Turto iššvaistymas ir buhalterinės apskaitos pažeidimai: teisinė analizė ir teismų praktika

Šiame straipsnyje nuodugniai analizuojamos turto pasisavinimo ir iššvaistymo, taip pat apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo teorinės ir praktinės problemos. Nagrinėjama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 183 ir 184 straipsnių taikymo praktika, išskiriant esminius šių nusikalstamų veikų požymius ir atribojant jas nuo civilinių teisinių santykių. Straipsnyje pateikiami advokato dr. Remigijaus Merkevičiaus komentarai ir apžvelgiamos naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartys, formavusios teismų praktiką.

Turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis)

Straipsnyje analizuojamos teorinės ir praktinės pasisavinimo problemos. Autorius teigia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, ir pateikia savo nuomonę dėl pasisavinimo baigtumo momento bei sudėties formalumo.

Objektyvieji ir subjektyvieji pasisavinimo požymiai

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (pagal BK 190 straipsnio 1 dalį).

Objektyviai turto pasisavinimas - tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju, dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-300-697/2019, 2K-254-895/2020).

Turto pasisavinimo subjektas - specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-314-693/2018, 2K-254-895/2020). Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes - kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.).

Baigtumo momentas ir svetimo turto samprata

Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014, 2K-169-976/2022 ir kt.). Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Turto pasisavinimo dalykas yra svetimas turtas. Teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad turtas laikomas svetimu, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, t. y. priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto. Uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl pasisavinimo

Straipsnyje vertinamos dvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (2008 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2008 ir 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012), kurios formavo teismų praktiką pasisavinimo bylose. Autorius daro išvadą, kad LAT turėtų aiškiai pasisakyti, jog turto pasisavinimu nebus laikoma ir asmens veikoje nebus tyčios tais atvejais, kai bendrovės vadovas (akcininkas) nesuvokė realios galimybės, kad jis gali elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Tokį nesuvokimą patvirtintų tai, kad kaltininkas absoliučiai visus „išgrynintus“ juridinio asmens pinigus panaudojo tik bendrovės interesams ir naudai gauti.

Turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis)

Šioje dalyje analizuojama baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 184 straipsnį.

Turto iššvaistymo samprata ir požymiai

Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, atsakomybė kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas apibrėžiamas kaip neteisėtas ir neatlygintinas jam patikėto ar esančio jo žinioje turto perleidimas tretiesiems asmenims, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Tai pažeidžia turto savininko (valdytojo) interesus ir padaro jam žalą. Turto perleidimo tvarka gali būti nustatyta norminiais aktais arba sutartimi. Neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala. Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai.

Svarbu pažymėti, kad turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Pagal BK 184 straipsnio 4 dalį, iššvaistymas gali būti padaromas ir dėl neatsargumo. Tokia veika gali pasireikšti ne tik neteisėtu patikėto ar žinioje esančio turto perleidimu, bet ir kitokiu kito asmens turtinių reikalų netinkamu tvarkymu, padarant jam žalos. Veikos neteisėtumas tokiu atveju pasireiškia įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba sutartyse įtvirtintų pareigų nesilaikymu. Įmonės vadovo atveju tai gali pasireikšti, pvz., netinkamu darbo organizavimu, nepakankamu pavaldinių kontroliavimu, neužtikrinimu tinkamo jam patikėtų (žinioje esančių) vertybių saugojimo ir pan.

Turto iššvaistymo požymiai pagal teismų praktiką:

• Neteisėtas turto perleidimas.
• Neatlygintinas turto perleidimas.
• Žalos padarymas turto savininkui.
• Sutartinių įsipareigojimų nevykdymas.
• Dokumentų klastojimas.

Teismų praktika ir civilinių santykių atribojimas

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad patikėto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių žalai atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius tik esant papildomoms sąlygoms, susijusioms su sudarytų sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu.

Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai:

• be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas;
• kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų;
• sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą;
• nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą;
• dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą;
• sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius.

Taigi, norint atriboti nusikalstamą turto iššvaistymą nuo civilinių teisinių santykių, būtina įvertinti, ar yra objektyvus apsunkinimas atkurti pažeistas teises civilinėmis priemonėmis. Advokatas dr. Remigijus Merkevičius pabrėžia, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės (BK 184 str.), jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-138-1073/2023

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gegužės 8 d. išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 2K-138-1073/2023, kurioje asmuo buvo nuteistas už svetimo turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.

Tokios kliūtys, kurios būtų traktuojamos kaip trukdančios civiline tvarka reikalauti žalos atlyginimo, yra tada, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus (pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; kaltininkas tyčia tapo nemokus, slapstėsi, trukdė atlyginti žalą; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą ir pan.).

Byloje taip pat nustatyta, kad įmonė ir asmuo prašė patvirtinti taikos sutartį, tačiau sutartyje buvo nurodyti kitos įmonės rekvizitai ir dėl šios priežasties teismas sutarties netvirtino. Vis dėlto įmonė trūkumų nešalino, civilinio ieškinio dėl skolos priteisimo teismui neteikė, o pateikė policijai pareiškimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo asmuo išteisintas.

Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas (BK 222 straipsnis)

Įmonės vadovui, atsakingam už finansinės apskaitos organizavimą, gali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą. Tai apima finansinės apskaitos neorganizavimą ir finansinių operacijų neužregistravimą apskaitoje, taip pat dokumentų, grindžiančių įplaukas ir išlaidas, pirkimo ir pardavimo sąskaitų faktūrų neišsaugojimą.

