Jūros visada buvo ir išlieka rizikinga aplinka. Nuo seniausių laikų, kuomet į jūrą buvo leidžiamasi paprastais laiveliais, iki šiandienos, kai vandenis skrodžia šiuolaikiniai, įvairiomis technologijomis apsiginklavę laivai, į jūrą išsiruošę žmonės visada rizikuoja. Technologinė pažanga smarkiai sumažino jūrinių katastrofų kiekį, bet jos visai neišnyko. Palei Klaipėdos krantus jūros dugne guli ne vienas audrų sunaikintas burlaivis, kartu į pražūtį pasiėmęs įvairių tautybių įgulų narių gyvybes. Lietuvių jūrininkai taip pat ne visi sugrįžta namo.
Istoriniai įvykiai ir lietuvių jūreivių tragedijos
Periodas tarp 1928 ir 1940 metų buvo ypač tragiškas Mažosios Lietuvos jūreiviams ir žvejams. Daugelis jų žuvo jūrose, dažniausiai nuskendus laivams.
Tragiški 1928-1940 metų įvykiai
- 1928 m. balandžio 2 d. jūreivis Antanas Mėlynis, plaukiojęs burlaiviu Archibald Rüssel, žuvo netoli Folklendo salų per uraganą La Platos.
- 1928-1929 m. Baltijos jūroje per audrą žuvo apie 120 Šventosios, Palangos, Girulių, Karklės, Melnragės žvejų, plaukiojusių burinėmis valtimis. Visi jie buvo be gelbėjimosi liemenių.
- 1933 m. liepos 15 d. Klaipėdos uoste sudužus jūrų skautų laivui Budys, žuvo jūrų skautai Amulevičius, Eduardas Jasiukevičius ir Vincas Šidlauskas.
- 1935 m. spalio 20 d. Klaipėdos uoste per audrą susidūrė Švedijos-JAV laivas Marienholm ir locų laivas Aušra.
- 1937 m. kovo 16 d. per audrą Baltijos jūroje žuvo Šventosios žvejai Mikis Kikalis, Ansas Dejus, Jonas Dievinas, Jonas Tapinas, plaukę žvejų valtimi.
- 1938 m. vasario 28 d. ties Juodkrante nuskendus Klaipėdos AB Sandėlis laivui Neringa, žuvo 3 jūreiviai: Jonas Grosas, E. Lemkė, E. Koenies. Netrukus Botnijos įlankoje ant povandeninių uolų užplaukęs ir nuskendęs laivas Nida pasiglem
jo įgulos gyvybes. - 1939 m. lapkričio 13 d. laivavedys Povilas Pažemeckas nuskendo su laivu Panevėžys Suomių įlankoje, užplaukęs ant povandeninės uolos.
- 1939 m. lapkričio 17 d. su Šiaurės jūroje torpeduotu laivu Kaunas nuskendo jūreivis Antanas Kulikauskas.
- 1940 m. rugpjūčio 14 d. Suomių įlankoje, kai vokiečių aviacinės bombos kliudė laivą Utena ir Kretinga, kartu su Utena nuskendo jo kapitonas Liudas Serafinas.
Didžiausios Baltijos jūros katastrofos Antrojo pasaulinio karo metais
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūra tapo liudininke kelių didžiulių tragedijų, pareikalavusių tūkstančių žmonių gyvybių. Didžioji dalis šių laivų buvo naudojami civilių ir sužeistųjų evakuacijai iš Rytų Prūsijos.
Keleivinio laivo „Wilhelm Gustloff“ tragedija
„Wilhelm Gustloff“, vokiečių kruizinis laivas, pastatytas 1937 m. Blohm & Voss laivų statykloje Hamburge. Pavadintas Nacionalsocialistų partijos nario Wilhelmo Gustloff, 1936 m. Šveicarijoje nužudyto Kroatijos žydo Davido Frankfurterio, garbei. Laivas buvo pirmasis, sukurtas specialiai Vokiečių darbo fronto (DAF) programai Kraft durch Freude (Jėga per džiaugsmą), kurios tikslas buvo subsidijuoti vokiečių darbuotojų laisvalaikio veiklas ir demonstruoti nacistinės Vokietijos pasiekimus. Laivo ilgis siekė 208,5 m, plotis - 23,59 m, aukštis - 56 m, grimzlė - 6,5 m, vandentalpa - 25 484 tonos. Didžiausia galia - 9500 AG, o didžiausias greitis siekė 15,5 kn (28,7 km/h). Laive buvo 5 deniai ir 489 kajutės, visos vienodo dydžio ir įrengtos, išskyrus vieną, skirtą A. Hitleriui.
