Redaktorius. Vienos nebaigtos knygos pratarmė ...... 1944-ais kaip 1940-ais ............................. Klasta ir provokacijos - nuo pirmos dienos ......... Įspėjimas ......................................... Partizanai kūrėjai ................................ Konstancija Jankevičienė. Dar vieni Rainiai? ...... Dybakalnio tragedija .............................. Tą vasarą apskrityje .............................. Vetroviečių 1945m. balandžio 13 -15 d. Marijampolės apylinkių žmonės ..................... Prieš Taurą buvo Algimantas ....................... Partizaniškas teisingumas ......................... Frontui praėjus ................................... Paliose ir aplink Palias .......................... Vytauto kuopa ..................................... “Partizanai, Lietuvos partizanai .................. Gyvybė už laikrodį ................................ Antanas Kružikas. Nuo Brazavo iki Vorkutos ........ Antanas Kružikas. Vieno žemėlapio dešifravimas .... Antanas Kružikas. Pro “geležinę uždangą” .......... Antanas Kružikas. ne tokia kaip kitos ............................. Liepakojų mūšis.................................... Broliai Kliukinskai................................ Konstancija Jankevičienė. Šrapnelis................ Mirtis Beliūno raiste ............................. Antanas Kružikas. Pirmieji ant grindinio .......... Perkūno rinktinės partizanai....................... “Laisvės žvalgo” redaktorius...................... Kalniškės mūšis................................... S.Krapavičiūtė-Kerpakienė. Stribų siaubas.................................... Ramutė Mauručaitė. Pokaris Eglinčiškėje........... Svetima pavarde................................... Stribų siautėjimas Kalvarijos apylinkėse.......... Anelė Meškeleviūtė-Jankauskienė. Mykolaičiai ... Leonas Pališkis. 1946-ieji gimnazijoje ........... Albina Antanynaitė-Gumauskienė. Avikiluose prie Liudvinavo ....................... Anelė Kazlauskaitė-Marcinkevičienė. sodyboje ......................................... Katerina Jankuvienė. Žuvę prie Kruonio ........... Kas padės surasti? ............................... Grybinės mūšis ................................... Antanas Pažėra. Pakaunės miškuose ................ Plėšikai ......................................... “Liaudies gynėjo” žmonos prisiminimai ............ Reginos, Plunksnos ir Ramunės žūtis .............. Trečioji vėliavos spalva ......................... “Blynų balius” ................................... Išdavystės kaina ................................. Antanina Akelaitytė. Dar apie Kazoką .................................. Kapas Kušliškių miškelyje ........................ Paskutinė Ūkų sodybos diena ...................... Buktos mūšis ..................................... Eilinės šeimos eilinė istorija ................... Kur bepažvelgsi, mirtis .......................... Ramutė Zorskienė. Trijų Albinų lemtis ............ Julija Tupčiauskaitė-Želepienienė. ir sau - gumo .................................... Konstancija Jankevičienė. Atpažintas Tigras ...... Raišupio mūšis ................................... Žalgirio rinktinė ................................ Opšrūtų epizodas ................................. Mūšis Naujienėlės kaime .......................... Vadas Rymantas ................................... Ona Pavilonytė-Aleščikienė. Už brolelį partizaną . Atpažintas pagal ordiną .......................... Antanas Kružikas. Pelkė išgelbėjo, pelkė pražudė . Liepaitės ........................................ Pasakoja ryšininkė Albina Bujauskaitė ............ Jeronimas Račyla. Moteris iš Balsupių ............ Seserys apie brolį ............................... Simokų Sutkai .................................... Antanas Kružikas. Jie didžiavosi švariomis rankomis ................ Pasivadino Vampyru ............................... Vladas Sauka: "Man nebuvo kitos išeities" ........ Mūšis Talkiškių pelkėse .......................... Mūsų Stalinas .................................... Svetimoj padangėj ................................ Bronė Leonavičiūtė-Jungaitienė. Mano pokaris ..... dukters jaunystė ................................. Beržas ir jo svečiai ............................. Sprogimas Mikališkių kapinėse .................... Partizano laimė .................................. Aušrelė .......................................... Smogikas Bieliūnas - Kabelis ..................... nacijos grupės” .................................. Spyglio medžioklė ................................ Varnabūdės miške ................................. Salomėja Stadaliūtė-Stasiukaitienė. Išdavystė .... Jauniausias būryje ............................... Užverbuotas ir Žilvinas .......................... Liepa ir jo vyrai ................................ Suimta ........................................... Marijampolės kalėjime ............................ “Draugė” lenkė ................................... Mirtininkas ...................................... Vasario 16-oji Leningrado paskirstymo punkte ..... Į Šiaurę ......................................... Bulviakasis zonoje ............................... “Ar yra lietuvaičių?” ............................ Grįžtu namo ...................................... Visi keliai veda į Sibirą ........................ ...arba į Džezkazganą ............................ Mirties namai .................................... Partizanė Vilija ................................. Neužmiršk jų, Tėvyne .............................
