CMR konvencija (Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija), priimta 1956 m., yra suvienodintų taisyklių rinkinys, reglamentuojantis krovinių pervežimą žemės transportu tarptautiniu mastu pagal sudarytą sutartį-važtaraštį (CMR). Svarbu atkreipti dėmesį, kad ši konvencija negalioja pervežimams šalies viduje.
CMR konvencijos reguliavimo sritis ir išskirtinumas
CMR konvencija įtvirtina dvi svarbias terminų rūšis teisiniams santykiams, patenkantiems į jos reguliavimo sritį: pretenzijų pareiškimo ir ieškinio senaties.
Konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, įskaitant vežimo sutarties šalių civilinę atsakomybę, yra išsamiai sureguliuoti, ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo nėra galimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 41 str. 1 d. nuostatą, ne kartą yra nurodęs, kad CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą. Tai reiškia, kad nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis.
Krovinių vežimo sutarties sudarymas ir važtaraščio reikšmė
Krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis yra konsensualinė, t. y. pripažįstama, jog ji sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų. Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį, važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui.
Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, važtaraštis yra pirma facie įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Tiek pagal CMR konvenciją, tiek pagal LR Kelių transporto kodeksą krovinio priėmimo vežti momentas (nuo kurio vežėjas laikomas atsakingu už krovinį) yra siejamas su krovinio priėmimu vežti pagal važtaraštį. LR Kelių transporto kodekso 31 str. 4 d. numato, jog krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje.
Vežėjo atsakomybės pradžia ir pabaiga
Krovinių vežimą kelių transportu tarptautiniais maršrutais reglamentuojanti CMR konvencija nustato, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 str. 1 p.).
Krovinio priėmimo momentas
Sprendžiant vežėjo atsakomybės dėl tarptautiniu maršrutu gabenamo krovinio praradimo ar sugadinimo klausimą, CMR konvencijos teisės normos šalių santykiams būtų taikomos tik nuo to momento, kai vežėjas priima krovinį su tikslu jį vežti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs: „Jei vežėjas, be pervežimo dar yra įpareigotas įpakuoti, saugoti ar dalyvauti krovinio pakrovimo procese ar jį stebėti, vežėjas laikomas priėmusiu pervežti krovinį tik šioms operacijoms pasibaigus įrašu. Tokiu atveju iki krovinio priėmimo vežti susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami autonomiškai, CMR konvencijai tokių santykių nereglamentuojant, turi būti sprendžiama dėl taikytinos nacionalinės teisės bei tų santykių dalyvių tarpusavio prievolių.“
Kitaip tariant, jei krovinio siuntėjas pateikia krovinį į vežėjo sandėlius su tikslu, kad krovinys vežėjo ar jo agento būtų paruoštas gabenimui (pvz., tinkamai įpakuotas), sandėliuojamas iki jo faktinio pakrovimo vežimui, grupuojamas su kitais kroviniais (pvz., dalinių krovinių pervežimo atveju), kraunamas į transporto priemonę ar iš jos iškraunamas, papildomų operacijų metu (iki krovinio priėmimo vežti) krovinį sugadinęs vežėjas atsakytų pagal bendrąsias nacionalinės teisės normas.
Krovinio perdavimo momentas
Tiek CMR konvencija, tiek LR Kelių transporto kodeksas vežėjo civilinės atsakomybės pabaigą sieja su krovinio perdavimo gavėjui momentu. Krovinio perdavimas yra siejamas su dviejų sąlygų įgyvendinimu: krovinio pristatymu į paskirties vietą ir jo perdavimu tinkamam gavėjui (CMR konvencijos 13 str. 1 p. ir LR Kelių transporto kodekso 35 str.).
Krovinio perdavimas, kaip ir krovinio priėmimas, yra dviejų šalių valios išraiška, kurią geriausiai atspindi krovinio gavėjo pasirašymas važtaraštyje. Tačiau, jeigu šalys savo valią perduoti-priimti krovinio valdymą aiškiai išreikštų kitais veiksmais, tokios aplinkybės galėtų būti įrodinėjamos atskirai ir krovinio perdavimo prezumpcija pagal įrašą važtaraštyje galėtų būti nuginčyta.
