Šiuolaikinėje visuomenėje informacija tampa vis prieinamesnė, o jos paieškai ir interpretacijai naudojami įvairūs įrankiai - nuo paprastų krypčių ieškiklių iki sudėtingų dirbtinio intelekto sistemų. Straipsnyje nagrinėjama, kaip technologijos ir kultūriniai pokyčiai formuoja mūsų santykį su informacija, o taip pat aptariama, kaip vaizdinis posūkis, ypač fotografijoje, atveria naujas prasmes.
Skaitmeninės technologijos ir informacijos paieška
Krypties ieškiklio galimybės
Paprastas krypčių ieškiklis, toks kaip programa „Kuri kryptis“, yra įrankis, leidžiantis lengvai rasti bet kurią vietą. Pasirinkus tikslą, rodyklė nukreipia tiesiai į jį, realiuoju laiku rodant posūkį (laipsniais) ir atstumą. Vėliau galima pereiti į „Google“ žemėlapius, kad būtų galima naudoti nuoseklią navigaciją.
Pasirenkamas AR (išplėstinės realybės) rodinys perdengia rodyklę ant fotoaparato vaizdo, padedant nustatyti kelią lauke. Ši funkcija ypač patogi žygiams pėsčiomis, susitikimams, ieškant pastatyto automobilio, trasose, geocachinge, festivaliuose ar pamesto smeigtuko.
Kaip krypties ieškiklis padeda?
- Niekada nepraraskite orientacijos: rodyklė rodo, kur yra jūsų tikslas jūsų atžvilgiu.
- Žinokite skaičius: tiesioginis kursas, kreivė iki tikslo ir atstumas (m/km).
- Pasiekite ten, kaip norite: atidarykite „Google“ žemėlapius, kad galėtumėte atlikti nuoseklią navigaciją vienu bakstelėjimu.
- Veikia lauke ir plačiose atvirose erdvėse: patogu žygiams pėsčiomis, susitikimams, pastatytam automobiliui, trasose, geocachinge, festivaliuose ar ieškant numesto smeigtuko.
Pagrindinės savybės
- Nustatykite tikslą ilgai paspausdami žemėlapį (arba nustatykite tikslą = jūsų vieta).
- Rodyklės kompasas, kuris atnaujinamas pagal jūsų telefono antraštę.
- Guolio (°) ir atstumo rodmenys.
- „Google“ žemėlapių perdavimas navigacijai.
- AR režimas: rodyklė virš fotoaparato rodinio, skirta intuityviam krypties nustatymui.
- Žemėlapio ekranas neprisijungus (OpenStreetMap) kaip paprastas atsarginis variantas, kai aprėptis yra dėmėta.
- Vienkartinis „Go Premium“ pirkimas skelbimams pašalinti.
- Nereikia sąskaitos; vietos ir jutiklio duomenys apdorojami jūsų įrenginyje.
Naudojimo instrukcijos ir patarimai
Norėdami naudoti programą, atidarykite žemėlapio skirtuką ir ilgai paspauskite bet kurią vietą, kad nustatytumėte tikslą. Sekite ekrane rodomą rodyklę link tikslo, stebėdami guolio ir atstumo atnaujinimus. Norėdami gauti nuoseklias nuorodas, bakstelėkite „Naviguoti (Google Maps)“. Greitam sulygiavimui naudokite AR skirtuką, kad perdengtumėte rodyklę ant fotoaparato.
Pastabos: jei kompasas nejunta, pamojuokite telefonu 8 paveiksle, kad sukalibruotumėte ir išvengtumėte magnetų ar metalo. GPS tikslumas patalpose skiriasi, geriausi rezultatai pasiekiami lauke su giedru dangumi. Skirtuke neprisijungus naudojamos OpenStreetMap plytelės; neseniai peržiūrėtos išklotinės vis tiek gali būti rodomos be duomenų, tačiau tai nėra visas atsisiuntimas neprisijungus.
Leidimai: programa prašo vietos leidimo, norėdama parodyti jūsų padėtį ir apskaičiuoti kryptį/atstumą, ir kameros leidimo (pasirenkama) tik AR režimui. Programoje yra skelbimų, kuriuos galima pašalinti vienkartiniu pirkimu.