Ši medžiaga kilo iš permąstymo ir rinktinės formavimo idėjų, kuriose užfiksuotos istorinės traumos ir išlikimo pastangos. Autorei tikslas - pristatyti Tauro apygardos partizanų ir tremties istoriją ne vien prisiminimais, bet ir archyviniais dokumentais bei liudijimais, atskleidžiančiais, kaip asmeninės kovos susipina su platesniu politiniu kontekstu. Daugiau dėmesio skiriama pavardėms, vardams ir faktams, kurie įrodinėja, kad išlikimo troškimas ir laisvės siekis buvo stipriausia jėga tarp daugelio žmonių, nepaisant okupacijų ir įvykių chaosų.
Kontekstas: pokario epizodai ir Tauro apygarda
Kai frontas praėjo į Rytus ir į Lietuvą atėjo sovietinis režimas, pradėjo formuotis nauja jėga - enkavedistai ir jų tarnybos, siekiančios suimti ir likviduoti pasipriešinimo šaknis. Įvairiose vietovėse prasidėjo provokacijos, kurias technologiškai lydėjo „desantininkų“ mito kūrimas, o realybėje tai buvo ordenų, grasinimų ir netikrumo laikotarpis. Tauro apygarda tapo vienu iš aktyviausių kovos su okupantais židinių, kuriuose dalyvavo ir įvairios pasipriešinimo struktūros, ir vietos gyventojai, prisidėję prie slaptų ryšių ir pagalbos tinklų.
Projekcija į atminties archyvą: ryšininkai ir agentai
Tekste gausu pasakojimų apie ryšininkus, paskirtus platinti informaciją ir perkelti ją tarp kovos grupuočių. Tačiau kai kurie asmens vardai įsilieja į istorijos audinį kaip įtartini dėl realių ryšių su priešais ir giminaičiais, kurie pasuko į sovietinę pusę. Šis dvipusis pasakojimas reiškia, kad prisiminimai gali būti įvardinti kaip vieno ar kito šaltinio liudijimai, todėl autorius siekia pristatyti abi perspektyvas be teisinimo, laikantis nuostatos “daugiau skelbti, mažiau teisti”.
Desantininkų atvejis Kazlų Rūdoje
1. 2. Stengtis partizanus suimti gyvus, o po to naudoti žiauriausias priemones prisipažinimui išgauti. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. liepos mėnesį Kazlų Rūdos miškuose pasirodė provokatorių desantininkų grupė. Aprengti vokiečių uniformomis, enkavedistai dėjosi esą vokiečiai ir nepaprastai uoliai ieškojo ryšio su partizanais. Vietos gyventojai jais patikėjo ir per ryšininkus suvedė su vieno partizanų dalinio vadovybe. “Desantininkai”, aplankę partizanų stovyklą, pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. Kai buvo nustatyta susitikimo data ir net susitinkančiųjų skaičius, partizanų, svečiams išėjus, kai kuriems partizanams kilo abejonės. Po kiek laiko likusieji partizanai išgirdo “desantininkų” stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. Partizanai tuoj pasiruošė kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia. Nukankintų partizanų lavonus ryšininkai surado tik po geros savaitės. Tai buvo žiaurus vaizdas. Jie buvo išrengti, vielomis pririšti prie medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. Kai kuriems buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais. Žiauriai nukankintas buvo ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. Šio žmogaus lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną. Bilskį pasilaidojo savieji, o devynių partizanų kūnai buvo slaptai palaidoti miške prie šaltinėlio.