1939 m. Wilhelm Gustloff buvo rekvizuotas Vokietijos karinio jūrų laivyno, aprūpintas priešlėktuviniais pabūklais ir tapo plaukiojančiomis kareivinėmis, vėliau naudotas kaip ligoninė. 1945 m. Raudonajai armijai veržiantis į Rytų Prūsiją, K. Dönitzas pradėjo ruoštis operacijai „Hannibal“ - masinei vokiečių kariuomenės ir civilių evakuacijai iš šios srities. Laivui Wilhelm Gustloff buvo įsakyta į Vakarų Vokietiją atgabenti 2-osios povandeninių laivų mokymo divizijos karius (kartu su laivo įgula jų buvo apie 1630). Nuo 1945 m. sausio 25 d. laivas pradėjo priimti ir kitus pabėgėlius. Sausio 29 d., sustabdžius registraciją, jų skaičius pasiekė 7956 (liudininkų teigimu, vėliau į laivą įlipo dar 2000 žmonių, kitais duomenimis laive buvo apie 8956 civilius).
1945 m. sausio 30 d. 12 val. laivo kapitonas Friedrichas Petersenas nepaisė rekomendacijų laikytis arčiau pakrantės bei plaukti 28 km/h greičiu. Dėl to 19 val. laivas buvo pastebėtas sovietų povandeninio laivo S-13. 21 val. 16 min trys iš keturių sovietų paleistų torpedų pataikė į Wilhelm Gustloff ir per valandą laivas nuskendo. Nors laive buvo gelbėjimosi valčių bei plaustų, tačiau daugelis šių gelbėjimo priemonių denyje buvo prišalusios (oro temperatūra tuo metu siekė -18 °C). Efektyviai jas panaudoti nebuvo įmanoma dar ir todėl, kad viena iš torpedų pataikė į įgulos patalpas ir žuvo susidoroti su esama situacija geriausiai pasirengę įgulos nariai. Gelbėjimo operaciją vykdė devyni laivai, buvo išgelbėti 1239 keleiviai. Ši tragedija, 1945 m. sausio 30 d., pražudžiusi net 9343 gyvybes, laikoma didžiausia keleivinio laivo katastrofa istorijoje. Laivo nuolaužos (vienos didžiausių Baltijos jūroje) dugne guli maždaug 35 km į rytus nuo Lebos miesto Lenkijoje ir sulaukia didelio lobių ieškotojų, ypač ieškančių dingusio Gintaro kambario, dėmesio. Ši katastrofa keletą dešimtmečių buvo slepiama ir tik XX a. 9 dešimtmetyje ją pradėta viešinti.
Keleivinio garlaivio „Wilhelm Gustloff“ tragedija
Keleivinio laivo „General von Steuben“ žūtis
1922 m. pastatytas keleivinis laivas „General von Steuben“ iki 1944-ųjų buvo naudojamas kaip aukštųjų vadų viešbutis, vėliau paverstas karo ligonine. Skirtingai nei „Wilhelm Gustloff“, jis tarp Dancigo įlankos ir šiaurės Vokietijos uostų, daugiausiai Swinemündės (dab. Svinouščė) kursavo reguliariai. Nuo 1944 m. gruodžio laivas jau buvo atlikęs 18 reisų, kuriais iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 26 445 sužeistieji ir 6 694 pabėgėliai. Laivą ne kartą puolė sovietų lėktuvai, tačiau denyje sumontuota priešlėktuvinė ginkluotė leido išvengti didelių pažeidimų. Į paskutinį reisą „General von Steuben” iš Piliavos uosto išplaukė 1945 m. vasario 9-osios vakare. Laivą lydėjo torpedinis kateris TP10 ir senas minininkas T-196. Laivo apsauga juos pavadinti buvo galima tik su didelėmis išlygomis, nes ir jais buvo evakuojami civiliai. Vien laivu T-196 buvo evakuojama 200 pabėgėlių.