Privatumas: programa nerenka ir nesaugo jūsų buvimo vietos savo serveriuose.
IKT plėtra ir visuomenės pokyčiai
Kompiuterių ir interneto plitimas paskatino didžiulius pokyčius visuomenėje, kuriuos mokslininkai pastebėjo dar praeito amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais. Pastebėjimai priklausė nuo mokslo krypties ar mokslininko žiūrėjimo taško.
- Prancūzų filosofas Michelis Foucolt pokyčius pavadino perėjimu iš disciplinos visuomenės į kontrolės visuomenę.
- Austrų kilmės filosofas Karlas Raimundas Popperis - iš uždarosios į atvirąją visuomenę.
- Danų kilmės prekių ženklų teoretikas ir praktikas Martinas Lindstromas naująjį darinį vadina asmeninio pasirinkimo karta (transliuotojų karta).
- Norvegų mokslininkas Thomas Hyllandas Eriksenas - greičio visuomene.
Šiame skyriuje kalbėsime apie esminius, ugdymui ir švietimo sistemai aktualius visuomenės pokyčius, kuriuos pastebėjo skirtingi mokslininkai: IKT plėtrą ir sukuriamas naujas technologines galimybes, tinklaveikos visuomenę, globalizaciją ir tapatumą, „potyrių ekonomiką“, „kultūros posūkį“, socialinį kapitalą, kartų teoriją ir kartų konfliktus. Šie reiškiniai sąlygoja kitokius visuomenės reikalavimus švietimo sistemai, potencialiai reikalingų kompetencijų kaitą, mokymosi visą gyvenimą poreikį, globalią ir besikeičiančią darbo rinką.
IKT galia ir naujos tendencijos
Dažnas vyresnės kartos žmogus, išgirdęs žodžius „skaitmeninis“ ar „kompiuteris“, lengvai atsidūsta. Šis atodūsis dažnai slepia nepasitikėjimą technologijomis, manymą, kad jos yra „nerimta“, „bukinantys žaidimėliai“ ar „tuščias laiko deginimas“. Kai kada susirūpinimas pridengiamas siekiu globoti „rimtąją kultūrą“ ir ginti ją nuo kompiuterininkų „invazijos“. Taip slepiama industrinės visuomenės žmogaus patiriama pasikeitusio pasaulio baimė: nepripažinti pasikeitimų nebegalime, tačiau galime juos kritikuoti ar ignoruoti.
Tačiau IKT galia glūdi ne tik technikoje, bet ir virtualiojoje erdvėje - tai programinės priemonės, teikiančios galimybę geriau, greičiau, pigiau, efektyviau pasiekti mus dominančius tikslus. Svarbiausia, kaip mes visa tai panaudosime.
Šiuolaikinės pasaulinės skaitmeninių technologijų plėtros tendencijos apima tokius specifinius terminus kaip:
- Debesų kompiuterija (angl. cloud computing)
- Daiktų internetas (angl. internet of things)
- 3D ir virtualioji realybė (angl. virtual reality)
- Dirbtinis intelektas (angl. artificial intelligence)
- Virtualūs pasauliai (angl. virtual worlds)
- Išplėtotoji realybė (angl. augmented reality)
- Besimokančios išmaniosios sistemos (angl. self-learning intelligence systems)
- GIS, socialiniai tinklai, atvirasis kodas, „minios išmintis“ arba „bendruomenės paslaugos“.
Paprasčiau tariant, tai yra įrankiai. Jau 1997 metais šachmatų kompiuteris įveikė tuometinį pasaulio šachmatų čempioną Garry Kasparovą. O 2011 metais IBM pristatė dirbtinio intelekto kompiuterį „Watson“, gebantį atsakyti į natūralia (žmogiška) kalba užduodamus klausimus. 2012 metų pavasarį JAV Kalifornijoje vykusiame muzikos festivalyje „Coachella“ buvo surengtas velionio amerikiečių reperio 2PAC „prisikėlimas“, pasitelkiant išplėstinės realybės technologiją. Garsi popmuzikos atlikėja Lady Gaga kai kuriuose koncertuose dėvi trimačiu spausdintuvu sukurtas sukneles, idealiai tinkančias jos 3D skenuotoms kūno formoms.
