Šiame straipsnyje susipažinsite su neįprasta elnio ragų panaudojimo idėja ir įžvalgomis apie laivadirbystę, pateiktomis laivadirbio Simo Knapkio. Jis dalijasi savo patirtimi, kaip paprastas trofėjus virto unikaliu meno kūriniu, bei gilinasi į laivų statybos filosofiją ir iššūkius.
Elnio ragai kaip įkvėpimo šaltinis: nuo vizijos iki metalinės kaukolės
Iš pradžių mintis kilo iš gautų dovanų - gražių elnio ragų. Vizija, ką su jais daryti, atėjo tą pačią sekundę ir ilgai nedavė ramybės. Nusprendus sukurti elnio kaukolę iš metalo, svarbiausia užduotis buvo išsiaiškinti, kuo skiriasi elnio, stirnino ir briedžio kaukolės, kad kūrinys neatrodytų kaip karvės. Po truputį pasistudijavus, imtasi darbo su metalu. Pirminė užduotis buvo gerai padirbėti plaktuku, kol paprastas storo metalo lakštas virto išlenktu kaukolės fragmentu. Kaukolės priekinė dalis susideda iš šešių dalių, tai nėra vientisas darinys.
Rago tvirtinimas ir unikalus sprendimas
Antra užduotis buvo išspręsti ragų tvirtinimo problemą. Nenorėta ragų gręžioti ir prisukinėti varžtais. Todėl buvo sugalvota padaryti rago apačios padukus. Su plona armatūra ragas buvo aplenktas ir privirintas prie padėklo, kuris vėliau privirintas prie kaukolės.
Kaukolės pagrindas ir pentagramos simbolika
Trečia užduotis - prie ko pritvirtinti kaukolę su ragais? Dažniausiai ragai ar trofėjus tvirtinami prie skydų, panašių į naudojamus heraldikoje. Tačiau atsisakyta standarto ir pasirinkta mintis, įkvėpta muzikos - 70-80-ųjų roko, ypač grupės SLAYER, kurios emblemose yra panašių raguotų kaukolių. Pats skydas iš plieno lakšto išpjautas apvalus, o jame panaudota pentagrama. Pentagrama yra simbolis, reiškiantis sveikatą, tobulybę, vienybę. Nors daugelis pentagramas yra matę siaubo filmuose, kur jos siejamos su velnio ženklais, tai tėra kino industrijos fantazija. Iš tikrųjų pentagrama yra pagoniškas ženklas, kilęs iš Kornelijaus Agripos pentagramos. Kornelijus Agripa buvo viduramžių filosofas, alchemikas, kabalistas. Iš metalo išpjautų juostų sudėliota ir suvirinta pentagrama, ant kurios puikiai tiko elnio metalinė kaukolė su jo tikrais ragais.
Laivadirbio Simo Knapkio filosofija: nuo vaikystės svajonių iki didžiausių iššūkių
43-ejų metų laivadirbio Simo Knapkio dirbtuvėse Laučiuose verda darbas. Jis kilęs iš Šilutės, miesto, kuriame, pasak jo, tėra vienas šviesoforas, todėl jo amato pasirinkimas nestebina. Simas teigia, kad laivų statyba yra jo aistra, gimusi iš noro plaukti. Jis prisimena, kaip geografijos pamokose piešdavo laivelius ir svajojo apie tradicinį piratų laivą. Vandens transporto priemonę jis pradėjo valdyti anksčiau nei automobilį. Kurį laiką jis net pats vadovavo vairavimo mokyklai, tačiau ilgainiui tai tapo antraeiliu darbu.
Profesijos Laivu statybos inzinierius 640x480
Laivų statyba: meno ir inžinerijos sintezė
Simas pastatė savo pirmąją venterinę valtį 2002-aisiais. Nors dailės mokykloje suprato, kad negali piešti, jam didžiausią įspūdį paliko Mikelandželo darbai. Mikelandželas, pasak Simo, buvo visapusiškai genialus, nes viską - nuo kelių projektavimo iki dažų maišymo - darydavo pats. Simas, save vadindamas menininku praktiku, o ne teoretiku, siekia tokio pat savarankiškumo kūryboje. Iš pradžių jam atrodė, kad laivų statyba - ne toks jau ir sudėtingas amatas, tačiau kuo toliau dirbo, tuo viskas sudėtingėjo. Laivo statyba, pasak Simo, yra ne dailidžių, o staliaus darbas, labiau panašus į lėktuvų gamybą - reikalauja daug skaičiavimo. "Aš nesu joks stalius. Esu baigęs tas visas verslo administravimo nesąmones. Nežinau, kam tokios specialybės reikalingas. Vadovais, manau, yra gimstama. Kodėl ne statybų inžineriją? Todėl, kad neįdomu. Man turi būti įdomu," - teigia jis.
