Kai medžiai numeta lapus ir gamta tarytum ruošiasi žiemos miegui, nors lauke ir tamsu, visada viduje gali būti šilta ir šviesu. Šviesa yra tikroji žibinto šviesa, kurią svarbu saugoti, neleisti užgęsti.
Pasakos ir žibintų šventės darželiuose
Šių metų lapkričio 13 dieną Šiaulių lopšelyje - darželyje „Gluosnis“ įvyko paskutinis rudens renginys „Pasaką seka žibintai“. Ši šventė - būdas visus suartinti, uždegti šiltas ugneles ir padovanoti sau ir kitiems nuostabių akimirkų.
Veiklos įvairiose grupėse
- Grupių „Drugelis“ ir „Grūdelis“ vaikučiams buvo sekama Hanso Christiano Andersono pasaka „Senasis gatvės žibintas“.
- Susėdę ratuku, vaikai užsižiebė atsineštus žvakeles - žibintus, klausėsi eilėraščio „Žibintas“.
- Grupės „Žirniukai“, „Boružėlės“, „Braškytės“ bei „Saldainiukų“ vaikučiai prie žibintų šviesos pakalbėjo apie šviesą, šilumą, pašildė rankeles prie žvakės ir padainavo dainelę „Spindi šviesele“.
- Po pietų miego vaikai stebėjo rankų šešėlių žaismą.
- „Nykštukų“ ir „Varpelio“ grupės vaikai išgirdo pasakojimą apie Šv. Martyną ir pasaką „Mergaitė ir žibintas“.
- Sutemus vaikai šventę pratęsė lauke su savo gamintais žibintais, žaidė įvairius žaidimus žibintų šviesoje.
- Grupių „Saulutės“ ir „Žvaigždutės“ vaikučiai žaidė žaidimą „Nykštukai ir spalvos“ ir dainavo dainelę „Du nykštukai“.
- Įjungę šviesos stalą, vaikai spalvino žibintų ir nykštukų paveikslėlius.
- Drauge su vaikais aptarta, kas labiausiai patiko žibintų šventėje.
Vakare, darželio kieme, ant saulės spindulėlio paruoštos vietos visi sudėliojo atsineštus žibintus. Vaikai su tėvais ir auklėtojomis gamino žibintus, temstant juos uždegė darželio salėje, kur sutiko nykštukes. Vaikai padėjo nykštukėms surasti žibintą, vėliau vaišinosi sveikuoliškais sausainukais. Nešini savo pagamintais žibintais vaikai sklaidė tamsą, o į namus visi išsiskirstė su šilumos, bendrumo ir vidinės šviesos pojūčiu, kuris lydės visus iki kitos šventės.
Kinų žibintų festivalis – viskas apie žibintus
Pasaka vaidinimui: „Mergaitė ir Žibintas“
Kartą buvo mergaitė, kuri nešė degantį žibintą. Jai buvo smagu matyti, kaip sklinda jo šviesa. Staiga pakilo stiprus vėjas ir užpūtė žibinto liepsną.
„Kaip galėčiau vėl uždegti savo žibintą?“ - paklausė mergaitė. Pro šalį bėgo katytė.
„Geroji katyte, vėjas užpūtė mano žibintą. Gal tu žinai, kas gali jį uždegti?“
„Aš negaliu. Geriau paklausk kieno nors kito. Aš gerai matau tamsoje ir man nereikia žibinto.“
Mergaitė ėjo gilyn į mišką. Buvo taip tamsu, kad jai pasidarė baisu ir liūdna. Ji atsisėdo ant kelmo ir apsiverkė.
„Geroji pelyte, gal tu žinai, kas gali uždegti mano žibintą?“ - paklausė mergaitė. Pelytė nieko neatsakė.
Tuomet mergaitei pasidarė drąsiau ir ji išėjo ieškoti Saulės. Galiausiai ji priėjo trobelę. Ten sėdėjo močiutė ir verpė. Mergaitė pažvelgė į vidų, pasibeldė ir tarė:
„Laba diena! Ar žinai kelią pas Saulę ir ar nori eiti kartu?“
„Aš turiu būti labai darbšti ir suverpti ploną, gražų siūlą. Bet užeik, pailsėk, nes tavo kelias ilgas.“
Mergaitė atsisėdo pailsėti. Pailsėjusi ji pasiėmė žibintą ir iškeliavo toliau ieškoti Saulės. Priėjo kitą trobelę, kur gyveno batsiuvys ir kalė batus. Mergaitė pasibeldė ir tarė...
