Lietuvos žurnalistai reikšmingai prisidėjo prie olimpinių žaidynių istorijos įamžinimo, rašydami apie šį svarbų sporto įvykį ir pristatydami jį Lietuvos visuomenei. Ši veikla apima ne tik reportažus iš pačių žaidynių, bet ir knygų serijas, kurios nušviečia olimpinių žaidynių istoriją ir reikšmę. Šiame straipsnyje panagrinėsime svarbiausius Lietuvos žurnalistų indėlius į šią sritį, išskirdami reikšmingiausius autorius ir jų darbus.
Pranas Rìmša: serijos apie olimpines žaidynes pradininkas
Pranas Rìmša (1929-2007) buvo imtynių treneris, sporto organizatorius ir sporto istorikas, padėjęs pamatus knygų apie olimpines žaidynes serijai Lietuvoje. Baigęs Lietuvos kūno kultūros institutą 1953 m., jis ilgą laiką dirbo Kūno kultūros ir sporto komitete, taip pat aktyviai dalyvavo Lietuvos imtynių federacijos veikloje ir Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK).
P. Rìmša buvo Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos konsultantas kūno kultūros ir sporto klausimais, daugelio straipsnių autorius ir Sportinių terminų žodyno kūrybinės grupės vadovas. Jis taip pat sudarė ir parašė 17 leidinių, įskaitant „Fizkultūrininko kalendorius“ ir „Sportininko žinynas“. Svarbiausia, kad jis buvo knygų apie olimpines žaidynes serijos pradininkas (1961-1969 m.), kurį vėliau tęsė Mindaugas Barysas, o nuo 1992 m. - žaidynėse akredituoti žurnalistai.
Knygų apie olimpines žaidynes serija
Prano Rìmšos iniciatyva pradėta knygų serija apie olimpines žaidynes tapo svarbiu informacijos šaltiniu Lietuvos sporto gerbėjams. Šios knygos ne tik nušvietė olimpinių žaidynių istoriją, bet ir pristatė Lietuvos sportininkų pasiekimus, taip skatinant patriotiškumą ir domėjimąsi sportu. Vėliau seriją tęsė Mindaugas Barysas, o nuo 1992 m. - kiti žurnalistai ir autoriai.
Algimantas Merkevičius: sporto pasaulio pasakotojas
Algimantas Merkevičius - žmogus, kurio balsas, žodis ir rašytas tekstas dešimtmečiais lydėjo Lietuvos sportą. Jis buvo ne tik žurnalistas, bet ir istorikas, pasakotojas, archyvaras, išlaikęs gyvą atmintį apie mūsų šalies sporto didvyrius. Jo darbai - tai tiltas tarp praeities ir dabarties, leidžiantis kiekvienai naujai kartai pažinti tuos, kurie kėlė Lietuvos vardą pasaulyje.
Algimantas Merkevičius gimė laikotarpiu, kai sportas buvo vienas iš nedaugelio būdų išreikšti tautinį identitetą. Nuo jaunystės jį traukė ne tik sporto varžybų azartas, bet ir noras suprasti, kas slypi už medalių, rekordų ir pergalių. Jo pirmieji reportažai buvo skirti vietinėms varžyboms, bet net ir jose jis sugebėjo atrasti istorijas, kurios paliesdavo skaitytoją. Merkevičius turėjo unikalią savybę rašyti taip, kad skaitytojas jaustųsi tarsi pats dalyvautų rungtynėse.
Didžiąją savo karjeros dalį Algimantas paskyrė olimpiečių istorijų pasakojimui. Jis buvo vienas iš tų, kurie dar sovietmečiu stengėsi atkreipti dėmesį į lietuvių sportininkus, garsinusius ne tik Sąjungą, bet ir savo gimtinę. Jis rašė apie legendinius sportininkus, gebėdamas ne tik pateikti faktus, bet ir perteikti emociją, psichologinį sportininkų kelią.
