Aldona Ruseckaitė, žinoma rašytoja, poetė, prozininkė ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, savo kūryba kaskart nustebina, džiugina ir verčia susimąstyti. Jos romanas „Padai pilni vinių“ apie Salomėją Nėrį, išleistas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, sukelia daug pamąstymų, kurie dažnam nedavė ramybės. Autorė meistriškai atkuria ne tik žinomas poetės gyvenimo detales, kūrybinį kelią, meilės ryšius, mokytojavimą, bet ir kuria jautrų, įtikinamą, tikrais faktais pagrįstą kūrėjos portretą.
Aldonos Ruseckaitės biografija ir kūrybinis kelias
Aldona Ruseckaitė gimė Prienų rajone, Ingavangio kaime. 1976 metais ji tapo tuometinio LSSR literatūros muziejaus (dabartinio Maironio lietuvių literatūros muziejaus) vedėja, o nuo 1989 metų - muziejaus direktore. Nuo 1999 metų ji yra sąjungos narė. Rašytoja yra baigusi literatūros studijas 1978 metais ir įgijusi filologo kvalifikaciją (VU Kauno fakultetas). Ji taip pat dirbo „Litekso“ fabriko kadrų skyriaus inspektore ir Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete) dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Aldona Ruseckaitė yra daugelio poezijos knygų, grožinių ir biografinių romanų autorė, tokių kaip „upeliai“, „Liūdesys kaip sekmadienis“, apysaka „Vilkė ir karvė“, dar kelios poezijos knygos bei biografiniai romanai („Maironis. Išlikti savimi“, „Žemaitė. Gyvenimas kaip romanas“, „Mačernis. Švytintis sau“). Nuo 2012 metų ji domisi moterų rašytojų likimais. Jos naujoje biografijoje apie Salomėją Nėrį, Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė yra sukaupusi daugybę muziejinių žinių. Ji yra garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė. 2021 metais rašytoja apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Knyga „Padai pilni vinių“ yra dar vienas iššūkis, leidžiantis dar kartą pažvelgti į istoriją iš naujos perspektyvos.
Salomėja Nėris romane „Padai pilni vinių“
Prieštaringo likimo atskleidimas
Romane „Padai pilni vinių“ Aldona Ruseckaitė atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Knygoje aprašomas Salomėjos Nėries gyvenimo laikotarpis nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1945 m. liepos 7 d. Neužimdama nei ginančiosios, nei teisiančiosios pozicijos, A. Ruseckaitė tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos.
Autorės teigimu, knygą „Padai pilni vinių“ ji parašė dėl iki šiol netylančių aktyvių diskusijų apie poetės S. Nėries kūrybą, politinę veiklą, jos pažiūras. Tačiau A. Ruseckaitė žvelgia plačiau į poetės gyvenimą, ieško priežasčių, kurios lemia pažiūrų pokyčius, svarsto, kokie politiniai įvykiai ar žmogaus savybės daro didžiausią įtaką poetės elgesiui. Knygoje Salomėja Nėris - tai moteris, motina, mylimoji, poetė, kuri jaučia, išgyvena, kovoja, bijo suklysti, blaškosi tarp maištaujančios dvasios ir visiško užsisklendimo. Knygos autorė siūlo naujai, tiesiog žmogiškai pažvelgti į vieną talentingiausių Lietuvos poezijos kūrėjų, kurią taršė ir nepalankios istorinės sąlygos, ir asmeniniai išgyvenimai.
Salomėjos Nėries kelionės ir vidiniai konfliktai
Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas - Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale. Būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas.
1942 metų birželio viduryje poetė gavo pranešimą, kad atvyktų į Maskvą - į SSSR Aukščiausiosios tarybos sesijos posėdžius kaip deputatė. Ji iš karto susiruošė ir su vaiku išvažiavo, nežinodama, ar į Ufą dar sugrįš. Ufos ledo, šalčio ir vienatvės burbulas sprogo, ištiško į šalis - vėl į Maskvą… Vėl atsirado erdvė, kita gyvenimo forma. Birželio šešioliktą dieną Salomėja su sūneliu pasiekė Rusijos sostinę. Šiame mieste ji gyvens dvejus metus ir tris mėnesius. Kai Salomėja su vaiku atvyko, geležinkelio stotyje jų niekas nepasitiko. Petrovičiui nespėjo pranešti, tad pati nusikapstė iki „Maskvos“ viešbučio ir laikinai jame apsistojo. Kitą rytą gan anksti prikėlė Sauliuką ir išvažiavo į Lietuvos atstovybę, žinojo, kad ten ras savo draugų, pažįstamų. Buvo pavargusi, veidas papilkėjęs, drabužiai nunešioti, tokia lyg nuo visų nutolusi, dar labiau nutilusi, susitelkusi į save ir vaiką. Nuo pat karo pradžios jautėsi lyg medžiotojų užvytas žvėrelis.