Konkretūs tyrimų atvejai ir teismų praktika

Teismų praktika nuolat nagrinėja bylas, susijusias su turto iššvaistymu ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, formuodama gaires teismams.

Kauno apygardos prokuratūros tyrimas

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB direktorius, nesant teisinių ir faktinių pagrindų, nurodė buhalterėms parengti naujas sąskaitas faktūras ir jas išsiųsti klientams apmokėjimui. Klientams buvo liepta pervesti pinigus į naujai įsteigtos įmonės banko sąskaitą. Tokiu būdu buvo iššvaistyta daugiau nei 23 tūkst. eurų. Vyrui pareikšti kaltinimai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (didelės vertės turto iššvaistymas) ir 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas). Už didelės vertės turto iššvaistymą BK numato baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų, o už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą numatyta bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

Klaipėdos apygardos prokuratūros tyrimas

Kitoje byloje direktorius, piktnaudžiaudamas jo žinioje buvusiu turtu, neteisėtai perleido automobilius tretiesiems asmenims. Įmonei saugoti perduoti automobiliai, kuriuos keturi Ukrainos ir vienas Vokietijos pilietis įsigijo JAV aukcionuose, buvo neteisėtai parduoti ir išgabenti iš Lietuvos, padarant jų savininkams didelę turtinę žalą. Direktoriui pareikšti kaltinimai pagal BK 184 straipsnio 3 dalį, o komercijos direktoriui - pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendroji praktika

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuolat nagrinėja bylas, susijusias su turto iššvaistymu, ir formuoja praktiką, kuri padeda teismams teisingai taikyti įstatymus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje atlikti kaltininko veiksmai, ypač jei asmenys yra „konfliktiniuose santykiuose“. Taip pat teismas ne kartą aptarė esminius nusikalstamo turto iššvaistymo (BK 184 str.) aspektus, leidžiančius šį nusikalstamą elgesį atskirti nuo civilinių santykių.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis).

Mažareikšmiškumo samprata ir taikymo kriterijai

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus).

Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu.

Išimtys ir apribojimai

Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti. Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio.

Nors tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau „mažareikšmėmis“ paprastai neturėtų būti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti; šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo „mažareikšmiškumo“ klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis.

Proceso išlaidų atlyginimas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Iš paminėto Konstitucijos straipsnio, konstitucinio teisingumo principo kylanti teismo pareiga priimti teisingą sprendimą suponuoja, inter alia, teismo pareigą teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimą.

Reikalavimai išlaidų realumui ir pagrįstumui

Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti turi atitikti realumo kriterijų (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimas byloje S. J. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41510/98). Kaip realios išlaidos dėl advokato (advokato padėjėjo) paslaugų suteikimo baudžiamajame procese vertinamos lėšos, kurios sumokamos advokatui (advokato padėjėjui) už jo iš tikrųjų suteiktas teisines paslaugas konkrečiame baudžiamajame procese. Taigi, proceso dalyvio prašomas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimas turi būti pagrįstas konkrečioje baudžiamojoje byloje suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir atsiskaitymą už jas patvirtinančiais duomenimis.

Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarime pažymėta, kad teisingas bylos šalių išlaidų paskirstymas priklauso nuo bylos šalių sąžiningumo, jų patirtų išlaidų pagrįstumo ir būtinumo, nuo to, kiek jų reikalavimai buvo patenkinti teismui išsprendus bylą, kitų reikšmingų aplinkybių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.

Kaltinimo keitimas (BPK 255, 256 straipsniai)

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasatorius pagrįstai nurodo, jog toks kaltinimo pakeitimas buvo padarytas neįspėjus gynybos iš anksto. Tačiau kaltinimo keitimo procedūrų pažeidimo pripažinimas esminiu, t. y. suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo (nuteistojo) teises, priklauso nuo to, ar gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo galėtų būti kitokia, ar gynyba turėjo galimybę ginčyti naują teismo nustatytų aplinkybių teisinį vertinimą fakto ir teisės aspektu.

Reikalavimai kaltinimo keitimui

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) jurisprudencija, kurioje aiškinamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktų taikymo taisyklės, susijusios su kaltinimo keitimu, suformulavo atitinkamus reikalavimus kaltinimo keitimui, nepriklausomai nuo to, ar kaltinimas keičiamas į sunkesnį, ar į švelnesnį. Būtent, tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi būtent kaltinimo pakeitimo poveikis galimybėms gintis - t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų buvusi kitokia.

Kaltinimo keitimo procedūrų (BPK 255, 256 str.) pažeidimo pripažinimas „esminiu“, t. y. suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo (nuteistojo) teises, priklauso nuo to, ar gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo galėtų būti kitokia, ar gynyba turėjo galimybę ginčyti naują teismo nustatytų aplinkybių teisinį vertinimą fakto ir teisės aspektu; sprendžiant šį klausimą, turi būti įvertinama kaltinamojo išsakyta pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo bei gynybos pozicija viso baudžiamojo proceso metu, taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktu faktinių aplinkybių patikslinimu ir jų teisiniu vertinimu kasatorius turi galimybę ginčyti kasaciniame skunde.

tags: #nuteistas #uz #turto #issvaistyma #ir #buhalterines