Ypatingą vietą jo kūryboje užėmė archyvinių faktų rinkimas. Jis praleido daugybę valandų ieškodamas senų fotografijų, iškarpų, interviu, kuriuos kiti jau buvo pamiršę. Be rašymo, Merkevičius ilgus metus dirbo įvairiose redakcijose, kur ugdė naują žurnalistų kartą. Jis visada pabrėždavo, kad sporto žurnalisto darbas nėra tik apie rezultatų pateikimą. Jo redaktūrinis stilius buvo reiklus, bet teisingas. Jis skatino rašyti tik tai, ką galima patvirtinti faktais, ir niekada nepataikauti sensacijai. Tokia pozicija leido jam pelnyti didžiulę pagarbą tiek žurnalistų bendruomenėje, tiek sportininkų tarpe.
Merkevičiaus tekstuose nuolat atsispindėjo viena vertybė - pagarba žmogui. Jis niekada nesiekė sukurti sensacijų sportininkų sąskaita. Priešingai, jo raštuose tvyrojo šiluma ir nuoširdumas. Jo požiūris į sportą buvo humanistinis - tai ne tik kova dėl medalių, bet ir kelias į asmeninį tobulėjimą. Algimantas dažnai sakydavo, kad sportas moko ne tik laimėti, bet ir pralaimėti oriai.
Algimantas Merkevičius išleido kelias knygas apie Lietuvos olimpiečius, tarp jų - išsamius leidinius, kuriuose surinktos sportininkų biografijos, pasiekimai ir unikalios nuotraukos. Šie darbai tapo neįkainojamu šaltiniu tiek sporto istorikams, tiek plačiajai visuomenei. Jis taip pat bendradarbiavo su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, dalyvavo olimpinių archyvų kūrime ir buvo vienas iš tų, kurie padėjo formuoti oficialų Lietuvos olimpinės istorijos pasakojimą. Jis gebėjo apjungti faktus ir emociją, kurdamas gyvas istorijas apie sportininkus. Merkevičius buvo mentorius, kuris skatino jaunus žurnalistus rašyti atsakingai ir su pagarba.
Algimantas Merkevičius buvo daugiau nei žurnalistas - jis buvo sporto pasaulio pasakotojas. Jo tekstai alsuoja pagarba, žingeidumu ir empatija. Jis rašė ne tam, kad įtikintų, o tam, kad suprastų, ir šis požiūris pavertė jo darbus nemirtingais. Kiekviena jo istorija - tai priminimas, kad už kiekvieno medalio slypi žmogus, o už kiekvienos pergalės - emocija, kurią verta įamžinti.
Kiti žurnalistai ir autoriai prisidėję prie olimpinių žaidynių įamžinimo
Be Prano Rìmšos ir Mindaugo Baryso, prie olimpinių žaidynių istorijos įamžinimo prisidėjo ir kiti žurnalistai bei autoriai, rašydami straipsnius, reportažus ir knygas apie šį svarbų sporto įvykį. Jų dėka Lietuvos visuomenė galėjo sekti olimpines žaidynes, susipažinti su sportininkų pasiekimais ir pajusti olimpinę dvasią.
Bronislovas Čekanauskas: indėlis į olimpinių žaidynių įamžinimą
Žurnalistas Bronislovas Čekanauskas taip pat svariai prisidėjo prie olimpinių žaidynių istorijos įamžinimo. Jis yra elektroninio lankstinuko, išleisto kartu su kolekciniu 20 eurų nominalo sidabriniu banku, skirtu XXXII olimpiadai Tokijuje, autorius. Lankstinuke B. Čekanauskas pasakoja apie šių Tokijo olimpinių žaidynių išskirtinumą ir primena Lietuvos sportininkų laimėjimus olimpinėse žaidynėse.
