Lytinis Organas Vilkikas Tempe Informacija: Antano Venclovos „Jaunystės atradimas“ ir Stefano M. Žodynas

Straipsnis apima dvi skirtingas temas: Antano Venclovos memuarų knygos „Jaunystės atradimas“ pratarmę ir ištraukas apie autoriaus jaunystės patirtis Kaune, bei Stefano M. Italų-lietuvių kalbų žodyno pristatymą ir leksikografijos principus. Šie du segmentai, nors ir skirtingi, abu atspindi to meto kultūrinį ir intelektualinį kontekstą, kuriame buvo kuriamos šios reikšmingos knygos.

Antano Venclovos „Jaunystės atradimas“: Pratarmė ir Kauno patirtys

Pratarmė: kelias per metus ir ieškojimai

Antanas Venclova savo memuarų knygos „Jaunystės atradimas“ pratarmėje apmąsto bėgantį laiką ir nueitą kelią, prasidėjusį nuo gimtosios bakūžės ir vingiuojantį per metus, įvykius, žmones ir nykstantį už tolimo vaikystės horizonto. Gyvenimas jam nešykštėjo sunkių valandų, bet gausiai teikė ir puikių draugų, ir laimės akimirkų.

Autorius pabrėžia, kad žmogaus atmintis turi gerą ypatybę, jog nemalonumai ilgainiui joje išblunka, o daug gyvesni lieka saulėti ir džiaugsmingi momentai. Gal dėl to ir jo knygoje šių momentų yra daugiau. Bėgant dienoms ir metams, jam vis labiau knietėjo grįžti į praeitį ir vėl atrasti jaunystę sau ir bičiuliams, kurie, kaip autorius norėtų, gal su palankia šypsena ir gerais jausmais širdyje skaitys šią knygą.

Autoriaus karta metai iš metų retėja. Artimiausių draugų - Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Jono Marcinkevičiaus, Kazio Borutos, Vinco Zilionio, Jono Šimkaus - jau nebėra. Kai kurie jų rengėsi pavaizduoti savo kartos kelią, bet nesuspėjo. Kiti mirė perdaug jauni ir negalėjo galvoti apie memuarus.

Antanas Venclova ilgai nesirengė rašyti tokios knygos, tačiau, prieš kelerius metus sunkiai susirgęs, pirmą kartą neteoriškai suprato, kad niekieno gyvenimas nėra amžinas. Štai kas privertė jį, kai kuriuos darbus atidėjus į šalį, užrašyti, ką per savo gyvenimą artimai matė ir pažinojo.

Memuarinio pobūdžio knyga turi būti teisinga, tačiau ji, autoriaus giliu įsitikinimu, taip pat gali ir turi būti subjektyvi. Jis nesirengė rašyti nei tam tikro laikotarpio Lietuvos istorijos, nei mūsų visuomenės judėjimo kronikos. Autorius norėjo parašyti pirmiausia apie savo draugus ir pažįstamus, plačiau paliesdamas kai kuriuos jų viešojo ir kūrybinio gyvenimo momentus. Per tuos momentus daugiau ar mažiau turėtų iškilti ir mūsų gyventa epocha.

Tiek kitų, tiek paties autoriaus asmeniniai dalykai čia nerado daug vietos. Nemaža knygos veikėjų arba jų artimųjų yra gyvi, o tai, be abejo, iš memuarų autoriaus reikalauja takto, kai kada ir tylos. Knyga iliustruojama įvairių asmenų laiškais, laikraščių ar kitų leidinių citatomis.

Vietomis autorius neiškentė beletristiškai neatkūręs savo meto susitikimų, pokalbių, žmonių charakteristikų. Prieš daug metų vykę pokalbiai, dabar perteikti dialogo forma, skaitytojui gali kelti klausimą, kiek jie autentiški. Antanas Venclova nori pastebėti, kad jeigu tie dialogai kartais neperteikia ano meto pokalbių šimto procentų tikslumu, tai už jų esmės ir dvasios autentiškumą norėtų imtis visišką atsakomybę. Jis nevengė vietomis ir anekdotinio pobūdžio istorijų, jeigu atrodė, kad per jas ryškiau atsiskleidžia vaizduojamas laikas ir asmenys.