Ryšys suطة kai kuriomis asmenybėmis: Markulis ir Erelių istorijos užkulisiai
1. Paskutiniuoju laiku yra pasirodę kai kuriose vietose (Kazlų Rūdos, Veiverių valse, ir kt.) vokiškai uniformuotų ir vokiškai kalbančių žmonių. 2. 3. Saugumo komisaro Guzevičiaus, Vidaus reikalų komisaro Bartašiūno, CK sekretoriaus Preikšo, KPCK pirmojo sekretoriaus Sniečkaus ir “Smerš” viršininko generolo Kuzmino sukurta pragaro mašina pradėjo veikti visu smarkumu. Kontržvalgyba sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą. Saugumo skyriai, įsakyti Guzevičiaus, pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Tai buvo pavojingos užmačios. Partizanų būriai dar tik kūrėsi. Mikuckis susirado majorą Pyragių. Šis Mikuckį pakvietė instruktoriumi į specmokyklą. Pyragius, nenutuokdamas, kad Mikuckis - šnipas, kalbėjo su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. Beveik keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Dėstė universitete iki jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. Ribotų gabumų mokslininkui, koks buvo Markulis, bendradarbiavimas su KGB buvo vienintelis kelias į profesūrą. Visuose jo fiktyvios pogrindinės organizacijos padaliniuose veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. Į Erelio “organizaciją” buvo įtraukti ir patriotiškai nusiteikę lietuviai, ypač merginos, šventai tikinčios, kad dirba pogrindyje ir prisideda prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. Atsidūrė joje ir mano gerai iš Intos lagerio pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Viena iš Žemaitijos, antra iš Suvalkijos. Rožytės brolis Adolfas jau turėjo pažinčių Vilniuje ir, iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. Broliui pasiūlius važiuoti į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. Vilniuje apsigyveno pas V.Krutkį slapyvardžiu Aitvaras. Tai buvo, kaip vėliau paaiškėjo, Markulio agentas. Kaip pasakojo Rožytė, į tuos namus dažnai užsukdavo įvairių žmonių, dirbančių Lietuvos labui. Ji matė, kaip į susitikimą su Ereliu iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Roželę pažadino kažkoks šurmulys. Atsimerkė ir pamatė rusų kareivius, atstatytais automatais einančius tiesiai į ten, kur miegojo vadai. Pasigirdo šūviai, riksmas: “Ruki vvereh!”, dūžtančio lango žvangesys, triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. Iš drabužių spintos kareiviai ištraukė automatą ir liepė šeimininkui keltis ir rengtis. Apsirengusiam surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. O labiausiai ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. Ada, atsisveikindama su vyru, neverkė, bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. Grįžus iš susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. Po šio įvykio tiek žemaičių, tiek aukštaičių partizanai įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. Vakare Roželę išsivedė dėdė Jonas, nes ponia Ada pasakė, kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima....
Veiksmo kryptys: išlikimo darbas ir tautos laukiančios mirties
Tarp daugelio pasakojimų iškeliama mintis, kad prieškario ir pokario laikotarpiu žmonės kovojo ne tik su okupantais, bet ir su savo baimėmis, skurdu, ar dalijamais lozungais. Istorija atskleidžia, kaip individualūs pasirinkimai ir nuslėptos ryšio linijos formavo bendrą kovą dėl laisvės. Autorei svarbu, kad skaitytojas pajustų, jog už kiekvieno vardo ar pavardės slypi istorija, kurioje žmogus rinkosi ar gavo sprendimus, o jų sekos išliko archyvuose ir dokumentuose.
Table (iversinė rekonstrukcija)
| Komentaras | Data/Šaltinis | Pastaba |
|---|---|---|
| Vetrovo divizija - sabotažas ir represijos | 1944 m. vasara | Kryme, Krymo totoriai ir kt. kai kurios tautos - tragiški išbraukimai |
| Desantininkų epizodai Kazlų Rūdoje | 1945 m. liepa | Žiaurūs nusikaltimai, partizanų lavonai |
| Ryšininkų veikla | 1940-1950s | KGB/ENK valdžios agentai įsivėlė į pogrindžio tinklus |
Ši knyga ir jos pratarmė teikia įžvalgų į tai, kaip vienas kairės ar dešinės nuorodos liudijimas gali atskleisti daugelio žmonių sprendimų dinamiką. Autorei svarbu, kad skaitytojas suvoktų, jog pasakojimai yra prieštaringi, o istorija nėra vienareikšmė. Jie kelia klausimus apie sąžinę, pavojingas prisirišimo šaknis ir būtinumą išlikti žmogui, kai aplinka spaudžia iš visų pusių.
Antrojo pasaulinio karo pasekmės: bendradarbiavimas ir atpildas
Šalies ateitis, kaip ir kovoje dėl laisvės, principingai priklausė nuo daugelio žmonių pasirinkimų ir ryžto išlikti nepriklausomiems. Knyga, kurią redagavo Einoras, kviečia skaitytoją savarankiškai prisiminti istoriją ir ieškoti atsakymų, kurių kartais nėra aiškių žodžių - tik ženklų pėdsakų, tarp kurių slypi tikrosios Lietuvos partizanų ir jų artimųjų istorijos.