Vladas Janiūnas: pirmasis lietuviškas balsas olimpinėse žaidynėse
1992 m. šio žmogaus balsą iš Barselonos girdėjo visa Lietuva. Taip Vladas Janiūnas tapo pirmuoju, kuris lietuviškai komentavo olimpines žaidynes. Ilgametis LRT žurnalistas gyvenime drąsiai priėma iššūkius, tvirtai laikosi savo nuomonės ir visada siekia maksimalaus rezultato. Karjerą pradėjęs kaip Kauno krepšinio mokyklos treneris, V. Janiūnas daugiau nei dešimtmetį ieškojo talentų, o aštunto dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo įsimintiną komentatoriaus karjerą.
„Visi trys etapai yra brangūs - tiek dirbant su vaikais, tiek dirbant televizijoje. Kiekviename etape buvo savotiška kova, įsitvirtinti reikėjo - tapti geru treneriu, surasti olimpietį ir kitus gabius sportininkus. Perėjus į televiziją - vėl tokie neišarti dirvonai, nes man taip pasisekė, kad tapau pirmuoju Lietuvos televizijos komentatoriumi, kuris tiesiogiai komentavo olimpines žaidynes“, - pasakoja buvęs LRT žurnalistas ir komentatorius V. Janiūnas.
Nuo 2001 m. V. Janiūnas pradėjo vadovauti Kauno Salomėjos Neries vidurinei mokyklai. Dėl didelių direktoriaus pastangų ji tapo Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnazija, kurioje užaugo ne viena Lietuvos sporto žvaigždė.
„Kažkaip nesinori palikti nepabaigto darbo, norisi, kad įsitvirtintų šita gimnazija Lietuvoje, nes ją tikrai yra baigę daug gabių įvairių sporto šakų sportininkų, pavyzdžiui, mūsų pasididžiavimas - irkluotoja Donata Vištartaitė. […] Daug čia jau mokėsi pajėgių sportininkų, kurie tikrai gynė Lietuvos garbę, jau trijose olimpinėse žaidynėse buvo penki mūsų buvę abiturientai“, - sako V. Janiūnas.
Laima Janušonytė: kritikė ir sporto žurnalistikos veteranė
Legendinė sporto žurnalistė, buvusi sporto žinių vedėja Laima Janušonytė-Stenhoff negailėjo kritikos olimpinių žaidynių transliacijų kokybei Lietuvoje. Jos nuomone, komercinės televizijos, įsigijusios transliacijų teises, ne visada deramai pasirengia tokiems svarbiems renginiams.
L. Janušonytė-Stenhoff išsakė nuomonę, kad, nors transliacijų teisės kainuoja brangiai, būtina investuoti ir į TV transliacijų organizavimą bei komentavimą. Ji pabrėžė, kad reklamos, nors ir suprantamos komercinėms televizijoms, turėtų būti rodomos su saiku ir laiku.
„Mano kritika yra daugiau nukreipta į TV3 vadovybę ir jų politiką, jų nepasirengimą transliacijoms ir tragiškai kišamas reklamas ne vietoje“, - nuomonę išsakė L. Janušonytė-Stenhoff. Tačiau ji paminėjo, kad daugelis sporto komentatorių, kurie komentuoja skirtingas olimpinių žaidynių varžybas, dirba tikrai gerai, o jų pašnekovai - ekspertai, jauni žmonės, puikūs. Kaip pavyzdį ji pateikė Žilvino Aleksandravičiaus ir eksperto komentarą irklavimo varžybose bei Tautvydo Kubiliaus darbą.
Marius Grinbergas: žiemos ir vasaros olimpinių žaidynių patirtis
Patyręs sporto žurnalistas Marius Grinbergas darbavosi 2014 m. Sočio (Rusija), 2018 m. Pjongčango (Pietų Korėja) ir 2022 m. Pekino (Kinija) žiemos olimpinėse žaidynėse. Jis taip pat dirbo 5 vasaros olimpinėse žaidynėse: Atėnuose (2004), Londone (2012), Rio de Žaneire (2016), Tokijuje (2021) ir Paryžiuje (2024).