Ši pasaka (kategorija: Failas: Microsoft Word 11 KB, įkelta: 2023 m., kalba: Lietuvių, apimtis: 3 puslapiai (515 žodžiai), lygis: Vaikų darželis, autorius: Deimante) skirta vaidinimui.
Pasaka apie Nykštukę Smilgę ir žibintą
Pasibaigus vasarai, atvėsus orams ir vis dažniau pradėjus lyti, nuo medžių ėmė kristi lapai. Nykštukė Smilgė pabaigė visus darbus savo darže, nurinko derlių, žemę užklojo nukritusiais lapais. Nuo kieme augančios liepos nukrito paskutinis lapelis - „laikas keliauti į Požemio karalystę, pas savo draugus“, - pagalvojo Smilgė. Sau ir savo draugams į pintinę prikrovė daržo gėrybių, pasiėmė žibintą ir iškeliavo. Pasuko link miško, čia sutiko savo draugą, juodąjį katinuką. Nykštukė labai apsidžiaugė, kad katinėlis sutiko ją palydėti. Ir toliau, miške, jie keliavo kartu. Jiems bevinguriuojant miško takeliais ir besišnekučiuojant, pradėjo temti, betgi Nykštukė turi savo žibintą, taigi ramiai toliau keliauja.
Po truputi pradėjo darytis vėsu, pakilo vėjas, dangus apsiniaukė, jau ir visai sutemo. Nykštukė prigludo arčiau katinėlio. Pradėjo atidžiau dairytis - kur takelis veda, ir staiga suprato, kad visai nebežino, kur atsirado. Ji nepažinojo nei šio takelio, nei šitos miško vietos. Sunerimusi ji paklausė katinėlio: „gal tu žinai, kur mes esame, ir kaip mums nukeliauti iki Požemio karalystės vartų?“ Bet katinėlis niekuo jai negalėjo padėti. Pasišviesdami žibintu, jie, vis siaurėjančiu takeliu, žengė gilyn į mišką.
„Žibintas mano šviečia,
Jo šviesa ir tau ir man.
Rausvas ir geltonas jis
Šviečia, šviečia mums visiems.“
Vėjas vis stiprėjo ir vis garsiau ūžavo medžių viršūnėse. Tik staiga, stiprus vėjo šuoras, nešdamas snaiges ir pakeldamas nuo žemės jau parudavusius lapus, įsisuko į Nykštukės žibintą ir užpūtė jį. Nykštukė su katinėliu liko visiškoje tamsoje. Nežinodami, kur toliau eiti, nuo vėjo pasislėpė už didžiulio medžio šaknies. Stipriai susiglaudę ėmė laukti, kas gi dabar bus. O kadangi buvo jau labai pavargę, ėmė abu ir užsnūdo.
Tuo tarpu, Požemio karalystėje, kur jau buvo susirinkę visi nykštukai, kažkas pastebėjo, kad dar nėra Smilgės. Nušurmuliavo nerimas - kas atsitiko, kur ji užtruko. Juk ji buvo žadėjus ateiti iškart, kai tik nukris paskutinis liepos lapas! Ir užvirė kalbos ir ginčai. Vieni sakė dar palaukime - juk Nykštukė puikiai žino, kur jai eiti. Kiti sakė, kad kuo skubiau reikia eiti ieškoti, nes gi Smilgė niekada nevėluoja, ir matyt, kažkas labai rimto atsitiko, turime jai padėti. Taip besiginčijant, atėjo naktis, o Nykštukė vis nesirodė. Dabar jau visi vieningai nutarė - reikia eiti jos ieškoti. Drąsiausi Nykštukėliai paskubom susiruošė, Žibintininkas uždegė žibintus ir žengė pro Požemio karalystės vartus į mišką. Čia ūžavo stiprus vėjas. Jis nešė snaiges ir kėlė nuo žemės sudžiūvusius lapus. Nykštukai nedvejodami žengė į tą pusę, iš kur turėjo ateiti Smilgė. Keliavo nykštukai pasišviesdami taką žibintais ir nei kiek nepabūgo nei tamsos, nei šalto vėjo. Bet kur gi jiems eiti, kur ieškoti??? Kaip tokioje tamsoje rasti Nykštukę? Jie keliavo tiesiai į jos namus, o jei Smilgė kažkur nuklydo? Ir nusprendė Nykštukai Smilgę pakviesti vardu, bet kad ir kaip garsiai jie šaukė, vėjas ūžavo ir medžiai girgždėjo vis garsiau. Ir Smilgė neišgirdo savo draugų, neatsiliepė jiems.
