Pokalbiai su paaugliais, ypač sulaukusiais 15 metų, gali būti sudėtingi ir kupini iššūkių. Šiame amžiuje jaunuoliai patiria daug fizinių, emocinių ir socialinių pokyčių, kurie gali paveikti jų elgesį ir bendravimą su tėvais. Tragiški įvykiai, susiję su paaugliais, nuolat primena apie opias problemas, tokias kaip patyčios, vienišumas ir emocinės krizės, su kuriomis susiduria jaunuoliai. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tėvai gali geriau suprasti ir palaikyti ryšį su savo 15-mečiais paaugliais, atkreipti dėmesį į perspėjančius ženklus ir ieškoti pagalbos esant sunkumams.
Ryšio su paaugliu puoselėjimas
Viena svarbiausių tėvų užduočių yra ryšio su savo vaiku išsaugojimas. Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorius dr. P. Dažnai suaugusieji jaučiasi turintys nuomonę, kad tai, ką vaikas daro ar galvoja, yra negerai, neteisinga, ir nesistengia suprasti, kaip jis jaučiasi. Pasak psichologo, tėvai turi daug įvairių rūpesčių - rūpinasi įvairių paauglio įgūdžių ugdymu, mokslais, ribų nustatymu ir panašiai, ir tame kontekste gresia pajusti, kad gal to ryšio nelabai beturime - suaugusiajam sunku suprasti, kuo iš tikrųjų paauglys gyvena, kas jam rūpi ir skauda. Tą pasimetusį ryšį atkurti nėra paprasta ir tai užtrunka.
Atviras ir nuoširdus bendravimas
Verslininkė Eskedar Tilahun-Maštavičienė, auginanti 17, 13 ir 10 metų vaikus, pabrėžia, kad stengiasi puoselėti ryšį su savo vaikais, rasti jiems laiko, kurio daugeliui tėvų labai trūksta. Ji stengiasi su atžalomis kalbėtis apie viską ir atvirai. „Būna, vaikas pasako - nekenčiu mokyklos, ir aš leidžiu jam jos nekęsti, man atrodo svarbu, kad jis išreikštų ir savo neigiamas emocijas“, - teigia Eskedar. Tačiau ką daryti, jeigu paauglys tėvams atrėžia, kad jis kalbėtis nenori? Psichologas Gediminas Navaitis pastebi, kad kartais bendravimas su paaugliu pradeda vykti klausinėjimo forma - kaip sekėsi mokykloje, kaip būrelyje ir kitur. Jeigu paauglys paniuręs, bet į visus klausimus atsako vien fraze: „Man viskas gerai“, reikėtų susimąstyti, kokia to priežastis. Galbūt vaikui atsakius, kad jam kažkas negerai, tėvai supyksta, ar jam pasidalijus savais išgyvenimais vėliau tai atsisuka prieš jį. O gal jis jaučia negalintis kalbėti apie savo rūpesčius, nes jaučia, kad tėvams ir taip nelengva ir jis nenori būti našta.
Svarbu atpažinti sunkumus
„Vaikų linijos“ psichologė Jolita pasakoja, kad apie patyčias su vaikais tenka kalbėtis kiekvieno budėjimo metu - toks skambutis būna kas trečias. Jų duomenimis, patyčių tema kalbančių vaikų vis daugėja - praėjusiais metais jų skaičius viršijo du tūkstančius. Dauguma skambinančių vaikų patiria patyčias dėl savo išvaizdos, taip pat dėl mokslų. Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, paskutiniais metais patyčios persikelia ir į elektroninę erdvę, socialinius tinklus. Ir jų taip paprastai sustabdyti nėra lengva. „Yra filmuojama ir informacija yra talpinama į socialinius tinklus ir vaikas patiria ne tik fizinę žalą, bet ir psichologinę, kai tie įrašai yra viešinami“, - kalbėjo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Patyčių atpažinimo ženklai
Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad pastebėti, jog vaikas patiria patyčias, galima iš jo pasikeitusio elgesio. Patyčios, pirmiausia, vaikui sukelia stresą. Anot specialisto, požymius, kad vaikas patiria stresą, lengviau gali pastebėti jo tėvai. Reikia atkreipti dėmesį į vaiko elgesio ir nuotaikų pasikeitimus.
- Gali būti, kad vaikas pradėjo neramiai miegoti.
- Galbūt jis prašo, kad kambaryje būtų palikta šviesa, kol jis miega, jei anksčiau to neprašė.
- Galbūt vaikas nenori eiti žaisti į kiemą, nors seniau tai mėgo.
Elgesio pokytis rodo, kad kažkas vaiko gyvenime pasikeitė ir tai ne visada pozityvus pokytis. Mokykloje tai, kaip elgiasi vaikas, gali pastebėti mokytojai. Stiprus požymis, kad vaikas patiria patyčias - jei jis atsiriboja nuo savo bendraklasių, nors anksčiau žaisdavo su kitais vaikais. Sako, kad nenori eiti į mokyklą, neaiškindamas kodėl, meluoja, kad skauda galvą ar kad yra pavargęs.