Maskvos realybė ir kūrybiniai iššūkiai
Ufoje poetė buvo viena, nepatyrė jokių įtakų, įkalbinėjimų. Poetinis pasaulis Salomėją apgobė, įsiurbė - nutolo protokoliniai, įmušti rašymai, įtakos, beliko ilgesys… Tačiau Maskvoje pati sau gyvenimo negalėjo pasirinkti, bendraminčiai, bendražygiai vyrai - daugiausia vyrai - ją ėmė tampyti lyg skudurinę lėlę: kiekvienas į savo pusę, kol galop vėl įpūtė Salomėjai gyvybę prisitaikyti, dalyvauti, įtikti… Už akių ištardami apie poetę - kaprizno ji būdo - ją išnaudojo, vyniojo lyg siūlų kamuolį. Ji neturėjo stiprybės? O gal pasirinkimo? Ar kitokių galimybių?
Vyrai - Paleckis, Korsakas, Cvirka - sutiko Salomėją, apkabino, išbučiavo, prisipažino pasiilgę ir iš karto pareiškė, jog reikia jos kūrybos, jos žodžio, jos greito įsijungimo į rašytojų veiklą. Lietuvos rašytojai dabar priklausė sovietinių rašytojų sąjungai, daug bendravo su rusų ir kitų tautybių autoriais, kurie buvo apsistoję ar gyveno Maskvoje. „Juk esi prirašiusi eilėraščių, Saliute, toje Ufoje turėjai gražaus laiko, viena, niekas netrukdė, turbūt rytą vakarą kūrei? O mums reikia ir į spaudą, ir per radiją į okupuotą Lietuvą skaityti, reikia kovingų, plieninių eilių. Juk parašei tokių?“ - kalbėjo jie. Kostas žiūri į poetę kiek sunerimęs, jis gavo iš Ufos keletą jos eilėraščių, bet juose kovingumo dvasios nė kvapo neužuodė… Salomėja nugrimzdo į save, nebuvo kam palaikyti, padiskutuoti. Ne, eilėraščiai nėra kovingi, nors jautrūs, be galo jautrūs ir skausmingi. „Ak, ta vilkė, bėganti laukais į Tėvynę ir prašanti atleidimo, ar tas kirminas, norįs prisiglausti prie tėviškės arimų - ji lyg atsiprašo, lyg ko gailisi - nėra čia kovos atspindžių… O prie didelio kelio liūdesiai gūdūs, o nutilus pakalnė - šalta ir liūdna… Ir kuo mes virtome, kuo - tik gluosniais, tik beržais svyruonėliais?.. Argi galima rašyti sovietų poetei tokius eilėraščius per nuožmų karą?“ - klausė pati savęs. „Pabandysiu“, - tyliai atliepė poetė, nors jos balsas nėra džiugus, ji kol kas pavargusi, Ufos įkvėpimas apleidęs, staiga suvokia, jog vėl po truputį praranda save. Vėl užsisuka užburtas ratas, ji negalės prieštarauti, gyvendama tarp šių draugų.
Grįžimas į Maskvą ir kūrybiniai bandymai
Po Aukščiausios tarybos sesijos posėdžių moteris popietėmis vaikšto su Sauliuku ne po parkus, kuriuose minios žmonių, bet nuklysta prie Maskvos upės, klaidžioja pakrantėmis, čia daug ramiau, tyliau. Tačiau Maskvai skirtos eilutės mintyse nepulsuoja, galvoje visai kiti žodžiai ir rūpesčiai, kartais ji negirdi nė vaiko klausimų, lyg garsiai kalba, lyg ginčijasi pati su savimi. Štai aš vėl turėsiu progų grįžti. Kol kas trumpam. Pirmasis eilėraštis, sugrįžus į Sovietų sostinę, „Maskva“. Šiame tekstelyje sukalti visi reikalingi įsiteikimo stulpai. Bet eilėraštyje „Maskva“ yra ir vilties, kuri jau neapleidžia, nes troškimas grįžti į Lietuvą nesuvaldomai stiprus ir skausmingas…
Nėra ko Salomėjai priekaištauti ir dėl pirmojo, tuoj pat į Maskvą atvažiavus parašyto atsišaukimo į Lietuvą, skaityto per radiją. Poetiškas tas atsišaukimas: „Lietuva, Lietuva, Lietuva… Motinos kalba, mylimosios kalba, vaiko pirmieji žodžiai… Prišiukšlinta namelio jaukuma, išblėsusi židinio ugnis, pavergta Tėvynė… Tarsi išplėšta širdis… Viskas taip jautru, taip virpa - tačiau tėra vienas keršto ir kovos kelias… Kovoti - didvyriškai žūti… Kovoti laimėti… Išvyti lauk vokiečius - jie didžiausi okupantai!“ Kitų okupantų Salomėja nemato, galbūt nesuvokia. Per visą karą ji neturės jokių progų nusivilti didžiuoju vadu Stalinu - juk karas, svarbiausia - pergalė, o jis taip stengiasi visas broliškas šalis išvaduoti, jis didis pasaulio žmogus… Salomėja troško įsilieti broliškų tautų būrin, vežė Lietuvą Maskvon, bet ji savotiškai suvokė laisvę - savarankiškos ir nepriklausomos tarybinės respublikos, savarankiškos ir nepriklausomos lietuvių kariuomenės - koks tai darinys? „Negi nesupratai, Salomėja, savarankiškumas ir nepriklausomybė buvo nerūpestingu Stalino parašu nubraukti?“ - klausia autorė.
