Patricija Gudeikaitė: Kūrybos ir „Kontakto“ paradoksai

Kovo 21 d. poezijos vakaras sulaukė didelio klausytojų susidomėjimo ir gausių plojimų. Susirinkusieji turėjo išskirtinę galimybę išgirsti visus skaitomus tekstus skirtingomis Europos valstybių kalbomis, o eilėraščių vertimai į italų kalbą buvo skaitomi ekrane. Viena iš vakaro dalyvių - jaunosios kartos poetė, literatūrinių renginių organizatorė Patricija Gudeikaitė.

Patricijos Gudeikaitės kūrybinis kelias ir apdovanojimai

Patricija Gudeikaitė (g. 1998 m.) yra jaunosios kartos poetė, aktyviai dalyvaujanti Lietuvos literatūriniame gyvenime. Jos kūryba jau spėjo pelnyti pripažinimą: 2020 m. festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ ji buvo apdovanota Antano A. Jonyno prizu. Kauno literatūrinėje savaitėje P. Gudeikaitė laimėjo „Laisvojo mikrofono“ skaitymus, patvirtindama savo gebėjimą užmegzti ryšį su auditorija. Jos eilėraščiai yra įtraukti į prestižinius „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachus, versti į anglų ir lenkų kalbas. Poetinė kūryba reguliariai publikuojama tokiuose leidiniuose kaip „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“ bei „Nemunas“. P. Gudeikaitė taip pat įdarbina savo erudiciją rašydama literatūros kritiką, rodydama platų interesų ir gebėjimų spektrą literatūros srityje.

Knygos „Kontaktas“ viršelis ir jo prasmės

Ant Patricijos knygos „Kontaktas“ viršelio pavaizduotas smūgiuojantis boksininkas, verčiantis susimąstyti, ar kontaktą visada lydi kas nors skausmingo ir smurtiško. Apie tai, kodėl pasirinkta būtent ši viršelio tema, Patricija teigia: „Kai kurie žmonės tai interpretuoja kaip šokiruojantį ir perdėm rėksmingą viršelį. Norėjau, kad viršelyje būtų pavaizduotas boksininkas Muhammadas Ali. Viršelyje jį ir matome, tik aptrauktą putplasčio plėvele. Jis izoliuotas, tad visas įkarštis ir bet koks smurtinis potencialas atskirtas nuo kitų. Mano idėja, kad jis labiau pavojingas sau negu aplinkiniams. Čia esama ir tam tikros ironijos. Nes net jei ir galime ant viršelio atsekti provokaciją, tai ji labiausiai ir buvo skirta man. Visas viršelio grėsmingumas nėra nukreiptas į skaitytoją ar apskritai kitą.“

Nuo „Jokio kontakto“ iki „Kontakto“

Knygos pavadinimas iš pradžių buvo „Jokio kontakto“, tačiau vėliau perėjo į „Kontaktą“. P. Gudeikaitė paaiškina, kad knygoje „kontaktas ar kontaktai nėra su realiais, gyvais asmenimis. Tekstuose - mano personifikuotos ir sukurtos kultūrinės asmenybės, kurias koliažiškai dėlioju. Tekstuose įžvelgiu šį tą man pačiai artimo. Perteikiamus knygų personažus, pvz., iš Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“, dekonstruoju. Pirmame skyriuje - epitafijos močiutei, kurias parašiau po jos mirties. Mus siejo labai artimas santykis. Bet ir tame skyriuje kalbuosi su jos vaiduokliu, o ne su ja gyva. Tad ir mano kontaktas knygoje nėra tikras, jis toks fantominis. Neapsieinama be nuolatinio trūkinėjimo. Aš to kontakto noriu, jo siekiu, bet ir kartu jį nuolat pati „numušu“.“

M. Ali pasirinkimo priežastys

Patricija teigia, kad M. Ali figūrą pasirinko dėl jo prieštaringumo: „Tam tikra prasme mano knygos lyrinis subjektas yra įstrigęs, kaip ir ant viršelio matomas Muhammadas. Kai rašiau knygą, kartais internete susirasdavau jo kovų įrašų ir peržiūrėdavau. Man patiko jas stebėti. Kai gilinausi į šio boksininko asmenybę, sudomino, kad jis, kaip žmogus, visada atrodė labai prieštaringas. Smurtaujantis žvėris bokso ringe - veikiau profesija, o kasdieniame gyvenime jis buvo jautrus, pažeidžiamas ir religingas žmogus. Ir man šis paradoksas labai įdomus.“

