Senų senovėje katinai buvo kitokie. Jie neturėjo aštrių nagų, ilgų uodegų ir ūsų. Bandydamas pagauti pelytę ar paukščiuką, katinas dažnai nesulaukdavo sėkmės. Laimei, katinas buvo susidraugavęs su vienu burtininku.
Burtininkas, išklausęs katino bėdas, pasakė: „Gerai, aš tau duosiu aštrius nagus.“ Nuo to laiko katinas lengvai pagaudavo grobį. Be to, katinas pastebėjo, kad įsikabindamas aštriais nagais jis gali įlipti aukštai į medį.
„Duosiu tau ir ilgą uodegą, - tęsė burtininkas. - Kai krisi iš didelio aukščio, ji bus tavo vairas. Suk uodegą ir visada nukrisi ant kojų. Nukrisi visai minkštai, jei dar ir nagus išleisi iš letenėlių.“ Katinas džiaugėsi! Jis laipiojo, šokinėjo, aukščio nebijojo.
Kartą katinas lindo į kaimyno kiemą pro plyšį tvoroje, lindo, lindo ir įstrigo - plyšys buvo labai siauras. „Duosiu tau ūsus, - pasiūlė burtininkas. - Visada pasimatuok: jei ūsai nekliūva kišant galvą, tai tikrai ir visas pralįsi pro plyšį, įlįsi į urvą.“ Katinas padėkojo burtininkui ir nuo to laiko gerai gyvena.
Raganų ir pamotės temos lietuvių liaudies pasakose
Lietuvių liaudies pasakose dažnai minimos raganos ir pamotės, kurios atlieka piktų ir klastingų veikėjų vaidmenį. Jų burtai ir baisūs poelgiai sudaro daugelio pasakų siužeto pagrindą.
Našlių tėvų ir piktųjų pamotės motyvas
Daugelyje pasakų pasakojama apie našlius tėvus, kurie po pirmosios žmonos mirties veda antrą kartą. Deja, naujoji žmona dažnai pasirodo esanti ragana ar laumė, kuri nekenčia posūnio ar podukros.
Istorijos apie našlaičius, paliktus likimo valiai
Pavyzdžiui, vienoje pasakoje gyvena senelis ir senutė, turėjo mergytę. Senutė numirė, ir senis paėmė raganą. Ta ragana baisiai nekęsdavo mergytės ir vis liepdavo seniui, kad ją kur nors išvežtų: „Jeigu tu jos niekur neišveši, aš ją vis tiek nugalabysiu.“ Vienąkart senis pasiėmė kirvį ir išėjo su mergaite į mišką.
Kitoje pasakoje buvo senelis ir senutė, turėjo jie vaiką, vardu Jonas. Senutė netrukus numirė, ir senelis paėmė sau kitą pačią. Pamotė nemylėjo Jonuko ir dažnai mušdavo. Senukui pagailo savo vaiko, tai užsodino jį ant lentos ir paleido plaukioti po ežerą. Atnešęs valgyti, jis šaukdavo: „Jonuk, Jonuk, išplauk, išplauk: aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.“ Taip šaukiamas Jonukas išplaukdavo į krantą, imdavo iš tėvo valgį ir vėl plaukdavo šalin.
Raganos ir Jonuko istorija: klastingumas ir išsigelbėjimas
Išgirdo laumė ragana, kaip tėvas savo vaiką šaukia, atėjo prie ežero ir pati pašaukė: „Jonuk, Jonuk, išplauk, išplauk: aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.“ Jonukas išplaukė, o laumė ragana pastvėrė jį ir, įdėjus į maišą, nešasi namo. Benešdama pailso, pasidėjo savo naštą, atsigulė pailsėti ir užmigo. Jonukas išlindo iš maišo, pridėjo jį pilną akmenų, o pats sugrįžo prie ežero, rado savo lentą ir vėl nuplaukė sau.
Ragana išsimiegojus užsidėjo vėl maišą ir linksma parėjo namo: „Tai, dukrele, mėsos parsinešiau pilną maišą - suprašysiu visas pažįstamas ir iškelsiu puotą.“ Atsirišo maišą, jau ims Jonuką, ogi žiūri, kad maiše vieni akmenys. Perpykus tuojau nubėgo prie ežero ir vėl šaukia: „Jonuk, Jonuk, išplauk, išplauk: aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.“ Jonukas išplaukė. Ragana, jį pastvėrus, įdėjo į maišą ir nešės jau be poilsio, o parnešus dar kelias dienas laikė: visko davė valgyti ir gerti, ko tik Jonukas norėjo.