Vilkstinė pasirodė sovietų povandeniniam laivui S-13, vadovaujamam Aleksandro Marinesko, kuris sausio 31-ąją jau buvo nuskandinęs „Wilhelmą Gustlofą“. Šį sykį povandeninio laivo vadas taikinį palaikė lengvuoju kreiseriu „Emden“. Sovietų povandeninis laivas keturias su puse valandos sekė „General von Steuben” ir, galiausiai, vasario 10-osios naktį, paleido į lainerį dvi torpedas. Rusijos istoriko Jurijaus Lebedevo manymu, A. Marinesko „apsirikti“ galėjo ir sąmoningai, nes už paskandintą kreiserį priklausydavo 20 tūkst. rublių premija, o už transportą - tik 3 tūkst. Kai nugriaudėjo torpedų sprogimai, keleivinį laivą lydėjusių laivų kapitonai blaiviai įvertino savo galimybes, todėl nesivaikė povandeninio laivo, bet, apšvietę jūrą prožektoriais ir signalinėmis raketomis, išsyk pradėjo gelbėjimo operaciją. TP10 įgula iš vandens iškėlė 512 žmonių, T-196 - 147. Tarp išgelbėtų buvo 360 sužeistųjų, dauguma likusių buvo medicinos personalas. Iš viso išgelbėti 659 žmonės. „General von Steuben” nuskendo labai greitai, per 15 minučių. Žuvo 3608 žmonės.
Transporterio „Goya“ tragedija
1945 m. balandžio 16-osios naktį Dancigo (dab. - Gdansko) įlankoje kitas sovietų povandeninis laivas L-3, vadovaujamas trečio rango kapitono Vladimiro Konovalovo, dviem torpedomis paskandino vokiečių krovininį laivą „Goya“. Laivas iš paskutiniojo sovietų neužimto Pomeranijos taško Helo nerijoje, kur spietėsi šimtai tūkstančių pabėgėlių, išplaukė balandžio 16-osios vakare. Laive buvo 385 sužeistieji, 1500 kareivių ir 3500 pabėgėlių civilių. Laivų vilkstinė pasuko į Kopenhagą. Vidurnaktį ties Großendorfo uostu (dab. - Wladyslawowo) Helo nerijos pradžioje laivą pasiekė dvi torpedos. „Goya“ perlūžo per pusę ir nuskendo vos per septynias minutes. Aprūpinimo laivams ir greitaeigiams gelbėjimo kateriams pavyko išgelbėti tik 165 žmones. Pagal aukų skaičių tai buvo viena didžiausių tragedijų Baltijos jūroje Antrojo pasaulinio karo metais, kurią galima lyginti nebent su keleivinio lainerio „Wilhelm Gustloff“ žūtimi. Beje, laivas „Goya“ buvo konfiskuotas iš Norvegijos.
Keleivinio laivo „Cap Arcona“ katastrofa
1945 m. vasario 1-osios naktį, praėjus dviem dienoms nuo „Wilhelm Gustloff“ nuskandinimo, per plauką buvo išvengta dar vienos tragedijos. Lainerį „Cap Arkona“ du kartus nesėkmingai atakavo kitas sovietų povandeninis laivas (tikriausiai L-3). Tuo metu laineriu plaukė net 9300 žmonių. Iš viso „Cap Arcona“ dėka iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 25 795 pabėgėliai. Tačiau ir šį keleivinį laivą ištiko tragiškas likimas. 1945 m. gegužės 3 d. Liubeko įlankoje stovėjusį „Cap Arcona“ atakavo britų aviacija. Laive tuo metu buvo, įvairiais duomenimis, nuo 4000 iki 5500 koncentracijos stovyklų kalinių. Laive kilus gaisrui beveik visi jie žuvo.
Keleivinių laivų skandinimo motyvai ir pasekmės
Keleivinių laivų skandinimas nebuvo pavienis ar atsitiktinis atvejis. Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno vadovybė apie „Wilhelm Gustloff“ ir „General von Steuben“ paskandinimus sužinojo tik vasario pabaigoje, ne iš savo šaltinių, o iš Švedijos laikraščio „Aftonbladet“. Nors laivų sunaikinimo operacijos buvo laikomos sėkmingomis, nuskendę keleiviniai laivai, kuriais buvo evakuojami civiliai, sukėlė nepatogumų.
Mitai ir propagandinis karo laivyno vaidmuo
Po karo, kai tapo žinomi vokiečių duomenys, sovietų karinio jūrų laivyno vadovybė atsidūrė keblioje padėtyje. Siekiant pateisinti tūkstančių civilių, daugiausia vaikų ir moterų, žūtį, „istorikai“ ėmė tvirtinti, kad „Gustloffu“ plaukė aukšti SS karininkai, generolai ir vyresnieji karininkai, tiesiogiai pavaldūs SS reichsfiureriui Heinrichui Himleriui, taip pat 3700 povandeninių laivų specialistų. Šią teoriją palaikė faktas, kad A. Hitleris po katastrofos paskelbė gedulą visoje Vokietijoje. Tačiau šią teoriją paneigia tai, kad tuo metu Vokietijoje galiojo įsakymas „Nė žingsnio atgal!“, o Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas nedrįso evakuotis tol, kol A. Hitleris turėjo valdžią.