Svarbu turėti omenyje, kad pristatyto krovinio perdavimo negalima tapatinti su krovinio iškrovimu, ir ne visada iškrovimo momentas yra vežėjo pareigos rūpintis kroviniu pasibaigimo momentas. Tinkamu perdavimu, kada vežėjo atsakomybė pasibaigia, laikomas krovinio perdavimas tinkamam gavėjui. Jeigu vežėjas, priešingai savo sutartiniams įsipareigojimams, perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui (jo įgaliotam asmeniui), tai prilyginama krovinio praradimui, o vežėjo veiksmai tokiu atveju gali būti traktuojami kaip didelis neatsargumas, prilygintinas CMR konvencijos 29 str. aptartiems tyčiniams veiksmams (t.y. tokiu atveju eliminuojama galimybė remtis CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę ribojančiomis normomis). Pareiga įrodyti, kad krovinys buvo perduotas tinkamam asmeniui, tenka vežėjui.
Pretenzijų pareiškimo ir ieškinio senaties terminai
CMR konvencija įtvirtina terminą, per kurį vežėjui turi būti pareiškiamos pretenzijos dėl krovinio sugadinimo. Akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu (CMR Konvencijos 30 str. 1 p.). Gavėjo reklamacijai, reiškiamai dėl akivaizdžių trūkumų, nėra nustatyta privaloma rašytinė forma, todėl tokia reklamacija vežėjui gali būti pareiškiama tiek raštu, tiek žodžiu, tiek bet kokia kita forma.
Netinkamas pretenzijų pareiškimas, galintis pasireikšti ne tik praleistais pretenzijų pareiškimo terminais, bet ir nepilnos pretenzijos suformulavimu, gali turėti neigiamos įtakos teisme įrodinėjant krovinio gavėjo patirtus nuostolius.
Antroji terminų rūšis, kuri yra kritiškai svarbi tais atvejais, kai kyla ginčas, reguliuojamas CMR konvencijos nuostatų, yra senaties terminai. CMR konvencijos 32 str. 1 p. įtvirtina bendrą taisyklę - ginčuose, kuriuose taikomos CMR konvencijos normos, ieškinys teismui turi būti pareikštas per vienerius metus. Tačiau per daug „pasikliauti“ nustatytu trejų metų senaties terminu nevertėtų. Ieškinio senaties termino skaičiavimo momentai priklauso nuo reikalavimo pobūdžio:
- Ieškiniai dėl krovinio dalies sugadinimo, praradimo ar pristatymo termino praleidimo pradedami skaičiuoti nuo krovinio pristatymo dienos.
- Ieškinio senaties terminas dėl visiško krovinio praradimo yra pradedamas skaičiuoti praėjus 30 d. po sutartos krovinio pristatymo dienos. Jei krovinio pristatymo diena nebuvo sutarta - praėjus 60 d.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog CMR konvencijos 32 str. 2 p. įtvirtina taisyklę, kad senaties terminas stabdomas skaičiuoti nuo to momento, kai vežėjui pateikiama raštiška pretenzija, iki kol vežėjas ją ar jos dalį atmeta raštu ir grąžina prie pretenzijos pridėtus dokumentus. Tiesa, įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat ir dokumentų grąžinimą, privalo ta pusė, kuri remiasi šiuo faktu. Senaties termino skaičiavimą stabdo tik pirmoji pretenzija - kitos pretenzijos, pateiktos tuo pačiu pagrindu, jam įtakos neturi.
Susitarimų dėl baudų (netesybų) galiojimo apribojimai
Dėl netinkamo atsakovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ieškovė patyrė nuostolius, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas - CMR konvencija.
