių dokumentų analizę. Tačiau egzistuoja bendras pasaulyje vyraujantis supratimas apie automobilizmo etapus ir jų atstovus:

• Antikvarinis automobilis (anglų k. Antique car): pagal daugelį šaltinių, tokiu gali būti laikomas automobilis, pagamintas iki 1916 metų, tačiau neretai šis terminas reiškia ir vėlesnį automobilizmo laikotarpį. Jungtinėje Karalystėje antikvariniais automobiliais yra laikomi visi automobiliai, pagaminti iki 1939 m. rugsėjo mėnesio, t.y. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
• „Veteran“ laikotarpio automobiliai (angl. Veteran Car): laikomi pirmieji automobiliai, pagaminti iki 1905 metų. Šie automobiliai buvo daugiau naujovė, išskirtinumas, nei naudingas daiktas.

Populiarūs 1995 metų modeliai, galintys tapti istoriniais

Apžvelgus žymiausius 1995 metų modelius, kurie 2025 metais gali pretenduoti į istorinį statusą, išsiskiria šie:

• BMW 5 serijos E39: Lietuvoje žinomas kaip „Slyva“, šis modelis sujungė komfortą, dinamiką ir technologijas.
• Peugeot 406: Elegantiškas dizainas ir komfortas apibrėžė šį prancūzišką sedaną.
• Opel Vectra B: Populiarus vidutinio dydžio automobilis, siūlantis įvairių kėbulo stilių ir variklių pasirinkimą.
• Fiat Bravo: Stilingas ir sportiškas, ypač HGT versija su 2,0 l 20V varikliu.

Kiti modeliai, tokie kaip „Renault Clio“, „Megane“, „Espace“, „Toyota RAV4“, „Mitsubishi Pajero“, „VW Sharan“, „VW Transporter III (Multivan)“, „Audi 80“, „Opel Astra“, „VW Passat“ ar „Ford Escort III“ tebėra įprastos Lietuvos keliuose ir pardavimo skelbimuose, todėl, Seimo narių nuomone, jiems nereikėtų suteikti istorinio statuso.

Automobilių modifikavimo kultūros raida Lietuvoje

Lietuviams, tik išsivadavusiems iš sovietinių vienodumo gniaužtų, noras išsiskirti buvo dar didesnis nei JAV ar Europoje, todėl automobilių modifikavimo mada palietė itin stipriai. Jau 1990-ųjų viduryje populiariausi modeliai tarp automobilių entuziastų buvo vakarietiški automobiliai, tokie kaip pirmos ir antros kartos Volkswagen Golf, Audi 80 ir Audi Coupe, Opel Kadett GSi, BMW E30, Ford Sierra, Ford Probe, Ford Escort, ketvirtos kartos Honda Civic, Mercedes-Benz 190 ir W124 E klasės modelis. Dešimtmečio pabaigoje lietuviai pradėjo pasitikėti ir japoniškais automobiliais. Tuomet įperkami tapo automobiliai, gaminti 1990-ųjų pradžioje, kurie nuo 1980-ųjų metų automobilių skyrėsi apvalainomis, modernesnėmis ir gerokai sudėtingesnėmis kėbulo formomis. 2001 metais pasirodęs filmas „The Fast and the Furious“ dar labiau išpopuliarino japoniškų automobilių kultūrą.

Fokusas buvo automobilio išorės modifikavimas, ypač kai Lietuvoje nebuvo „bodykitų“. Greitai atsirado tiuningo kompanijos, kurios užsiėmė kėbulo modifikavimo darbais pagal individualius kliento norus (pvz., „Automoderna“ arba „Fast-Styling“). Stilius buvo daugmaž toks: kuo išraiškingesnis ir žemesnis priekinis bamperis, modifikuotas galinis, automobilį pažeminantys slenksčiai ir galinis spoileris. Be to, tamsinti langai, priekiniai žibintai „papiktinti“ antakių juostelėmis, padažyti galiniai žibintai, kad nesimatytų oranžinių intarpų, arba žibintai pakeisti į nestandartinius. Didelio diametro ratlankiai buvo labai svarbi modifikuoto automobilio dalis. Milžiniška autotiuningo sritis buvo interjero modifikavimas, ypač populiaru persiųsti standartinius medžiaginius salonus oda, dažnai ryškiomis spalvomis. Taip pat buvo madinga audio sistemų montavimas. Apie 2010 metus kartu su didesnėmis pajamomis atėjo ir dar vienas pokytis - lietuviai pradėjo pirkti brangesnius automobilius. Prieš dešimtmetį Lietuvoje prasidėjo nauja tendencija - klasikinių automobilių, pagamintų prieš maždaug 30 metų, dar vadinamų „youngtimers“ kultūra. Šiandien šie automobiliai yra itin patrauklūs savo išgrynintu, paprastu kėbulo dizainu, natūraliomis valdymo savybėmis ir individualiu variklių charakteriu.

tags: #30 #metu #senumo #automobilis