M. Grinbergas pasidalino įspūdžiais apie skirtingas žaidynes: „Visos žaidynės labai skirtingos. Pirmosios buvo Sočyje. Jos buvo keistokos, ten buvo labai šilta. Jie turėjo bėdų su sniegu. Pavyzdžiui, paskutinieji startuodavę kalnų slidininkai važiuodavo tokiais grioviais - iš kalnų trasos pasidarydavo bobslėjaus trasa. Pjongčangas labai patiko. Nors reikėjo toli važinėti nuo apsistojimo vietos, tačiau matosi, kad ten laisva šalis. Pekino žaidynės vyko pandemijos metu, todėl Kinijos nepamatėme. Nuvažiavę matėme tik tai, kur buvo leidžiama eiti, bet pačiame Pekine nebuvome.“
Žurnalistas paminėjo ir sudėtingas oro sąlygas: „Sočio žaidynių metu netgi buvome įbridę į jūrą, nes Sočio žaidynės su pačiu Sočiu neturėjo nieko bendra. Areninės varžybos vyko Adleryje, o visa kita - aukštai kalnuose. Pekine jutiminė temperatūra buvo 28 laipsniai šalčio, šiaip - apie 15 laipsnių šalčio. Netgi buvo atidėję vienas varžybas dėl šalčio. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai ant mano barzdos buvo užšalęs sprindžio ilgio varveklis.“
M. Grinbergas atkreipė dėmesį į žurnalistų darbo specifiką: „Žurnalistai iš tiesų nemato olimpinių žaidynių, nemato varžybų. Varžybų metu sėdi ir rašai, ką matai per televizorių, nes jei išeisi į lauką, turėsi labai greitai viską rašyti. O kai iki finišo lieka nedaug laiko, bėgi į vadinamąją „Mix“ zoną ir kalbini.“
Artimiausios 2026 m. Milano ir Kortinos olimpinės žaidynės M. Grinbergui bus pirmosios žiemos žaidynės, vykstančios Europos žemyne po 20 metų pertraukos. Jam tai bus Kortinos žaidynės, kurios kels milžinišką logistinį iššūkį dėl didelių atstumų tarp bazių.
Pats M. Grinbergas jaunystėje gana sėkmingai užsiiminėjo žiemos sportu - kalnų slidinėjimu, tapęs Lietuvos vaikų ir jaunimo čempionu. Jis džiaugiasi, kad 2026 m. žaidynėse Lietuvai atstovaus Andrejus Drukarovas, o moterų varžybose debiutuos 17-metė Neringa Stepanauskaitė, kuri bus jauniausia visos olimpinės delegacijos atstovė.
Lietuvos banko monetos: olimpinės žaidynės numizmatikoje
Lietuvos bankas nuo 1996 m. leidžia kolekcines monetas, skirtas olimpinėms žaidynėms. Šios monetos ne tik įamžina olimpines žaidynes, bet ir populiarina sportą bei Lietuvos sportininkų pasiekimus. Iki šiol išleistos monetos, skirtos Atlantos, Sidnėjaus, Atėnų, Pekino, Londono, Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinėms žaidynėms. Monetose įamžintos sporto šakos parenkamos bendradarbiaujant su LTOK, atsižvelgiant į Lietuvos sportininkų pasiekimus tarptautiniu mastu.
20 eurų moneta, skirta Tokijo olimpinėms žaidynėms
2021 m. birželio 22 d. Lietuvos bankas išleido kolekcinę 20 eurų monetą, skirtą XXXII olimpiadai Tokijuje. Šioje monetoje įamžinta irklavimo sporto šaka ir Lietuvos irkluotojai. Monetos averse pavaizduota stilizuota irkluotojų keturvietė ir LTOK logotipas, o reverse - stilizuota Tokijo olimpinė irklavimo trasa iš paukščio skrydžio ir užrašas „Tokijas“ lietuvių ir japonų kalbomis. Monetos grafinį projektą sukūrė dailininkas Vladas Žukas.