Anuometinė meistrų patirtis ir šiuolaikiniai iššūkiai
Anuomet viskas buvo dėliojama empiriškai - meistras ir pameistrys žinojo, ką daryti, nors nepažinojo skaičių ir neturėjo gulsčiuko. Jie galėjo tiksliai pastatyti laivą. Anuomet meistrai su rankiniais įrankiais viską padarydavo dvigubai greičiau ir tikrai ne prasčiau. Kiekvienas žinojo, ką daryti, žinojo darbų seką. Tai parodo, kad jie buvo įvaldę gerą sistemą, apimančią medžiagų parinkimą, darbo procesus ir jėgų paskirstymą. Simas greičiausiai laivą yra pagaminęs per 2 mėnesius - jis stovi „Šturmų švyturio“ restorane, kur dirbo 4 žmonės. O 23 metrų ilgio, 6 metrų pločio Trakų „Vytinės“ laivą pastatė per 5 mėnesius. Pasak jo, laivo statyba - tai rebuso sprendimas, niekuomet negalima nieko skubinti, daryti iš inercijos. "Jei blogesnę lentą įdėsi, kas nors atsitiks tikrai. Matematinės lygtys kyla laivo statybų metu. Jei būčiau geriantis žmogus, gal greičiau jas išspręsčiau," - pajuokavo Simas.
Istorinio medinio laivo statyba ir saugumo aspektai
Kuo skiriasi kone tiek pat atsieinanti istorinio medinio laivo statyba nuo namo statybos? „Nuo mirties ir gyvybės tave vandenyje skiria 2,5 cm. Tai svarbu, nes prieš keletą metų palaidojome bičiulį Romaldą Adomavičių. Kartais net ir geras laivas skęsta, o jei padarai blogą... Tikimybių teorija: jei kažkas plyš, tai būtinai plyš per audrą,“ - pabrėžia Simas.
Profesijos Laivu statybos inzinierius 640x480
Vikingų laivo statyba - didžiausias iššūkis
Šią vasarą Simas pluša prie bene sudėtingiausio laivo savo gyvenime - ėmėsi prieš tūkstantį metų plaukiojusio medinio vikingų laivo statybų. Prie Roskildės miesto Danijoje, kuris buvo laikomas senąją vikingų sostine, fiordo prieš 60 metų buvo rasti 6 vikingų laivai. Tiksliau, rado pabirusias lentas, jas surinko, padarė teorinį brėžinį ir visus laivus atstatė. Panašų dabar stato ir Simas. Šio laivo modeliui - beveik 1 tūkst. metų. Uždarbio nebus, bet atsirado šansas tokį pasistatyti, todėl Simas tai daro. Vikingų laivai buvo tokie kaip kuršių. Sąlytis - kniedės, tad, galima sakyti, kad kuršių laivų statybose vyravo skandinaviška technologija. Nustatyta, kad X a. Baltijos jūroje dominavo vikingai, o XI a. - kuršiai, XII a. - vėl vikingai, XIII a. Koks bus šio laivo tikslas? Plaukti Baltijos jūra. Asociacija, tikėtina, jį naudos edukacijoms, demonstruos švenčių metu, galbūt plukdys žmones.