Ne visi aprašyti žmonės, kaip ir pats autorius, yra be priekaištų. Jis piešė juos tokius, kokius pažinojo - be dirbtinių pagražinimų ir „heroizavimo“. Autorius mano, kad jie už tai ant jo nepyks, kaip neturėtų pykti ir jų gerbėjai. Jis stengėsi kiekvienoje smulkmenoje būti tikslus ir verčiau ko nors nepasakyti ligi galo (jeigu tai pasakyti jam atrodė per anksti), negu pasakyti neteisingai.

Skaitytojas supras, kad tokio pobūdžio knygoje negalima ieškoti vieno ar kito rašytojo bei veikėjo gyvenimo ir veiklos įvertinimo. Įvairūs žmonės čia paliečiami taip ir tiek, kaip ir kiek knygos autoriui pasitaikė su jais gyvenime susidurti.

Šita knyga yra lyg ir „Pavasario upės“ tęsinys. Jeigu pirmoji knyga buvo parašyta beletristiškai, remiantis daugiausia savo atmintim, tai šios naujos knygos medžiaga diktavo kitokią - daugiau dokumentalią - formą. Ir vieną, ir kitą knygą autorius rašė, į praeities įvykius ir žmones stengdamasis žiūrėti ne šios dienos, bet vaizduojamojo meto žvilgsniu (išskyrus kai kurias pastabas skliaustuose).

Dėl to skaitytojas tenesistebi, kad ir autorių, ir jo pavaizduotus žmones matys ir daug ko nežinančius, ir nesuprantančius to, ką gerai visi žinome ir suprantame dabar. „Pavasario upės“ ir šios knygos uždavinys - parodyti autoriaus kartos kelią iš kaimo tamsos į šviesą, į kultūrą, į meno kūrybą, kuri vedė mus drauge ir į visuomeninės santvarkos pakeitimą, į socialistinę revoliuciją. Tai buvo ilgas, vingiuotas ir sudėtingas procesas. Jeigu to proceso sudėtingumą pajus skaitytojas, autorius laikys, kad bent iš dalies savo tikslą pasiekė.

Šioje knygoje praleista nemaža momentų, kuriuos seniau autorius pavaizdavo atsiminimuose apie mirusius rašytojus. Knygos gale nuspręsta pakartoti tuos atsiminimus - ištisai, jeigu jie chronologiškai telpa šios knygos rėmuose, apribotuose 1925-1940 metais, arba tik tą jų dalį, kuri liečia šį laikotarpį. Autorius tikisi, kad skaitytojas čia ras naujų bruožų ir spalvų jo mylimų mokytojų ir draugų portretams.

P. S. Antrajam leidimui „Jaunystės atradimas“ autoriaus naujai peržiūrėtas ir kiek redaguotas; patikslinta ir viena kita smulkmena.

Autoriaus patirtys Kaune: didmiesčio gyventojas

Antanas Venclova save laikė vienu laimingiausių žmonių, atvykęs į Kauną. Jis prisimena, kaip prieš savaitę iš Trempinių iškeliavęs su aštuoniais litais kišenėje, dabar buvo valdininkas ir sėdėjo Kaune, Žemės ūkio ministerijos namų antrajame aukšte. Iš pradžių jam buvo nuobodu, bet referentas Gasiūnas tvirtino, kad darbo greitai atsiras.

Referentas Gasiūnas energingai vaikščiojo po du didelius tuščius kambarius, kurių viename stovėjo jųdviejų stalai. Jis žiūrinėjo, kur reikės pastatyti spintą byloms, kur kitus stalus, prie kurių sės tokie pat laimingi jaunuoliai, kaip ir autorius - Žemės reformos departamento raštininkai. Skardžiai kaukšėdamas po kambarius, referentas kada-ne-kada prieidavo prie savo stalo, atsisėsdavo ir iš nuobodumo imdavo vartyti kokią bylą ar „Vyriausybės žinių“ komplektą.

Gasiūnas nustebo, pamatęs, kad autorius rašo eilėraščius, ir prašė bent vieną jam paskaityti. Nors ir varžydamasis, Antanas Venclova paskaitė kažką apie sutemų skersgatvius, ir Gasiūnas pagyrė: „Nieko, nieko... Tik, žinai, ką nors reikėtų apie tėvynę ar dievą pridėti. Skaitei Maironį?“ Autorius buvo skaitęs Maironį, bet su referentu ginčytis nenorėjo ir kažką numykė po nosia.