Betgi nėra to blogo, kas neįšeitų į gerą - toks stiprus vėjas išvaikė visus debesis, pasirodė žvaigždės ir mėnulis. Dabar nykštukai jau galėjo matyti ne tik takelį, bet ir visą mišką aplinkui. Jie drąsiai žengė toliau, tik staiga, stipriai žybtelėjusi žemėn, nukrito žvaigždė. Nykštukai puikiai suprato, kad jiems reikia sekti ten, kur žvaigždė parodė jiems kelią. Kurį laiką jie brovėsi pro brūzgynus, apeidami kurmiarausius, labai saugodami, kad neužgestų jų žibintai ir stengdamiesi nenuklysti nuo žvaigždės parodytos krypties. Ir štai, vienas mažiausių nykštukėlių pamatė už medžio kažką pūpsant. Jis nulėkė ton pusėn ir rado miegantį katinėlį, jis pažino - tai Smilgės katinėlis! Puolė jį glostydamas žadinti - norėjo paklausti, gal jis ką nors žino apie Smilgę? Tuo tarpu prisiartino ir kiti nykštukai. Katinėlis pasirąžė. Kaip visi nustebo, kai suprato, kad katinėlis susisukęs saugojo nuo vėjo Nykštukę Smilgę. Kiek daug džiaugsmo buvo visiems susitikus. Nykštukai uždegė Smilgės žibintą. Ir nutarė susitikimą atšvęsti čia pat.
Hanso Christiano Andersono pasaka „Senasis gatvės žibintas“
Ar žinai pasaką apie seną gatvės žibintą? Ji nėra labai graži, bet kokį kartą paklausyti ne iš kelio. Buvo toks senas gatvės žibintas, jis daug metų teisingai tarnavo, pagaliau nusprendė jį atleisti. Jis žinojo, kad paskutinį vakarą kaba ant stulpo ir šviečia gatvę, ir jautėsi taip, kaip jaučiasi sena baleto šokėja, šokanti paskutinį kartą ir žinanti, kad kitą dieną reiks kraustytis į savo kambarėlį pastogėj. Su didele baime ir jis laukė kitos dienos: tą dieną jis turės pasirodyti rotušėj, ir trisdešimt šeši miesto tėvai turės nuspręsti, ar jis dar tinka darbui, ar jau nebetinka. Tada nuspręs, ar pastatyti jį kur šviesti ant tilto, ar nusiųsti į kaimo fabriką arba į liejyklą, kad jį perlietų. Tenai viskas iš jo galėtų išeiti, tik jis kankinosi, nežinodamas, ar atmins, kad jis kadaise buvęs gatvės žibintas. Šiaip ar taip, jis žinojo, kad jam reiks skirtis su nakties sargu ir jo pačia, kurie buvo pasidarę jam labai artimi, lyg kokie giminės. Jie abu, žibintas ir sargai, buvo pradėję tarnauti tuo pačiu laiku. Tada jo pati labai didžiavosi, tik vakarais, eidama pro šalį, kartais pakeldavo akis į žibintą, o dieną niekados. Bet paskutiniais metais, kada visi trys, - sargas, jo pati ir žibintas, - paseno, pati irgi rūpinosi žibintu, jį šveitė ir pylė žibalą. Abudu sargai buvo teisingi žmonės, nenuskriaudė žibinto nei vienu lašeliu!