Pervežimo santykių dalyviai dažnai į sutartis įtraukia nuostatas dėl baudų (netesybų) taikymo vežėjui už pavėluotą krovinio pristatymą ar transporto priemonės nepateikimą. Tačiau CMR konvencijos 41 str. 1 d. nustato, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais (išskyrus CMR konvencijos 40 str.).
Nors CMR konvencijoje niekur nėra nurodyta, kad šalys iš anksto negali susitarti dėl minimalių nuostolių (baudos), Lietuvos teismų pozicija yra ypač kategoriška dėl vežimo sutarčių nuostatų, kurios išplečia vežėjo atsakomybės ribas (t. y. pablogina vežėjo padėtį), lyginant su ribomis, numatytomis CMR konvencijoje. Pastaruoju metu Lietuvos teismai vis dažniau linkę tokias vežimo sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias CMR konvencijai, grindžiant tai minėta CMR konvencijos 41 str. 1 d. Teismui pripažinus, kad atitinkama vežimo sutarties sąlyga negalioja, nes prieštarauja CMR konvencijai, kita šalis nebegali šia sutarties sąlyga remtis ir jos pagrindu kažko reikalauti iš kitos šalies. Tokiu atveju šalių santykiams būtų taikomos CMR konvencijos nuostatos, o ne vežimo sutarties (užsakymo) sąlygos.
Pagal CMR konvenciją iš vežėjo už pristatymo termino viršijimą gali būti reikalaujama tik nuostolių (pavyzdžiui, gavėjo sumokėtos netesybos arba papildomi importo mokesčiai dėl krovinio pavėluoto pristatymo, nuostoliai dėl uždelsto pardavimo, kainų sumažėjimo ir pan.), kurių įrodinėjimas ženkliai skiriasi nuo reikalavimo priteisti baudą pagrindimo. Ir tai, atlyginami nuostoliai gali būti ne daugiau nei frachto dydžio (t. y. užmokesčio už vežimą).
Dar vienas labai svarbus momentas (net jei nuostoliai dėl pristatymo termino viršijimo ir yra faktiškai patirti) yra tas, kad ieškinys teisme dėl nuostolių atlyginimo gali būti pareikštas tik tuo atveju, jeigu vežėjui buvo raštu pateiktas reikalavimas atlyginti nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo per 21 dieną nuo krovinio gavimo momento (CMR konvencijos 30 str. 3 p.) ir šio reikalavimo vežėjas geranoriškai nepatenkino.
Negaliojančiomis galėtų būti pripažintos ir vežimo sutarties sąlygos, kuriomis pakeičiami pretenzijų vežėjui pateikimo terminai, įtvirtinti CMR konvencijos 32 str.
Krovinio praradimo vertinimas vėlavimo atveju
Svarbu atminti ir tai, kad tam tikrais atvejais pavėlavus pristatyti krovinį, toks vėlavimas gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas. Jeigu vežėjas vėluoja pristatyti krovinį daugiau nei 30 dienų, skaičiuojant nuo šalių suderinto pristatymo termino, o jeigu pristatymo terminas nebuvo suderintas, - daugiau nei 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas, toks vėlavimas pristatyti krovinį gali būti laikomas viso krovinio praradimu pagal CMR konvencijos 20 str. 1 p. Pavėlavus pristatyti krovinį per 20 str. 1 p. nurodytą terminą arba jo nepristačius, krovinio siuntėjas įgyja teisę reikalauti kompensacijos už krovinio praradimą. Kompensacijos dydis tokiu atveju skaičiuojamas pagal CMR konvencijos 23 str. numatytas taisykles.
LR Kelių transporto kodekso ir CMR konvencijos santykis
LR Kelių transporto kodekso 45 str. 2 d. nustato, kad vežimu yra laikomas laikas, per kurį krovinys ar bagažas buvo vežėjo žinioje neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo kelių transporto priemonėje, stotyje, saugykloje ar kitoje vietoje. Atitinkamai, manytina, kad vietinio krovinio pervežimo atveju, krovinį su tikslu jį sandėliuoti ir paruošti gabenimui priėmęs, tačiau važtaraštį siuntėjui išdavęs, vežėjas krovinio praradimo ar sugadinimo atveju galėtų remtis vežėjo atsakomybę ribojančiomis teisės normomis.