Vieną dieną ragana gerai prikūreno krosnį ir sako dukteriai: „Dukrele, aš eisiu viešnių suprašyti, o tu iššluok krosnį, iškepk Jonuką ir, sudėjus į dubenis, pastatyk ant stalo.“ Jonukas tuo tarpu priemenėje žaidė ir viską girdėjo. Kai tik ragana išėjo, duktė tuoj iššlavė krosnį, paėmė ližę ir šaukia Jonuką: „Jonuk, Jonuk, sėsk ant ližės - aš tave pavėžinsiu po prieždą.“ O Jonukas, žinodamas, ką jam nori padaryti, atsakė: „Sėsk tu, aš tave pirma pavėžinsiu.“ „Tu nepaveši,“- atsakė raganiūtė.
Raganiūtė užsisėdo, o Jonukas tik šust ją į krosnį! Iškepė mėsą, sukapojęs sudėjo į dubenis ir pastatė ant stalo, kaip senoji ragana liepė; galvą nupjovęs padėjo po patalais, kad viršugalvis ir kasos būtų matyti, o pats nubėgo ir įlindo į šulinį.
„Kur mano dukrelė?“ - paklausė ragana, sugrįžus ir įėjus su viešniomis į trobą. „Ogi štai pataluose miega,“- atsakė viešnios. „Reikia prikelti.“ „Nekelk, tegu miega,“- sako viešnios: „žinai, nuvargo, kolei tokį į krosnį pakišo, supjaustė ir sudėjo į dubenis.“ Ragana sutiko ir, susodinus viešnias, pradėjo be dukters valgyti mėsą. Privalgiusios viešnios užsimanė gerti. Ragana vėl norėjo kelti savo dukrelę, kad vandens parneštų, bet viešnios sudraudė. „Geriau,“- sako,- „pačios nueisime.“ Ragana vėl paklausė ir, paėmus naščius, pati išėjo. Eidama dainavo:
- Einu, einu vandenėlio
- Su variniais kibirėliais,
- Su auksiniais naščiukėliais,
- Jonuko mėsos priėdus,
- Kraujo atsigėrus...
O Jonukas iš šulinio atsiliepė:
- Eini, eini vandenėlio
- Su variniais kibirėliais,
- Su auksiniais naščiukėliais,
- Dukrelės mėsos priėdus,
- Kraujo atsigėrus...
Išgirdus tai, ragana be kvapo nubėgo į trobą, pradengė patalus ir pamatė, kad dukrelės tėra tik galva. Tada suprato, kad ne Jonuko, o dukrelės mėsos priėdę. Nubėgo tuojau pas šulinį Jonuko žiūrėti, o Jonukas tuo tarpu išlindo iš šulinio ir įlipo į medį.
Gelbėtojai ir raganos persekiojimas
Atbėgus pas šulinį, ragana Jonuko jau nerado, bet besidairydama pamatė jį medyje besėdintį. Viešnios visos iškriko, o ragana, norėdama Jonuką pagauti, ėmė graužti medį, kuriame jis sėdėjo. Jai begraužiant, atbėga vilkas. „Ką tu, kūmute, darai?“ - paklausė jis raganą. Ragana papasakojo, kaip buvo, o vilkas, neva gailėdamasis, pasakė: „Tu, kūmute, turbūt labai pailsai - atsigulk, pasilsėk trupučiuką, o aš už tave pagraužėsiu.“ Ragana paklausė, atsigulė ir tuojau užmigo, o vilkas apibėgo kelis sykius apie medį, tas vėl pasidarė toks storas, kaip buvo; po to nubėgo sau į girią.
Pabudus ragana pamatė, kad ją apgavo, ir vėl pati graužti pradėjo. Jai begraužiant, atbėga zuikis. „Ką tu, kūmute, darai?“ - paklausė jis, kaip ir vilkas. „Ne,- sako,- neapgausi. Ana, vilkas taipgi žadėjo pagraužėti ir tik apgavo: nei graužė, nei ką.“ „Tai koks nevidonas tas vilkas!“ - neva gailėdamasis atsakė zuikis.- „Aš, kūmute, niekad niekam pikto nelinkiu - gali drąsiai manimi tikėti...“ Ragana patikėjo - prigulė, o zuikis, padaręs taip, kaip ir vilkas, nubėgo sau.