Vadinas, paskutinį vakarą švietė žibintas, rytojaus dieną turėjo keliauti į rotušę. Tos liūdnos mintys vis jam lindo į galvą, ir jis prastai degė. Kartais jam ateidavo kitos mintys: jis buvo daug matęs, daug žinojo, gal net daugiau už tuos trisdešimt šešis miesto tėvus. Bet jis tylėjo ir nieko nesakė: toks padorus žibintas nieko nenorėjo įžeisti, tuo labiau savo vyresnybės. Atsiminė daug dalykų, juos minint mirksėjo jo liepsna. Jis galvojo, kad ir jį turės kas atsiminti. „Sakysim, tas gražus jaunikaitis... Nuo to laiko jau praėjo daug metų. Jis prisiartino prie manęs su laišku, popierius buvo rausvas, kraštai paauksuoti, raštas gražus, moteriškos rankos rašytas. Jis perskaitė du kartus, pabučiavo ir pakėlė į mane žibančias akis, o jos sakė: „Aš laimingiausias žmogus pasaulyje!" Taip, tik jis ir aš žinojom, kas buvo parašyta pirmame jo mylimosios laiške. Atsimenu ir kitas akis... Nuostabu, kaip greitai šokinėja mintys! Mūsų gatve traukė iškilminga laidotuvių procesija. Ant išmušto aksomu katafalko grabe gulėjo jauna graži moteris, buvo tiek gėlių ir vainikų, taip šviesiai degė švyturiai, jog jie visai nustelbė mano šviesą, šaligatviai buvo pilni žmonių. Bet kai švyturiai nuėjo tolyn, pamačiau verkiant atsirėmusi į mane vyrą. Daug ką buvo atsiminęs senasis gatvės žibintas, degdamas tą dieną paskutinį kartą.
Atleistas iš tarnybos sargybinis bent žino, kas bus jo įpėdiniu, ir gali jam pasakyti keletą žodžių, o žibintas nežinojo savo įpėdinio, negalėjo jam paaiškinti, kaip reikia šviesti lyjant ir sningant, kiek mėnesio šviesa siekia šaligatvį ir iš kurios pusės daugiausia pučia vėjas. Gatvės latake buvo trys kandidatai atsileidžiamai vietai, jie galvojo, kad įpėdinio paskyrimas priklauso nuo paties žibinto. Vienas iš tų kandidatų buvo silkės galva, šviečianti naktį; ji manė, kad jos užkėlimas ant žibinto stulpo daug sumažintų išlaidas žibalui. Antras kandidatas buvo puvėsio gabalas, šviečiantis, pasak jo, dar geriau už silkės galvą; be to, jis buvo paskutinė liekana medžio, puošusio kadaise visą mišką. Trečias kandidatas buvo jonvabalis. Iš kur jis buvo atsiradęs, to žibintas negalėjo suprasti, bet vis dėlto švietė, o puvėsis ir silkės galva vienu balsu tvirtino, kad jis šviečiantis tik retkarčiais, todėl negalintis tikti. Senasis žibintas jiems pasakė, kad jie nei vienas nešviečia tiek, kad galėtų užimti jo vietą, bet, žinoma, tie netikėjo. O sužinoję, kad tarnybos skyrimas nepridera nuo žibinto, visi labai džiaugėsi, laikydami žibintą per daug nusenusiu, kad galėtų rinkti. Tuo metu papūtė nuo gatvės kampo vėjas, sušvilpė pro žibinto dureles ir pasakė jam:
- Ką aš girdžiu? Tu rytoj išeini? Argi šiandien paskutinį kartą mes matomės? Reikėtų tau duoti kokią dovaną! Aš tau pravėdinsiu smegenis, tada tu ne tik gerai atsiminsi viską, ką esi girdėjęs ar matęs, bet savo paties akimis paregėsi tai, ką pasakos ar skaitys tau kiti.
- Labai dėkui tau už dovaną!-tarė žibintas.-Tik kad manęs neperlietų!
- To negali būti! - atsakė vėjas. - Tuojau aš padarysiu tavo atmintį geresnę. Jei tu gausi daugiau tokių dovanų, tai tikrai turėsi malonią senatvę!
- Tik kad manęs neperlietų! - kartojo žibintas. - Gal ir tuo atsitikimu galėtum sutvirtinti mano atmintį?
- Būk išmintingas, mano mielas žibintėli! - tarė vėjas ir papūtė. Tuo pačiu metu pasirodė mėnuo.