Referentas pasigyrė, kad ir jis pats retkarčiais rašo į laikraščius, į „Rytą“. Anksčiau iš Kretingos, kur dirbo, siųsdavo žinutes, o dabar rašo straipsnius apie žemės reformos vykdymą. Jis išsitraukė straipsniuką ir davė paskaityti. Autorius pastebėjo: „Nieko, tik aš pataisyčiau truputį stilių.“ Referentas neįsižeidė, jam autoriaus pastabos netgi patiko. Po to beveik kas savaitė Antanas Venclova taisydavo kokį jo straipsniuką, ir jo autoritetas referento akyse gerokai pakilo. Gasiūnas jį pradėjo vadinti „kalbos mokovu“.

Vieną dieną iš spaustuvės pradėjo vežti paketus ir krauti tuščiuose jų kambariuose. Atrišęs vieną paketą, referentas iš jo išėmė keletą storame melsvame popieriuje išspausdintų „Žemės perleidimo aktų“. Tai buvo blankai, kuriuos raštininkai turėjo užpildyti. Po to jie eis pas notarą ar į ipoteką ir, įrašyti į knygas, bus išduodami naujakuriams, gavusiems žemės iš dvarų. Referentas padavė autoriui vieną blanką, pasakydamas: „Čia mano redaguota. Pažiūrėk.“

Iš karto Antanas Venclova pastebėjo, kad blanke pilna keistų, netaisyklingų sakinių, lyg jie nevykusiai būtų išversti iš svetimos kalbos. Mandagiai pasakė šią mintį referentui. Jis paprašė, kad autorius savo nuožiūra blanką ištaisytų. Per pusę dienos (sakiniai buvo labai painūs ir ne visi suprantami) šiaip taip perredagavo tą popierių. Referentas, atsisėdęs prie savo stalo, rimtai žiūrėjo autoriaus pataisas, susirūpinęs krapštėsi plikterėjusį gelsvą plikę, blankus nešė į kitus kambarius, kažkam juos rodė, su kažkuo tarėsi. Kelias dienas buvo baisiai susimąstęs, o iš Žemės reformos valdybos valdytojo kabineto grįžo net ir visai nusiminęs. „Ech, po velnių, - tarė jis. - Būtum anksčiau atvažiavęs, būtume abu...“ Buvo aišku, kad blankai sugadinti. Jais buvo užkrauta jau pusė vieno kambario, o iš spaustuvės juos vis dar vežė ir krovė į stirtas.

Kartą iš ryto atėjęs į tarnybą, abiejuose kambariuose autorius rado atdaras krosnis. Nors buvo pats vasaros vidurys, krosnys ūžė, jose šniokštė smarki ugnis. Referentas pleškino nevykusius blankus...

Į jų tuščiuosius kambarius jau vežė ir statė naujus pušinius stalus ir kėdes. Greitai tuos stalus apsėdo jaunimas - vyrai ir merginos, priimti į naujai atidaromą „Žemės nuosavybės dokumentų“ skyrių. Žemės reforma ėjo prie galo. Buvo išspausdinti nauji nuosavybės dokumentų blankai. Jie išmoko juos užpildyti. Reikalas nelabai sudėtingas: paėmus atitinkamo dvaro bylą (tų bylų ministerijoje buvo tiek, kiek išparceliuota dvarų), reikėdavo kiekvienam naujakuriui, gavusiam žemės, į aktą įrašyti visas reikalingas žinias - kur sklypas yra, kada paskirtas, kokio dydžio, kurios rūšies žemė, kokios sklypo sienos.

Autoriaus naujieji draugai pasirodė beveik visi tokie pat pirmakursiai, kaip ir jis. Vieni rengėsi studijuoti teisę, kiti mediciną, o dažnas, kaip ir autorius, humanitarinius mokslus. Greitai turėjo prasidėti mokslo metai.

