Po to, kai pateko į avariją, Mindaugo gyvenimas sustojo. „Tiesa, supratau, kad tik man, bet ne aplinkiniams. Pasižiūrėjau, kaip kiti baigia mokslus, kuria verslus, šeimas“, - portalui LRT.lt sako jis. Praėjus 5 metams, Mindaugas nutarė atsigriebti. Ir net jei iš pradžių atrodė kitaip, šiandien pašnekovas šypsosi - niekas nepasikeitė: „Tiesiog atsirado daugiau ratų“.
„Važiavau motociklu, užlindo mašina ir, kaip dažnai būna, bum. Nuo to laiko sėdžiu vežime“, - prisimena Mindaugas Kraulaidis. Tą dieną prieš 15 metų jis buvo antro kurso studentas. „Sąmonės nepraradau, gal tik paties smūgio metu kelioms sekundėms atsijungiau. Iš karto pradėjau nejausti kojų. Ar po avarijos į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs 21 metų jaunuolis dar kada vaikščios, gydytojai nesakė nei „taip“, nei „ne“.“
„Dažniausiai tokioje situacijoje medikai nenori nei sudaužyti vilčių, nei jų suteikti. Kol kas man niekas nėra pasakęs, kad nevaikščiosiu. Vis dėlto šitos idėjos aš labai nesigainioju, gyvenu, ir tiek. „Sunkūs visomis prasmėmis“, - taip Mindaugas apibūdina pirmus metus po avarijos.“
Tada minčių tęsti socialinio darbo studijas neturėjo - prasidėjo ne tik gydymas, bet ir ilgi teisiniai procesai. O jie pasiekė ir Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą. „Per 5 metus taip ir neatsirado kaltųjų - byla buvo nuolat nutraukiama, atnaujinama. Buvo judama link to, kad aš lėkiau ir, taip sakant, prisivažinėjau, nors buvo daugybė liudininkų, atliekamos ekspertizės. Vis dėlto laikau tai tam tikra savo pergale.“
Pradėti Mindaugas nutarė nuo mokslų. Mykolo Romerio universitete (MRU) baigė psichologijos bakalauro studijas, tiesa, prieš tai pagal Erasmus mainų programą pusei metų išvyko į Helsinkį. „Kai gyvenau Helsinkyje, mano grupiokė augino du šios veislės šunis. Turėjau mintį, kad ir aš noriu šuns, tik nežinojau, nei kokio, nei kada. Susipažinęs su ja supratau, kad noriu būtent italų kurto.“
Vėliau Mindaugas įstojo į jungtinę MRU ir Talino technologijų universiteto darbo ir organizacinės psichologijos magistro studijų programą. Vieną semestrą išvyko gyventi į Taliną, o paskui ėmėsi dar vienų mokslų. „Turiu hobį rašyti ir neparašyti magistrinio. Susirasti darbą Mindaugui nebuvo sudėtinga.“
„Darbuotojų įvairovė didelėse tarptautinėse kompanijose yra vertybė, jos pačios ieško žmogaus su negalia, - teigia Mindaugas. - Iki pandemijos nebūčiau ėjęs dirbti į neįgaliesiems nepritaikytą darbovietę, kurioje kitiems būtų reikėję mane kilnoti, man reikėtų pagalbos.“
Pasakoja, kad praėję metai keičiantys požiūrį į gyvenimą - Mindaugas grįžo prie sporto. „Sportas reikalingas visiems, bet žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, jis yra būtinas. Negaliu sau leisti priaugti svorio, nes vežimas man taptų per siauras, reikėtų jį keisti, ieškoti didesnio. Tai kainuoja didelius pinigus, 3-4 tūkst. eurų.“
Sportas tapo gyvenimo dalimi: „Sportuodamas gerai praleidžiu laiką, pabunu su savo mintimis. Vasarą sulūžo mano dviratis, todėl pradėjau bėgioti - užsidedu ausinuką ir greitai sukioju vežimėlio ratus.“
Mindaugas dalijasi ir kitomis gyvenimo patirtimis: „Pamenu, prieš 5 metus nuvykau į reabilitaciją sanatorijoje. Kadangi ten buvo baseinas, pamaniau, bus puiki proga išbandyti plaukimą, - iki tol, padedamas draugų, plaukiodavau tik ežeruose. Iš pradžių gydytoja lyg ir sutiko, tačiau pasitarusi su vyriausiąja gydytoja pasakė, kad žmonės vežimėliuose į baseiną neina. Parašiau skundą lygių galimybių kontrolieriui ir laimėjau. Šiemet vėl buvau tame baseine, jokių problemų nebebuvo, ėjau plaukioti su kitais žmonėmis.“
