René Descartes „Metafiziniai apmąstymai“

René Descartes (Renė Dekartas) - prancūzų filosofas, matematikas, fizikas, kilęs iš didikų giminės. Jis buvo naujųjų laikų racionalizmo pradininkas. Šis filosofas, pasak D. Parengė Živilė Filmanavičiūtė (2022 m.), yra vienas svarbiausių moderniosios filosofijos tekstų, pakeitusių ne tik filosofijos, bet ir mokslo raidą. Descartes nagrinėjo tiek filosofijos, tiek etikos klausimus. Jo filosofija turėjo įtakos J. Locke’ui, G. W. Leibnizui, B. Spinozai, I. Kantui. Descartes buvo vienas iš tų vėlyvųjų viduramžių mąstytojų, kurie visomis proto galiomis stengėsi remtis konkrečių gamtos dalykų pažinimu, tačiau naująjį žinojimą ir pažinimą bandė susieti su kai kuriomis viduramžių pasaulio sampratomis. Kaip ir viduramžių mąstytojams, R. Descartes’ui substancija yra tas principas, kuris apibūdina realybės galimybę plėtotis, jai neprarandant savo vienovės. Jis skiria dvi substancijų rūšis: materialiają (jos savybė yra tįsumas į plotį, gylį, ilgį ir t.t.) ir idealiąją (jos savybė yra mąstymas).

René Descartes biografija ir įtaka

• 1604-1612 m. studijavo filosofiją ir gamtos mokslus jėzuitų kolegijoje La Flèche.
• Iki 1616 m. studijavo teisę Poitiers.
• Nuo 1618 m. baigęs karo mokyklą Brede tarnavo kariuomenėje Nyderlanduose.
• Vėliau keliavo po Europą, o 1625-1629 m. gyveno Paryžiuje.
• 1629 m. emigravo į Nyderlandus, kur sukūrė didžiąją dalį matematikos, fizikos, medicinos ir filosofijos veikalų.
• 1633-1647 m. R. Descartes’o veikalai buvo įtraukti į draudžiamų knygų sąrašą ir pasmerkti viešai sudeginti.
• 1649 m., pakviestas karalienės Kristinos, išvyko į Stokholmą, kur po kelių mėnesių mirė (1819 m. jo palaikai perlaidoti Paryžiuje).

Descartes ypač pasižymėjo fizikos srityje, sukūręs mechanistinę Saulės sistemos planetų susidarymo koncepciją. Jis taip pat įvedė kintamųjų simbolius, koeficientus bei laipsnio žymėjimą matematikoje. Jo filosofija turėjo įtakos daugeliui vėlesnių mokslininkų ir filosofų.

„Metafizinių apmąstymų“ pristatymas

Knygos „Metafiziniai apmąstymai“ vertimą iš lotynų kalbos atliko Živilė Pabijutaitė. Prieštaravimus ir atsakymus iš prancūzų kalbos taip pat išvertė Živilė Pabijutaitė. Ši knyga yra leidyklos „Phi knygos“ leidinyje (2021 m.), kuriame taip pat rasite L. Peluričio įvadą. Tai vienas svarbiausių moderniosios filosofijos tekstų, pakeitęs ne tik filosofijos, bet ir mokslo raidą. Kaip XVII a. pastebėjo filosofas, „Tiesą sakant, pasaulyje metafizikai atsidavusių žmonių esama daug mažiau nei linkusių į geometriją.“

Abejonės metodas ir „Cogito ergo sum“

Nauja tai, kad R. Descartes mąstymo esme padaro abejojimą: „kiekviena net taisyklingiausiai samprotaujant gauta mintis gali būti ir yra abejotina“. Iš čia kyla garsus R. Descartes principas: „Jei aš abejoju, vadinasi, aš mąstau, o jeigu aš mąstau, tai aš esu - mąstau, vadinasi, egzistuoju (Cogito ergo sum)“. Neabejoti galima tik tuo, kad abejoji. Remdamasis abejojimo metodu, R. Descartes įrodinėjo, kad subjekto savimonė yra tai, kuo neįmanoma suabejoti. Mąstymo objektai, pasak R. Descartes, yra idėjos.