Pabudus ragana vėl pamatė apgauta esanti ir dar smarkiau graužti pradėjo. Taip jai begraužiant, atbėga lapė. „Ką tu čia, kūmute, veiki?“ - paklausė ji raganą. „Taip ir taip,“- pasiskundė ragana. „Ai, kokia tu, kūmute, nelaiminga! Gal tu jau labai pailsai begrauždama? Duok man, aš pagraužėsiu, o tu, kūmute, primik, atsilsėk - kur matyta tokį medį vienai nugraužti...“ „Ai, ne, negaliu,“- atsakė ragana: „tu irgi taip, kaip vilkas su zuikiu, padarysi.“ „O ką jie, tie nevidonai, padarė?“ „Gi prašė, kaip ir tu, pagraužėti, o nei graužė, nei ką,“- atsakė ragana. „Tai kokie nevidonai! Ar tu, kūmute, lig šiol nežinojai, kad jie baisūs apgavikai? Jie niekam gero nelinki! O va aš, kūmute, niekam nieko pikto nedarau, ir jei tu manim netiki, tai gali neužmigti ir žiūrėti - pamatysi, kaip aš graušiu.“ Ragana paklausė - atsigulė ir tuojau užmigo, o lapė apibėgo tris sykius apie medį, ir jis vėl pasidarė toks, koks buvo. Pabudus ragana vėl pamatė, kad apgauta; baisiai perpykus, ji kuo sparčiausiai pati graužti pradėjo. Jau nedaug reikėjo - jau medis siūbavo, tuojau grius, jau Jonukas dreba, medyje sėdėdamas.
Jonuko išsigelbėjimas ir grįžimas namo
Lėkė tuo tarpu pro jį žąsys. Jonukas ėmė prašyti:
- Žąselės, gulbelės,
- Sumeskit nors po plunksnelę.
- Kai aš nulėksiu į tėvo dvarą,
- Žaliu vynu pagirdysiu,
- Kvieteliais palesinsiu.
Žąsys sumetė jam po plunksną, bet dar buvo negana; lėkė pro šalį antys, ir tos sumetė po plunksnelę,- ir Jonukas nulėkė į tėvo dvarą. Tėvas labai nudžiugo ir iškėlė didelę puotą. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Paskui įdėjo mane į medinę klumpę, šovė iš tos klumpės, ir aš čionai atlėkiau.
Raganų ir laumių pasakos apie vaikus
Pasakose dažnai sutinkami ir kiti raganų bei laumių motyvai, susiję su vaikų grobimu ar piktavališkumu.
Istorijos apie pamotės piktumą
Pavyzdžiui, vieno pono numirė pati ir paliko dvylika sūnų ir mažą dukrelę. Netrukus tėvas sumanė vesti kitą, bet toji buvo ragana. Ji sako: „Duktė tegul bus, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus į popierius, atsiųsk man, tada už tavęs eisiu.“ Tėvas mąstė šiaip, bet galiausiai sutiko.
Kitoje pasakoje gyveno senelis ir senutė ir turėjo dukterį Mildutę. Senelė numirė ir paliko Mildutei savo karvytę. Senelis netrukus vedė antrą kartą ir paėmė pačią laumę raganą. Toji atsivedė su savim tris dukteris: vyresnioji buvo viena akim, antroji - trimis, o jauniausia - keturiomis akimis.
Dar viena pasaka pasakoja apie senuką ir senutę, kurie turėjo sūnelį ir dukrelę. Ėmė senutė ir numirė. Tada senelis vedė kitą pačią ir paėmė laumę raganą. Pamotė labai nekentė posūnio ir podukros, vis graužė senuką, kad savo sūnų papjautų ir jai išvirtų. Tėvas nuvedė sūnų į mišką.
Piktoji ragana, pasivertusi kiškiu
Kartą gyveno pikta ragana. Ji buvo spuoguota, turėjo ilgą nosį, vilkėjo apdriskusius skarmalus, o ant galvos buvo užsidėjusi sulūžusią skrybėlę. Ragana buvo piktesnė net už patį velnią. Žiežula neapkentė pasaulio ir kiekvieną kartą stengėsi jį sunaikinti. Bet pikčiurnai vis nesisekė. Ji bandė pasaulį susprogdinti, bet žmonės tam užkirto kelią. Mėgino ragana užtvindyti žemę baisiais potvyniais, bet ir vėl jai nepavyko. Kol ragana, surezgusi pikčiausių darbų planą, miegodavo savo lindynėje, apsiklojusi tankiu voratinkliu - gerųjų žmonių sekliai, padedami gyvūnų, medžių ir augalų, viską sužinodavo… Ko ji ten būtų prikrėtusi, tai sunku ir įsivaizduoti, o ir ne viską pats gerai bepamenu. Visi puikiai žinojo, kad toji žiežula yra nenuspėjama - ką ji dar gali padaryti, nė pats Dievas nežino.