„Galiu žodžiu pasakyti - Lietuvoje neįgaliųjų gyvenimas vis gerėja. Valstybė tam skiria vis daugiau dėmesio. Mums sudarytos galimybės pramogauti: dalyvauti stovyklose, lankytis svečiose šalyse, keliauti po Lietuvą. Lankiausi Varšuvoje, Kryme, Romoje.“
Nelygi kova ir tikslai: įdarbinimas, nepritaikyta aplinka ir tikslai įveikti
„Ar sėkmingai veikia neįgaliųjų įdarbinimo programos? Vis daugiau neįgaliųjų imasi smulkiojo verslo. Tą skatina Darbo biržos programos, kuriose jie gauna ne tik profesinių, bet verslo pradmenų žinių. Neįgalieji renkasi siuvėjus, pynėjus, kompiuterių technikus, net auksakalio profesijas bei pagal šias specialybes sėkmingai dirba namuose. Tik vienas kitas neįgalusis dirba įmonėse.“
„Ar visas įstaigas įmanoma aplankyti sėdint vežimėlyje? Aš dažniausiai lankausi Palangoje. Didesni prekybos centrai mums pakankamai pritaikyti, tačiau to nepasakysi apie mažesnes parduotuves. Deja, tik maža dalis centrinės Palangos, Basanavičiaus gatvės kavinių, barų pritaikyti neįgaliesiems, tad į juos savo draugų nusivesti negaliu.“
„Kurorte neįgaliųjų tualetai vis dar problema. Tik vienas viešasis miesto tualetas, esantis prie Palangos tilto, mums pritaikytas, kitas - ne.“
„Ar buvimas vežimėlyje atima teisę į motinystę ar tėvystę? Aišku, kad ne - neįgalieji gali tapti ir tėčiu, ir mama. Visos mano draugės svajoja apie šeimą, kūdikius. Man 45-eri, tad manau, jog tapti mama jau per vėlu.“
„Tačiau draugą turėti norėčiau. Pažįstu ne vieną neįgalųjį, kuris ir būdamas vežimėlyje, sėkmingai sukuria šeimą.“
„Stovyklose vedamos paskaitos apie lytinį gyvenimą. Esame sulaukę rėmėjų, kurie vyrams nemokamai dalijo Viagrą.“
„Ar seniai vairuojate? Automobilį vairuoju nuo 1991 metų. Pirmasis automobilis buvo zaparožietis. Savo gyvenimo be automobilio neįsivaizduoju. Dabar vairuoju prieš trejus metus įsigytą Ford Siera.“
„Beje, neseniai dalyvavau sūnėno vestuvėse, tad taip prisišokau, kad net rankos skaudėjo. Stebėjosi net giminaičiai, kurie linkę MANYTI, kad sėdintis vežimėlyje turi lindėti kampe.“
„Paprašykite, papasakokite apie didžiausią svajonę. Gyvenu Palangos globos namuose, nes kasdien važinėti iš kaime gyvenančių tėvų būtų neįmanoma. Čia jauku, turiu atskirą kambariuką. Tačiau svajoju kada nors turėti savo butą.“
„Turiu atskirą kambariuką su savais baldais, skalbimo mašina. Darbuotojų pagalba man mažai reikalinga, tad su jais sutariame draugiškai.“
„Tai mano ramybės užutekis, tačiau aš svajoju kada nors turėti savo butą. Kad ši svajonė išsipildytų, ketinu pakeisti profesiją - šiuo metu lankau smulkiojo verslo administravimo kursus Palangos reabilitacijos ligoninėje.“
„Iš kur tas begalinis entuziazmas? Nežinau, kas yra depresija. Juokinga žiūrėti į dėl nulūžusio nago depresuojančią kolegę. Aš stengiuosi pasidžiaugti kiekviena smulkmena, pavyzdžiui, saulėta diena. Kita vertus, po traumos aš esu šimtąkart stipresnė nei iki tol.“
Nelaimingi atsitikimai gali drastiškai pakeisti žmogaus gyvenimą, neretai paliekant jį priklausomą nuo neįgaliojo vežimėlio. Šiame straipsnyje dalijamės kelių žmonių istorijomis, kaip jie susidūrė su šia realybe, kaip sekėsi reabilitacija ir kaip jiems pavyko prisitaikyti prie naujos gyvenimo kokybės. Artūro istorija: nuo skaudaus šuolio iki naujo pomėgio Kauniečiui Artūrui jau 45-eri, ir pusę gyvenimo jis praleido neįgaliojo vežimėlyje. Jo likimas pasikeitė po neatsargaus šuolio į vandenį žemyn galva savaitgalį, kai su draugais ilsėjosi prie vandens. Vanduo buvo drumstas, ir Artūras manė, kad toje vietoje yra giliau. Išgirdęs trakštelėjimą, jis atsidūrė tamsoje. „Na, žinote, standartinis scenarijus, - pasakoja jis. - Savaitgalis, saulė, vanduo, šašlykai, alus... Nutarėme pasimaudyti. Nėriau, kad pasirodyčiau merginai. Vanduo buvo drumstas, tikrai maniau, kad toje vietoje giliau! Išgirdau trakšt, toliau - tamsa...“
