Alkūninis velenas yra vienas svarbiausių variklio komponentų, atliekantis stūmoklio grįžtamojo judesio pavertimo sukamuoju judesiu funkciją ir perduodantis sukimo momentą į išorinį pasaulį. Jis taip pat valdo vožtuvų eigą ir kitų pagalbinių variklio įrenginių darbą. Veikdamas itin atšiauriomis sąlygomis, alkūninis velenas nuolat patiria didelį dujų slėgį, inercijos jėgą bei kintamas apkrovas.
Alkūninio veleno konstrukcija ir medžiagos
Alkūninio veleno konstrukcija apima pagrindinius ir švaistiklio kakliukus. Pagrindiniai kakliukai skirti velenui paremti, o švaistiklio kakliukai kartu su dviem galiniais švaistikliais sudaro alkūninio veleno lenkimą. Pagal atramų skaičių velenai skirstomi į:
- Pilno atramų tipo: pagrindinių kakliukų skaičius yra vienu didesnis už cilindrų skaičių.
- Nepilno atramų tipo: pagrindinių kakliukų skaičius neviršija cilindrų skaičiaus.
Gamybai naudojamos medžiagos parenkamos pagal variklio tipą: vidutinio anglies plienas (benzininiai varikliai), legiruotasis ketus (dyzeliniai varikliai) ir kalusis ketus.
Dažni pažeidimai ir nusidėvėjimo modeliai
Alkūninis velenas gali patirti įvairius pažeidimus: paviršiaus nudegimus, lenkimą, deformaciją, įtrūkimus ar lūžius. Pagrindiniai nusidėvėjimo modeliai:
- Radialinis susidėvėjimas: kakliukai dažnai įgauna elipsės formą. Didžiausias susidėvėjimas koncentruojasi kakliukų šonuose.
- Švaistiklio kakliuko dėvėjimasis: dėl didesnių apkrovų ir sudėtingesnių tepimo sąlygų šis kakliukas dėvisi labiau nei pagrindinis, dažnai formuojantis ovalo formą.
Ribinis alkūninio veleno nusidėvėjimas paprastai svyruoja nuo 0,05 mm iki 0,20 mm (neviršijant 1-2% veleno skersmens).
Lenkimo ir įtrūkimų priežastys
Įtrūkimai dažniausiai atsiranda perėjimo angoje ir alyvos kanaluose tarp švaistiklio peties ir kakliuko. Pagrindinės lenkimo ir sukimo priežastys:
- Per didelis pagrindinio guolio tarpas, sukeliantis stiprią vibraciją.
- Detonacija arba variklio perkrova.
- Nenuoseklus pagrindinių guolių dangčių laisvumas.
- Netinkamas alkūninio veleno laikymas (ilgalaikė atramos trūkumas).
- Cilindrų bloko pagrindinių korpuso angų koncentriškumo nuokrypis.
Pažeidimų apžiūra ir diagnostika
Tiksliai įvertinti veleno būklę padeda šie metodai:
- Matavimas mikrometru: atliekamas radialinio nusidėvėjimo ir apvalumo paklaidos matavimas.
- Alyvos nutekėjimo metodas: velenas panardinamas į žibalą, vėliau apibarstomas baltais milteliais. Alyvos dėmės išryškina įtrūkimų vietas.
- Magnetinio bandymo metodas: naudojant detektorių, įtrūkimai aptinkami pagal magnetinių miltelių adsorbciją plyšio kraštuose.
Remonto principai
Jei apvalumo ir cilindriškumo paklaida viršija 0,01-0,0125 mm, atliekamas kakliukų šlifavimas. Šlifuojant diametras dažniausiai mažinamas 0,25 mm arba 0,50 mm, todėl būtina naudoti pastorintus remontinius slydimo guolius (įdėklus).
Lenkimo atveju naudojami šie metodai:
- Paviršiaus sprogimo metodas: tinka, jei lenkimas neviršija 0,30-0,50 mm.
- Šalto slėgio kompensavimas: atliekamas naudojant presą, uždėjus V formos blokus ant kakliukų.
Svarbu: jei įtrūkimai atsiranda įtemptose vietose (svirtys ar kakliukai), alkūninį veleną būtina pakeisti nauju.
Svarba variklio darbo sklandumui
Alkūninio veleno daviklis, nors ir nėra tiesiogiai mechaninė veleno dalis, yra būtinas jo veikimo stebėjimui. Daviklio gedimo požymiai - netolygus variklio darbas, sunkiai užsivedantis variklis, išaugusios kuro sąnaudos ir užsidegusi „Check Engine“ lemputė. Ignoruojant šiuos simptomus, variklis gali sugesti nepataisomai, todėl būtina operatyvi profesionali diagnostika.
tags: #leistynos #normos #susidevejimo #alkuninio #veleno