Pirmasis apmąstymas - „Apie tai, kuo galima suabejoti“ - apima klausimą: kodėl galime suabejoti visais dalykais? „Taigi, tarsiu, kad ne visų geriausias Dievas, tiesos šaltinis, bet kažin koks piktasis genijus, sykiu nepaprastai galingas ir suktas, pasitelkė visą savo išmonę norėdamas mane apgauti; manysiu, kad dangus, oras, žemė, spalvos, figūros, garsai ir visi išoriniai daiktai yra ne kas kita, kaip sapnų žaismas, kuriuo jis pasinaudojo tarsi žabangais mano patiklumui. Apie save patį svarstysiu taip, tarsi neturėčiau nei rankų, nei akių, nei kūno, nei kraujo, nei jokio pojūčio, bet klaidingai įsivaizduočiau visa tai turįs.“

Palaipsniui Descartes vis giliau gvildena klausimą: kas aš esu? Jis sako: aš esu sąmonė, t.y. mąstantis ir netįsus daiktas, o štai akmuo yra kaip tik tįsus ir nemąstantis. „Mąstantis daiktas. O kas yra tai? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, teigia, neigia, nori, nenori, be to, įsivaizduoja ir junta.“ Jis pabrėžia: „Be to, aš esu tas, kuris įsivaizduoja, nors, kaip jau sakiau, gali būti, kad visiškai niekas, ką aš įsivaizduoju, nėra tikra. Tačiau pati įsivaizdavimo galia iš tiesų egzistuoja ir yra mano mąstymo dalis.“

Dievo egzistavimo įrodymas

Trečiasis apmąstymas - „Apie tai, kad egzistuoja Dievas“. Jau pavadinimas perspėja, kad skirtas klausimui: ar yra Dievas? Bet ne tik: jei Dievas yra, ar jis gali būti klastūnas? Šiame apmąstyme filosofas nustebina, teigdamas: „… idėja, kuria suvokiu aukščiausiąjį Dievą - amžiną, beribį, visažinį, visagalį visų greta jo esančių daiktų kūrėją, - tikrai savyje turi daugiau objektyvaus realumo negu idėjos, per kurias atskleidžiamos baigtinės substancijos.“

Descartes prieina prie tokios išvados be galo paprastai, atsispirdamas nuo pirminės (todėl ir tobuliausios) priežasties - įgimtos idėjos. Jis klausia: „… iš kur gi padarinys galėtų pasisemti realumo, jei ne iš priežasties? Ir kaip priežastis galėtų suteikti tą realumą pati jo neturėdama? O iš to išplaukia ir tai, kad joks dalykas negali atsirasti iš nieko, taip pat ir tai, kad tobulesnis, tai yra apimantis daugiau realumo, dalykas negali atsirasti iš mažiau tobulo.“

Jis apibrėžia Dievą: „Žodžiu „Dievas“ aš vadinu tam tikrą beribę, nepriklausomą, pačią protingiausią ir galingiausią substanciją, sukūrusią ir mane, ir visa, kas egzistuoja - jei apskritai dar kažko esama. Visos šios savybės išties yra tokios didžios, jog kuo atidžiau į jas žvelgiu, tuo mažiau tikiu, kad Dievo idėja gali būti kilusi vien tik iš manęs. Todėl iš to, kas pasakyta, reikia padaryti išvadą, kad Dievas būtinai egzistuoja.“ Filosofas abejoja, trokšta, suvokia vien todėl, kad nėra tobulas ir yra stokojantis. „… beribė substancija yra tikresnė už ribotą ir todėl kažkokiu būdu pirmiau turiu beribiškumo, o ne ribotumo, tai yra Dievo, o ne savo paties sąvoką.“

„Juk beribiškumo prigimtis tokia, kad aš, būdamas ribotas, negaliu jo suprasti - man pakanka suvokti ir nuspręsti būtent tai, kad visa, ką pagaunu ryškiai ir žinau turint bent kiek tobulumo, taip pat gausybė kitų man nežinomų dalykų, Dieve yra arba formaliai, arba eminentiškai tam, kad mano idėja apie jį būtų tikriausia, ryškiausia ir aiškiausia iš visų mano turimų idėjų.“ Galiausiai Descartes daro išvadą: „… Dievas negali būti apgavikas - juk prigimtinė proto šviesa atskleidžia, kad bet kokia suktybė ir klasta kyla iš kokio nors trūkumo.“

Teisingumo ir klaidingumo principai

Ketvirtasis apmąstymas - „Apie tai, kas teisinga ir klaidinga“ - skirtas klausimui: kaip turėčiau elgtis norėdamas pasiekti tiesą? „… atsisukęs atgal į save, vis dėlto patiriu, kad esu slegiamas nesuskaičiuojamų paklydimų. Ieškodamas jų priežasčių pastebiu prieš mane iškylančią ne tik Dievo, arba pačios tobuliausios esybės, realią ir teigiamą idėją, bet ir, jei galima taip sakyti, tam tikrą neigiamą nieko, arba to, kas labiausiai nutolę nuo bet kokios tobulybės, idėją.“