Kitos knygos ir leidiniai, skirti olimpinei tematikai
Be jau minėtų autorių ir leidinių, Lietuvos sporto žurnalistai ir istorikai yra išleidę ir kitų knygų bei leidinių, skirtų olimpinei tematikai. Šie darbai apima:
- Leidiniai, skirti konkrečioms olimpinėms žaidynėms: Knygos, skirtos Pekino žiemos olimpinėms žaidynėms, Tokijo olimpinėms žaidynėms. Šios knygos supažindina su žaidynių istorija, programa, dalyviais ir Lietuvos sportininkų pasiekimais.
- Leidiniai apie Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) veiklą: „Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas ir pripažinimas“ - knyga, kurioje atskleidžiamas LTOK grįžimo į tarptautinę olimpinę šeimą siekių įgyvendinimas.
- Monografijos apie sporto šakas: „Lietuvos lengvoji atletika. XXI a. pradžia“ - knyga, apimanti keturis olimpinius ciklus ir pristatanti sportininkus, trenerius ir organizatorius. „Vandensvydis Lietuvoje“ - knyga, apžvelgianti Lietuvos vandensvydžio istoriją nuo ištakų iki šių dienų.
- Leidiniai, skirti olimpiniam švietimui: Knygos, skirtos ikimokyklinių įstaigų pedagogams bei visiems besidomintiems olimpiniu švietimu. Šiuose leidiniuose rasite informacijos apie olimpinį ugdymą Lietuvoje, Vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo projektą.
- Leidiniai apie olimpines vertybes: „Memorabilia in Olympic Culture and Heritage“ - enciklopedinis leidinys anglų kalba, skirtas olimpinių ir paralimpinių vertybių ugdymui. Leidinys sporto moralės, dorovės ir etikos klausimais, skirtas aukštųjų mokyklų studentams, treneriams, pedagogams, olimpiečiams bei visai sporto visuomenei.
- Lietuvos olimpinės akademijos leidiniai: Knyga „Lietuvos olimpinės akademijos raida (1989-2010): mokslas, žmonės, darbai“ skiriama Lietuvos olimpinės akademijos nariams, sporto istorikams, mokytojams, aukštųjų mokyklų dėstytojams, studentams, sporto organizatoriams, olimpiečiams. LOA nariai per visą dvidešimtpenkmetį aktyviai skleidė po pasaulį gražias ir kilnias olimpizmo idėjas.
Sukčiavimas sporte: Deklano Hilo knyga "Parduotos rungtynės"
Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Lietuvos krepšinio profesinės sąjungos „Solidarumas“ išleista Kanados žurnalisto Deklano Hilo knyga „Parduotos rungtynės“, kurioje atskleidžiamos neįtikėtino masto aferos, vykdomos profesionaliame futbole. Knygos autorius Deklanas Hilas gyvenime matė daug ko - jam teko ragauti aktoriaus duonos, dirbti radijuje ir televizijoje, kurti dokumentines laidas apie mafiją, neramumus Kosove ir Irake, bet jo specializacija - tirti organizuotą nusikalstamumą sporte.
Knygoje „Parduotos rungtynės“ D. Hilas aprašo savo trejus metus trukusį žurnalistinį tyrimą apie futbolo rungtynių režisavimą, kurio metu jis aplankė keturis žemynus, kalbino žaidėjus, trenerius, teisėjus, lažybų tarpininkus, nusikalstamo pasaulio atstovus, klastojančius futbolo rungtynių rezultatus. D. Hilas perspėja, kad perskaitę jo knygą, į profesionalų futbolą pradėsite žiūrėti kitaip.
