Respublikinės Panevėžio ligoninės direktorius Mindaugas Vaitkus - asmenybė, kurios profesinis kelias paženklintas tiek asmeniniais iššūkiais, tiek ir išskirtiniais pilietiškumo pavyzdžiais. Jo gyvenime persipina atsidavimas medicinai ir drąsa, padedanti gelbėti gyvybes.
Karjeros pradžia ir kelias į mediciną
Anot Mindaugo Vaitkaus, lemtingu apsisprendimu tapti gydytoju tapo nelaimė, ištikusi jo jaunesnį brolį. „Kai mačiau tėvų džiaugsmą ir begalinį dėkingumą brolį operavusiam gydytojui, kad jų vaikas vėl galės vaikščioti, supratau: noriu būti gydytoju, noriu būti tuo, kuris gelbsti gyvybes“, - pasakoja M. Vaitkus. Šie metai nulėmė tolesnį jo profesijos kelią.
Internatūros ir rezidentūros metai
Nors sąrašas, iš kurio M. Vaitkus galėjo rinktis internatūros studijas, buvo nemažas - nuo gimtosios Naujosios Akmenės ligoninės iki Kauno klinikų - jis, neturėdamas nieko bendro su Panevėžiu, pasirinko Respublikinę Panevėžio ligoninę. „Tais laikais Panevėžys dėl jame siautėjusių „tulpinių“ turėjo ne kokį šleifą, tačiau bičiuliai labai gyrė pačią ligoninę. Galėjau likti Kaune, bet smalsumas, noras išbandyti kažką nauja, padaryti kitaip, nei iš manęs tikisi, ir atvedė į Panevėžį. Kaip sakoma, išėjau iš savo komforto zonos, o kodėl gi ne“, - šypsosi M. Vaitkus.
Atvykusį į Respublikinę Panevėžio ligoninę M. Vaitkų nustebino bendravimo kultūra. „Nustebau, kaip su manimi, paprastu studentu, yra bendraujama. Net prie vieno stalo su gydytojais gėrėme kavą, apie tai Kaune buvo galima tik pasvajoti. Studentų darbas Kauno klinikose iš esmės buvo nešioti pacientų ligos istorijas, o čia leido patirti tikrą gydytojo darbą. Kai reikėjo išvažiuoti iš Panevėžio, vos neverkiau, nenorėjau grįžti į Kauną. Tad jau būdamas rezidentu važinėdavau budėti į Panevėžio ligoninę“, - prisimena M. Vaitkus.
Pulmonologijos pasirinkimas ir doktorantūra
Į mediciną pašnekovas stojo planuodamas tapti chirurgu, tačiau ilgainiui suprato, kad jam artimesnis terapinis darbas, bendravimas su pacientais ir jų artimaisiais. Tad atėjus laikui rinktis tolesnių studijų kryptį, pirmiausia nurodė kardiologiją, antra buvo pulmonologija, ten ir įstojo. Likus keliems mėnesiams iki rezidentūros pabaigos jau buvo sutaręs su buvusiu ligoninės vadovu, kad atvyks iš karto baigęs studijas. „Labai skeptiškai į tai pažiūrėjau, bet viena klinikų profesorė mane įtikino, kad nieko nepralošiu. Mokytis gal bus rūgštu, bet paskui galėsiu raškyti saldžius vaisius. Nors sakiau, kad į doktorantūrą tikrai neisiu, bet teko pabandyti“, - pamena M. Vaitkus.
Apsigynęs biomedicinos mokslų daktaro laipsnį, M. Vaitkus svarstė, ką daryti toliau. Sunkiai sudurdamas galą su galu, medikas net svarstė galimybę išvykti padirbėti į užsienį. Ir šįkart į Panevėžį jau nebereikėjo važiuoti visiškai aklai kaip internatūros metais. „Kolektyvas man buvo žinomas, o ir grįžau ne kaip studentas, bet kaip gydytojas. Tie šilti santykiai išliko iki šiol“, - teigia M. Vaitkus.
Direktoriaus pavaduotojo pareigos ir ligoninės valdymas
Po pusmečio buvo paskelbtas konkursas eiti direktoriaus pavaduotojo medicinai pareigas. „Jutau kolegų savotišką spaudimą pamėginti jam dalyvauti. Nors ilgai dvejojau, galiausiai ir vėl nusprendžiau mesti sau iššūkį. Svarsčiau, kad teks atitolti nuo gydytojo darbo, bendravimo su pacientais ir jų artimaisiais, ką labai mėgau, bet viliojo ta nauja patirtis“, - pasakoja M. Vaitkus.