Artūrui pasisekė, kad vienas draugas liko blaivus ir turėjo automobilį. Sužeistąjį jie atsargiai nugabeno į artimiausią greitosios pagalbos priimamąjį. „Mašinoje atsigaiveliojau, - prisimena Artūras, - dar truputį rankas judinau, apsigrabaliojau - atrodė, kad nebeturiu kojų. Bet kojos buvo, tik aš jų nejaučiau.“
Apie operaciją ir reanimacijos skyriuje praleistą savaitę Artūras nelabai nori pasakoti. Tik pamini, kad aiškiai pamatė, kiek iš tiesų turi draugų ir artimųjų. „Mama su tėčiu, taip. Ir dar pora draugų.“
Pirmąjį pusmetį po operacijos Artūras atsidavė reabilitacijai: kiek išgalėdamas vykdė gydytojo reabilitologo nurodymus, mankštinosi. Gali pasigirti iš dalies grįžusiu jautrumu kojose ir galimybe lėtai atlikti veiksmus rankomis. Artūrui liko mergina Rimantė, prieš kurią jis tą lemtingą dieną taip norėjo pasirodyti.
Raimonda, buvusi ergoterapeutė, dirbusi Santariškių klinikose, pati patyrė sunkią traumą po automobilio avarijos. Rugpjūčio 23-oji - diena, kai ji paskutinį kartą stojo ant kojų. „Su pussesere, jos sūneliu ir mažuoju mano broliu sugalvojome vykti į Anykščius. Prisijungė draugas, pusbrolis su panele ir išvažiavome“, - DELFI pasakojo Raimonda. Tai įvyko, kai ji patyrė sunkų stuburo traumą ir prarado galimybę automatiškai pajusti rankas.
Raimonda svajoja vėl vairuoti ir keliauti po Lietuvą, tačiau apgailestauja, kad šalis dar nėra pakankamai pritaikyta neįgaliesiems. „Skaitau, kad Lenkijoje panašios traumos atveju galima atgauti kai kuriuos nervus. Dabar tas žmogus gali judinti galūnes.“
Virginijus Plukas, prieš penkerius metus patyręs sunkią kaklo traumą, šiuo metu sėdi neįgaliojo vežimėlyje. „Sportas reikalingas visiems, bet žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, jis yra būtinas. Negaliu sau leisti priaugti svorio, nes vežimėlis taptų per siauras.“
Virginijus sako, kad gyventi neįgaliojo vežimėlyje yra brangu. Valstybė kompensuoja dalį išlaidų, tačiau daug reikalingų priemonių tenka pirkti patiems. Dėl finansinių sunkumų ir poreikio pailsėti Rasa įsteigė labdaros ir paramos fondą. Mindaugo ir jo pažinimai su kitais žmonėmis įrodė, kad neįgalieji gyvena pilnavertį gyvenimą, turi tik polėkį ir tikslus.
Mindaugo, Virginijaus, Raimondos ir Artūro istorijos rodo kelią nuo traumos iki naujų tikslų, įsidarbinimo ar verslumo, sporto ir kasdienio pasitikėjimo savimi. Tai pasakojimai apie tai, kaip įmanoma prisitaikyti prie naujos realybės ir kurti savo gyvenimą, kai vežimėlis tampa ne kliūtimi, o tiltu į naujas galimybes.
Pratęsimas į ateitį: ką rodo kasdienybės aktualijos
Didžiausia įtaka - nuolat tobulėjanti aplinka ir didesnė priemonių prieinamumas. BSI dydis nuo 2026 m. sausio 1 d. - 74 Eur. Kas gali nustatyti aktyvaus tipo vežimėlio įsigijimo poreikį? Išvadą dėl techninės pagalbos priemonių pateikia fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas ar ergoterapeutas. Reikia pagalbos išsitenkant kompensuojamą techninės pagalbos priemonę?
Verslo pradžia ir integracija į darbo rinką vis labiau įmanoma: „Neįgalieji renkasi siuvėjus, pynėjus, kompiuterių technikus, net auksakalius profesijas bei dirba namuose.“ Darbo biržos skatinamos programos suteikia galimybių mokytis ir pradėti individualias veiklas.