Žmonės sutarė apsupti piktosios raganos trobą ir padaryti galą jos niekšybėms. Jie apsiginklavo visais ginklais, kokius tik turėjo ir susirinko prie miesto vartų. Pulkas kovotojų jau ruošėsi išžygiuoti. Ragana suprato - tikrai neįveiks tokio būrio priešų, nes ir savo stebuklingo nuodingo viralo, galinčio sunaikinti visa, kas gyva, nespėjo išsivirti. Staiga prieš akis liuoktelėjo kiškis. Ragana sumetė - ji pasivers kiškiu ir pabėgs į miško glūdumą. Ten tai jau tikrai niekas jos neras. O miške tuo metu kaip tik medžiojo medžiotojai. Jie pamatė pro šalį strikinėjantį kiškį. Pagalvojo - nušaus jį, parsineš ir skaniai suvalgys. Taigi, po kelių akimirkų, kiškis buvo pašautas, parneštas ir skaniai suvalgytas. Žmonės, kurie apsupo žiežulos trobą, nieko ten neberado. Jie ir pamanė, kad išsigandusi piktoji kudašių už devynių jūrų, devynių marių.
Išmintinga duktė ir motinos pagalba iš kapo
Buvo toks ūkinykas su pačia, jiedu turėjo vieną dukterį. Motina pasakė: „Aš tau palieku karvutę. O kaip aš numirsu, tai tu rasi po mano liežiuviu dvi sėklas.“ Su tais žodžiais toj motina numirė. Žinoma, tą motiną pakavojo. Tas tėvas našlystoj nenorėjo gyvętie, jis tuo vedė kitą pačią - ir našlę su trim dukterim. O toj buvo ragana. Toj močeka pradėjo tos mergaitės nekęstie. Ir liepė jai išverpti šilkų tolkutes iš pakulų. Aina ji an kapo motinos o rėkdama jai skundžiasi. O motina atsiliepė iš kapo: „Tais pakulas inkišk savo karvutei in ausį, o iš antros ištrauksi tolkutes. O, - sako, - neužmiršk, pasodyk tais sėklas abipusiai vartų.“
Kitą dieną kaip davė močeka jai pakulų, liepė išverpt šilkų tolkutes. Toj mergina, išsiginus kaiminę, gano. Prėjus prie savo karvutės, tais pakulas pridėjo jai prie ausies, toj pakulas intraukė, o iš kitos ištraukė tolkutes. Vakare pargydama, būdavo, parneša močekai. Ir teip ją vargino su tąj ganiava per kelis metus. Jau toj mergina, pervargus per daug metų, aina ji vėl pas motiną an kapo skųstis, kad ją per teip daug metų močeka vargina. „Jau neilgai vargsi pas močeką. Atvažuos jaunikis ir išves tave.“
Jaunikio atvykimas ir laiminga pabaiga
Ale ne po ilgam važiavo viens ponaitis pro tuos namus. Pamatė, kad tokia graži obelis, ir jam labai pakvipo vynas. O kad ans atėjęs norė skint obuolių, tai obelis pakėlė šakas aukštyn, kad jis nepasiekė. Suprato tas ponaitis, kad tuose namuose yra toks žmogus, katram duodasi skint. O toj močeka tuo siunčia savo vyriausią dukterį. Toj kaip priėjo, šakas pakėlė aukštyn. Siuntė antrą ir trečią - ir vis pakelia šakas aukštyn. Jau netur ką ragana daryt - siunčia tą savo podukrą. Toj kaip tik priėjo, obelis šakas palenkė - paskynė obuolių. Priėjo prie to šulnio - vynas iškilo aukštyn, kad ji su ranka pasiekė, o pasėmus vyno padavė ponaičiui gertie.
Tuo tas ponaitis pamieravo koją, pasiuvo jai čeverykus ir tuo atvežė. Dabar toj ragana tuo pavertė savo vyriausią dukterį tokia kaip ana ir atvedė. Pamieravo čeveryką - netinka. Atvedė kitą ir trečią - ir vis netinka. An galo atvedė jau tą savo podukrą. Tai kaip padavė jai - tiko, nes an jos kojos miera imta buvo. Tuo ją pasisodino in karietą ir važiau. O ta obelis ėjo vienoj pusėj, o vyno šulnys ėjo antroj pusėj, o ta jos karvutė paskui sekė. Nusivežė in savo dvarą, tuo viską surengė, ir apsiženijo. O toj obelis stovė vienoj pusėj durų, vyno šulnys kitoj pusėj durų po langais.
tags: #raganaites #vines #pasaka #apie #katina