Vaiko emocijos - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę įtaką jų raidai ir gerovei. Nors kartais teigiama, kad vaiko emocijos yra primityvios, svarbu suprasti, kad jos yra natūralios ir svarbios patirtys, kurios vystosi ir sudėtingėja augant vaikui. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko emocijų primityvumą, emocinę raidą, priklausomybės formavimąsi, humoro jausmo ugdymą ir praktinius patarimus tėvams, kaip padėti vaikams valdyti savo emocijas.
Kūdikio emocijų raida pirmaisiais mėnesiais
Kūdikio raida iki 12 mėnesių
Kūdikio raida pirmaisiais 12 mėnesių yra nuostabus laikotarpis, kai vaikas patiria didžiulius fizinius, pažintinius ir emocinius pokyčius. Dauguma kūdikio judesių yra spontaniški, ritmiški, atsirandantys tam tikrais intervalais, neilgai trunkantys, nevisiškai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės.
Ankstyvosios reakcijos ir pojūčiai
Kūdikis reaguoja į garsus ir ima šypsotis gana greitai - tai yra geros savijautos atspindys. Judesiai platūs ir nekoordinuoti. Suklūsta išgirdęs naują garsą. Kūdikis pusiau atgniaužtą ranką tiesia į virš jo akių pakabintą žaislą. Jis vograuja, nori bendrauti ir pyksta, jei nepaimamas ant rankų. Mimiką sieja su garso tonu.
Pasaulio pažinimas per burną
Būdamas 5 mėn. mažylis pradeda intensyviai pažinti aplinką per burną. Tai nėra primityvus aplinkos pažinimas. Per burną kūdikis apie daiktą sužino labai daug: kvapą, skonį, formą, dydį, svorį, temperatūrą. Remdamasis rankomis ir keliais, jis daugiau žaidžia su garsais, imituoja balso moduliacijas, garsus taria tam, kad atkreiptų kitų dėmesį. Per pirmąjį pusmetį intensyviai vystosi regėjimas.
Emocijų atsiradimas ir prieraišumo formavimasis
Reakcija į svetimus asmenis
Atliktas tyrimas apie kūdikių reakciją į svetimą žmogų su nematytais žaislais per pirmuosius gyvenimo metus. Nustatyta, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis naujagimiai, matydami svetimą suaugusįjį ir nematytus žaislus, nereiškia jokių emocijų. Sulaukę 4 mėn. - pradeda domėtis svetimu asmeniu ir jo atsineštais žaislais, o nuo 6-7 mėn. - šalintis svetimo žmogaus bei jo žaislų.
Prieraišumo jausmo pagrindas
Atsiskyrimo nuo mamos nerimo, svetimų baimės pagrindu formuojasi prieraišumo jausmas. Noras daugiau pažinti, pasiekti skatina mažylį išbandyti naujus judėjimo būdus, o jau turimus - tobulinti. Siekdamas žaislo, jis makaluoja rankomis, spiriasi, o vėliau siekia žaislo ištiestais pirštais, jį paima dviem pirštais, net neliesdamas jo delnu. Ypač domisi smulkiais daiktais.
Kalbos ir motorikos raida
Kalboje vyrauja „dainuojantys“ tonai, gali pavadinti daiktą, mėgdžiodamas jo skleidžiamą garsą, kartoja du skiemenis ir kitus garsus. Domisi tyliais garsais. Pasaulio kalbose yra apie 600 skirtingų priebalsių ir 200 skirtingų balsių. Kalbai išmokti reikia atskirti apie 40 garsų. Būtent tiek garsų per antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikis išmoksta atskirti. Pradeda ropoti. Pats gali atsistoti remdamasis į stabilų objektą ir trumpai pastovi. Pirštukų judesiai vis tikslesni. Pradeda kalbėti dialogu - pasakius skiemenį ar skiemenų junginį bando atkartoti. Klausosi pokalbių, gali įvykdyti paprastus paliepimus. Mokslininkai nustatė, kad žodinė kalba vystosi lygiagrečiai su gestais. Puikiai valdo savo kūną, keičia įvairias padėtis, greitai juda ropodamas. Tobulėja kūdikio gebėjimas paimti smulkius daiktus. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai naudojasi abiem rankomis vienodai. Šiuo laikotarpiu dažnos nuotaikų kaitos, ryškios prieštaravimo reakcijos, jei kas nors vyksta ne pagal jo norą.
Kalbos vaizdo įrašai mažyliams ir kūdikiams – ankstyvosios intervencijos veikla ir vaizdo įrašas apie kūdikio raidos etapus
Pagrindinės emocijos kūdikystėje
Emocijų spektras
Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis gali išreikšti daug emocijų: susidomėjimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, distresą (nemalonią emocinę patirtį), pasibjaurėjimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Kai kurių mokslininkų nuomone, jau 2 mėn. vaikai geba reikšti šias emocijas. Vaiko emocijos - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę įtaką jų raidai ir gerovei. Nors kartais teigiama, kad vaiko emocijos yra primityvios, svarbu suprasti, kad jos yra natūralios ir svarbios patirtys, kurios vystosi ir sudėtingėja augant vaikui.