Beveik septynerius metus ligoninės direktoriaus pavaduotoju dirbęs mokslų daktaras šypsosi, kad vis dar gajus stereotipas, jog administracijoje nieko neveikiama, tik sklaidomi popieriukai ir ieškoma, prie ko prikibti. „Galėtų būti kokia trijų mėnesių atvirų durų diena, kad būtų galima suprasti, kiek iš tiesų čia reikia dirbti. Užtenka vienam ar keliems žmonėms išeiti iš darbo, kai pradeda griūti kitos struktūros. Suvaldyti situaciją, kad pacientai net nepajustų, jog šiandien vienu gydytoju mažiau, išties reikia pasistengti“, - su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria savo darbe, kalba M. Vaitkus.
Panevėžio ligoninės vadovo pareigos
Kai Sveikatos apsaugos ministerija, pasibaigus ligoninės vadovo kadencijai, paskelbė konkursą ligoninės direktoriaus pareigoms užimti, M. Vaitkus ilgai nedvejojo. Nors visiems buvo didžiulė nuostaba, kai ministerija iš visų konkurso dalyvių taip ir nerado tinkamo kandidato, M. Vaitkus žinojo, kur eina. „Dalyvavau antrajame etape ir laimėjau. Iš pradžių buvo euforija, o paskui sutrikau. Pasirodo, galima laimėti neturint kažkokių politinių stogų, įtakingų pažinčių. Esu be galo dėkingas tiems dviem tūkstančiams ligoninės darbuotojų, kurie patikėjo manimi ir paskatino žengti tokį žingsnį“, - teigia Mindaugas Vaitkus.
Respublikinei Panevėžio ligoninei vadovauti pradėjo 44 metų pulmonologas ir buvęs ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai Mindaugas Vaitkus. Jis laimėjo Sveikatos apsaugos ministerijos skelbtą konkursą. Penkerių metų kadenciją naujasis vadovas pradėjo nuo rugpjūčio 8 d. Iš Naujosios Akmenės kilęs gydytojas pamilo ne tik Panevėžio ligoninę, bet ir Aukštaitijos sostinę.
Ligoninės veikla ir iššūkiai
Respublikinė Panevėžio ligoninė - viena svarbiausių gydymo įstaigų regione, teikianti diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir slaugos paslaugas. Čia konsultuojami pacientai ne tik iš Panevėžio miesto ir rajono, bet ir iš Biržų, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio rajonų, taip pat Utenos bei Šiaulių regionų. Ligoninėje veikia 14 chirurginio profilio skyrių, atliekamos sudėtingos operacijos - nuo pilvo organų, urologinių iki galvos ar stuburo traumų gydymo, sąnarių endoprotezavimo. Reabilitacijos paslaugos teikiamos tiek pačioje ligoninėje, tiek Likėnų reabilitacijos ligoninės filiale.
Medikų trūkumo problema
Didžiausi iššūkiai šiuo metu juntami Akušerijos skyriuje. Pasak skyriaus vedėjo, gydytojo akušerio ginekologo Raimundo Petrausko, situaciją dar labiau apsunkino kolegos netektis. „Prieš porą savaičių Anapilin iškeliavo kolega. Tai buvo labai puikus darbuotojas ir labai atsidavęs gimdymo namams. Netekus tokio žmogaus, darbo krūvis padidėjo visiems“, - sako R. Petrauskas. Medikas neslepia sudėtingų momentų: „Darbo tempai didžiuliai, laikotarpis įtemptas, tačiau stengiamės darbuotis taip, kad Gimdymo namuose nesijaustų gydytojų trūkumo“.
Ligoninė aktyviai ieško naujų medikų. „Skelbiamės ir Kaune, ir Vilniuje, spaudoje ir internete. Viliamės, kad jaunieji specialistai galbūt pasirinks mūsų kliniką ir atvyks dirbti į Panevėžį. Labai norime sulaukti jaunų žmonių, kurie papildytų kolektyvą“, - kalba R. Petrauskas. Tačiau kol kas norinčiųjų nėra daug. „Tikimės, kad atsiras bent vienas ar du žmonės, kurie atvyks dirbti pas mus, tačiau kol kas susidomėjimas nėra didelis“, - pripažįsta jis.