Mitas apie „amžiaus ataką“ atsirado tik septintojo dešimtmečio pradžioje, kai reikėjo skubiai parodyti didžiulį sovietinio karinio jūrų laivyno vaidmenį kare. Sovietų Sąjungos didvyrio vardas Aleksandrui Marinesko buvo suteiktas tik 1990 m. (po mirties).
Šiuolaikinės Baltijos jūros tragedijos
Nors technologinė pažanga gerokai sumažino jūrinių katastrofų skaičių, jos vis dar įvyksta. Viena skaudžiausių nelaimių, ištikusių lietuvių įgulą, įvyko 2000 metais į pietvakarius nuo Akapulko uosto Meksikoje.
Keleivinio keltų „MS Estonia“ nuskendimas
1994 m. rugsėjo 28 d. kelionė Baltijos jūroje virto viena didžiausių jūrų katastrofų Europoje, kai nuskendo laivas „MS Estonia“ ir nusinešė net 852 gyvybes. Vos per valandą keltas, pilnas keleivių ir transporto priemonių, dingo po bangomis, išgyveno tik 137 žmonės. Oficiai buvo paaiškinta, kad katastrofa įvyko dėl laive sugedusių priekinių laivo vartų, tačiau praėjus daugiau nei 30 metų šį laivo nuskendimą vis dar temdo įvairūs neatsakyti klausimai.
1994 m. rugsėjo 27 d. iš Talino (Estija) į Stokholmą (Švedija) išplaukė keltas „MS Estonia“. Orų prognozė įspėjo apie audringas oro sąlygas, tačiau jos jūrose pasitaiko gana dažnai, todėl audros nereiškė nieko neįprasto. Ankstyvą rugsėjo 28 d. rytą situacija laive greitai tapo nebekontroliuojama. Maždaug 1 val. nakties keleiviai pajuto kelis stiprius smūgius, kai bangos pradėjo daužytis į laivą. Staiga į vieną iš denių ėmė plūsti vanduo. Priekiniai vartai, 50 tonų sverianti konstrukcija, kuria buvo užtvertas kelto priekis, atsiskyrė, atplėšė priekinę laivo rampą ir leido vandeniui veržtis į vidų. Po kelių minučių keltas ėmė smarkiai svirti į dešinę pusę, todėl daugumai keleivių tapo neįmanoma išlipti iš laivo, jau nekalbant apie gelbėjimosi valčių pasiekimą. Gelbėjimo operacijoms tamsiame ir šaltame vandenyje buvo sunku, o kol atvyko pagalba, laivas jau buvo dingęs po vandeniu. Dauguma aukų buvo švedai - 501, po jų sekė estai - 285. Katastrofoje žuvo 17 šalių piliečiai, tarp jų trys lietuviai.
1997 m. paskelbtoje oficialioje Estijos, Švedijos ir Suomijos avarijų komisijos atlikto tyrimo išvadoje teigiama, kad pagrindinė nelaimės priežastis buvo priekinių vartų gedimas. Oficialioje ataskaitoje teigiama, kad vartų užraktai neatlaikė didžiulio bangų slėgio, todėl vanduo užliejo laivo denį, destabilizavo ir privertė jį greitai nuskęsti. Konstrukcijos gedimai. Remdamiesi oficialia ataskaita, daugelis jūrų ekspertų tvirtina, kad laivo „MS Estonia“ nuskendimas nebuvo tik atsitiktinis nelaimingas atsitikimas - tai buvo lemtingos Ro-Ro keltų konstrukcijos klaidos pasekmė. Dėl šios nelaimės buvo pakeistos keltų saugos taisyklės. Tarptautinė jūrų organizacija įpareigojo įrengti tvirtesnius priekinius vartus, vandeniui nelaidžias pertvaras ir patobulinti drenažo sistemas, kad panašios avarijos atveju vanduo neužlietų denio.