Savo tyrimo pradžioje į sukčiavimą sporte jis žvelgė labai skeptiškai ir pats netikėjo, kad aferos gali būti vykdomos didžiausiuose futbolo turnyruose, tačiau po rizikingų susitikimų su nusikaltėliais ir po to, kai savo akimis pamatė, kaip yra tariamasi dėl galutinio rungtynių rezultato, jo nuomonė pasikeitė. Pats autorius prisipažįsta, kad faktai, kuriuos pavyko atskleisti, buvo netikėti jam pačiam.
Knygos pristatyme kanadietis tikino nė kiek neperdedantis - po jo knygos pasirodymo buvo pradėta šešiolika policijos tyrimų, vienas iš jų, dėl sukčiavimo aukščiausioje Vokietijos futbolo lygoje. Hilas kaip pavyzdį pateikė ir Aziją, kur, anot jo, sukčiavimo mastai yra gerokai didesni nei Europoje. Ten už sukčiavimą futbolo žaidėjai, teisėjai ir treneriai ne tik sodinami į kalėjimą, tačiau nemažai jų, nebeturėdami kito kelio, pasirenka savižudybę. Knyga taip pat sukėlė didelį skandalą Ganoje. Žurnalistas apkaltino Ganos futbolo rinktinę, jog ji parsidavė 2006 metų Pasaulio čempionate ir tyčia pralaimėjo Brazilijos ir Italijos komandoms. Savo knygoje jis pasakojo, jog pats matė, kaip buvo organizuojamos šios rungtynės, paperkamas Ganos rinktinės atstovas.
Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius, dalyvavęs knygos pristatyme, neslėpė džiaugsmo, jog šis kūrinys pagaliau išleistas lietuvių kalba. „Parduotos rungtynės“ turėtų atkreipti ne tik visuomenės, bet ir Lietuvos pareigūnų dėmesį į sukčiavimo sporte problemą.
Knygos pristatymą vedęs buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris, „Parduotas rungtynes“ apibūdino kaip įdomią, prikaustančią, šokiruojančią ir pribloškiančią. Anot jo, ši knyga bus įdomi ir žmonėms, kurie visiškai nesidomi sportu, nes ji ne tik atskleidžia sukčiavimo sporte problemą, tačiau yra parašyta kaip detektyvas, todėl ją skaityti - vienas malonumas.
Lietuvos sporto žurnalistų federacijos apdovanojimai
Lietuvos sporto žurnalistų federacija kasmet apdovanoja geriausius sporto žurnalistus ir jų darbus. Tarp svarbiausių apdovanojimų yra:
- Romos Grinbergienės premija (už ryškiausius metų darbus).
- Aleksandro Krukausko premija (už gyvenimą, paskirtą sporto žurnalistikai).
- Vytauto ir Vytauto V. Saulių premija (geriausiam metų jaunajam (iki 30 metų) sporto žurnalistui).
- Vytauto Gudelio premija (už sporto idėjų puoselėjimą).
- Mindaugo Baryso premija (už geriausią metų straipsnį/darbą).
- Geriausia metų nuotrauka.
- Virgilijaus Mundrio premija (geriausiam metų komentatoriui).
- Geriausias periodinis metų vaizdo ir garso turinio projektas.
Šie apdovanojimai skatina sporto žurnalistus siekti aukščiausių standartų ir prisidėti prie Lietuvos sporto įamžinimo.
Mindaugo Augusto apdovanojimai
Mindaugas Augustis dukart buvo įvertintas Romos Grinbergienės premija (2010 ir 2023 m.) ir dukart jam įteikta Mindaugo Baryso premija už geriausią metų darbą. 2014-aisiais įvertinta jo publikacija „A lygos trenerį supa juodi praeities šešėliai“ apie buvusį Alytaus „Dainavos“ strategą Marco Ragini, o 2017 m. - „Rekonkista Aukštaitijoje: kaip bandymas mėgdžioti „Chelsea“ iškreipė Lietuvos futbolo veidą“.
tags: #lietuviu #zurnalistas #serijos #apie #olimpines #zaidines