Kituose skyriuose situacija kiek stabilesnė, tačiau ir ten jaučiamas jaunų specialistų poreikis. Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas Irmantas Grubinskas sako, kad kolektyvas susitvarko, tačiau papildymas būtų naudingas. „Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Panevėžio ligoninėje medikai turi po kelis etatus. Jaunas kraujas visada praverstų, tačiau didelio trūkumo nejaučiame“, - teigia I. Grubinskas. Pasak jo, skyriuje dirba palyginti jaunas kolektyvas, o skyriaus amžiaus vidurkis šiek tiek viršija 40 metų. „Pas mus atvažiuoja jauni gydytojai atlikti praktikos, dirba rezidentais. Visada laukiame naujokų ir bandome juos sudominti pasilikti dirbti Panevėžyje“, - sako jis. Skyriuje kasmet atliekama apie 2000 operacijų, gydoma apie 1500 pacientų, o paslaugos teikiamos visą parą.
Ligoninės direktorius Mindaugas Vaitkus neslepia - medikų trūkumas yra sisteminė problema. „Negalime sakyti, kad viskas gerai. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir pas mus - daktarų trūkumas. Jie migruoja iš miesto į miestą, iš valstybės į valstybę“, - sako M. Vaitkus. Anot jo, jaunieji medikai dažniausiai renkasi didžiuosius miestus. „Studijos trunka iki dešimties metų, o jų metu pasirenkama vieta, kur atliekama praktika. Ten dažniausiai ir pasiliekama dirbti“, - aiškina ligoninės vadovas.
Ligoninė deda pastangas pritraukti specialistus - kviečia atvykti, siūlo darbo vietas ir pristato sąlygas. „Kartais gauname mediko kontaktus, skambiname, kviečiame atvykti apsidairyti, pristatome darbo sąlygas. Labai džiaugiamės, kai į Panevėžį sugrįžta jauni specialistai“, - teigia M. Vaitkus. Šiemet ligoninė jau priėmė tris gydytojus, tačiau poreikis išlieka gerokai didesnis.
Didžiausia problema - ne tik specialistų trūkumas, bet ir jų kaita. „Atvyksta medikų, kurie dirba laikinai - pavyzdžiui, Priėmimo skyriuje. Po kurio laiko jie išvyksta, nes prasideda mokslai. Tokių migruojančių specialistų nemažai“, - sako ligoninės direktorius. Dėl to sudėtinga užtikrinti sklandų darbą visose grandyse. „Jeigu gydytojas vienas, kyla rimtas galvosūkis - ar jis dirbs skyriuje, ar Konsultacijų poliklinikoje. Net ir daktaro susirgimas tampa labai rimta problema. Todėl laisvų gydytojų neturime ir visus iššūkius turime spręsti čia ir dabar“, - pabrėžia M. Vaitkus.
Diena gydytojo gyvenime | Mano PIRMASIS ligoninės vlogas!
Pilietiškumas ir "Lietuvos karžygio" apdovanojimas
2019 m. lapkričio 15 d. KOP Oro operacijų grupės Sraigtasparnių eskadrilės Gelbėtojų skyriaus gelbėtojas vyr. srž. Mindaugas Vaitkus atėjo treniruotis į Šiaulių sveikatos plaukimo centrą „Delfinas“. Tuo metu šio centro baseine Aviacijos bazės Mokomosios grandies lakūnas ltn. Egidijus Akmanavičius, atlikdamas plaukimo pratimą, neteko sąmonės ir paniro į dugną. Vyr. srž. M. Vaitkus, veikdamas greitai ir ryžtingai, kartu su kitais baseine buvusiais asmenimis tinkamai suteikė pirmąją pagalbą ir išgelbėjo skendusiajam gyvybę.
„Daug negalvojau. Pamačiau situaciją ir nuskubėjau padėti. Dabar išgelbėtas karininkas yra grįžęs į tarnybą, nėra likę jokių pasėkmių ir su juo malonu pabendrauti susitikus. Man pats geriausias įvertinimas yra išgelbėto žmogaus gyvybė“, - kukliai atviravo vyr. srž. M. Vaitkus, linkėdamas neprarasti šalto proto ekstremaliose situacijose. Už šį kilnų poelgį M. Vaitkus buvo apdovanotas „Lietuvos karžygio“ statulėle.