Iššūkiai ir inovacijos klinkerinėje statyboje
Šios statybos Simui - išskirtinės, nes lentos ne tik riečiamos, bet ir susukamos. Tai labai atsakingas darbas. „Nėra Lietuvoje tokių, kurie išmano klinkerinę statybą. Dažniausiai statome plokščiadugnius, nes Kuršių mariose - seklu, jūrinių pavyzdžių nelabai turime. Čia - nauja patirtis,“ - patikino Simas. Atskiras iššūkis šiose statybose - kniedės. Tokių niekur negalima nusipirkti, jas turi pagaminti kalvis. „Radau vieną, kuris apsiėmė. Daug dirbo, kol suprato, kaip reikia padaryti. Vis dėlto, brangiausias mano pastatytas laivas bus ne šis, o Trakų „Vytinė“. Virš 30 tonų svėrė. O naujasis laivas svers tik 3 tonas. Tačiau kainuos šis, mažesnis, maždaug tiek pat, nes gerokai daugiau darbo į jį įdėta. Jei pavyks dabartinės statybos, galėsiu vadintis gana neblogu meistru,“ - šyptelėjo Simas ir pripažino, kad be jo Lietuvoje panašių laivadirbių yra tik du - Švėkšnoje ir Rusnėje.
Lietuvos laivadirbystės tradicijų atgimimas ir ateities perspektyvos
Naujasis 17 metrų ilgio, bet tik 2,5 metrų pločio laivas galės lenktyniauti su paprasčiausia plastikine jachta ir net ją aplenkti. Tai bus lengvas ir greitas laivas, kurio hidrodinaminės savybės - labai geros. Simas apgailestauja, kad „Vytinė“ Trakuose neplaukioja, nors galėtų būti reprezentacinis visos Lietuvos laivas. „Sovietmetis nukirto visas laivų statymo tradicijas - lietuviai 50 metų buvo atitraukti nuo jūros. Neliko tradicijos, išdidumo. Kai prieš 20 metų pradėjau plaukioti, kurėnai buvo laikomi geldomis. Kad pamojuotų buriuotojas, to nebuvo. Dabar ta savimonė keičiasi. Nemažai prie to prisidėjo „Nacionalinė ekspedicija“. Buriuotojai ilgą laiką įsivaizdavo, kad jie - buriavimo pradininkai, tačiau vien kurėnų Kuršių mariose prieš karą būdavo virš 400. Ir štai, tradicija buvo ištrinta. Taip, plastmasė ant vandens valdo, bet džiaugiuosi, kad tie, kurie su ja paplaukia, prieina galiausiai ribą - kitaip pradeda žiūrėti į medį.“
Laivadirbių naujosios kartos ugdymas ir amato vertė
Ar nesibaimina jis dėl laivadirbių naujosios kartos, kad neliks galiausiai nė vieno meistro Lietuvoje? „Reikės, atsiras koks jaunas bičas. Svarbu, kaip tu mokėsi pateikti šį amatą: gamini geldą ar istoriją. Kaip tame pasakojime: eina žmogelis, mato, stato bažnyčią, priėjo prie vieno akmenskaldžio, paklausė, ką šis darantis, sulaukė atsakymo, kad akmenis skaldo nuo ryto iki vakaro. Priėjo prie kito, o šis - „šventyklą statau“. Požiūrio reikalas. Meistro dirbtinai nepadarysi. Vieniems tai - fiziškai per sunkus darbas, kitiems - per daug atsakingas, tretiems - atlygio trūksta.“
Meistro privalumai ir laivų misija
Simas patikino, kad jei laivai sapnuojasi, tai tik tuomet, kai gamyba būna finišo tiesiojoje. „Mano privalumas yra tai, kad aš plaukioju, tad žinau, ko reikia, kas yra negerai, kas gali būti negerai. Neužtenka muziejuje sėdėti, reikia plaukti ir suprasti,“ - patikino laivadirbys. „Kuo daugiau statau, tuo mažiau plaukioju. Jei ne „Nacionalinė ekspedicija“, tai metuose nė karto neišplaukčiau, nes fiziškai nelieka laiko, o jei jo atsiranda, kiti darbai nestovi vietoje. Kaip atrasti balansą? Nusprendžiau, kad bet ko nebestatysiu. Visuomet klausiu kliento, ar jam tikrai reikia laivo ir ar jis turės savo misiją? Dažnai žmogus turi viziją, kad nori, bet be misijos tas laivas supus stovėdamas krante. Tad nors ir nukenčiu finansiškai, būna, kad padarau žmogui ir miškui paslaugą - atsisakau įvykdyti kokį užsakymą. Tikiu, kad laivai turi plaukti.