Visagalio iliuzija ir primityvios emocijos
Priklausomybė ir poreikių patenkinimas
Kūdikystėje vaikas yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, kurie patenkina jo pagrindinius poreikius. Iš pradžių kūdikis patiria tik dvi būsenas - komfortą ir diskomfortą. Kai kūdikis jaučia diskomfortą (alkį, šaltį, nešvarias sauskelnes), jis verkia, taip pranešdamas apie savo poreikius.
Visagalio iliuzijos esmė
Šiuo ankstyvuoju raidos etapu vaiko psichika yra labai primityvi, todėl jis gali jaustis visagaliu. Kūdikis gali manyti, kad jo verksmas tiesiogiai sukelia suaugusiųjų veiksmus ir patenkina jo poreikius. Šis jausmas, kad jis gali valdyti save ir pasaulį, vadinamas visagalio iliuzija.
Primityvių emocijų svarba
Tačiau svarbu suprasti, kad šios ankstyvosios emocijos, nors ir primityvios, yra būtinos vaiko raidai. Jos padeda jam suprasti savo poreikius, bendrauti su aplinka ir užmegzti ryšį su suaugusiaisiais.
Bendravimo ir pažinimo poreikiai
Emocijų sudėtingėjimas
Augant vaikui, jo emocijos tampa sudėtingesnės ir įvairesnės. Maždaug po metų vaikas pradeda aktyviau tyrinėti aplinkinį pasaulį, manipuliuoti daiktais ir bendrauti su kitais žmonėmis. Ypač svarbus tampa bendravimo poreikis, kuris yra būtinas vaiko išgyvenimui ir gerovei. Tyrimai rodo, kad vaikų namuose, kur kūdikiai gauna tik minimalią priežiūrą (maitinimą ir sauskelnių keitimą), vaikai patiria depresiją ir netgi atsisako valgyti.
Suaugusiųjų požiūris ir apribojimai
Tačiau vaiko pažinimo ir bendravimo poreikiai ne visada patenkinami. Suaugusieji dažnai žiūri į vaiką per savo prizmę ir pasaulėžiūrą, pamiršdami, kad vaikas neturi supratimo apie tai, kokius daiktus galima liesti, o kokių negalima. Dėl to suaugusieji gali vangiai palaikyti vaiko domėjimąsi pasauliu, kartais tiesiog norėdami apsaugoti savo daiktus.
Apribojimai ir neigiami vertinimai
Socialinių normų susidūrimas
Augant vaikas neišvengiamai susiduria su apribojimais ir neigiamais vertinimais. Jis girdi „negalima", „koks blogas berniukas", „kaip tau ne gėda" ir pan. Norėdamas būti mylimas ir geras mamai, vaikas mokosi slopinti savo pažintinius poreikius. Vėliau daugelis vaiko „noriu" susilaukia tokios pat suaugusiųjų reakcijos: „Noriu neduoti savo žaislų smėlio dėžėje - tu ką, toks gobšuolis?", „Noriu pabėgioti - argi geros mergaitės taip elgiasi?", „Noriu katę patempt už uodegos - tu nori kankinti gyvūną?".
Tėvų elgesio svarba
Nors vaikas neišvengiamai susidurs su apribojimais (rozėtės, aštrūs daiktai, kitų žmonių nuosavybė), svarbu, kaip suaugusieji elgiasi tokiais atvejais. Jei būsite nuoseklūs ir tvirti, vaikas jaus, jog, nepaisant draudimo, vis tiek jį mylite ir nekaltinate jo dėl to, kad jis tiesiog kažko nori gauti. Tuo pačiu taip vaikui parodote, kaip surėdytas gyvenimas ir jog vaikui teks su juo susidurti. Taip pat rodote, kad suprantate jo pyktį ir susierzinimą dėl to, kad jam kažko „negalima", pavyzdžiui, ketvirto saldainio. Pyktis, susierzinimas - normali vaiko reakcija, todėl tėvai neturėtų drausti reikšti šių jausmų, kai jie vietoje ir laiku. Tai leidžia vaikui jaustis norimu ir mylimu. Be to, vaikas pradeda suprasti, kad kažko negalima ir nepradeda riboti savo norų bei slėpti jausmų.
Priklausomybės formavimasis
Atstumtų norų pasekmės
Jei vaiko norai ir jausmai nuolat atmetami, jis pradeda suvokti, kad šį žaidimą pralošė. Dėl to vaikas pasiduos bei užgniauš visus savo norus. Vėliau jis iš viso pamirš, kaip reikia ko nors norėti, kadangi bus susikoncentravęs tik į vienintelį dalyką - neprarasti mamos meilės. Visi kiti jo paklydimai tolins jį nuo norimo tikslo bei mažins savigarbą.