Filmas apie patyčias (Vertas dėmesio)
Kada reikėtų sunerimti dėl savižudybės minčių?
Jei išgirstate, kad paauglys galvoja apie savižudybę, reikia reaguoti rimtai. Tai skamba akivaizdžiai, bet tikrai būna atvejų, kai į tai pažvelgiama kaip į nereikšmingas kalbas ar manipuliacijas, dėmesio siekį. Rimtai reaguoti - reiškia, reikia apie tai kalbėtis, arba, jeigu ryšys prarastas, būtų labai naudinga ieškoti psichologinės pagalbos.
Išgirdus panašių kalbų, verta ir susimąstyti apie už to slypinčias priežastis, pamėginti suprasti, kodėl tai vyksta. Reikėtų suvaldyti savo jausmus, kurių, natūralu, panašiose situacijose kyla, ir pabandyti draugiškai pasikalbėti. Nereikia sakyti, kad viską paprastai išspręsime - verčiau į paauglio rūpesčius įsigilinti. Taip pat, jeigu jau apie tai pasisuko kalba, vaikui bus labai svarbu išgirsti iš jūsų, kad jums jis labai reikalingas ir be galo svarbu, kad jis būtų gyvas - net jeigu jūs pykstatės, tai yra smulkmenos, palyginti su tuo, kad jį turite ir mylite.
„Jaunimo linijos“ psichologas Mykolas Kriščiūnas teigia, kad ši emocinės paramos linija per parą sulaukia apie 150 pagalbos skambučių. Internetiniuose pokalbiuose („chate“) dažniausiai pasitaikančios temos yra savižala ir savižudybė. Tai sudaro beveik 64 proc. pokalbių internetu.
„Jaunam žmogui savo gyvenime yra natūralu jausti įtampą, nerimą. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad gyvenime šiuo metu visko yra per daug ir atrodo, kad tokio skausmo ar kančios išgyventi neįmanoma. Šalia to gali kilti ir vienišumo jausmas, net ir įsivaizdavimas, kad tu tapai našta savo artimiesiems“, - sako M. Kriščiūnas.
Tėvų atstūmimo sindromas
Tėvų atstūmimo sindromas - taip vadinasi psichologinio smurto prieš vaikus forma, kuomet piktavališkai kartu likęs vienas iš tėvų pasinaudoja savo įtaką tam, kad vaikas dėl iracionalių priežasčių atsisakytų bendrauti su kitu tėvu, nors jaučia jam meilę ir prieraišumą. Teisiškai nėra svertų, kurie galėtų padėti tėčiams ar mamoms, kuriuos buvusio sutuoktinio pastangomis atstumia vaikas.
Atstūmimo sindromo požymiai:
- Vaikas žemina ir demonstruoja neapykantą atstumtojo iš tėvų atžvilgiu.
- Vaikas savo žeminimą ir neapykantą grindžia priežastimis, kurios yra mažareikšmės, bereikšmės ar absurdiškos.
- Vaikas nedemonstruoja jokio ambivalentiškumo atstumtojo iš tėvų atžvilgiu (tėvas, prieš kurį vaikas nuteiktas, vaiko nuomone neturi nei vienos teigiamos savybės, o nuteikinėtojas - išimtinai teigiamas).
- Vaikas įsitikinęs, kad sprendimą atstumti vieną iš tėvų priėmė jis pats, ir jis nebuvo niekieno įtakotas.
- Vaikas, esant bet kokiam tėvų nesutarimui, palaiko nuteikinėtojo poziciją.
- Vaikas nedemonstruoja jokio gailesčio atstumtojo iš tėvų ar ir jo kančios atžvilgiu.
- Vaikas vartoja nuteikinėtojui būdingus išsireiškimus, frazes bei argumentus.
- Vaikas atstumia ne tik vieną iš tėvų, bet ir to iš tėvų giminaičius bei draugus.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pabrėžia, kad civiliniame kodekse numatyta, jog vaiko tėvams gyvenant atskirai, jie abu turi teisę bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo gyvenime, jeigu tam nėra ypatingų ribojančių aplinkybių. Tad yra svarbu, kad tėvai atlieptų vaiko poreikius ir sudarytų jam galimybę bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėčiu ar mama. Draudimas ar bandymas trukdyti vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu ne tik pažeidžia vaiko teises, bet ir padaro didžiulę emocinę ir psichologinę žalą jam.