Žmogaus nesaugumo jausmas ir kaukės motyvas

Kritikai atkreipė dėmesį, kad knygos pradžioje dažnai pasirodo kaukių motyvas, neatsiejamai susijęs su socialinės personos klausimu. Patricija mano, kad „bendraudami kartais dangstomės kaukėmis. Agresija tikriausiai tampa ramesne ir taikesne būsena, kai pasitikime žmogumi, su kuriuo bendraujame. Tada nebereikia boksuotis, nes nebesame išsigandę. Turbūt kaip vieną pagrindinių knygos temų išskirčiau žmogaus nesaugumo jausmą.“

Santykis su kitų kūryba

Apie santykį su kitų kūryba, P. Gudeikaitė sako: „Manau, santykis su kitų kūriniais tam tikra prasme lengvesnis, nes pats interpretuoji, o interpretacija gali būti tau pačiam labai artima. Visada labai daug skaičiau. Nuo vaikystės skaitydavau įvairias enciklopedijas, o literatūra išvedė mane į realų pasaulį.“ Ji pabrėžia, kad būtent per literatūrą suprato ir išmoko, kaip viskas veikia, ir kad viena svarbiausių literatūros funkcijų - išmokyti reflektuoti tai, kas vyksta aplink, o ne vien tik susikoncentruoti į save.

Pagarba ir mokymasis iš kitų autorių

Patricija žavisi kai kuriais rašytojais, bet ne todėl, kad norėtų juos imituoti. „Pvz., R. Gavelio kūrybos įkvėptą ciklą rašiau ilgai. Vidinis balsas vis klausdavo, ką čia darau - juk R. Gavelis už mane stipresnis ir tekstai jau parašyti. Bet mane jo kūryba labai stipriai veikė. Tarkim, visuose keturiuose knygos skyriuose atsikartoja paslaptingas „jų“ motyvas. Jie tai pasirodo eilėraštyje „Hell riders“, tai auga kaip monstriškos gėlės. Pats R. Gavelis „Vilniaus pokeryje“ susieja „juos“ su totalitarizmo demonais. Su labai destruktyvia jėga, su kuria turi kautis tam, kad išlaikytum savo autonomiškumą, kitaip tave tiesiog sutraiškys. Mano santykis su kitais rašytojais labiau grįstas pagarba ir mokymusi. O jei kalbame apie realius žmones, labai branginu santykį ir draugystę. Kitas svarbus aspektas, kad literatūra drauge su daugybe minėtų dalykų išmokė ir empatijos. Niekada neturėtume menkinti ar generalizuoti kito žmogaus kančios. Žmonių bendravimas - labai sudėtingas procesas. Jeigu jau ir taip viskas gana sudėtinga, manau, turėtume vien todėl vieni kitus labiau gerbti. Tas pat galioja ir literatų bendruomenėje“, - sako rašytoja.

Bendrystė su Kauno kūrėjais

Patricija Gudeikaitė gyvena Kaune ir jai svarbi bendrystė su kitais Kauno rašytojais ir menininkais. „Gavelis bandė pajausti Vilniaus ritmą ir jo judėjimą. Mano Vilnius yra Kaunas. Čia gimiau ir jau praleidau 25 gyvenimo metus. Tad kiekvienas ruožas, kiekviena Kauno gatvelė man yra svarbūs ir susiję su įvairiais atsiminimais. Kauno bare „Godo“ su bičiuliais rengdavome įvairius skaitymus, literatūrinius susitikimus ir kūrėme tam tikrą bendrystę, bendruomenę. Labai patinka skaityti kitų kūrybą ir džiaugiuosi jų sėkme. Man tai esminis dalykas. Knygoje „Kontaktas“ yra dedikacija nematomiems redaktoriams: prozininkei Linai Simutytei, poetui Mantui Balakauskui bei garso menininkui Tadui Greičiūnui. Su jais vienaip ar kitaip keisdavausi tekstais ir gaudavau pastabų. Nors ego iš pradžių gali priešintis, bet vėliau įsiklausai ir džiaugiesi. Labai vertinu bendrystę su kitais rašančiais ir kuriančiais.“