- Ką jūs duosite jam? - paklausė vėjas.
- Nieko neduosiu, - atsakė mėnuo: - aš dabar dylu. Iš kitos pusės, žibintai man niekados nešvietė, o visados aš jiems. - Ir mėnuo vėl pasislėpė už debesių, nenorėjo, kad jį kas vargintų. Staiga buptelėjo ant žibinto stiklo vandens lašas, rodos, nuo stogo, bet jis tvirtino, kad iškritęs iš juodo debesio ir kad tai esanti geriausia dovana. Ta dovana nepatiko žibintui, nepatiko ir vėjui.
- Argi niekas neduotų ką geresnio? - suūžė jis, kiek tik gali. Tuo pačiu metu nuo dangaus nukrito žvaigždelė, palikdama ilgą šviesų ruožą.
- O čia kas? - sušuko silkės galva. - Ar ne žvaigždė čia nukrito? Rodos, įkrito į žibintą. Jei jau tos vietos ieško, kas taip aukštai stovi, tai mums nieko kito nebelieka, tik eiti gulti! Taip visi trys ir padarė. O senasis žibintas staiga skaisčiai nušvito.
- Tai nuostabi dovana! - tarė jis. - Dangaus žvaigždės visados mane džiugino. Aš pats negalėjau taip šviesti, kaip jos, nors to labai troškau visą laiką, ir štai šviesiosios žvaigždelės pastebėjo mane, menką seną žibintą, ir atsiuntė man vieną savo sesutę. Ta dovana davė man galybę, kad visi tie, kur aš myliu, regėtų ir jaustų tą, ką aš pats regiu ir jaučiu. Juk tai yra didelis malonumas, o jei nebūtų su kuo pasidalinti, tebūtų pusė malonumo!
- Gražiai pasakyta! -atsiliepė vėjas. - Bet tu nežinai, kad tam reikalinga vaškinė žvakė. Jei tau nedegs vaškinė žvakė, niekas kitas nesupras, ką tu regi ir jauti. Apie tai žvaigždės nepagalvojo, jos laiko tave ir viską, kas šviečia, vaško žvakėmis. Bet aš jau pavargau, metas gulti! - pridėjo vėjas ir nutilo.
Kitą dieną - geriau kitą dieną peršoksim - kitą vakarą žibintas gulėjo ant krėslo, tik kur? Seno nakties sargo kambaryje. Iš trisdešimt šešių miesto tėvų jis paprašė, kad už ilgą ir teisingą tarnavimą jam dovanotų tą seną žibintą. Tie pasijuokė iš jo prašymo, bet žibintą dovanojo. Ir štai jis gulėjo dabar ant krėslo šalia šiltos krosnies ir, rodėsi, pasidarė didesnis - buvo apkėtęs beveik visą krėslą. Šeimininkai valgė vakarienę ir nuolat žiūrėjo į senąjį žibintą, jie mielai būtų jį pasisodinę prie stalo. Jie gyveno pogrindyje, o norint patekti į jų kambarėlį, reikėjo pereiti grįstą priemenę, bet kambarėlis buvo šiltas, durys iš kraštų apmuštos minkštu audimu. Vidus buvo švarus ir jaukus; lova buvo paslėpta už uždangos, langai su užlaidomis, ant langų stovėjo nepaprasti vazonai. Juos atvežė jūreivis Kristijonas iš rytų ar vakarų Indijos. Vazonai buvo moliniai, dramblių pavidalo, tik be nugarų; vietoj nugarų buvo įdubimai su žemėmis; iš vieno dramblio augo gražūs porai - tai buvo jų daržas, o iš kito žydėjo gėlė snaputis - tai buvo jų darželis. Ant sienos kabėjo didelis spalvotas paveikslas, vaizduojantis Vienos kongresą, kur jie galėjo iš karto matyti visus Europos viešpačius. Vadinasi, dabar jie vakarieniavo, o senas gatvės žibintas gulėjo, kaip buvo pasakyta, ant krėslo šalia šiltos krosnies, ir jam rodėsi, kad visas pasaulis apsivertęs aukštyn kojomis. Bet kai senasis sargas, pažvelgęs į žibintą, ėmė pasakoti viską, ką jie buvo matę, ilgai kartu gyvendami, per lietus ir per rūkus, trumpomis ir šviesiomis vasaros naktimis ar žiemą baisiausiai pustant, kada kiekvieną traukia greičiausiai lįsti į savo kampelį, tada žibintas ėmė tuos visus daiktus taip aiškiai regėti, lyg būtų tebekabėjęs ten ant savo stulpo. Tai vėjas buvo suteikęs jam tą aiškumą! Seniukai buvo darbštūs ir rūpestingi žmonės, negaišo nei vienos valandėlės. Šventadieniais po pietų seniukas pasiimdavo kokią knygą, dažniausiai kelionių aprašymus, balsu skaitydavo apie Afriką, apie dideles girias ir laukinius dramblius, o senutė atsidėjusi klausydavo, retkarčiais pažvelgdama į molinius dramblius, padėtus vietoj vazonų.