Imatrikuliacija ir naujo mąstymo ieškojimai

Atėjo imatrikuliacijos diena. Jie jau buvo girdėję, kad tai reikšmingiausias studento gyvenimo įvykis. Išsiprašę iš ministerijos, sugužėjo į universiteto rūmus Mickevičiaus gatvėje. Deja, truputį pavėlavo: didžioji aula viršuje buvo sausakimšai prisigrūdusi studentų. Pasistiebus ant galų pirštų, priekyje, ant paaukštinimo, buvo matyti profesoriai, susėdę prie ilgo stalo. Bet studentai autorių nustūmė toliau nuo durų, ir jis girdėjo tik paskirus žodžius. Sako, tai kalbėjo rektorius: „...Mūsų alma mater... mokslo šviesa ir tiktai mokslo šviesa... paimti mokslo tvirtovę... aš sveikinu visus, kurie trokšta...“ Rektorių juo toliau, juo sunkiau buvo girdėti. Kelis kartus nuaidėjo plojimai, paskui vėl kažkas kalbėjo.

Sako, rektorius šiandien spaudžia kiekvienam naujam studentui, fuksui, ranką. Būtų neblogai, kad ir jam pats spustelėtų dešinę! Deja, ne tik autorius neįsigrūdo į aulą, ir ne tik jo ranka liko nepaspausta. Na, nepakliuvo į vidų, tai nepakliuvo. Bet argi neaišku, kad dabar vis tiek prasidės neregėtos dienos - pažintys su naujais draugais, kupinos išminties profesorių paskaitos, studentų ginčai ir idėjinės kovos?

Ir autorius atsiminė Kazio Borutos laiškus, kuriuos jis, jau nuo pernai metų studentas, jam praeitą žiemą rašė iš Kauno į Marijampolę. Vienas laiškas labai giliai įsmigo į atmintį: „Stoju į mūšį grumtis, - rašė jam Kazys. - Tarp vergijos ir laisvės. Tiesa, čia susiduriam su prievartos klausimu: visus vesti į socialistinę tvarką, kaip kunigas dūšias į dangų. Jeigu nebūtų prievartos buržuazinės vergijos pasauly, tai gal abejočiau, ką daryti, bet dabar ne! Antra vertus, čia ir - progresas reikalas. Tramdyti ar pirmyn stumti. Aš reikalauju - pirmyn, ypač todėl, kad šitas progresas pirmyn turi vesti prie išlaisvinto Žmogaus ir Darbo. Jei antraip - velniop progresą... Bet žmonės patys daro istoriją, jeigu žmonių tokia valia, tai - taip turi būti.“ Argi galima buvo abejoti, jog tie laiškai - naujo mąstymo, studentiškų diskusijų atspindys, neramaus proto ieškojimai? „Dabar ir aš pasinersiu ieškojimų ir visko pervertinimo atmosferoje!“ - mąstė Antanas Venclova.

Literatūriniai interesai ir socialiniai kontrastai Kaune

Tik atvažiavęs į Kauną ir įsikūręs Trumposios gatvės kambarėlyje, Antanas Venclova pradėjo skaityti Emilio Verharno eilėraščius apie didmiesčius, kapitalą, sukilimus, haliucinuojančius kaimus. Visas jo poezijos tomelis, į rusų kalbą išverstas Valerijaus Briusovo, pateko tuo metu jam į rankas. Skaitė romantiškas Knuto Hamsuno „Misterijas“ ir Bernhardo Kelermano „Ingeborgą“ - šios knygos tenkino svajonės, naujo ir nežinomo poreikį... (Kelermano romaną „Lapkričio devintoji“ dar gimnazijoje buvo pradėjęs versti į lietuvių kalbą.)

Domėjosi Ilja Erenburgu, kupinu skepsio ir aitrios ironijos buržuazijai, karo nualintai ir vis dar neatsigavusiai Europai, kurią kamuoja dvasinis prieslėgis. Po Erenburgo knygos „O vis dėlto ji sukasi“, kur autorius skelbė, kad ateities romanas turės ne daugiau kaip 64 puslapius, garbino mašinų grožį ir Le Korbiuzje pastatus, dabar per autoriaus rankas ėjo Tarybų Sąjungoj išleistos knygutės apie ekspresionizmą, futurizmą, Majakovskį ir laisvąją eilėdarą.

Gyveno visiškai vienas pas žilą smulkutę lenkę, kuri atnešdavo jam rytais karštos arbatos, o pinigus išreikalavo iš anksto. Negavęs algos, porą savaičių valgė vieną duoną, nes kito maisto nebuvo už ką nusipirkti. Pasiskolinti pinigų negalėjo - vasarą Kaune nesutiko nė vieno pažįstamo. Matydamas autorių gerokai sulysusį, net referentas Gasiūnas kartą paklausė: „Ar tik nesergi, broliuk? Žinai, studentą užpuls džiova - tai ir renkis į kapus. Neišsigydysi!“ Autorius varžėsi pasakyti jam tikrąją savo liesumo priežastį, tikėdamasis kaip nors pritraukti ligi pirmosios algos.