Įdomu pastebėti, jog pagal LR Kelių transporto kodeksą, sprendžiant dėl vežėjo atsakomybės ribų, turi būti vadovaujamasi CMR konvencijos normomis, nustatančiomis maksimalią nuostolių atlyginimo ribą, t.y. 8,33 SDR už 1 kg krovinio bruto svorio (LR Kelių transporto kodekso 46 str. 5 d., CMR konvencijos 23 str. 3 p.).
Praktiniai vežėjo atsakomybės pavyzdžiai
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų, vežėjas buvo įsipareigojęs pervežti batų ir galanterijos krovinį iš Italijos į Lietuvą. Priimant krovinį, vežėjo vairuotojas suskaičiavo 199 dėžes, tačiau dokumentuose buvo nurodyta 211 dėžių. Vairuotojas atsisakė priimti CMR važtaraštį dėl dėžių skaičiaus neatitikimo. Kitą dieną vežėjas, gavęs nurodymą, užplombavo puspriekabę ir pasirašė CMR važtaraštyje, nurodydamas, kad „dėl intensyvaus krovimo negalėjo suskaičiuoti.“ Krovinį pristačius, buvo nustatyta, kad trūksta 16 porų batų ir 4 rankinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimą dėl krovinio perkrovimo ir perskaičiavimo, laikė, jog krovinio siuntėjas įrodė, kad krovinys vežėjui buvo perduotas anksčiau nei buvo pasirašytas CMR važtaraštis bei uždėta plomba (t.y. diena prieš iki krovinio pakrovimo). Atsižvelgiant į tai, vežėjas buvo pripažintas atsakingu už krovinio praradimą.
Kitoje byloje, vežėjas pervežė grybų krovinį maršrutu Lietuva - Vokietija. Pristačius krovinį, jis buvo apžiūrėtas, bet liko vežėjo puspriekabėje. Gavėjas CMR važtaraštyje pasirašė tik kitą dieną, konstatavęs dalies krovinio (voveraičių) priėmimą ir atsisakęs priimti baravykus. Vežėjas argumentavo, kad perkrovimo metu gavėjas faktiškai priėmė krovinį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad krovinio perdavimas nesietinas tik su iškrovimu, o su momentu, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui ir pasirašo važtaraštyje. Teismas sprendė, kad sugedę baravykai gavėjui teisine prasme perduoti nebuvo.
Olandijos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. nagrinėjo bylą, kurioje vežėjas pristatė nerūdijančio plieno krovinį dviem sunkvežimiais. Krovinio gavėjas iš pirmo sunkvežimio krovinį iškrovė ir pasirašė CMR važtaraštyje. Antrajai krovinio daliai nelikus vietos sandėliuose, gavėjas susitarė su vežėju dėl transporto priemonės „nuomos“ papildomam laikotarpiui. Nepaisant įrodinėjamų aplinkybių dėl raktelių ar kodo perdavimo, Olandijos Aukščiausiasis Teismas lemiamą reikšmę skyrė CMR važtaraščiui (t.y. faktinei aplinkybei, jog CMR važtaraštis nebuvo pasirašytas) ir konstatavo, kad vežimo sutartis ir vežėjo pareiga rūpintis krovinio saugumu nebuvo pasibaigę.
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad vežimo sutarties šalys dažnai skirtingai suvokia savo pareigas ir atsakomybę tiek vežimo sutarties pradiniame, tiek galutiniame etapuose. Kai kuriais atvejais tokių nesusipratimų būtų galima išvengti krovinio perdavimo procesą aiškiau aptarus sutartyse, kai kuriais atvejais galimiems nuostoliams užkirsti kelią galėtų paprasčiausias darbuotojų švietimas ir žinojimas.
tags: #kokie #konvencijos #galiojimo #apribojimai #vezant #krovini