- Rodosi, kaip gyva!- sakė ji. Žibintas baisiai norėjo, kad jam degtų vaškinė žvakė, tada senutė, kaip ir jis pats, savo akimis galėtų matyti viską: aukštus medžius su tankiai susipynusiomis šakomis, juodus nuogus žmones jojant raitus ant arklių ir ištisas kaimenes dramblių, trypiančių su savo plačiomis kojomis nendres ir krūmus.
- Kokia nauda iš mano gabumų, kad neturiu vaškinės žvakės! - atsiduso žibintas -Mano šeimininkai tevartoja žibalą ir taukines žvakes, o to man toli gražu negana! Kartą jie kažkaip gavo daug įvairaus didumo vaškinių žvakigalių. Ilgesnius galus degino, o su trumpesniais šeimininkė siūdama vaškavo siūlus. Dabar vaškinių žvakelių netrūko, tik niekam neatėjo į galvą nors mažą galiuką įstatyti į žibintą.
- Čia guliu su savo nepaprastais gabumais,- pasakė žibintas: - turiu visko, tik negaliu su jais pasidalinti. Jie nežino, kad jų baltas sienas galėčiau papuošti gražiausiais apmušalais, tankiais miškais, viskuo, kuo tik panorėtų! Tik to jie nežino! Žibintas, gražiai nušveistas, gulėjo kampe visų akivaizdoj. Žmonės, tiesa, vadino jį senu laužu, bet šeimininkai buvo prie jo labai pripratę ir neklausė, ką kiti sakė. Kartą, sargo vardo dienoje, šeimininkė priėjo prie žibinto, šyptelėjo ir šyptelėjusi tarė:
- Šiandien aš jam geriau apšviesiu kambarį!
Žibintas bilstelėjo iš džiaugsmo ir pagalvojo: „Dabar uždegs man žvakę!" Bet moteriškė įpylė į lempą žibalo, o apie vaškinę žvakę nei neprisiminė. Jis degė visą vakarą ir gerai žinojo, kad iš žvaigždžių gauta dovana yra didžiausias turtas, tik tas turtas šiame gyvenime liks nesuvartotas. Tada jis sapnavo - su tokiais gabumais galima ir sapnuoti - kad seniukai mirę, o jis patekęs į geležies liejyklą. Jis vėl jautęs tokį pat nerimastį kaip tuo metu, kada tarėsi jį gabenti į rotušę, kur turėję jį apžiūrėti burmistras ir trisdešimt šeši miesto valdybos nariai. Nors jis ir galėjęs savo noru surūdyti ir pavirsti į dulkes, bet jis to nepadaręs, jį įmetę į tirpdomą krosnį ir išlieję gražią angelo pavidalo geležinę žvakidę. Angelas laikęs rankoj gėlių puokštę, į ją buvusi įstatyta vaško žvakė ir padėta ant žalio rašomojo stalo. Kambarys buvęs labai jaukus, lentynos prikrautos knygų, o sienos nukabintos puikiais paveikslais. Čia gyvenęs poetas, ir viskas, ką jis galvojo ar rašė, rodėsi kaip gyvas paveikslas prieš akis.