Gandai ir sąmokslo teorijos
2020 m. švedų dokumentiniame filme buvo teigiama, kad laivo nuolaužų korpuse buvo aptikta didžiulė skylė, todėl imta spėlioti, kad į „MS Estonia“ galėjo atsitrenkti išorinis objektas - galbūt povandeninis laivas. Filmuota medžiaga sukėlė šoką trijose labiausiai nuo nelaimės nukentėjusiose šalyse - Estijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Jei tai tiesa, šis atskleidimas reikštų, kad pirminis tyrimas buvo neišsamus arba, dar blogiau, tikrosios priežastys buvo nuslėptos. Dokumentinis filmas iškėlė dar ir kitą teoriją, pavyzdžiui, kad tą naktį laive buvo gabenama karinė įranga ar net slaptas krovinys, todėl kai kurie spėliojo, kad keltas galėjo būti kažkieno taikiniu. Praėjus keleriems metams po katastrofos sklandė gandai, kad laivas gabeno karinį krovinį, galbūt sukėlusį sprogimą ar kas nors sukėlė sabotažą. Oficialioje ataskaitoje buvo kalbama apie karinius krovinius, tačiau nerasta jokių įrodymų, kad jie būtų susiję su katastrofa. Nepaisant to, visuomenė taip aktyviai reikalavo naujo tyrimo, kad Estijos, Švedijos ir Suomijos valdžios institucijos sutiko atnaujinti dalį bylos.
Teorija dėl kapitono Avo Pihto
Viena iš labiausiai įsisenėjusių tragedijos „MS Estonia“ paslapčių sukasi apie kelto kapitoną Avo Pihtą. Nors pirminiais duomenimis, A. Pihtas išgyveno laivo katastrofą ir buvo įtrauktas į išgyvenusiųjų sąrašą, vėliau jis dingo kaip vaiduoklis. Jo staigus dingimas sukėlė begalę sąmokslo teorijų. Kai kurie manė, kad A. Pihtas matė arba žinojo ką nors pernelyg slapto ir buvo įtrauktas į liudytojų apsaugą. Kiti įtarė dar grėsmingesnį scenarijų, manydami, kad jis galėjo būti pašalintas siekiant nuslėpti tikrąją laivo nuskendimo priežastį. Tačiau išsamus policijos tyrėjo Väino Karmo tyrimas XX a. pabaigoje šias teorijas paneigė: „kapitonui A. Pihtui pabėgti nebuvo įmanoma“. Oficialaus tyrimo duomenimis, paskutinėmis akimirkomis jis liko laive ir prie galinių kelto vartų koordinavo evakuacijos veiksmus. Pagal kitų išgyvenusiųjų parodymus jis buvo įvykio vietoje likus kelioms akimirkoms iki laivo nuskendimo. Iš tos dalies nebuvo ištraukti jokie kūnai, todėl tyrėjai padarė išvadą, kad A. Pihtas greičiausiai nuskendo kartu su laivu. Vis dėlto sąmokslo teorijos dėl kapitono dingimo nenurimo.
Gelbėjimo vežimas ir atmintis
Skęstančių laivų, jų įgulų gelbėjimas nuo seniausių laikų buvo labai svarbus. 1978 metais šalia Melnragės gelbėjimo stoties griuvėsių buvo rasta dvidešimto amžiaus pradžios, ąžuolinė transporto priemonė kaustytais ratais. Tai ypatingas Lietuvos jūrų muziejaus eksponatas - gelbėjimo vežimas. Gavus žinią apie ant seklumos išmestą laivą, susirinkdavo gelbėjimo stoties įgula (iki devynių savanorių), į vežimą būdavo kinkomi šeši arkliai, pakraunama speciali gelbėjimo valtis. Skubant į nelaimės vietą kaustyti vežimo ratai neleisdavo jam įklimpti smėlyje, vežimas įvažiuodavo į vandenį ir būdavo nuleidžiama gelbėjimo valtis, kuria gelbėtojai mėgindavo pasiekti sudužėlius.
Daugelis su katastrofa susijusių dokumentų tebėra įslaptinti, kai kuri tyrimo metu surinkta medžiaga buvo įslaptinta iki 2069 m. Atrasta skylė laivo nuolaužoje tik dar labiau pakurstė viešų spekuliacijų ugnį. O kadangi svarbiausi dokumentai buvo užantspauduoti dešimtmečiams, gali praeiti daug laiko, kol bus atskleista visa istorija, jei ji apskritai kada nors bus atskleista. Kelto „MS Estonia“ nuskendimas tebėra ne tik viena mirtingiausių Europos jūrų katastrofų, bet ir viena didžiausių paslapčių.