Tradicija įžiebti maldos žvakę siekia ankstyvuosius krikščionybės laikus. Krikščionys žvakę uždegdavo liturginių apeigų, asmeninės maldos metu, prie šventųjų kapų ir kitomis progomis. Šiandien, besimeldžiant bažnyčioje, atėjo kelios gražios mintys, kuriomis noriu pasidalinti su visu pasauliu.
Žvakė simbolizuoja prisikėlusio Kristaus šviesą, kuris nugalėjo mirtį ir privertė tamsą pasitraukti. Ji regimai skelbia Evangelijos žinią, kad Jėzus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Pats Jėzus yra sakęs: „Aš - pasaulio šviesa.“
Žvakės kaip tikėjimo ir atsidavimo simbolis
Uždegdamas žvakę, tikintysis išreiškia asmeninę padėką Dievui. Jos liepsna simbolizuoja krikščionio širdyje esantį Dievo duotąjį tikėjimą. Ji primena Kristaus kvietimą būti šviesa pasauliui ir išpažinti tikėjimą gerais darbais. „Jūs - pasaulio šviesa.“
Žvakė krikščioniui taip pat primena Krikšto Sakramentą. Krikšto liturgijoje kunigas ją įteikia per vandenį ir Šventąją Dvasią atgimusiam žmogui, sakydamas: „Priimk šią degančią žvakę kaip ženklą, kad priėmei Kristų, kuris yra pasaulio šviesa.“
Malda ir žvakės deginimas
Žvakės įžiebimas nebūtų prasmingas, jei jos šviesos nelydėtų malda. Uždegdamas žvakę, tikintysis išreiškia pagarbą Dievui, pasimeldžia už save ir artimus žmones. Žvakė Dievo garbei uždegama ne todėl, kad Viešpats geriau išgirstų maldą, bet ji liudija, kad širdis juo pasitiki.
Degdama kelias valandas, ji kviečia krikščionį mintyse ir maldoje pasilikti su Viešpačiu, išlikti pastoviu šventuose siekiuose ir įsipareigojimuose. Pats Jėzus yra raginęs: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti.“
Tai yra maldos ženklas, pakeliantis besimeldžiančiojo žmogaus dvasią ir kitiems liudijantis maldą (tikėjimą, viltį...).
Žvakės reikšmė per Visus Šventuosius ir Vėlines
Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės, turinčios gilias tradicijas katalikų kultūroje, neįsivaizduojamos be žvakių liepsnos. 835 m. popiežius Grigalius IV nustatė Visų Šventųjų šventės datą - lapkričio 1 d. Per Visus Šventuosius prisimename tuos, kurie jau yra pas Viešpatį, Dangaus Karalystėje, o Vėlinės - visų mirusiųjų paminėjimo diena.
Tradiciniškai lapkričio 1-ąją po pietų arba vakare (Vėlinių išvakarėse) lankomi artimųjų kapai, jie puošiami gėlėmis ir uždegamos žvakutės, simbolizuojančios amžinąją šviesą, apšviečiančią palaidoto žmogaus amžinojo poilsio vietą. Daugelyje kapinių Visų Šventųjų dieną vyksta procesijos, kurių metu kapai šlakstomi švęstu vandeniu ir meldžiamasi.
Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, - tai užtarimo už mirusiuosius maldos, artimo meilės darbų ir labdaros diena. Šitaip stengiamasi užtarti visus tuos, kurie po mirties yra atsidūrę skaistykloje arba pragare.
Žvakė ant kapo: liaudiškas tikėjimas ir Bažnyčios mokymas
Ant kapo degama žvakė turi įvairių reikšmių, dažnai priskirtų remiantis liaudišku tikėjimu. Pavyzdžiui, manoma, kad žvakė ant kapo turėtų pasitarnauti Paskutinio Teismo dieną, kai mirusieji kelsis su kūnu ir siela: žvakė parodytų sielai, kurioje vietoje ilsisi jos kūnas.
Tačiau Bažnyčia pirmiausia teigia, kad žvakė - amžinosios šviesos ir vilties simbolis. Tai reiškia, kad krikščionis, uždegdamas žvakę ant mirusiojo kapo, linki tam išėjusiam žmogui Dangaus Karalystės - pažvelgti pačiam Viešpačiui į akis.
Žvakė ant kapo gali būti degama nors ir kiekvieną dieną, tačiau per šventes, skirtas paminėti mirusiuosius, tai daroma daugelio žmonių vienu metu. Susirenka šeimos, artimieji, taigi uždegtos žvakės išreiškia jų visų bendrą mirusio mylimo, artimo žmogaus užtarimą.
Simboliniai veiksmai maldoje
Esame ne angelai, bet siela-kūniškos būtybės. Visa, ką darome, darome ne vien siela, bet ir kūnu. Tad kai meldžiamės, neturėtume mūsų kūno palikti nuošalyje, juk jis taip pat įtrauktas į išgelbėjimą. Jėzus ir apaštalai tai žinojo ir pasistengė parodyti, kad malda ir simboliniai išoriniai veiksmai žengia kartu.
Jėzus liepė savo mokiniams krikštyti vandeniu, laužyti duoną, dalytis taure, gydė naudodamas vandens, žemės, vėjo (kvėpavimo) simbolius, palietimą. Jis taip pat paisė ir simbolinių skaičių, pasirinkdamas dvylika apaštalų ir septyniasdešimt mokinių.
Apaštalai tęsė Jėzaus metodą, naudodami išorinius gestus, simbolius, simbolinius maldos laikus. Pvz., Jokūbas sako, kad Bažnyčios vyresnieji, melsdamiesi už ligonį, turi patepti jį aliejumi.
Tad, jei gimimui iš Dvasios Jėzaus paliepimu naudojame vandenį, Dvasios galybei ir artumui naudojame ugnį. Kiekvieną kartą, kai uždegate žvakę maldoje, prisiminkite šiuos dalykus, prisiminkite, kad Jėzus yra pasaulio šviesa, kad Jis atėjo žemėn „uždegti ugnies“. Svarbiausia, kad žvakelė nebūtų tuščias veiksmas be turinio. Dievas ne šiaip parodė ugnį Sekminių dieną, bet su ta ugnimi atsiuntė Dvasią. Tad ir mes - ne vien rodykime savo degančias žvakeles, bet įdėkime į jų šviesą bei ugnį savo maldą, tikėjimą, meilę.
Krikštas. Balto drabužio ir žvakės simboliai
Pašventinta žvakė yra išskirta iš pasaulietinio, profaniško naudojimo - tai jau nebe ta žvakė, kuri uždegama restorane ant staliuko, nebe ta žvakė, kuri dega ant kalėdinės eglutės. Pašventinta žvakė jau yra sakralus daiktas.
tags: #zvakes #uzdegimas #baznycioje