„Lietuvos karžygio“ apdovanojimų reikšmė
Pagrindiniam „Lietuvos karžygio“ nominantui įteikta iš bronzos išlieta 30 cm aukščio kario su Gediminaičių stulpais statulėlė. Ją pagal istorikų ir karybos entuziastų atkurtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo epochos kario atvaizdą, ekipuotę ir ginklus sukūrė skulptorius Romas Kvintas. Pagrindinį nominantą kasmet renka kariuomenės ir visuomenės atstovų komisija. Renginyje pagerbti kariai ir civiliai darbuotojai, pasižymėję išskirtiniais asmeniniais poelgiais, pasiaukojančia tarnyba ir atsidavimu prasmingai veiklai.
„Tokiomis akimirkomis džiaugiamės mūsų kariais ir bičiuliais, kurie verti yra karžygio vardo. Jie yra pilietiški, drąsūs, sumanūs, aktyvūs ir puoselėjantys aukščiausias vertybes žmonės. Jie mums gali būti gerais pavyzdžiais, kurių galime siekti. Dėkojame jiems už tai, kad jie daro daugiau nei iš jų galėtume tikėtis“, - sakė Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. V. Rupšys.
Kiti apdovanotieji ir jų poelgiai
- Šarūnas Stepukonis - kraujo donorystė COVID-19 pandemijos metu. Karys, persirgęs koronavirusu, paprašytas Santaros klinikų Kraujo centro specialistų duoti kraujo, iš kurio būtų išskiriama imuninė kraujo plazma, sutiko padėti ir tapo donoru. Jo donuota imuninė plazma buvo naudojama gydyti sunkiems COVID-19 ligoniams.
- Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų organizacija (Birutietės) - už beveik 100-metį tęsiamus prasmingus darbus, lietuviškų tradicijų ir istorinės atminties puoselėjimą.
- Plk. ltn. Laimonas Baliūnas - kraujo donorystės rekordininkas. Jis net 68 kartus paaukojo kraujo ir taip prisidėjo prie daugybės gyvybių išsaugojimo.
- NATO priešakinių pajėgų bataliono olandų kariai - gelbėjimas eismo įvykyje. Birželio 12 dieną trys kariai Jonavoje suteikė pirmąją medicinos pagalbą avarijos metu sužeistam motociklininkui, padėjo atvykusiems Lietuvos policijos pareigūnams ir ugniagesiams.
Renginio vieta ir aplinka: „Lietuvos karžygys“ vyko Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono moderniai įrengtame remonto ir technikos depe. Ceremonijos intarpus papuošė muzikiniai kūriniai.
Gydytojo darbas ir visuomenės lūkesčiai
M. Vaitkus pabrėžia, kad žmonės turi teisę rinktis gydytoją, ir tokią tvarką palaiko. Jam pačiam, kaip medikui, yra maloniau, kai pacientas sugrįžta, nes tuomet žino, kaip su žmogumi elgtis, kam pacientas yra jautrus, alergiškas, kas jam geriausiai padeda. Sugrįžęs pacientas - geriausia padėka gydytojui.
Gydytojas pripažįsta, kad medikai nėra visažiniai. „Tikrai ne visas ligas žinome, ne visus atvejus prisimename, kartais ir knygą vėl atsiversti reikia. Jeigu atvejis sudėtingesnis, vertėtų nepabijoti pacientą nusiųsti kolegai, kuris tuo klausimu turi daugiau patirties, dažniau gydo panašius atvejus“, - teigia M. Vaitkus. Anot jo, su pacientu reikia kalbėtis paprastais žodžiais, stengiantis išsiversti be mokslinių terminų, kad 99 proc. atvejų pacientas suprastų, kas jam sakoma.
Nepasitenkinimas sveikatos sistema ir perdegimo sindromas
Lietuvoje netyla diskusijos dėl ilgų laukimo eilių pas gydytojus. M. Vaitkus mato pacientų nepasitenkinimą, kurį sukelia reiškiniai, kurių anksčiau nebuvo. Pavyzdžiui, pacientai nesupranta, kodėl gydytojas priima 20 ligonių per dieną, o durys užvertos 21-am, 22-am. „Bet galima į darbo krūvio klausimą pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Jeigu žmogaus paklausi, ar jis nesupyktų ant darbdavio, jei tas jam užkrautų papildomą darbą - atsakymas aiškus. Bet „tobulas“ gydytojas negali sirgti, turėti atostogų, privalo priimti didesnį kiekį pacientų“, - aiškina M. Vaitkus. Dėl to ir daktarai tampa piktesni, jie pervargsta.