Šios technologijos nėra tik pramoga. 2007 metais britų tyrėja Jane Hart parengė pirmąjį 100 geriausiųjų virtualių mokymo aplinkų sąrašą. 2008 metais virtualiame pasaulyje „Second life“ buvo įkurtas Bavarijos valstybinės bibliotekos filialas, o 2012 metais BBC panaudojo išplėtotąją realybę, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į klimato atšilimą.
Šių technologijų reikia siekiant ugdymo tikslų, nes IKT plėtros „išauginta“ tinklaveikos visuomenė lengviau priima turinį, pateikiamą taikant skaitmenines technologijas.
Tinklaveikos visuomenė ir jos bruožai
Termino „tinklaveikos visuomenė“ (angl. network society) autorius yra JAV sociologas Manuelis Castellsas. Lietuviškąją šio termino vartojimo tradiciją sėkmingai pradėjo Patricija Droblytė ir Leonardas Rinkevičius. Jie atkreipia dėmesį, kad angliškas „network“ apima ne tik socialinę struktūrą („net“), bet ir veikseną („work“). Todėl sociologijos ir ugdymo požiūriu tinkamesnė yra sąvoka „tinklaveika“, nes visuomenės moksluose visuomet aktuali ne tik socialinė struktūra, bet ir socialinė veiksena.
Anot Manuelio Castellso, tinklaveikos visuomenė pasižymi pagrindinių strateginių ekonominės veiklos sričių globalizacija, tinkline organizacijos forma, darbo lankstumu ir nestabilumu bei darbo individualizacija, realios virtualybės kultūra, kurią konstruoja visur persismelkianti, tarpusavyje sujungta bei diversifikuota medijų sistema.
Globalizacija ir tapatumas
Globalizacija - tai intensyvėjantis prekių, kapitalo, žmonių, informacijos, idėjų, kultūros reiškinių ir technologijų judėjimas tarp pasaulio valstybių, turintis įtakos visoms žmonių gyvenimo sritims. Tai tapo tikrove XX a. pabaigoje - XXI amžiuje, kai kompiuterių technologijų dėka pradėjo nykti geografiniai barjerai. Kanadiečių mokslininkas Marshallas McLuhanas šį ribų nykimo reiškinį pavadino „globaliu kaimu“.
Ekonominė ir kultūrinė globalizacija
Globalizacija pirmiausia pasireiškė ekonomikoje. XX a. antrojoje pusėje išaugusi tarptautinė prekyba padidino valstybių tarpusavio priklausomybę. Informacinės ir komunikacinės technologijos įgalino tarptautines kompanijas veikti be laiko ir erdvės apribojimų. Pasaulinės korporacijos biuras gali dirbti praktiškai visą parą, turėdamas darbuotojų Londone, Mumbajuje ir Niujorke, o programuotojo darbo vieta gali būti gūdžiame kaime šalia Labanoro - pakanka kompiuterio ir interneto ryšio.
Globalizacija keičia ne tik verslininkų galimybes, bet ir vartotojų reikalavimus, kurie vienodėja. Mados, prekių ženklai, gyvenimo būdas, meno stilistika, knygos, muzika, kino filmai, populiarioji kultūra, maistas, mąstysena, atsiradę JAV ir Vakarų Europoje, plinta visame pasaulyje. Anglų kalba tapo tarptautine. Globalioje visuomenėje kultūra, idėjos, ugdymas neretai yra „gaminami“ ir tampa produktais, turinčiais konkrečią rinką.
Lietuvos aukštosios mokyklos jau dabar konkuruoja globalioje studijų rinkoje, o švietimo sistemos „architektai“ turi mąstyti apie pasaulines tendencijas. Šiandieninis abiturientas turės rasti savo vietą ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei pasaulinėje darbo rinkoje. Kita vertus, vartotojo (mokytojų, mokinių, jų tėvų) turima informacija skatina lyginti ir klausti. Internete gausu ugdymo priemonių ir tyrimų šia tema, o daugelis žmonių jau yra susipažinę su kitų šalių švietimo sistemomis.