Priklausomybės mechanizmas
Taip formuojasi priklausomybė: „Aš pamiršau, kaip jaučiuosi, kai kažko noriu, kas suteiktų man pasitenkinimą ir malonumą. Seniai nejaučiau, kad kai kažko noriu, jaučiu nedidelį susijaudinimą, o kai gaunu tai, ką noriu - įtampa dingsta ir man būna gera. Vienintelis dalykas, kurį pamenu ir į kurį esu susitelkęs - bet kokiu būdu susigrąžinti ir neprarasti „artimųjų" draugiškumo".
Priklausomybės pasireiškimas suaugus
Suaugusiųjų gyvenime bet kokioje stresinėje ar sudėtingoje situacijoje tai pasireiškia kaip noras gauti pasitenkinimą iš dalykų, kurie veikia greitai ir patikrintai, kadangi jis negali žinoti, kas dar galėtų žmogui suteikti malonumo ir nuimti stresą. Dėl to prasideda alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, prasideda priklausomybė nuo interneto ir t.t. Juk jis įpratęs vykdyti kitų žmonių, o ne savo, norus. Be to, pas tokį žmogų, net jeigu jis geba atskirti savo norus, pastebimai trūksta savigarbos, tikėjimo tuo, kad jis pasitaisys. Juk jam buvo draudžiama siekti savo tikslo, todėl dabar jam sunku savarankiškai pasirinkti (juk jis nuo vaikystės neteisus), priimti savarankiškus sprendimus, išradingai susidoroti su problemomis. Jis kiekvieną kartą į gyvenimą žvelgia per savo vaikystės patirties prizmę: vaikystėje jam neleido būti savimi, t.y., jis jautėsi, kad pasaulis jį atstums, kad jis nesusidoros su juo.
Humoro jausmo ugdymas
Humoro jausmo svarba
Humoro jausmas yra svarbi vaiko emocinės raidos dalis. Jis padeda vaikams susidoroti su stresu, baimėmis ir skriaudomis, taip pat stiprina socialinius ryšius. Vaikai dažnai juokiasi iš situacijų netikėtumo, pavyzdžiui, kai personažas įkrenta į balą ar atsitrenkia į stulpą. Suaugusieji gali nesuprasti tokio humoro, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra žiaurumas, o tiesiog neišsivystęs humoro jausmas.
Humoro raida ir kultūrinė įtaka
Augant vaikui, jo humoro jausmas tampa sudėtingesnis. Jis pradeda suprasti žodžių žaismą, kalambūrus ir kitus humoro elementus. Tačiau humoro jausmo ugdymas priklauso nuo visuomenės kultūros lygio. Jei humoro viršūne laikomi komiksai ir primityvios scenelės, vaikas gali ir nepasistūmėti aukščiau pirmo laiptelio. Ypač neigiamai vaikus veikia susidomėjimas „juoduoju" humoru, kuris susijęs su „komiksų kultūra".
Kalbos vaizdo įrašai mažyliams ir kūdikiams – ankstyvosios intervencijos veikla ir vaizdo įrašas apie kūdikio raidos etapus
Vaiko isterijos ir pykčio priepuoliai
Normalios raidos apraiškos
Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz., nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz., neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Tinkamas reagavimas į isterijas
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos", svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave", „Suprantu, kad tau pikta", „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave", „Ar nori, kad apkabinčiau tave?", „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę".
Suaugusiųjų elgesys pykčio metu
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino, kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinkančių rūbų ar „neskanaus" maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.
Agresijos raida ir nerimo ženklai
Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu". Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.
Kaip mokyti vaikus pykčio valdymo?
Pyktis - normali emocija
Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai, nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pyktį išlieti tinkamais būdais.
Praktiniai patarimai pykčio valdymui
- Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis.
- Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki" emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai, vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau.
- Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę: suskaičiuoti iki 10 atbuline tvarka; iš 100 atiminėti po 7; pajudėkite, pasirąžykite; įkvėpkite ir iškvėpkite; pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite; užsidarykite vienas; atsigerkite vandens; įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą; ženkite atgal; pasakyti sau stabdančių žodžių.
- Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas, tik paaštrinsite situaciją.
- Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: „Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti, ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.
- Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
Vizualizacijos pykčio valdymui
Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizualizacijų pavyzdžių:
- Bombos vizualizacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidelių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori, bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutus jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: „Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pyktį.
- Drakono/debesėlio vizualizacija. Įsivaizduokite, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti, užsimerk ir įsivaizduok, kaip riteris nugali drakoną.
- Sniego ritinio vizualizacija. Įsivaizduokite savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supykstate po truputėli mintyse tą sniego gniūžulą ištirpinkite iki mažytės sniego gniūžtės.
Kūno pojūčių atpažinimas
Svarbu mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike, yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti... atpažinti ankstyvuosius pykčio ženklus, kol emocija dar nėra įsisiautėjusi.