Vakuumas vaikų auklėjime ir tėvų vaidmuo
Advokatas Valdemaras Bužinskas teigia, kad nauja karta, išauklėta socialinių tinklų ir informacinių technologijų, ateina kaip cunamis. Jos mąstymas, vertybės stipriai skiriasi nuo visų kitų. Specialisto teigimu, reikšmingos įtakos turi ir tėvų požiūris į vaikų auklėjimą. Pasak jo, dabartiniai tėvai dažnai susitelkia į save, o jų atžalos lieka augti savaime, auklėjami socialinių tinklų ir virtualios erdvės. „Čia mes, tėvai, esame kalti. Pažiūrėkite, kiek mes dėmesio skiriame sau: kelionės, įvairūs sporto klubai, mitybos, patiekalų receptai, influencerių vilionės, įvairios prekės. Kiek tas užima laiko? O tai yra laikas, kurį skiriame sau“, - pastebi jis.
Mokyklos vaidmuo ir tėvų atsakomybė
Pasak advokato V. Bužinsko, šiandienos mokyklos taip pat nebeturi nei galimybių, nei priemonių užsiimti vaikų auklėjimu. Visa atsakomybė lieka šeimai - tačiau tėvams tuo neužsiimant, vaiko auklėjimas būna paliktas likimo valiai. „Auklėjimu mokymo įstaigos visiškai neužsiima - tam nėra laiko, kadangi programos yra labai apkrautos, bandoma spėti įsisavinti viską per mokslo metus ir auklėjimu ten niekas neužsiima. Liaudiškai šnekant - jeigu tu nepaveži, tai niekas tavęs negailės, niekas su tavimi nežais. Jeigu tu netelpi į elgesio rėmus, tai bus pranešta tėvams, o tėvai jau daro ką tik nori. Blogiausiu atveju tiesiog paims ir lieps išeiti iš mokyklos, reikės ieškoti kitos, bet jokių auklėjimo priemonių mokykla tiesiog nebeturi. Jūs dabar man atsakykite, o kas gi juos auklėja? Kas juos moko bendravimo, tarpusavio santykių, pagarbos vienas kitam? Štai ir paliktas tas vakuumas“, - aiškina specialistas.
Pasak V. Bužinsko, mūsų visuomenė daug kalba apie laisvas asmenybes, tačiau nepasirūpina, kaip šios asmenybės integruosis į realų pasaulį. Tėvų užduotis ne tik kontroliuoti, bet ir kurti ryšį su vaiku, padėti atrasti prasmę, veiklą, kurioje jis galėtų realizuoti save. Tai, anot jo, yra didžiausia pergalė. „Čia tėvai turėtų kartais suprasti ir perspėti, kad būtų jų vaikai atsargesni, nors jie ir labai blatni atrodo tam kartui, nes kartais tas užguitas tylenis pasielgia labai netikėtai ir kartais žiauriai. Vis dėlto pirmas dalykas, ko turėtų siekti tėvai? Vaikui augant ir bręstant tapti draugais su juo. Padėti jam atrasti užsiėmimą, kuris tą vaiką užkariautų, kuriam jis atiduotų savo jausmus, savo jėgas ir visa kita. Tai yra labai sunkiai pasiekiami dalykai ir jeigu tai pavyksta padaryti, įtraukti vaiką į kažkokį visuomeniškumą, tai aš visada sakau tėvams - jūs tą vaiką laimėjote“, - pažymi V. Bužinskas.
Kur kreiptis pagalbos?
Jeigu tėvai mano, kad paaugliui reikėtų lankytis pas psichologą, o šis atsisako, P. teigimu, tikėtina, kad sudėtinga jo situacija nėra vien jo problema - tai visos šeimos problema. Tėvams, kurių vaikas išgyvena emociškai sunkų laikotarpį, taip pat gali būti nelengva. Dažnai juos aplanko kaltė, gėda, baimė, kad vaikui gali kažkas nutikti, dėl ko svarbu pastebėti savo jausmus ir tai, kaip reaguojame tokiose situacijose.
Kalbantis su vaiku, yra svarbu kurti kiek įmanoma labiau priimančią aplinką, kurioje jis gali atskleisti savo išgyvenimus bei kylančias mintis. Kuo aiškiau kitas žmogus jaučia, kad gali būti atviras apie savo emocinį pasaulį, tuo paprasčiau jam gali būti apie jį pasipasakoti, o pasipasakojus sunkumai gali palengvėti.
Bendras svarbiausias pagalbos principas - ieškoti būdų, kaip nelikti vienam su savo sunkumu. Kuo ilgiau su savo jausmais liekame vieni, tuo sudėtingesni jie gali tapti, dėl to kebliose situacijose ypač svarbus yra pokalbis su žmonėmis, ypač su tais, kuriais pasitikime. Tai gali būti tėvai, šeimos nariai, mokytojai, galbūt ir draugai arba „Jaunimo linijos“ savanoriai, galintys išklausyti nevertindami, anonimiškai. Pabendravus tampa lengviau pamatyti, kad išeičių iš pačių sudėtingiausių situacijų visuomet yra daugiau, nei galvojome.
Pagalbos centrai:
- „Jaunimo linija“: 8 800 28888 (visą parą)
- „Vaikų linija“: 116 111 (kasdien 11-23 val.)
- Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems: Antakalnio g. 97, Vilnius (I-V 9.00-13.00 val.)