Tapatumo svarbos augimas
Globalizacija yra iššūkis. „Pasaulio ribų iš(si)trynimas“ sukuria neapibrėžtumo jausmą, o „vienodėjimo“ tendencijos kelia grėsmes nacionalinėms kultūroms, tradicijoms, papročiams. Anot amerikiečių sociologo Manuelio Castellso, daugelis šiuolaikinių žmonių „gelbėjasi“ stiprindami savo tapatumą. Greta globalizacijos, tapatumo svarbos augimas yra vienas svarbiausių tinklaveikos visuomenės bruožų.
Manuelio Castellso nuomone, „...statybinių medžiagų tapatumo konstravimui teikia istorija, geografija, biologija, gamybos ir reprodukcijos institucijos, kolektyvinė atmintis, asmeninės fantazijos, galios aparatai ir religiniai apreiškimai, bet individai šias medžiagas apdoroja...“ Tapatumo stiprėjimas šių laikų pasaulyje skatina daugybę pozityvių ir mažiau pozityvių pokyčių. Viena vertus, kuriasi sporto, popmuzikos, įvairių tyrėjų, istorijos, keliautojų klubai. Tapatumo paieškos gali tapti svarbia motyvacijos priemone ugdyme, skatinti žmones mokytis visą gyvenimą. Kita vertus, tos pačios tapatumo paieškos paskatino nacionalistinių partijų atgimimą Europoje ir yra religinio fundamentalizmo variklis.
„Potyrių ekonomika“ ir „kultūros posūkis“
Tapatumo veikiama praeitis tampa įkvėpimo šaltiniu. Industrinėje visuomenėje seni daiktai ir praeitis buvo vertinami kaip atgyvena, trukdanti progresui. Šiais laikais vis daugiau įmonių savo logotipuose nurodo įkūrimo datą, o rinkodaroje istorinė praeitis („pagaminta pagal senąsias technologijas“) vertinama kaip kokybės rodiklis. Namuose ir viešosiose erdvėse populiarėja „senovinių“ daiktų demonstravimas, plinta „vintage“ parduotuvės. Įvairiose šalyse kuriama daugybė istorinio turinio kino, televizijos ir kitų medijų produktų, plečiasi kultūrinis ir istorinės atminties turizmas.
Kartu su „praeities poreikiu“ atgimsta pasakojimo žanras. Industrinės visuomenės kultūra buvo enciklopedinio teksto kultūra, o pasakos ir fantastiniai pasakojimai vertinti kaip „nerimti“. Šiuolaikiniais praeities „atgimimo“ ir pasakojamojo žanro sėkmės įrodymais galėtų būti „Hario Poterio“, „Žiedų valdovo“ ar „Da Vinčio kodo“ sėkmė.
IKT paskatinta virtualybės plėtra sukūrė erdvę dar vienam tinklaveikos visuomenės reiškiniui - „tikrovės nostalgijai“. Šios nostalgijos apimtas žmogus neretai perka ne automobilį, kompaktinę plokštelę, knygą ar bilietą į muziejų, bet malonumą jį vairuoti, klausytis, skaityti ar „prisiliesti prie tikrovės“. Šiuolaikinis turistas, užuot keliavęs ką nors pamatyti „pirmą kartą“, keliauja didelį atstumą vien tam, kad pamatytų, paliestų ar išbandytų „tikrą objektą“, jam jau puikiai pažįstamą iš interneto fotografijų ar filmuotos medžiagos.
Žmones domina ne tiek pats dalykas, kiek su tuo objektu susijusios asmeninės patirtys. Dėl šios priežasties ekonomikos modelis, kai žmonės siekia ne daiktų, ne paslaugų, o patirčių, susijusių su tų daiktų ir paslaugų naudojimu, buvo pavadintas „potyrio ekonomika“. Šioje erdvėje ugdymo įstaiga ir ugdymo procesas taip pat transformuojasi į potyrių (tiek virtualiame, tiek realiame pasaulyje) erdvę. Mokinys siekia pats išbandyti, pats dalyvauti, ne tiek sužinoti, kiek patirti. Tai turi būti tikras išgyvenimas, tikra patirtis.
