Šiandienos pokalbis sukasi apie įvairias temas, pradedant nuo laidos „Labas vakaras, tiems kam negėda“ ir jos svečių, baigiant rudenėlio metaforomis ir mokyklos bei vaikystės prisiminimais. Laida, kurioje kalba pelėda, kviečia klausytojus dalintis savo bėdomis ir ieškoti atsakymų, siūlydama pagalbą tiek viešai, tiek slapčia.
Laida „Labas vakaras, tiems kam negėda“
Laida „Labas vakaras, tiems kam negėda“ pristatoma kaip erdvė, kurioje „kalba pelėda“. Klausytojai kviečiami skambinti bet kuriuo metu, ieškant to, kas „dainoj nesudėta“. Laidos vedėja, pelėda, kviečia likti ir „palengvinti kūną ir sielą“.
Vienas iš temos paminėjimų yra susijęs su prašymu padėti „tapti žvaigžde“. Laida, nors ir išreiškia užuojautą dėl nutikusių bėdų, pabrėžia, kad „užuojautos kaina, mintutė trys litai“. Tuo tarpu, reklaminės pauzės metu, žiūrovai raginami „neišsiskirstyti“ ir likti.
Laidos svečias pasakojęs apie „kelią į dangų ir vieškelį į žvaigždes“, savo gyvenimą apibūdina kaip gyvenimą „pagal fonogramą“, o pasaulį mato „pro žurnalo viršelį“.
Laidos pabaigoje skamba pranešimas, kad „jau pabaiga“, ir dėkojama žiūrovams už laiką. Tačiau, jei „paklydom“, siūloma grįžti „į pradžią“ ir klausytis Mino ir Radžio.
Vaikystės prisiminimai ir eilėraščiai
Tarp eilučių pasigirsta ir vaikystės prisiminimai. Paminėta daina apie pelėdos lizdą, kuriame ji perėjo „juodus vaikus“. Vienas iš prisiminimų susijęs su noru eilėraščio, kaip pelėda „vaikus mokė skaityti“. Taip pat minima frazė „Man, mamyte, koją“, rodanti vaikišką kalbą.
Paminėta, kad „Dilma vis dar atsotogauja ir klaidų nebetaiso“, kas gali reikšti, jog tam tikri tekstai ar pastabos lieka nepatvirtinti ar nepataisyti.
Rudens eilės
Keletas eilėraščių skirti rudeniui ir mokyklos pradžiai. Eilėraštis „Rudenėli, kalbėk!“ kreipiasi į rudenį, prašydamas surinkti rugių varpas, sustoti prie gimtinės takelio ir palikti šiek tiek spalvų. Jis kviečia rudenį kalbėti, lydėti į mokyklą varpeliu ir daina rugsėjo pirmąją.
Z. Sadauskaitės eilėraštis „Mokyklai...“ apdainuoja mokyklą kaip „antruosius namus“, kur vardas kartojamas širdyse. Jis skatina neprarasti vilties ir svajonių, kurios „padės skristi“ ir „puoš tėviškę prasmingais darbais“.
Kitas Z. Sadauskaitės eilėraštis, „Rudens diena“, apibūdina rudenį, kuris „su kraitele per lauką į svečius“ eina, kaštonais išsipuošęs. Voriukai siuva rugsėjui paltą, kad klasėje vaikams nebūtų šalta. Rugsėjis puošia medžius varpelių skambesyje.
Papildyti eilėraščiai:
- „Rudenėlį aš myliu...“ - apdainuoja auksinį lapų tiltą, rugsėjo šaukimą į klasę, skambančius varpelius, bunda raides ir skaičius, laukiančias knygas.
- „Mokykla vėl žieduos...“ - pasakoja apie rudenėlio dainą, rugsėjo pirmąją, šypsančią saulę, šviesius akelius, draugo ranką, atgijusią mokyklą.
- „Vėl dilindi...“ - apibūdina vaikų balsus, gėles mokykloje, voratinklius ant klevo, kardelių ir rožių spalvas, rugsėjo atėjimą, skambančius mokyklų varpelius, rasos lašelius ir lapų kelius.
M. Stundžio eilėraštis
M. Stundžio eilėraštis aprašo gamtos pokyčius rudenį: gandrelis ruošiasi skristi, nors ir išsiilgs namų. Voveraitės skuba į ąžuolų vainikus su kupliais, ieškodamos gilių. Eilėraštis pabrėžia turtingą „kraitį“ ir sklidinas dreves.