M. Vaitkus asmeniškai nesusiduria su pacientų pykčiais, nors supranta, kad žmogus ateina su liga, ir jo nuotaika nebūna gera. Jis pabrėžia, kad skundų savo adresu nėra turėjęs ir su žmonėmis bendrauja maloniai.
Statistika rodo, kad medikai ypač dažnai susiduria su perdegimo sindromu. M. Vaitkus teigia, kad gydytojų darbo krūviai sunkiai planuojami. „Jei jam iš tikrųjų reikia skubios pagalbos, nepasakysi, kad pacientų limitas viršytas, žmogau, važiuok kitur. Faktas, kad tai yra darbas, kurį dediesi sau ant galvos, todėl ilgiau užsibūni ligoninėje. Paskui sunku darbo neparsinešti į namus“, - pasakoja M. Vaitkus. Laisvalaikiu jis turi pomėgių, kurie padeda atsipalaiduoti, bet darbo metu tiesiog tenka giliau įkvėpti ir iškvėpti išleidžiant vieną pacientą pro duris ir kitą vėl sutikti su šypsena.
Medikų vertinimas ir padėka
Viešojoje erdvėje pasigirsta istorijų, kai gydytojų darbu nepatenkinti pacientai kreipiasi į teismą. „Adekvati ir teisinga kritika, objektyvus darbo įvertinimas - gerai. Tačiau abejoju ar teisinga, jeigu specialistas daug metų sėkmingai dirbo, turi daugybę dėkingų pacientų, bet kartą nutiko komplikacija, padaryta netyčinė klaida ir gydytojas jau toks blogas, kad jį reikia teisti“, - sako M. Vaitkus. Suprantama, kad už tyčinius veiksmus, kurie sužalojo pacientą, reikia bausti. Tačiau už netyčinį veiksmą, jo nuomone, pakaktų įspėti.
M. Vaitkus mano, kad visuomenės lūkesčiai medikams būna per dideli, ir tai reikėtų sieti su iš anksčiau atsinešta kultūra. Dabar iš gydytojų galima išsireikalauti žalos atlyginimo, o keli nemalonūs atvejai užgožia daugybę kartų, kai darbas buvo atliktas pavyzdingai. Jis pastebi, kad tarp jaunesnės kartos pacientų atsiskaitymas daiktais ar pinigais yra vis labiau nepriimtinas. Pritaria minčiai, kad su gydytojais nebūtų atsiskaitoma materialinėmis dovanomis, o padėką derėtų išreikšti gražiu žodžiu. „Galima ir kritiką išsakyti, jei ji teisinga, pamatuota. Tai gali tapti paskata pasitempti“, - teigia M. Vaitkus. Pacientams visada pataria parašyti gerą žodį, nes „laimingų žmonių atsiliepimai - geriausia reklama gydytojui“.
Nepaisant visų rūpesčių, M. Vaitkų džiugina sveikti pradėjusio žmogaus veide pamatyti šypseną. Jis neslepia: mediko darbas turi ir neigiamą pusę - šalia pasveikimo džiaugsmo sėlina mirtis, skaudžios netikėtos traumos. Palikti neigiamas emocijas darbe, neparsinešti jų į namus, sako gydytojas, neįmanoma. Susitvarkyti su neigiamomis emocijomis M. Vaitkui padeda hobiai, kompiuteriniai žaidimai ir pokalbiai su žmona Simona. „Džiaugiuosi, kad turiu šeimoje penkias moteris - esu keturių dukrų tėtis. Tad esu apžiūrėtas iš visų pusių. Mergaičių lipšnumas padeda įveikti bet kokį susikaupusį stresą, neigiamas emocijas“, - šypsosi M. Vaitkus.
„Juk neturėjau nei įtakingų dėdžių, nei kažkokio politinio stogo, nei daug pinigų. Viskas pasiekta savo jėgomis. Esu be galo dėkingas tėvams, išleidusiems mane į mokslus, ir žmonai, kuri man suteikė galimybę siekti karjeros, ant savo pečių perimdama didesnę dalį šeimos rūpesčių“, - už palaikymą namiškiams dėkingas M. Vaitkus.