„Potyrio ekonomika“ skatina naujų, kitokių mokslo žinių sklaidos formų atsiradimą. Tinklaveikos visuomenė taip pat pasižymi daugiakrypte, daugiakanale, „neprognozuojama“ komunikacija. Ankstesniems laikams būdingas aiškiai hierarchinis „mokytojo-mokinio“ komunikacinis santykis vis mažiau tinkamas šiuolaikinei komunikacijai. Tinklaveikos pasaulyje populiarėja diskusijų, probleminio mokymo, eksperimento, dalyvavimo metodai, kuriuos taikant kiekvienas komunikacijos dalyvis gauna vienodas teises. Nyksta hierarchinės struktūros, formuojama nehierarchizuota tinklinė struktūra, kurią sudaro informacija besikeičiantys tinklo dalyviai ir ryšiai tarp jų. „Pasaulis yra plokščias“ - dėl hierarchinių struktūrų nykimo komunikacija darosi sunkiau prognozuojama, bet laisvesnė ir įdomesnė. Kartu daugėja pranešimų perdavimui naudojamų komunikacijos kanalų skaičius.
Visa tai sukėlė reiškinį, vadinamą „kultūros posūkiu“. Ekonomistai pastebėjo, kad vis didesnė pridedamoji vertė sukuriama kūrybos industrijų, kultūrinėse erdvėse. Kultūra iš „išlaikytinės“ pamažu virsta „ekonomikos varikliu“. Prie tokio požiūrio prisidėjo ir pasikeitęs kapitalo supratimas - anksčiau vertingiausiu laikytas finansinis kapitalas.
Vaizdinis posūkis mene: Gintauto Trimako paroda „Titanike“
Apsilankius Gintauto Trimako parodoje „Titanike“, prisiminiau Erikos Grigoravičienės knygoje „Vaizdinis posūkis“ perskaitytą mintį apie vaizdus: „Kitaip nei medijos ar technologijos, vaizdai egzistuoja vienaskaitoje, todėl daugiausia pasiekti įmanoma interpretuojant juos pavienius. Jie nėra atskirti nuo kalbos ir „nekalti“, bet žodžių triukšmą atremia uždarumu, santūriu tylėjimu ir optiniu tirščiu...“ Šis Gottfriedo Boehmo idėjų apibendrinimas skambėjo kaip perspėjimas apie fotografijas, kurios jau nebepanašios į fotografijas, nes čia niekas nenufotografuota.
Nors kai kur dar galima atpažinti užuolaidą, debesis ar net paukštelį, Trimako vaizdai yra abstraktūs, uždari, tylūs ir kartu tiršti - kažko. Vaizdams tylint, autorius mėgsta kalbėti ir kalbėdamas paneigia (arba apverčia) Boehmo mintį, nes jau kurį laiką Trimako vaizdai nebeegzistuoja vienaskaitoje. Jie yra tarsi pakeliui į kažkokį tikslą, kuris nėra vaizdas. Vienaskaitiniu pavidalu čia egzistuoja ne vaizdai, o medija - fotografija, Trimakas kalba tik apie ją ir jai.
Pagrindinės parodos sąvokos: „Sidabras, taškas. Skaičius“
Kad suprastume autoriaus kūrybą, reikia žinoti pagrindines sąvokas, kurios duotos parodos pavadinime, užrašytame plakate: „Sidabras, taškas. Skaičius“. Jokių kitų žodinių ramentų (pavadinimų, anotacijų, citatų, katalogų) čia nėra. Taigi žiūrovui palikta laisvė pačiam konstruoti parodos prasmės architektūrą.
Sidabras ir fotografijos medžiaga
Sidabras - tai fotografijos medžiaga, „tikroviško“ vaizdo egzistavimo pagrindas. Tai procesas, kurį skaitmeninio vaizdo eroje galima padėti į archyvą: šviesos paveiktas sidabras virsta tamsa, o norint vėl matyti šviesą tą tamsą reikia dar kartą apšviesti, kad patamsėtų (jau kitas) sidabras. Neapšviestas sidabras išplaunamas, apšviestas (tamsus) lieka. Tamsa - tai sidabras, liudijantis tamsoje buvus šviesą.