- Kokių dėlto gabumų mano turima!- pasakė pabudęs senasis žibintas. - Beveik norėčiau, kad mane perlietų, bet ne, geriau to nedarysiu, kol gyvena tie seniukai. Jie mane myli tokį, koks dabar esu, aš jiems atstoju vaiką. Nuolat mane šveičia, šeria žibalu, ir aš jaučiuosi nė menkesnis už tuos, kur susirinkę į kongresą! Nuo to laiko jis turėjo dvasios ramybę, ją visai teisingai nusipelnė doras senasis gatvės žibintas.
Pasaka apie ežiukų vidinius žibintus
Ši vakaro pasaka vaikams pasakoja apie vidinę šviesą, kuri užsidega tada, kai pasirenkame padaryti vieną gerą darbą. Tai švelni ir apmąstymui skirta istorija apie drąsą, gerumą ir mažus sprendimus, kurie gali sušildyti ne tik kitą, bet ir mus pačius. Šiandien naktis rožinė kaip zefyras ir tyli kaip sniegas už lango. Jie abu su mažomis rožinėmis naktinėmis kepuraitėmis. Kepuraitės, žinoma, ne šiaip sau. Mat ežiukai turi labai aktyvias galvas. Už lango snigo. Snaigės krito lėtai, lyg kažkas iš dangaus purtytų milžinišką cukraus sietelį. Šalia lovos stovėjo lemputė, kuri skleidė šiltą šviesą. Ji buvo senutė ir labai išmintinga. - „Kodėl?“ - paklausė Pūkis. Ryte, kai dar buvo šiek tiek tamsu, ežiukai išėjo į sodą. Ten, po obelimi, tupėjo sušalęs žvirblelis. - „Kodėl aš mažas? Kodėl žiema tokia šalta?“ - verkė žvirblis. Pūkis norėjo pabėgti. Jis bijojo atsakomybės. Nes padėti reiškia įsipareigoti. Tai paprasta taisyklė, bet ji veikia kaip fizikos dėsnis. Šiluma perduodama. Ežiukai atnešė žvirbliukui trupinėlių, uždengė jį savo lapų lizdu ir laukė. Žvirblis pamažu atgavo jėgas, pakilo. Pūkis tada jautė keistą dalyką. Tarsi jo viduje būtų užsidegusi maža lemputė.
- „Ar manai, kad jis mus prisimins?“ - paklausė Pūkis.
- „Gal. O gal ir ne.“ - atsakė Smiltė.
- „Ar ji užges?“ - susirūpinęs paklausė Pūkis.
Ežių pasaulyje yra sena legenda. Sakoma, kad kiekvienas ežiukas gimsta su mažu vidiniu žibintu. Kai darai tai, kas teisinga, jis švyti. Ne iš pykčio. - „Gal vilkas?“ - Pūkis suabejojo. - „Vilkai nešnara taip tyliai.“ Jo akys dabar buvo drąsios. Žvirblelis nieko nepasakė. - „Tai ką tai reiškia? Ir dar kai ką. Jie turi grįžtamąjį ryšį. Kaip aidas kalnuose. Tu pasakai „labas“ - kalnai tau sugrąžina „labas“. - „Matai?“ - tarė Smiltė. - „Tai ne elektra.“ - „Visada yra,“ - atsakė sesė. Sniegas už lango krito toliau. Naktis švelniai užklojo namą. Jų sapne jie keliavo per mišką, kuris švietė mažais šviesulėliais - tūkstančiai ežių žibintų mirgėjo tarp medžių. Ir kiekviena švieselė reiškė vieną drąsų sprendimą. Vieną gerą darbą. Ryte, kai jie pabus, pasaulis bus toks pat. Žiema bus šalta. Ir rožinė kepuraitė tyliai saugos jų mintis iki kito vakaro. Ši vakaro pasaka vaikams gimė iš paprastos minties - kad net mažiausias geras darbas gali įžiebti didelę vidinę šviesą. Todėl ši pasaka kalba ne apie didvyrius, o apie mažus sprendimus. Ne apie triukšmingus nuotykius, o apie tylų momentą, kai užsidega vidinis žibintas. Ramus pasakojimo tempas, švelnūs dialogai ir saugi pabaiga leidžia vaikui atsipalaiduoti. Čia nėra staigių posūkių ar įtampos - tik jaukus priminimas, kad pasaulyje yra gerumo.