Psichikos sveikata ir išpažintinė poezija

Psichikos sveikatos tema dažnai pasirodo Patricijos tekstuose ir jos mėgstamų autorių darbuose. Nors jos tekstai nėra priskiriami išpažintinei poezijai, ši tema yra svarbi jos kūryboje. „Pastebėjau, kad pastaruoju metu literatūroje vis daugiau kalbama apie traumas, psichikos sveikatą. Šiomis temomis kalbėti pati nusprendžiau netgi anksčiau, negu pasirodė knyga. Esu išspausdinusi esė apie savo psichotines ir šizoefektines patirtis. Vis dėlto literatūros lauke pastebiu dvi stovyklas. Pirmoji akcentuoja savo narcisistinį „aš“ ir su juo susijusias patirtis. Autoriai save taip iškelia, kad, atrodo, kažkur klaidžioja ir net nepastebi, kas dedasi aplink. Antroji atvirai kritikuoja tokią poetinę strategiją. Puiku, kad žmonės apie tai kalba, tačiau literatūroje, ypač poezijoje, vien tik išpažintinis kalbėjimas ar pasakojimas vien apie savo patirtis ir man kartais atrodo kvestionuotini. Viena yra dienoraštiniai įrašai bei dalinimasis savo patirtimis ir visai kas kita yra poezija. Išpažintinę poeziją skaitau ir vertinu, ypač amerikiečių, pvz., Johno Berrymano, Anne Sexton, Sylvios Plath. Vis dėlto tokia poezija man visada yra išpažintinė. Išpažintis. Tas religinis matmuo. Šiame kontekste išpažintis, regis, neišvengiamai siejasi su kaltės jausmu. Kad aš tarsi turiu jaustis kalta. Tačiau nemanau, kad autorius, kaip ir aš, kalbantis apie psichikos sveikatą, turėtų jaustis kaltas ar aiškintis. Tad šiuos dalykus reikėtų atskirti. Jeigu parašei knygą, vadinasi, parašei. Autorius yra visai kas kita negu knygos kalbantysis. Kaip Roland’as Barthes’as rašo, autorius yra miręs, jo nėra. Man atrodo, reikėtų daugiau laiko skirti paties autoriaus kūrimo procesui. Jei kūrėjai daugiau kalbės apie savo ribines patirtis, tikėtina, atskirtis sumažės“, - sako rašytoja.

Religiniai simboliai ir anapusybės ilgesys

Nors Patricija sako, kad jai įtartinas išpažintinę poeziją lydintis religinis šleifas, jos knygoje gausu religinių simbolių, su religija tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių kultūrinių įvaizdžių bei užuominų apie anapusybę. Pati tinklalaidės viešnia tai pastebėjo tik tada, kai knyga jau buvo sudaryta: „Parašiusi paskutinį knygos skyrių „Afrika“ pastebėjau, kad jame labai daug įvairių kultūrinių nuorodų, vienaip ar kitaip susijusių su religija, pvz., minimi šventieji - Sebastijonas ir kiti. Tada susimąsčiau, kodėl taip nutiko. Tenka pripažinti: religinis mąstymas yra giliai įsišaknijęs ir jo nepavyksta lengvai išstumti. Anksčiau į religiją žiūrėjau labai ciniškai. Tai tam tikra maišto forma. Tačiau neabejotinai svarbi ir branda. Jei kalbėtume apie šventuosius, apie tas patį Sebastijoną ar Hildegardą, man atrodo, labai svarbus transcendencijos aspektas. Minėjai anapusybę. Knygoje jos labai daug - daug visokių šmirinėjančių vaiduoklių. Šia prasme veikiausiai galima įžvelgti ir tam tikrų romantizmo bruožų: jei žmogus rašo apie anapusybę, vadinasi, jis yra tam tikra prasme nepatenkintas supančia realybe. Ieško kažin ko, kas slypi už šios realybės. Tai veikiausiai susiję ir su jaunatviniu maksimalizmu. Skaitydama „Kontaktą“ suprantu: jei rašyčiau dabar, turbūt jau visai kitaip. Ir jei kada išleisiu antrą knygą, joje bus mažiau vaiduoklių, anapusybės ir daugiau tikrų žmonių. Šia prasme tas anapusybės ilgesys gali būti laikomas ir tam tikra maišto forma - nesitenkinu tuo, kas vyksta čia ir dabar. Šis motyvas labai ryškus ir pagrindiniame knygos eilėraštyje „Jokio kontakto“, kuriame boksuojuosi su numirėliais ir rėkiu ant gyvųjų.“

tags: #patricija #gudeikaite #baudeja