Ruošdamasis šiai parodai, Trimakas kurį laiką „pratinosi“ prie „Titaniko“ galerijos erdvės - fotografuodavo pasibaigus parodoms, kai pajudėjus pertvaroms ir uždangoms „atsiverdavo šviesa“. Tai - kairėje, prie įėjimo, sukabinti tamsos stačiakampiai su šviesos šešėliais ir vertikaliais plyšiais. Kai nuo jų nusisukama, žvilgsnis atsiremia į atvertą langą, ir tai nėra vėdinimas, o šviesos grąžinimas, refleksija, nes priešais - polaroidinės nuotraukos, kuriose užfiksuoti atspindžiai languose ir ant baldų (reikšmingi autoriui). Po kiekvienu - tamsus popierėlis su baltu stačiakampiu. Tai - „išdegintas sidabras“, kuriuo Trimakas uždengė neišjungiamą polaroidinės kameros blykstę ir gavo ne vieną unikalią fotografiją, bet dvi: veiksmą ir atoveiksmį, tikslingą vaizdą ir aparatūros klaidos ištaisymą, vos juntamos šviesos virpėjimą ir akliną tamsą, kurią sukūrė ryškiausia šviesa.
Keli darbai, kartojantys tą pačią dviejų figūrų kompoziciją, tai nufotografuoti objektai (pozityvai ir negatyvai), skirti Kazei Zimblytei ir pernai eksponuoti „Lietuvos aido“ galerijoje. Patys objektai kabo parodos erdvės gale, „už kampo“. Jie padaryti iš juostos, kuri taip ilgai gulėjo nejudinama, kad sidabras „išlipo“ į viršų, o dabar yra sulenkta ir paversta skulptūra iš nieko, kokias mėgo kurti menininkė.
Yra ir trečias kūrinys Zimblytei: du dideli kvadratai su skyle, tamsus ir šviesus. Šviesųjį Trimakas išbalino, sluoksnis po sluoksnio atskleisdamas sidabro struktūrą, tai, kas egzistuoja, bet yra nematoma. Tokiam išbalinimui jis pasinaudojo sovietmečiu mėgėjams siūlyta technologija, „kaip pagerinti fotografiją, kai nieko neišeina“. „Ištaisė klaidą“, kad pamatytų, iš ko padaryta fotografija. Bet vaizde pramušta ir nufotografuota skylė jau ragina eiti toliau - į kabančių skylėtų vaizdų spiečių. Jų pilkšvai juosvos miglos susidarė per ilgą laiką fotopopieriui perėmus juodo voko faktūras, veikiant žemės foninei radiacijai. Tai - paties kosminio erdvėlaikio fotografijos.
Taškas ir Barthes'o „punctum“
Ant galinės sienos kabo tamsūs „ekranai“, kuriuose transliuojamas dangus, mirgantis ilga skaičių eile. 1979 m. pavasarį knygoje „Camera lucida“ Roland’as Barthes’as parašė, kad fotografijos esmė, jos geliantis punctum yra „tai buvo“ - įrodymas, kad nufotografuotas objektas tikrai egzistavo, bet tik praeityje, be jokio tęstinumo į ateitį. Trimakas sako „tai buvo“ analoginei fotografijai. Kaip Barthes’as ilgai žiūrėjo į portretą geisdamas iš sidabro išgauti savo mirusios motinos esatį, taip Trimakas ieško fotografijos skverbdamasis į sidabro struktūrą, jį išdegindamas, gamindamas tik kontaktinius atspaudus, tarsi tam, kad vaizde įsispaustų prisilietimas prie mirštančio fotografijos kūno.
Lotyniška žodžio punctum reikšmė yra taškas. Ir dūris. Ir įgėlimas. „Mano fotografijose nėra punctum“, - sako Trimakas. Nėra bartiškąja prasme, nes jose niekas nepavaizduota, todėl jokia detalė negali sukelti žiūrovo galvoje sprogimo, dabartyje pramušdama skylę į praeitį. Vieninteliai nufotografuoti objektai - tai dangus, minėtos fotojuostų skulptūros Zimblytei ir užuolaidos, kuriomis „Titanike“ buvo uždengta Rūtos Katiliūtės tapyba. Dar vienas, tamsoje beveik nematomas objektas - stiklinis negatyvas, kuriame - pro „Titaniko“ ketvirtame aukšte esančios fotolaboratorijos langą nufotografuotas ąžuolas (jo nesimato): jis padėtas prie to paties lango ir vėl nufotografuotas du kartus.