Vaikščiojo po miestą, o jis jam atrodė tikras didmiestis. „Taip, Kaunas man patiko! Viena Laisvės alėja ko verta! Eini, eini, ir vis galo nematyti. O koks vaizdas nuo Žaliojo ar nuo Vytauto kalno! Rotušės aikštė, Aleksotas, Nemunas, Neris - ką dar gražesnio įsivaizduosi!“ - prisimena autorius. Vakare užlipęs ant Vytauto kalno, žiūrėdavo į miestą, kur nedrąsiai žiebėsi pirmosios vėlyvo vakaro lempos, ir jam norėjosi kalbėti Verharno vaizdais, kupinais ūžesio, triukšmo, judėjimo, romantikos. Ir autorius rašė eilėraščius apie didmiestį, apsvaigęs deklamavo juos pats sau, siuntė savo senajam bičiuliui Kaštui Stikliui į Marijampolę, į jo leidžiamas „Šešupės bangas“...

Tačiau Kaunas tik iš pažiūros buvo toks gražus, didingas, nepaprastas. Arčiau įsižiūrėjus, buvo matyti per visą miestą ropojantis arklio tempiamas tramvajus, vadinamas konke; ties kampais stovėjo vežikai su savo aplūžusiomis karietomis; gatvėse švaistėsi išsipuošę valdininkai ir visokiausi spekuliantai; kas kelintas žingsnis į tave tiesė ranką raukšlėtos, susirietusios senutės, kažkokie pagyvenę žmonės, skųsdamiesi nedarbu; vakarais ne tik nuošalesnėse senamiesčio gatvėse, kuriomis autoriui reikėdavo grįžti į savo kambariuką, bet ir pačios Laisvės alėjos vidury jį stabdė jaunos mergaitės, neregėtai išsidažiusios ir išsipudravusios, įžūliai siūlydamos savo paslaugas.

Ligi vėlyvos nakties mieste ūžė restoranai ir gėryklos. Pro jų duris kada-ne-kada į gatvę keikdamiesi ir burnodami išvirdavo girtuokliai. Atrodė, šios rūšies piliečių čia labai daug. „Mieste, kur nutukę buržujai automobiliais laksto, daug žmonių pogrindžiuose iš bado stimpa“, - viename laiške rašė savo draugui Vincui Zilioniui, ir šis vaizdas, be abejo, nebuvo išgalvotas. Kažkaip ryškiau, negu autoriaus vaikystės mieste Marijampolėje, čia kiekviename žingsnyje krito į akis turto ir neturto, prabangos ir skurdo kontrastai.

Ateitininkai ir autoriaus „baltos varnos“ statusas

Daugelis bendradarbių pasirodė esą ateitininkai. Priimdami į ministeriją, vadovai naujuosius tarnautojus kaip reikiant sijodavo. Antanas Venclova ten, tiesą sakant, pateko beveik per nesusipratimą, lyg balta varna į kuosų būrį. O buvo taip: išsirengęs į Kauną, atsisveikinęs namiškius ir atvažiavęs Marijampolėn, ties gimnazija...

Stefano M. Italų-lietuvių kalbų žodynas: Novatoriškas darbas

Pratarmė ir autoriaus indėlis

Stefano M. žodynas pristatomas kaip naujas ir išsamus italų-lietuvių kalbų žodynas, kuris yra svarbus indėlis į italų baltistikos bibliografiją. Anksčiau šioje srityje karaliavo Valdo V. Petrausko parengtas italų-lietuvių kalbų žodynas (išleistas net tris kartus: „Mintis“, 1983; „Žodynas“, 1993; „Žodynas“, 2002). Tačiau, nors ir didžiulis pasiekimas savo laikui, ypač atsižvelgiant į sovietmečio aplinkybes, jis turėjo spragų, netikslumų ir taisytinų dalykų. Deja, vėliau šie trūkumai nebuvo iš esmės mėginti pašalinti.