Vienoje kalboje per radiją prisiminė ir Didžiojo Vytauto šviesų šešėlį, ir laimėtąjį Žalgirio mūšį… Žinoma, šito savo tekstuko pabaigoje uždėjo kepuraitę - viską vienija galinga Raudonoji Armija… „Bevelijame tau, poete, atleisti kai kuriuos žodžius, nes ar galime teisti žmogų, jeigu jis yra naiviai, vaikiškai įsitikinęs? Labai naiviai…“ - svarsto autorė. Ji blaškosi ir pati sau prieštarauja, prisipažįsta dažnai pakliūvanti į svetimą kelią. Jaučia savo prigimties dvilypumą. Ankstyvoje jaunystėje jau išpažinta tiesa, jog gyvenimas primena ir giliausią bedugnę, ir aukščiausią kalną; kaip rasti tą lygų, ramų kelią, kurio poetė netgi netroško?.. O iš kur ištraukti tą tiesą, tą tikrąją informaciją? Grįžus į Lietuvą poetės gyvenimas galutinai komplikuojasi, ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.
Interpretacijos ir diskusijos
Romane, kuriame gausu archyvinės medžiagos, puikiai atskleidžiamos prieštaringo likimo poetės gyvenimo paslaptys. Aldona Ruseckaitė tarsi susistemina, iškelia aikštėn įvykius, norėdama parodyti ir išaiškinti, kad S. Nėris be reikalo puolama ir stengiama parodyti ją iš blogosios pusės. Juk asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. „Padai pilni vinių“ iškelia S. Nėries pažiūrų ir kūrybos skaudulius - apie juos kalba, ją kritikuoja romano veikėjas Smakas, o tuo pat metu ją ginantys veikėjai - Gerieji balsai įrodinėja priežastis, kodėl poetė pasielgė vienaip ar kitaip. Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti - šį klausimą „Padai pilni vinių“ autorė Aldona Ruseckaitė, pateikdama daugybę archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams.
Susitikimo metu Aldona Ruseckaitė pasakojo: „Ilgą laiką Salomėjai advokatavau, gyniau ją, kai kiti puldavo ir smerkdavo. Tai privertė rašytoją, muziejininkę pradėti milžinišką darbą, kad pažintų S. Nėrį.“ Pasak rašytojos, teko perskaityti poetės knygas, dienoraščius. „Visų rašytojos minčių neatkartosiu, tačiau meniškai sielai yra suvokiamas poetės gyvenimas. Salomėja Nėris, tarsi nesubrendęs kūdikis, nesusivokiantis, kas yra kas, gyveno tarsi srovenanti upė, kuriai tekėti yra išgraužta sena vaga. Drąsiai galiu pasakyti, jog ne tik poezijoje, bet ir kitokiuose menuose gali įžvelgti menininkų vaikišką naivumą, skatinamą tų, kurie vadinasi draugais. Tokių „draugų“ Salomėjos gyvenime buvo daug, nes tai buvo tarsi politinė manipuliacija, atradusi nišą, kuria mokėta puikiai naudotis. Jos mintys, siela visą gyvenimą buvo tiesos paieškose, tačiau „draugai“ nenorėjo niekam leisti pakeisti jos mąstymo, įžvalgų.“
„Čia poetė jau buvo kaip voratinklyje, - teigė A. Ruseckaitė. - Beje, Ufoje ji norėjo nutolti nuo politinių dalykų, norėjo kurti pagal lietuvių mitologiją. Jau buvo parašiusi „Eglę žalčių karalienę“, rengėsi sukurti poemą apie Margirį… Tačiau taip ir negavo informacijos. Ir čia buvo kalta ne jos vaikiškai naivi siela, o tie, kurie neleido jai plačiai atmerkti akių ir leisti susivokti, kur ir kas vyksta aplink. Skaitydama Salomėjos Nėries eiles dažnai susivokiu, jog ji mylėjo žmones, pasitikėjo jais. Dažnai pagalvoju, kad mes mėgstame juodomis spalvomis piešti visa, kas sukasi aplink mus.“