Tokie beveik neobjektiški objektai yra ir taškai - iš pramuštų skylių išimti popieriaus skrituliukai, kuriuos Trimakas numeta ant popieriaus ir nufotografuoja. Šiose fotografijose Barthes’as nerastų punctum, nors visa parodos erdvė sutaškuota - nuo taško prie taško keliauja žiūrovo žvilgsnis. Tie taškai - tai Trimako, kaip autoriaus, įsikišimas į pačios šviesos kūrybą tamsinant sidabrą. Skylės pradūrimas yra agresyvus veiksmas - juo sugadinamas, sunaikinamas vaizdas. Sovietmečiu taip elgdavosi cenzoriai ar KGB. Bet, pasak Trimako, „aš pradūriau skylę danguje, todėl nesugadinau objekto“.
Skaičius ir laikas fotografijoje
Suvedant skaičius, reikia susitelkti, išjungti mintis, kad nepadarytum klaidos. Skaičių beprasmybė ramina, nes nereikia galvoti - tik begalinis kartojimas. Todėl taip lengvai ir dauginasi vaizdai, po truputį „mirdami“ mums. Fotografuodamas dangų, įdėdamas jį į socialinį tinklalapį, paskui atspausdindamas rašalu Trimakas juos irgi nužudo - lieka juodi stačiakampiai, o matomas tik baltų skaičiukų žvaigždynas.
Skaičius, regis, apsaugo nuo klaidų - kitaip nei žodis ar vaizdas, jis su niekuo nesusijęs, absoliuti vertė, duodama visiems vienodai, kaip uniforma. Todėl jis riboja, kaip anksčiau ribodavo fotografijos formatai, unifikuotas standartas, kurį Trimakas palydi viską skaičiuodamas: 3 x 4 negatyvas, 30 x 40, 16 kadrų - 8 tėčiui, 8 sau pačiam; kontaktinių atspaudų mastelis 1:1; 24 ir 36 kadrai juostoje; 8 dienos nuo pirmadienio iki pirmadienio - 8 kadrai dangaus, šįkart - mėlyno, ieškant spalvos, kuri dedikuojama Čiurlioniui.
Skaičiais žymimas ir didysis egzistencinis ribotojas - laikas. Kiekviename kadre - laiko tarpas. Tarp dviejų kadrų - taip pat laiko tarpas. Parodoje skaičius 2 - visur: du polaroidai, du popierėliai, du taškai, du ąžuolo fotografijos stačiakampiai (vienas didesnis, kitas mažesnis), du pasveikinimai Zimblytei, viskas dalijasi iš dviejų. Du reikalingi dialogui - tarp vieno ir kito, kurie yra ir vienodi, ir ne, nes kito lakšto sidabrą patamsino šviesa, atsklidusi iš kito taško. Tarp tų taškų praeina laikas. Pats Trimakas konstruoja savo parodos erdvę kaip tarpą - juk nuo įėjimo atsiveria tuščias koridorius, kuriame nėra jokio vaizdo, tik Birutės Stulgaitės parodos „Kintanti erdvė“ pavadinimas ir už jo - užuomina į toje erdvėje kabančius metalo objektus.
Pats pirmas vaizdas prie įėjimo į parodą - Trimako autoportretas, neryškus, tarsi jis pats jau būtų susiliejęs su erdve. Tai - atspindys to paties balkono stikle, dengiančiame sauso tinko plokščių sieną, už kurios yra fotolaboratorijos sandėlis. Vaizdą vagoja krakeliūros, lyg jis jau būtų senas. Bet tai - ne krakeliūros. Tai šviesos poveikio statybinei medžiagai sukurtas piešinys, baltų takelių voratinklis rudoje dėmėje. Kitaip tariant, brokas, architektūrinė klaida, padaryta nepagalvojus apie šviesos poveikį ir pastato funkciją. Taip per klaidą pats „Titanikas“ ėmė fotografuoti laiką. Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ ekspozicijų salės (Maironio g.) tampa vieta, kurioje susilieja menas ir atsitiktinumas.