Dabar Stefano M. žodynas užpildo šias spragas ir yra būtina mokymosi bei darbo priemonė, skirta įvairiai publikai. Jis ne tik pateikia išsamią leksikografinę medžiagą, bet ir gilinosi į žodžių junglumo teoriją. Tai jį daro ypač naudingu tiek specialistams bei vertėjams, tiek visiems kitiems, susiduriantiems su italų kalba.

Prof. Pietro U. Dini pažymi Stefano M. indėlį į baltistikos tyrimus Italijoje, pabrėždamas jo novatoriškumą. Šis žodynas žymi kokybinį šuolį italų-lietuvių leksikografijoje. Savo naujuoju veikalu Stefano M. užbaigia savo asmeninę dilogiją, kurią sudaro pirmasis Lietuvių-italų kalbų žodynas ir šis Italų-lietuvių kalbų žodynas.

Žodyno sudarymo principai ir turinys

Stefano M. žodynas apima tiek dažniausiai vartojamus, tiek ir rečiau pasitaikančius žodžius. Žodyno sudarymo procese buvo atsižvelgiama į leksikografo Tullio De Mauro statistinius tyrimus ir mokslo darbus. Autorius stengėsi atskleisti vieno ar kito žodžio vartojimo kontekstą bei vietą kalbos sistemoje, t. y. junginius, todėl teikiama nemažai vartosenos pavyzdžių. Taip pat įtraukti žodžių junginiai, kurių pažodžiui išversti neįmanoma.

Žodynas paremtas specialiai sukurtu laikraščių ir interneto svetainių tekstynu. Jame yra ir retesnių, tačiau vidutinio išsilavinimo kalbėtojui žinomų žodžių. Taip pat pateikiamos dažniausios priesagos, pvz., maloninės priesagos, priesaga -mente, veiksmažodžiai su priesaga -izzare arba su priešdėliu ri-. Dėl praktinio kriterijaus atsisakyta daug daiktavardžių su tarptautiniais formantais, kurie yra siauros vartosenos (pvz., T. De Mauro žodyno top 50000), tokie kaip „glosematika“, dripping „dripingas“, calligrafico „kaligrafiškas“ ir t.t.

Žodžiai dedami abėcėlės tvarka. Kai yra kelios vienodai rašomos, bet nebūtinai vienodai tariamos (homofoninės) ar vienodai kirčiuojamos reikšmės, pateikiamas eilės numeris romėniškais skaitmenimis (I, II ir t. t.). Italų žodžių vertimai pateikiami lietuviškai, o pastabos - pasvirusiu šriftu. Žodžio reikšmės išdėstytos chronologine tvarka, pradedant nuo bendriausios reikšmės ir plačiau vartojamų žodžių. Pirmiausia pateikiami tiesioginiai vertimai, atsižvelgiant į stilistinius ir semantinius atspalvius. Kai skiriasi italų ir lietuvių kalbų vartosena, vartojami du taškai.

Jei pateikiama kelios vertimo galimybės, o tik pirmoji nuoroda tinka visiems pasiūlytiems vertimams, naudojamas rombo ženklas (+). Šis ženklas reiškia frazeologinius junginius, pateiktus kaip galimi itališko žodžio atitikmenys. Štai keletas pavyzdžių:

• elasticizzàto, -a bdv: tessuto e. tamprūs / elastingas audinys. (skaityk: tamprūs audinys arba elastingas audinys).
• nonostànte 1. pr/k nepaisant (ko); n. (skaityk: nėrs if lyja arba nérs if lijo).
• ideatőre, -trice dkt v/m (inventore) išradėjas -a. (skaityk: išradėjas, išradėja).
• generó||so, -a bdv 1. (skaityk: una persona generosa).
• pàce dkt m 1. taika; conferenza (trattato) di p. (skaityk: conferenza di pace taikos konferencija, trattato di pace taikos sutartis).
• potenziàre vksm (-tėn-) (su)stiprinti. (skaityk: stiprinti arba sustiprinti).
• raccomodàre vksm (-cò-) (pa)taisyti. (skaityk: raccòmodo).