„… esu tarsi vidurys tarp Dievo ir nieko, arba taip patalpintas tarp aukščiausios esybės ir nebūties, kad, būdamas sukurtas aukščiausios esybės, savyje neturiu nieko, kas apgautų ar vestų į apsirikimą. Bet kadangi tam tikru būdu taip pat dalyvauju nieke arba nebūtyje, kitaip tariant pats nesu aukščiausia esybė ir labai daug ko stokoju, visai nereikėtų stebėtis, jei suklysiu.“

Descartes aiškina klaidų kilmę: „Tad iš kur gimsta mano klaidos? Ogi iš to, kad valia yra platesnė nei intelektas - jos aš neišlaikau tuose pačiuose rėmuose ir taikau taip pat tokiems dalykams, kurių nesuvokiu.“ Jis siūlo sprendimą: „… jei susilaikau nuo sprendimo tada, kai nepakankamai ryškiai ir aiškiai suvokiu, kad kas nors yra teisinga, tai aišku, elgiuosi deramai ir neklystu.“ Taip pat pabrėžia: „… akivaizdu, kad suvokimas intelektu visada turi eiti pirmiau už valios pasiryžimą.“ Filosofas pataria: „… niekada nespręsti apie jokį ryškiai ir aiškiai nesuvoktą dalyką…“ ir „… atsiminti susilaikyti nuo sprendimo kaskart, kai svarstomų dalykų tikrumas nėra skaidrus.“ Jis daro išvadą: „… kiekvieną kartą, kai priimdamas sprendimus valią apriboju taip, jog ji aprėptų tik tai, ką intelektas atskleidžia ryškiai ir aiškiai, man visiškai neįmanoma apsirikti.“

Materialių daiktų egzistavimas ir dualizmas

Šeštasis apmąstymas - „Apie materialių daiktų egzistavimą ir realų skirtumą tarp sąmonės ir kūno“. Jį autorius pradeda nuo skirtumo tarp vaizduotės ir grynai intelektinio veiksmo. „… sąmonė suvokdama tarsi atsigręžia pati į save ir įsižiūri į kurią nors iš turimų idėjų, o įsivaizduodama ji atsigręžia į kūną ir stebi jame kažką atitinkančio arba pačios suvoktą, arba per pojūčius gautą idėją. Taigi, lengvai suvokiu, kad vaizduotė gali veikti tokiu būdu, tik jei egzistuoja kūnas.“

Mąstymo dualumo tėvas, prieš pradėdamas įrodinėti sielos nemirtingumą, iškelia esminę sąvokos sąlygą: ji turi būti visiškai atskirta nuo bet kokios kūno sąvokos. Žmogaus siela, sąmonė, anot mąstytojo, skiriasi nuo kūno ir kartu su juo nepražūsta. Sekdamas savo mintis, atlikdamas jų tyrimą, filosofas aptinka tarp savo idėjų, kad yra daiktas, savyje turintis gebą mąstyti, o dar savyje turi ir už save tobulesnio daikto idėją. Iš to plaukia, anot jo, jog šis daiktas išties egzistuoja.

Descartes teigia: „… turiu su manimi labai glaudžiai susietą kūną, tačiau turiu ir, viena vertus, ryškią bei aiškią savęs paties vien kaip mąstančio ir netįsaus daikto idėją, antra vertus, ir kūno vien kaip tįsaus ir nemąstančio daikto idėją. Todėl esu tikras, kad iš tikrųjų skiriuosi nuo savo kūno ir galiu be jo egzistuoti.“ Ši jo mintis išlieka vis dar mįslinga.

Filosofas atsispiria nuo minties, kad egzistavimas yra tobulybė ir taip prieina prie, anot jo, teisingos išvados, kad pirmoji ir aukščiausioji esybė egzistuoja. „Taigi, šitaip aiškiai matau, kad kiekvieno žinojimo tikrumas ir teisingumas priklauso vien tik nuo tikrojo Dievo pažinimo - vadinasi, iki tol, kol jį pažinau, negalėjau nieko tobulai žinoti apie nieką kitą.“

Metodologija ir analitinis mąstymas

R. Descartes analizuojamus dalykus siūlė, kiek įmanoma skaidyti į dalis, o nuo paprasčiausio objekto pereiti prie sudėtingiausio; skaičiuoti, ar kas nepraleista. Šis matematikos analitinis metodas, anot R. Descartes, turėtų būti taikomas įvairiems objektams tyrinėti. Iš tokio pažinimo turėtų būti išvedami logiškai pagrįsti teiginiai.

tags: #rene #dekartas #meditacijos #knyga #pirkti