Fonetinė transkripcija ir kirčiavimas

Laužtiniuose skliausteliuose pateikiamos fonetinės transkripcijos. Taip pat nurodoma, kaip sudaromi sudėtiniai laikai: [A] jeigu vartojamas avere, [E] jeigu vartojamas essere (paprastai visi kaitomieji veiksmažodžiai asmenuojami su avere, visi sangrąžiniai - su essere). Pavyzdžiui:

• farneticàre vksm [A] (-né-) klejėti; kliedėti (ir prk), svaičioti. (vartojamas avere, pvz.: hai farneticato).
• marcire vksm [E] (-isc-) pūti, supūti. (vartojamas essere, pvz.: è marcito).
• rifiorire vksm [E, A] (-isc-) 1. vėl žydėti, atgyti. (vartojamas avere arba essere, pvz.: ha rifiorito, è rifiorito).

Į žodyną įtraukiami ir žodžiai, kurie galėtų būti vartojami kaip skoliniai, net jei jie nėra plačiai paplitę, pvz.:

• brigadiére dkt v „brigadičius“ (karabinierių puskarininkis).
• zampone dkt v gastr „dzamponas“ (įdaryta kiaulės koja, tradiciškai pateikiama su lęšiais).

Specialūs simboliai naudojami posakiams, pvz.:

• raschiàre vksm [...] + r. » volérne įvdž (a gen) griežti dantį (ant ko).
• » vol||érsela įvdž: te la sei -uta! prisiprašei!
• » volérsi sngr: v. bene mylėtis, mylėti vienam kitą.

Taip pat yra nuorodų į kitus žodžius: tassi dkt v nkt > taxi. (skaityk: žiūrėk taxi).

Lietuviškų žodžių kirčiavimas nurodomas kirčio ženklu ant paskutinio skiemens, išskyrus atvejus, kai kirtis patenka į priešpaskutinį skiemenį, tuomet kirtis pažymimas virš priešpaskutinio skiemens. Visi lietuviški žodžiai sukirčiuoti.

Fonetinė transkripcija pateikiama pagal Tarptautinės fonetikos abėcėlę. Italų kalbos tarimas gali skirtis, ypač dėl priebalsių `s` ir `z` garsų, kurie gali būti tariami [s] arba [z] ir [ts] arba [dz] atitinkamai. Kai reikia tarti [dz], po raide dedamas sutartinis ženklas (taškas), pavyzdžiui, mezzo.

Morfologijos ir gramatikos ypatybės

Žodynas apima ir pagrindines italų kalbos morfologijos taisykles. Platesnė apžvalga pateikiama šio žodyno prieduose. Pavyzdžiui, atsižvelgiama į netaisyklingas daiktavardžių ir įvardžių formas. Tačiau didesnio dėmesio skiriama taisyklingų kaitomų formų žymėjimui. Pavyzdžiui:

• il clima - i climi klimatas - klimatai.
• il dentista - i dentisti dantų gydytojas - dantų gydytojai.
• l’armadio - gli armadi spinta - spintos.
• l’ufficio - gli uffici biuras - biurai.
• bianco - bianchi baltas - balti.
• simpatico - simpatici simpatiškas - simpatiški.

Yra nemaža svyravimų ir išimčių, pvz.:

• la aringa - le aringhe silkė - silkės.
• la camicia - le camicie marškiniai.
• la ciliegia - le ciliegie vyšnia - vyšnios.

Kai daugiskaitos forma sutampa su vienaskaitos, prie jų žodyne pateikiama santrumpa nkt (nekaityk). Pvz., dkt v nkt, liberta dkt m nkt ir t.t. Jei yra netaisyklingų formų, jos pažymimos žvaigždute, pvz., accad||ére* vksm. Kartais pateikiama papildoma informacija, kurios negalima tiesiogiai gauti iš antraštinio žodžio formos. Pvz., accad||ére* vksm [E] (-cà-) (tai yra, pirmas asmuo: io accàdo).

Dažniausiai kirčiuojamas esamojo laiko priešpaskutinis skiemuo, pvz., abbassàre > io abbàsso, riflėttere > io riflètto, ripartire > io ripàrto. Jei veiksmažodis turi priesagą -isc- (pvz., io abbellisco), tai visada žymima lenktiniuose skliaustuose, pvz., abbellire vksm (-isc-). Sangrąžiniai veiksmažodžiai pateikiami kaip pagrindinis veiksmažodis, tik atskiroje dalyje, prasidedančioje ženklu „»“.

tags: #lytinis #organas #vilkikas #tempe